Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės, Dalios Gumuliauskienės, dalyvaujant posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei, pareiškėjui M. U., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. U. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl 2015-12-04 sprendimo Nr. 15-IL-85-105.5-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015-12-04 sprendimo Nr. 15-IL-85-105.5-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“, kuriuo M. U. atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (toliau – ir leidimas), teisėtumo ir pagrįstumo (b.l. 5).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau – Įstatymas). Ginčo nagrinėjimui aktuali prašymo dėl leidimo išduoti įsigyti, laikyti (nešiotis) dujinį ginklą padavimo metu ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi Įstatymo redakcija nuo 2014-10-04.

Atsakovas atsisakymą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus motyvavo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, numatančiu, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos, ir tuo, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijaus pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame nurodyta, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Ginčijamame sprendime nurodyta, jog M. U. 2004-08-19 įsiteisėjusiu Tauragės rajono teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs smurtinį nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, už kurį sankcijoje numatyta didžiausia bausmė iki 5 metų laisvės atėmimo. Pareiškėjas šios aplinkybės neginčija ir ją pripažįsta, tačiau argumentuoja, jog teistumas yra išnykęs, o po teismo nuosprendžio priėmimo jis įsigijo medžioklinį ginklą ir jam 2008-06-09 buvo išduotas leidimas Nr. 170, galiojęs iki 2009-10-12, laikyti lygiavamzdį šaunamąjį ginklą IŽ-27M, 12 kal., Nr. 052726207, 2006 m., medžioklei.

Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pažymėjo, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarime konstatuota, jog įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos. Iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto matyti, jog nepriekaištinga reputacija šiuo atveju nesiejama su asmens teistumu ar jo išnykimu, bet siejama asmens nuteisimo faktu už nusikaltimą, už kurį LR BK sankcijoje numatyta didesnė nei 3 metų laisvės atėmimo bausmė, todėl pareiškėjo argumentas, jog teistumas yra seniai išnykęs, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-12-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-822/2015). Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo požiūriu fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnyje imperatyviai įtvirtinta, koks asmuo pagal šį įstatymą laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, t.y. 1 dalyje nurodyta, kad šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. Tuo tarpu pareiškėjo atžvilgiu taikytina Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, t.y. jis yra asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pripažintinas nepagrįstu ir pareiškėjo argumentas, jog vertinant, ar jis atitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijus, turėjo būti taikoma nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija, o ne prašymo nagrinėjimo metu galiojusi Įstatymo redakcija. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas prašymą dėl leidimo išdavimo Tauragės apskrities VPK padavė 2015-11-06 (b.l. 15, 27). Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos, gavusios asmenų rašytinius prašymus arba elektroninėmis priemonėmis per Paslaugų ir gaminių kontaktinį centrą arba Policijos elektroninių paslaugų sistemą, pagal kuriuos galima identifikuoti juos pateikusį asmenį. Iš aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių matyti, jog teisiniai santykiai nagrinėjamu atveju būtent ir susiklostė 2015-11-06, t.y. pareiškėjui padavus prašymą dėl leidimo išdavimo, todėl pareiškėjo prašymas išnagrinėtas pagal prašymo padavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjui 2015-11-06 padavus prašymą išduoti leidimą pagrįstai taikyta prašymo padavimo ir nagrinėjimo metu galiojusi Įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2014-10-04, ir nebuvo teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią Įstatymo redakciją. Aplinkybė, jog pareiškėjui 2008-06-09 buvo išduotas leidimas Nr. 170, galiojęs iki 2009-10-12, nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamu atveju, nes 2008 metais pareiškėjui leidimas išduotas galiojant kitokiam teisiniam reglamentavimui, kuris, minėta, netaikytinas nagrinėjamu atveju.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnyje taip pat reglamentuotas Įstatymo 18 straipsnio taikymas laike. Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (redakcija nuo 2013-12-30) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjas neatitinka ir šios nuostatos, nes iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad leidimo laikyti ar nešiotis ginklus pareiškėjas 2011-02-28 neturėjo. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016-02-02 nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 81-4222) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nagrinėjamoje byloje nėra aktualus. Konstitucinis Teismas nutarime pasisakė dėl Pakeitimo įstatymo 2012-06-29 redakcijos teisėtumo, tuo tarpu, nagrinėjamu atveju taikyta įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2013-12-30. Be to, iš Konstitucinio Teismo nutarimo motyvų matyti, jog Pakeitimo įstatymo neteisėtumas siejamas ne su sugriežtintu teisiniu reglamentavimu iš esmės, bet su teisinių santykių stabilumu pereinamuoju laikotarpiu iki 2014-01-01, o nagrinėjamu atveju pereinamasis laikotarpis būtent ir nėra aktualus.

Įstatymų leidėjas, Ginklų ir šaudmenų kontrolės pakeitimo įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kada asmuo laikomas nepriekaištingos reputacijos, siekia užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą. Be to, tokiu numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu yra siekiama skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškinamas nurodytas teisės normas yra taip pat pažymėjęs, jog, kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-08-13 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012-08-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013-02-14 sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-233/2013, 2013-06-25 sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-579/2013, 2013-11-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2063/2013). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintas vienas šio įstatymo tikslų - užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (2001 m. balandžio 12 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai). Visuomenės ir valstybės saugumas yra konstitucinė vertybė. Pareiškėjas, pažeidęs įstatymus, nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo, jo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie nėra nepriekaištingos reputacijos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-02-09 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1848-575/2016).

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu bei atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą konstatuotina, jog ginčijamas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015-12-04 sprendimas Nr. 15-IL-85-105.5-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra teisinio pagrindo jį panaikinti skunde nurodytais motyvais ir įpareigoti Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą nagrinėti pareiškėjo 2015-11-06 prašymą iš naujo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

atmesti pareiškėjo M. U. skundą dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015-12-04 sprendimo Nr. 15-IL-85-105.5-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.