Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Lipnickienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andrutės Kalinauskienės, Andžej Maciejevski, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR teisingumo ministerijos, dėl pažeistų teisių gynybos, trečiasis asmuo Lietuvos advokatūra.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Iki ieškinio padavimo dienos ieškovui nepranešta apie jo skundo dėl advokato E. S. nagrinėjimo eigą ir taip suvaržyta teisė dalyvauti nagrinėjant skundą Lietuvos advokatų taryboje bei paduoti skundą dėl Lietuvos advokatų tarybos priimto sprendimo bei realizuoti teises į gynybą Jonavos rajono apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. l-l5-831/2009, kasacinėje instancijoje, nes skundas dėl advokato E. S. paduotas 2010 m. balandžio 1 d., o kasacinėje instancijoje baudžiamoji byla išnagrinėta 2010-11-30.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Lietuvos advokatūra atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi civilinės bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinius argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnyje nurodoma, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje nurodoma, kad pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Remdamasis minėtomis Konstitucijos 25 ir 29 straipsnio nuostatomis, apeliantas gina savo teises, teigdamas, jog jam buvo apribota galimybė susipažinti su Lietuvos advokatūros priimtais sprendimais advokatų A. D. bei E. S. drausmės bylose bei apribota teisė apskųsti priimtus Lietuvos advokatūros sprendimus.

Pažymėtina, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d. ). CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (straipsnio 1 dalis); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (straipsnio 2 dalis). Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas Lietuvos advokatūros 2010 m. spalio 28 d. ir 2010 m. spalio 29 raštais Nr. 889 ir 890 buvo informuotas apie tai, kad jo skundai dėl advokatų A. D. ir E. S. yra išnagrinėti Lietuvos advokatų taryboje ir priimti sprendimai nekelti advokatams drausmės bylų (b. l. 26-27). Nurodyti raštai buvo siunčiami Lietuvos advokatūrai žinomais apelianto adresais Bitininkų g. 24, Kaune ir Parko g. 3-47, Jonavoje (CPK 122 str. 1 d.), tačiau raštų neįteikus adresatui, buvo grąžinti Lietuvos advokatūrai. Byloje esantis Lietuvos advokatūros 2010 m. gegužės 13 d. raštas Nr. 386 patvirtina, kad apeliantui buvo žinoma apie drausmės bylos advokatui A. D. nagrinėjimą, jam buvo siūloma dalyvauti Lietuvos advokatūros posėdyje (b. l. 88). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas šia teise pasinaudojo. Todėl, kolegijos vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos advokatūra neįvykdė ar įvykdė netinkamai pareigą informuoti apeliantą apie jos priimtus sprendimus (CPK 183 str. 185 str.).

Pažymėtina ir tai, kad asmens pareiga nurodyti savo gyvenamosios vietos, ar vietos kur jis dažniausiai lankosi adresą, pageidavimą gauti informaciją per telekomunikacijų galinius įrenginius yra siejama su operatyviu asmens informavimu apie priimtus sprendimus, tokiu būdu užtikrinant įstatyme nustatytą galimybę apskųsti šiuos sprendimus (CPK 117-123 str.). Jei asmuo dėl vienų ar kitų priežasčių nenurodo ar netiksliai nurodo adresą kuriuo tiek procesiniai, tiek kiti dokumentai jam gali būti įteikti, jis būdamas sąžiningu ir rūpestingu nagrinėjimo dalyviu privalo asmeniškai domėtis skundo (-ų) nagrinėjimo eiga. Priešingu atveju, asmuo pats apriboja savo galimybes gauti siunčiamus dokumentus ir visa atsakomybė dėl neįteikto sprendimo ar kito dokumento sukeliančio teisines pasekmes tenka pačiam asmeniui. Be to, apeliantas savo teises ėmėsi ginti praėjus pusantrų metų po Lietuvos advokatūros priimtų sprendimų (2010-10-28 ir 2010-10-29, ieškinys teismui pareikštas 2012-01-25) priėmimo, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, jo elgesys negali būti laikomas atidžiu ir rūpestingu pagal CPK 42 str. 5 d. prasmę. Juo labiau, kad apeliantas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad 2010 m. jis pageidavo Lietuvos advokatūros siunčiamus dokumentus gauti per telekomunikacijų galinius įrenginius (CPK 122 str. 1 d., 178 str.). Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino ir pasisakė dėl Lietuvos advokatūros sprendimų įteikimo apeliantui galimybių bei pagrįstumo ir apelianto argumentus dėl neįvertintų apelianto pateiktų rašytinių įrodymų atmeta kaip teisiškai nepagrįstus (CPK 183, 185 str.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė, jog Lietuvos advokatūra apribojo jo konstitucinę teisę gauti apeliantą liečiančią informaciją ir pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą, teismą ar pareigūnus principą (LR Konstitucijos 25,29 str.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pagal CPK 135 str. reikalavimus ieškinyje turi būti aiškiai nurodytas ieškinio reikalavimas (ieškinio dalykas) ir ieškinio pagrindas. Šioje nagrinėjamoje byloje dalis ieškinio reikalavimų yra suformuluoti kaip ieškinio faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės, kuriomis ieškovas turėtų pagrįsti savo reikalavimą dėl pažeistų teisių gynimo. Tokiu būdu, atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, teismas vertina, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, todėl ieškinio tenkinti nėra pagrindo (CPK 178 str.).

Sutiktina su apelianto argumentais, jog atsakovu byloje buvo traukiama Lietuvos Respublika, o ne jos atstovas - Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Todėl iš pirmosios instancijos teismo sprendimo šalintini motyvai, susiję su ieškinio pareiškimu netinkamam atsakovui (CPK 45 str.).

Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad kiekvienos institucijos, asociacijos, profesinės sąlygos ar kito juridinio darinio veiklą reglamentuoja to juridinio asmens įstatymas, įstatai, nuostatai (Konstitucijos 28 str.). Šiuo nagrinėjamu atveju - Lietuvos advokatūros įstatymas. Minėto įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad advokatų savivaldą įgyvendina Lietuvos advokatūra. Kiekvienas advokatas yra Lietuvos advokatūros narys (3 str.). Įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad advokatui už šio Įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus gali būti keliama drausmės byla. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą iškelti drausmės bylą priima Lietuvos advokatūra arba teisingumo ministras. Straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad advokatų drausmės bylas nagrinėja Advokatų garbės teismas. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina akivaizdi išvada, jog Teisingumo ministro kompetencijoje yra teisė inicijuoti drausmės bylą advokatui, tačiau bylos nagrinėjimas yra pavedamas advokatų savivaldos organui – Advokatų garbės teismui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, o kartu ir teisingumo ministras gali kontroliuoti Lietuvos advokatūros priimamus sprendimus ir nėra jokio teisinio pagrindo pavesti jai tai daryti. Priešinga išvada prieštarautų galiojantiems įstatymams ir ribotų advokatų savivaldos laisvę. Minėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir dėl jų pasisakė skundžiamame teismo sprendime, todėl apelianto argumentai, jog teismo sprendimas yra neteisėtas ir neatsakyta į apelianto ieškinyje nurodytus argumentus pažeidžiant CPK 6,7,13,17,21, 270 straipsnių nuostatas, yra teisiškai nepagrįsti ir atmestini (CPK 183, 185 str.).

Teisėjų kolegijų neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Pažymėtina, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismo sprendimas gali būti pripažįstamas negaliojančiu, jei teismo sprendimas yra visiškai be motyvų ir neatsakyta į pagrindinius ieškinio argumentus ir dėl to neteisingai galėjo būti išspręsta byla. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje numeris 3K-7-38/2008).

Minėta, kad išnagrinėjus civilinę bylą, teismas pasisakė dėl visų apelianto ieškinyje keliamų reikalavimų: pripažinti, kad Lietuvos Respublikos advokatūra pažeidė jo teises pagal Konstitucijos 25 ir 29 straipsnius, nepateikdama informacijos apie jo skundų eigą ir priimtus sprendimus, dėl įpareigojimo užtikrinti tinkamą Konstitucijos 25 ir 29 straipsnių vykdymą Lietuvos Respublikos advokatūroje ir kontrolę (nepažeidimą), sprendimo vykdymą pavesti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Todėl teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Todėl šiuos apelianto argumentus taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstus (CPK 183 str., 185 str.). Apeliantas nurodo, kad teismo sprendime nėra argumentų, kuriais atmetami apelianto 2012 m. rugsėjo 30 d. pareiškimu į 2012 m. spalio 1 d. teismo posėdį pateikti rašytiniai įrodymai – 2010 m. gegužės 13 d. raštas ir du apelianto pareiškimai prašant atsiųsti priimtus sprendimus faksu, nepasisakyta ir dėl kitų byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas savo pareigomis naudojosi tinkamai. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu neturi pagrindo sutikti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė, jog Lietuvos advokatūra apribojo jo konstitucinę teisę gauti apeliantą liečiančią informaciją ir pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą, teismą ar pareigūnus principą (LR Konstitucijos 25, 29 str.).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu ieškovo apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas. Kaip minėta, teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.