Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Marijaus Kursevičiaus ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro (toliau – prokuroras) ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės Š. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, nes jis nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalis 1 punktas).

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės Š. B. civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas iš D. B. išieškoti nukentėjusiajai Š. B. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas buvo netenkintas.

Iš valstybės D. B. buvo priteisti 2156,22 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2025 m. balandžio 28 d., apie 23.10 val., prie garažų masyvo, esančio Vilniuje, A. P. Kavoliuko gatvėje, nukentėjusiajai Š. B. sėdint automobilyje „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), agresyviai nusiteikęs ir rankoje laikydamas medinę lazdą, priėjęs prie automobilio, pradėjo jį daužyti, reikalaudamas Š. B. išlipti iš automobilio, bei grasino nukentėjusiajai šaukdamas, kad ją užmuš, dėl ko Š. B. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Šiais savo veiksmais D. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų, atsiliepimo į šiuos skundus argumentai ir proceso dalyvių prašymai

24. D. B. gynėjo įsitikinimu, nukentėjusioji jo ginamąjį apkalba ir bando jį apibūdinti kaip agresyvų bei smurtaujantį asmenį. Jos teiginiai dėl ankstesnių grasinimų ir smurtavimų nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, o nurodomas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nebuvo padaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad teiginį, jog išteisintasis yra agresyvus, paneigia faktas, kad jo ir nuketėjusiosios vaikai nusprendė gyventi kartu su tėvu, kuris abu vaikus išlaiko, rūpinasi jų mokslais.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai atmestini.

26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis, apeliaciniuose skunduose bei atsiliepime į šiuos skundus išdėstytus argumentus, taip pat teismo posėdyje išsakytas proceso dalyvių pozicijas, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 16 d. nuosprendis, kuriuo D. B. buvo išteisintas, nes jis nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių, yra teisėtas ir pagrįstas. Tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktų duomenų visumą ir padarė nepagrįstas išvadas, nėra pagrindo.

27. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta ir dėl to nekyla jokių ginčų, kad D. B. 2025 m. balandžio 28 d., apie 23.10 val., atvyko prie garažų masyvo, esančio Vilniuje, A. P. Kavoliuko gatvėje, kur stovėjo automobilis „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame ant galinės sėdynės buvo nukentėjusioji Š. B. (išteisintojo sutuoktinė) ir liudytojas V. S.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apie tai, kas vyko į įvykio vietą atvykus D. B., galima spręsti iš esmės tik pagal D. B., Š. B. ir V. S. parodymus, nes kitų asmenų, kurie būtų matę tai, kas baudžiamajai bylai reikšmingu laiku vyko įvykio vietoje, nebuvo nustatyta. Tuo pačiu teigtina, kad išteisintojo, nukentėjusiosios bei liudytojo parodymais apie įvykio aplinkybes, atsižvelgus į šių asmenų santykių pobūdį (tuo periodu buvo pradėti spręsti išteisintojo ir nukentėjusiosios santuokos, kurią išteisintasis dar ketino išsaugoti, nutraukimo klausimai, nukentėjusioji palaikė draugiškus santykius su liudytoju), galima remtis tik tiek, kiek jie sutampa tarpusavyje bei kiek juos patvirtina kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys.

28. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taigi yra visiškai akivaizdu, kad atsakomybė pagal aptariamą normą kyla tik tuomet, jeigu nustatoma, jog buvo grasinama atimti kito žmogaus gyvybę arba sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, o ne kokiais nors kitokiais neigiamais padariniais. Taip pat, sprendžiant dėl asmens atsakomybės pagal šią normą, turi būti vertinama, ar asmuo, į kurį buvo nukreipti konkretūs grasinimai, turėjo pakankamą pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, t. y. privalu nustatyti, ar grasinimai buvo realūs.

30. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad baudžiamojoje byloje esančio garso įrašo „BPC skambu io ra as (ID 92384159130, skambu io prad ia_ 2025-04-28 22_58_01)“, kuriame yra užfiksuotas A. B. ir BPC darbuotojos pokalbis, turinys leidžia daryti išvadą, jog D. B. į įvykio vietą išvyko piktas, apimtas emocijų, agresyviai nusiteikęs. Nurodytame garso įraše yra užfiksuota, kad A. B. praneša, jog tėvas išvažiavo piktas ir nori užpulti mamą bei su ja esantį asmenį. BPC darbuotojai pasitikslinus, kokiu tikslu išvažiavo pranešėjo tėvas, A. B. atsako, jog nežino, bet tėvas nori užmušti motiną ir kažkokį žmogų. Taip pat A. B. informuoja, kad motina nori nutraukti santuoką su tėvu, vyksta skyrybų procesas (garso įrašo laikas apytiksliai nuo 00:10 iki 00:45). Aptariamame garso įraše užfiksuota ir tai, kaip A. B., bendraudamas su BPC darbuotoja, tuo pačiu metu savo sesers, kuriai nurodo, jog „tėtis išprotėjo“, klausia, koks yra motinos mobiliojo ryšio telefono numeris (garso įrašo laikas apytiksliai nuo 04:10 iki 04:23). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. B. paaiškinimai BPC darbuotojai leidžia teigti, jog jo vertinimu D. B. elgesys prieš išvykstant iš namų buvo neadekvatus, galintis sukelti grėsmę kitiems asmenims, t. y. pranešėjo motinai ir su ja buvusiam asmeniui. Tuo pačiu teigtina, kad aptarti A. B. paaiškinimai neleidžia spręsti apie tai, kokios konkrečios priežastys, t. y. koks konkretus D. B. elgesys ar pasisakymai, nulėmė tokį jo vertinimą. Pažymėtina, kad A. B., BPC darbuotojai pasitikslinus, kokiu tikslu D. B. išvyko iš gyvenamosios vietos, atsakė, jog nežino ir tuoj pat nurodė, kad tėvas nori užmušti motiną ir kažkokį žmogų. Toks A. B. pasisakymas leidžia tvirtinti, kad jis suprato, kas sukėlė tėvo susierzinimą, pyktį, t. y. galimi nukentėjusiosios santykiai su kitu asmeniu, tuo pačiu jis padarė tik subjektyvią prielaidą, kurios niekaip nemotyvavo, dėl tėvo ketinimų. Vien subjektyvus A. B. situacijos, kurios aplinkybių, kaip jau buvo minėta, jis niekaip nedetalizavo (proceso metu A. B. pasinaudojo teise neduoti parodymų prieš savo tėvą), vertinimas niekaip nepatvirtina bei nepaneigia jokių aplinkybių, vykusių prie garažų masyvo, išskyrus faktą, kad D. B. į įvykio vietą atvyko piktas, neigiamai emociškai nusiteikęs (tokį faktą pripažino ir pats išteisintasis).

31. Iš nukentėjusiosios Š. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad tuo metu, kai ji su draugu sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės, prie automobilio priėjo jos sutuoktinis D. B., kuris rankoje turėjo didelę lazdą. Vienas iš automobilio langų buvo šiek tiek atidarytas, todėl aiškiai girdėjosi sutuoktinio šūkavimai. Jis buvo agresyviai nusiteikęs. Išteisintasis pagaliu daužė langą iš vienos automobilio pusės, o vėliau iš kitos pusės, įžeidinėjo nukentėjusiąją, liepė lipti iš automobilio, grasino susidoroti bei nužudyti. Nukentėjusioji tvirtino, kad matė, kaip D. B. išlipo iš automobilio, ir jau tuo metu jis rankoje laikė pagalį (teisėjų kolegija pastebi, kad iš policijos pareigūnės kūno kameros vaizdo įrašo „export-p6ira“ matyti, jog nukentėjusioji praėjus nedaug laiko po įvykio (apie 20 minučių) negalėjo nurodyti, ar D. B., išlipęs iš automobilio, kuriuo atvyko į įvykio vietą, jau turėjo rankose pagalį (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 06:20 iki 06:28)). D. B. reikalavo, kad nukentėjusioji išliptų iš automobilio, kuriame sėdėjo, važiuotų namo, sakė, jog su ja susidoros, užmuš. Ji negalėjo nurodyti, kiek kartų buvo išsakytas grasinimas, nes įvykio metu jautė stresą. D. B., kuris yra agresyviai elgęsis ir anksčiau, bandė atidaryti automobilio, kuriame ji buvo su draugu, duris. Ji jautė baimę. Kai nukentėjusioji su draugu išvažiavo iš įvykio vietos, D. B. juos persekiojo. Draugas su sutuoktiniu kalbėjo pro atidarytus automobilių langus, t. y. nukentėjusiosios draugas D. B. pasakė, jog nuveš nukentėjusiąją namo ir jie tuomet galės „vyriškai“ išsiaiškinti. Vėliau D. B. nuvažiavo į vieną pusę, o nukentėjusioji su draugu į kitą. Po to, kai nukentėjusioji pabendravo su policijos pareigūnais, ji grįžo namo, nes sūnus informavo, jog D. B. namuose nėra ir grįžti yra saugu. Dar prieš aptariamus įvykius jie su sutuoktiniu buvo nusprendę skirtis, tačiau nebuvo sutarę dėl skyrybų sąlygų, vyko mediacija (t. 2, b. l. 58-61). Iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad Š. B. taip pat nurodė, jog D. B., su kuriuo vyksta santuokos nutraukimo procesas, tačiau sutuoktinis yra išreiškęs norą išsaugoti santuoką, priėjęs prie automobilio, ant kurio galinės sėdynės sėdėjo ji ir V. S., laikydamas rankoje medinę lazdą, reikalavo, kad ji išliptų iš automobilio, lazda sudavė smūgius į automobilio langus, grasino ją nužudyti. Ji, pamačius agresyviai nusiteikusį D. B., V. S. paprašė užrakinti automobilį. Kai išvažiavo iš įvykio vietos, D. B. nukentėjusiąją bei V. S. persekiojo. Tarp sutuoktinio ir V. S. įvyko žodinis konfliktas, jie bendravo pro atidarytus automobilių langus. Po žodinio konflikto automobiliai nuvažiavo skirtingomis kryptimis. Ji sutuoktinio bijo, nes jis ir anksčiau su ja yra elgęsis agresyviai (t. 1, b. l. 10-12). Nurodytas aplinkybes nukentėjusioji Š. B. patvirtino ir apklausos, vykusios 2025 m. birželio 5 d., metu. Šios apklausos metu ji nurodė ir tai, kad D. B. įvykio metu jai sakė išlipti iš automobilio, jog jis su ja susidoros, užmuš. Visų grasinimų neįsidėmėjo, nes buvo išsigandusi, nesuprato, kaip sutuoktinis sužinojo, kur ji yra. Lazdos, kurią turėjo D. B., ji neįžiūrėjo, nes tuo metu buvo tamsu. Įvykio metu manė, kad grasinimai gali būti įgyvendinti, nes sutuoktinis elgėsi agresyviai, reikalavo išlipti iš automobilio, turėjo pagalį, kuriuo sudavė smūgius į automobilio langus. Iš policijos ji grįžo namo, nes sūnus informavo, kad D. B. namuose nėra. Policijos pareigūnai ją informavo, kad, jeigu sutuoktinis grįš namo, esant būtinybei, ji kreiptųsi į policiją (t. 1, b. l. 66-69). Aptarti Š. B. parodymai leidžia daryti šias išvadas: 1) nukentėjusioji bei V. S., kai į įvykio vietą atvyko išteisintasis, buvo ant galinės automobilio sėdynės; 2) išteisintasis mediniu objektu (šaka, lazda ar pagaliu) daužė į automobilio, kuriame buvo nukentėjusioji su liudytoju, langus; 3) išteisintasis įvykio metu įžeidinėjo nukentėjusiąją, reikalavo atidaryti automobilio duris. Šios aplinkybės iš esmės neprieštarauja D. B. nurodytoms aplinkybėms. Tuo pačiu Š. B. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad išteisintasis bent jau vieną kartą sakė, jog ją nužudys/užmuš.

32. Iš liudytojo V. S. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, matyti, kad įvykio metu D. B. bandė atidaryti automobilio, kuriame ant galinės sėdynės sėdėjo liudytojas ir Š. B., duris, sakė abiem išlipti iš automobilio, grasino. D. B. elgėsi agresyviai, emocionaliai. Apie išteisintojo agresyvumą liudytojas sprendė pagal pakeltą balso toną. Liudytojas nurodė, kad D. B. sakė nukentėjusiajai, jog su ja „susidoros, ar kažką tai“, su kažkokiu objektu apdaužė automobilį. Išvykus iš įvykio vietos, D. B. automobiliu juos vijosi, norėjo su liudytoju išsiaiškinti. Vėliau jie nuvažiavo skirtingomis kryptimis. Liudytojas su nukentėjusiąja nuvažiavo į policiją, nes paskambino policijos pareigūnas ir informavo, jog jie turi atvažiuoti. D. B. nukentėjusiajai sakė, kad ją nužudys, susidoros. Kaip tiksliai buvo išsakytas grasinimas, V. S. neprisiminė, tikriausiai sakė – „užmušiu“. Liudytojas suprato, kad D. B. nori, jog jis išliptų iš automobilio ir susimušti. D. B. vijosi automobilį, kuriuo važiavo liudytojas ir nukentėjusioji, pro atidarytą langą grasino liudytojui (t. 1, b. l. 98-99). Ikiteisminio tyrimo metu (apklausa vyko praėjus apytiksliai valandai po įvykių) V. S. nurodė, kad tuo metu, kai Š. B. pamatė, jog prie automobilio, kuriame sėdėjo ji ir liudytojas, artinosi D. B., paprašė užrakinti automobilį. Girdėjo, kaip D. B. pradėjo garsiai šūkauti ir reikalauti, kad Š. B. išliptų iš automobilio, taip pat sakė, jog ji negrįžtų namo, nes su ja susidoros. Kaip buvo grasinama susidoroti, liudytojas nurodyti negalėjo, nes neprisiminė. D. B. su kažkokiu daiktu, kurio liudytojas negalėjo įžiūrėti dėl tamsaus paros meto, daužė automobilį. Išvykus iš įvykio vietos, D. B. pro atidarytą automobilio langą liudytojui kažką šaukė, o liudytojas pasiūlė susitikti ir išsiaiškinti, kai greta nebus Š. B.. Tuomet su Š. B. susisiekė policijos pareigūnas bei parašė atvykti į policiją (t. 1, b. l. 89-90). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti liudytojo parodymai, taip pat kaip išteisintojo bei nukentėjusiosios parodymai, leidžia daryti išvadą, jog D. B. įvykio metu elgėsi agresyviai, smūgiavo į automobilį. Vis tik jo parodymai nepatvirtina nukentėjusiosios teiginio, kad buvo grasinama ją nužudyti, ir nepaneigia išteisintojo teiginio, jog jis nukentėjusiajai įvykio metu niekaip negrasino. Ikiteisminio tyrimo metu V. S. teigė, kad D. B. grasino nukentėjusiajai susidorojimu, tačiau negalėjo nurodyti, kaip konkrečiai buvo grasinama. Kaip jau buvo minėta anksčiau, atsakomybė pagal BK 145 straipsnio 1 dalį asmeniui gali kilti tik tuo atveju, jeigu jis grasino kitą asmenį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, o ne išreiškė bendro pobūdžio grasinimus. Nors liudytojas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad išteisintasis grasino nužudyti nukentėjusiąją, tačiau negalėjo nurodyti, kaip buvo grasinama, tik spėjo, jog „tikriausiai sakė, kad „užmušiu““. Čia būtina pastebėti ir tai, kad, V. S. vertinimu, D. B. reikalavo iš automobilio išlipti tiek jo, tiek nukentėjusiosios, abiem grasino, norėjo susimušti su liudytoju. Taigi, jeigu D. B. įvykio metu ir pasakė žodį „užmušiu“, pagal liudytojo parodymus negalima kategoriškai spręsti, jog šis žodis buvo iš tikrųjų skirtas nukentėjusiajai, o ne liudytojui, kuris išteisintajam jokių pretenzijų neturėjo.

33. Asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo tik esant pagrįstiems, teisėtiems įrodymams, asmens kaltumas negali būti grindžiamas prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas apibendrindamas tai, kas buvo aptarta anksčiau, konstatuoja, kad šiuo atveju tėra tik dviejų suinteresuotų pusių, tarp kurių įvykio metu buvo susiklostę įtempti santykiai, buvo prasidėjęs santuokos nutraukimo procesas, iš kurių vienai savo parodymais, kurie dėl išsakyto grasinimo nėra nuoseklūs, talkina liudytojas, kurį su nukentėjusiąja sieja draugystė ar net artimesnis ryšys, priešingi parodymai, keliantys abejones D. B. kaltumu. Šių abejonių pašalinimui, teisėjų kolegijos įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, todėl egzistuojančios abejonės visiškai pagrįstai buvo aiškinamos išteisintojo naudai.

34. Teisėjų kolegija konstatuota, kad net ir tuo atveju, jeigu baudžiamojoje byloje būtų neginčytinai nustatyta, jog D. B. iš tikrųjų įvykio metu pasakė nukentėjusiajai, kad ją užmuš, vis tiek nebūtų pagrindo daryti išvadą, jog jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, vertinant grasinimo realumą, svarbu atsižvelgti į tai, kaip jį suprato nukentėjusysis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2013, 2K-278-489/2022). Vis tik nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, kad šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas, privalu įsitikinti, jog nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-172-788/2017, 2K-269-303/2020, 2K-172-495/2023 ir kt.).??? Nustatant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, jog tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010,2K-553-942/2015, 2K-172-788/2017).???

35. Iš baudžiamojoje byloje esančio policijos pareigūnės kūno kameros vaizdo įrašo „export-j0vr3“ turinio matyti, jog Š. B., nuo įvykių praėjus apytiksliai penkiolikai minučių, aiškino, jog ji su draugu kalbėjo automobilyje, tuomet atvyko jos sutuoktinis, kuris pradėjo lazda daužyti automobilį, grasino, kad susidoros, sakė, jog ji negrįžtų namo ir panašiai, reikalavo išlipti iš automobilio. Nukentėjusioji manė, kad tuo atveju, jeigu draugas nebūtų užrakinęs automobilio, išteisintasis ją tikriausiai būtų iš automobilio ištempęs per prievartą. Policijos pareigūnei paprašius tiksliau nurodyti, ką sakė sutuoktinis, Š. B. iš pradžių negalėjo nurodyti, kas jai buvo sakoma, o tuomet paaiškino, jog jai buvo sakoma lipti iš automobilio, buvo „necenzūrinių žodžių lavina“, daužomas automobilis. Policijos pareigūnei pasiteiravus, o „kur grasinimas“, nukentėjusioji nurodė, kad jai buvo sakoma negrįžti namo, jog „aš tave užmušiu, kale.“ (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 01:40 iki 03:30). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, jog iš tikrųjų Š. B. įvykio metu išsigando, jautė stresą, vis tik tokius pojūčius jai sukėlė ne galimai išsakytas grasinimas, o D. B., kuris nukentėjusiajai visiškai netikėtai atvyko į nuošalią vietą, kurioje ji su kitu vyru laiką leido ant automobilio galinės sėdynės, agresyvūs veiksmai, t. y. įžeidinėjimai, reikalavimai atidaryti automobilio duris, vykti namo, automobilio stiklų trankymas. Vien tai, kad nukentėjusioji išsigando savo sutuoktinio pykčio protrūkio, kurio metu jis galimai pasakė žodį „užmušiu“ (jeigu toks žodis ir buvo pasakytas, nėra pagrindo teigti, jog jis buvo pasakytas ne spontaniškai, reiškiant nusivylimą tuo, kad sutuoktinė yra su kitu vyru ir nesutinka grįžti namo), smūgių sudavimo į automobilio, kuriame ji buvo su kitu vyru, langus (automobilis dėl išteisintojo veiksmų nebuvo niekaip apgadintas), įžeidinėjimų, savaime neleidžia teigti, kad D. B. iš tikrųjų grasino ją nužudyti ir ji turėjo pagrindo manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad Š. B., praėjus nedaug laiko po įvykio, visų pirma nurodė ne tai, jog jai buvo grasinama atimti gyvybę, o tai, kad sutuoktinis sudavė smūgius į automobilio langus, ją įžeidinėjo, reikalavo lipti iš automobilio ir važiuoti namo. Be to, įvertintina ir tai, kad iš policijos pareigūnės kūno kamerų vaizdo įrašų „export-j0vr3“, „export-p6ira“ matyti, jog Š. B., bendraudama su policijos pareigūne, buvo rami, jokių požymių, kurie leistų daryti išvadą, jog ji yra išsigandus ar susijaudinus, vaizdo įrašuose nėra užfiksuota.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, ar nukentėjusioji po įvykio pati ketino kreiptis į policiją ar ne, esminės reikšmės, vertinant susidariusią situaciją, neturi, reikšmingas yra ne pats kreipimosi į teisėsaugos institucijas faktas, o tokio kreipimosi pagrįstumas. Kita vertus, nukentėjusioji jau įvykio metu turėjo galimybę apie D. B. elgesį pranešti bendruoju pagalbos telefonu, tačiau to nepadarė. Tokia aplinkybė iš dalies patvirtina tai, kad nukentėjusioji nevertino savo sutuoktinio galimai išsakyto grasinimo kaip realaus. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad ji po apsilankymo policijos komisariate grįžo į namus, kuriuose kartu gyveno ir D. B.. Šis faktas iš dalies patvirtina, kad nukentėjusioji sutuoktinio galimai išsakyto grasinimo nevertino kaip realaus, apie tai, kaip jai reikėtų elgtis į namus grįžus sutuoktiniui, ji būtų sprendusi pagal jo elgesį konkrečiu metu.

37. Kaip jau buvo minėta, baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad išteisintasis po įvykių prie garažų masyvo persekiojo automobilį, kuriame buvo nukentėjusioji ir V. S., pro atidarytą automobilio langą bendravo su liudytoju. Vis tik šis faktas niekaip nepatvirtina, kad nukentėjusiajai kaip nors buvo grasinama tuo metu, kai automobilis stovėjo prie garažų masyvo. Be to, yra visiškai akivaizdu, kad D. B. su liudytoju pro atidarytus automobilių langus bendravo apie tarpusavio santykių išsiaiškinimą, o ne apie išteisintojo ir nukentėjusiosios santykius.

38. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo žinutės, kuri nukentėjusiajai buvo išsiųsta po įvykių ir kurioje nurodoma „Bek bek mano saule , sugrysiu kaskada, kai bus saulelydis, tavo gyvenime“ vertinti kaip grasinančio pobūdžio. Iš jos turinio galima spręsti tik tai, kad D. B. yra nusivylęs santykiais su sutuoktine, kurią vertino kaip brangų žmogų, tačiau su ja ateities nebemato, kai jai bus sunku, jis sugrįš arba džiaugsis, jeigu jai nesiseks. Šios žinutės turinys neleidžia daryti išvados, kad išteisintasis grasino nužudyti Š. B. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą. Kaip grasinančios nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą nėra pagrindo vertinti ir žinutės, kurioje nurodoma „Medžioklės sdzonas agidarytas (duomenys neskelbtini)“. Šios žinutės turinys, vertinant jį su visų įvykių kontekstu, leidžia daryti išvadą, kad išteisintasis ieškos liudytojo V. S., kuris naudojosi (duomenys neskelbtini) automobiliu. Čia pastebėtina, kad baudžiamojoje byloje yra nustatyta, jog išteisintasis po įvykių buvo susitikęs su minėtu liudytoju ir bendravo apie susidariusią situaciją.

39. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad priimant išteisinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys yra paliekamas nenagrinėtas, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismui pagrįstai padarius išvadą, kad D. B. nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių, Š. B. civilinis ieškinys buvo pagrįstai paliktas nenagrinėtas. Priėmus išteisinamąjį nuosprendį iš D. B. pagrįstai nebuvo priteistos antrinės teisinės pagalbos, suteiktos Š. B., išlaidos, nes tokios išlaidos gali būti išieškomos tik iš asmens, kuriam buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ar kuris padarė nusikalstamą veiką, tačiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Tuo pačiu konstatuotina, kad D. B., vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatomis, visiškai pagrįstai iš valstybės buvo priteistos jo patirtos išlaidos advokato, kuris byloje dalyvavo kaip jo gynėjas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 3 dalis).

40. BPK 106 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Iš išteisintojo gynėjo advokato pateiktų dokumentų matyti, kad D. B. gynėjui už suteiktas teisines paslaugas apeliacinio proceso metu baudžiamojoje byloje sumokėjo 2559,15 Eur (t. 2, b. l. 201-203). Šiuo atveju įvertinęs tai, kad tas pats advokatas gynė D. B., kuris buvo kaltinamas nesunkaus nusikaltimo padarymu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, baudžiamąją bylą sudaro du tomai, gynėjas pateikė atsiliepimą į du apeliacinius skundus, kurių turinys iš esmės nesiskiria, tie patys klausimai buvo keliami ir pirmosios instancijos teisme, dėl dalies jų gynėjas buvo pasisakęs baigiamosios kalbos metu pirmosios instancijos teisme, didelę dalį atsiliepimo turinio sudaro skundžiamo procesinio sprendimo, apeliacinių skundų argumentų bei teismų praktikos citatos, apeliaciniai skundai buvo išnagrinėti per vieną apeliacinės instancijos teismo posėdį, kuris su pertrauka truko apie vieną valandą, įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliekamas, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog prašoma priteisti išlaidų suma už suteiktas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme mažintina iki 1500 Eur. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad tiek prokuroro, tiek nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės apeliaciniai skundai dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 16 d. nuosprendžio yra atmestini, D. B. patirtos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo gynėjas apeliacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti yra lygiomis dalimis priteistinos iš valstybės ir nukentėjusiosios Š. B..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės Š. B. apeliacinius skundus atmesti.

Išteisintajam D. B. iš valstybės ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės Š. B. priteisti po 750 Eur jo patirtoms išlaidoms už advokato suteiktas paslaugas baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atlyginti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.