- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-29
- Bylos Nr.
- e2S-1547-275/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00136-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Kutrienė
- Pareiškėjas
- R. P., A. P.
- Suinteresuotas asmuo
- AB DNB bankas, UAB „Gelvora“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Kutrienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. P. ir A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutarties pagal pareiškėjų R. P. ir A. P. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys - AB DNB bankas, UAB „Gelvora“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai R. P. ir A. P. kreipėsi su pareiškimu dėl bankroto bylos jiems iškėlimo ir bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultavimo biuras“ paskyrimo. Nurodė, kad R. P. kreditoriams yra skolingas 92511,54 Eur, A. P. – 238823,69 Eur. Pagrindine skolų susidarymo priežastimi nurodė gautą būsto paskolą namui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti. Pažymėjo, kad dalį pinigų namui įsigyti jie skolinosi iš banko ir dalį pinigų periodinėmis įmokomis susitarė sumokėti pardavėjui. Pardavėjas dalimis gavo pinigus iš pareiškėjų, dalis pinigų pardavėjui buvo pervesta bankiniu pavedimu, tačiau pardavėjas nesutiko pripažinti minėto pavedimo, neužskaitė skolos grąžinimo ir perdavė skolos išieškojimą antstoliams, todėl pareiškėjai dėl neteisėtų pardavėjo veiksmų tapo skolingi ir pardavėjai I. G.. Pažymėjo, kad stengdamiesi išlaikyti būstą ir atsiskaityti su kreditoriumi, pareiškėjai kreipėsi į banką dėl paskolos refinansavimo, bankas sutartį su pareiškėjais nutraukė, tačiau sutiko atidėti skolos grąžinimą iki 2013-11-30, pareiškėjams skolos iki nurodytos datos negrąžinus, bankas pradėjo vykdyto skolos išieškojimą per antstolius. Taip pat nurodė, kad pareiškėjai šiuo metu dirba UAB „Vipset“, pareiškėjas gauna 131,78 Eur, o pareiškėja – 65,16 Eur dydžio atlyginimą per mėnesį, jiems finansiškai padeda pilnametė dukra; pareiškėjai ieško kito labiau apmokamo darbo. Pareiškėjai turi butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio mokestinė vertė VĮ Registrų centro duomenimis - 119323,44 Eur, taip pat A. P. turi žemės sklypo dalį, esančią adresu (duomenys neskelbtini), kurio (viso) mokestinė vertė VĮ Registrų centro duomenimis - 34175,16 Eur, o A. P. priklausančios dalies - 17076,15 Eur; kito nekilnojamojo turto pareiškėjai neturi. Pareiškėjai nuosavybės teise transporto priemonių neturi, piniginių lėšų jų sąskaitose nėra. Nurodė būtiniems poreikiams tenkinti numatomų reikalingų lėšų sumą – kiekvienam po 95 Eur.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas (toliau ir bankas) atsiliepime prašė atsisakyti iškelti bankroto bylą pareiškėjams R. P. ir A. P., o teismui nustačius, kad bankroto byla keltina, administratoriumi paskirti S. K. ir patvirtinti šio bankroto administratoriaus pasiūlytą bankroto administravimo išlaidų sąmatą. Nurodė, kad pareiškėjų įsipareigojimai bankui pagal kreditavimo sutartį 2015-03-20 sudarė 273517,81 Eur, t.y. bankas yra didžiausias pareiškėjų kreditorius. Pažymėjo, kad nepaisant prastos finansinės padėties ir turimų įsiskolinimų pareiškėjai prisiėmė naujus finansinius įsipareigojimus, didino savo įsiskolinimus ir mažino galimybę atsiskaityti su turimais kreditoriais, pvz. 2014-08-19 su UAB „Mogo LT“ sudarė lizingo sutartį; per visą sutarties laikotarpį lizingo gavėjas įsipareigojo sumokėti lizingo davėjui 26078,40 Lt įmokų ir kitų mokesčių. Tokius veiksmus laiko nesąžiningais. Atkreipė dėmesį, kad R. P. 13032,90 Eur įsiskolinimas VMI atsirado dėl jo neteisėtų veikų, numatytų ATPK 41³ str., t.y. dėl neteisėto darbo. Pareiškėjai būdami darbingo amžiaus, turėdami direktoriaus, įmonės vadovo ir buhalterės kvalifikaciją bei darbo patirties, nesiekia susirasti geriau apmokamo darbo. Mano, kad pareiškėjų finansinė būklė nėra kritinė, o pardavus jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, įkeistą AB DNB bankui, bus padengta didžioji dalis pareiškėjų skolos bankui.
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, prašyme įtraukti į bylą suinteresuotu asmeniu nurodė, kad R. P. turi 13 949,81 Eur mokestinę nepriemoką. A. P. turi 13367,52 Eur mokestinę nepriemoką.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo UAB „Gelvora“ atsiliepime pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo tenkinimo klausimą prašė spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi atsisakė kelti R. P. ir A. P. bankroto bylą.
Dėl pareiškėjų nemokumo
Teismas nesutiko su AB DNB banko argumentais, kad byloje pakanka duomenų, jog pareiškėjai galės įvykdyti po turto padavimo likusius įsiskolinimus kreditoriams. Pažymėjo, kad turtą pardavus už kainą, atitinkančią antstolio įvertinimą, vien bankui lieka 12698,82 Eur solidari pareiškėjų skola (o pagal banko atsiliepime nurodytą skolos dydį – net 56302,80 Eur), taip pat R. P. 110504,81 Eur bendra skola kreditoriams UAB „Erama“, UAB „Gelvora“ bei L. G.; A. P. 9846,10 Eur bendra skola BUAB „Pilkasis kardinolas“ bei VMI su vykdymo išlaidomis. Kaip minėta VMI atsiliepime taip pat nurodyta, kad A. P. turi 13367,52 Eur mokestinę nepriemoką. Vienintelės pareiškėjų šiuo metu gaunamos pajamos - darbo užmokesčiai, o pardavus pareiškėjams priklausantį nekilnojamąjį turtą likusių įsiskolinimų sumos ženkliai viršija FABĮ numatytą 25 MMA ribą. Duomenų apie kitą vertingą turtą, į kurį būtų galima nukreipti skolų išieškojimą, byloje nėra, todėl pripažino, jog pareiškėjų R. P. ir A. P. nemokumo faktas įrodytas.
Dėl pareiškėjų sąžiningumo
Pareiškėjai, būdami UAB „Vipset“ darbuotojai (įmonės direktorius ir buhalterė) gauna labai mažus darbo užmokesčius, tuo tarpu pareiškime nurodyta, jog pareiškėjams finansiškai padeda jų pilnametė duktė. Nors pareiškėjai nenurodė dukters teikiamos finansinės paramos mąsto, tačiau įvertinus tai, kad įmonė, iš kurios pajamų pareiškėjas mokėdavo dalines įmokas bankui, neatlygintinai (per kitą asmenį) perleista pareiškėjų dukrai, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai galimai neatskleidė visų gaunamų pajamų. Be to, iš pareiškėjų pateiktų dokumentų matyti, kad Akcijų perleidimo sutartis su A. G. sudaryta 2012-04-29, tačiau 2012-05-14 Darbo sutartį R. P. pasirašė kaip UAB „Vipset“ akcininkas. Paminėtos aplinkybės, taip pat tai, kad pagal akcijų perleidimo sandorį gautinos lėšos buvo panaudotos ne kreditorinių įsiskolinimų sumažinimui, o paliktos įmonės veiklai, leidžia pagrįstai manyti, kad akcijų perleidimo sandoris sudarytas siekiant nuslėpti iš įmonės veiklos gaunamas pajamas, kurios galėtų būti panaudotos įsiskolinimų kreditoriams dengimui. Pažymėjo, kad UAB „Vipset“ akcijų pardavimo sandoris sudarytas trejų metų iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo laikotarpiu; būtent po šio sandorio sudarymo, t.y. 2012-10-29, buvo priimta nutartis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto pareiškėjų nekilnojamojo turto.
Pažymėjo, jog pareiškėjų pajamos dirbant UAB „Vipset“ yra labai mažos – K. P., būdamas įmonės direktoriumi, ilgą laikotarpį, t.y. nuo 2012-05-14, gauna ½ MMA, o A. P. nuo 2013-12-01 – ¼ MMA (nuo 2013-06-06 iki 2013-12-01 – ½ MMA) dydžio darbo užmokesčius, ir nors R. P. dirba tik keturias, o A. P. dvi valandas per dieną, įrodymų, kad pareiškėjai ieškojo papildomo ar geriau apmokamo darbo, nepateikė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad 70000 Lt įsigyjant nekilnojamąjį turtą suma nebuvo užskaityta, tačiau nei jis, nei A. P. į teismą dėl pažeistų teisių nesikreipė. Aplinkybė, kad pareiškėjai neturėjo 3000 Lt sumos advokato išlaidoms, atsižvelgiant į pareiškėjų nurodytą pardavėjams sumokėtą 70000 Lt sumą, kuri nebuvo užskaityta, nepateisina pareiškėjų pasyvaus elgesio siekiant mažinti įsiskolinimo sumą. Pareiškėjas nurodė, kad pagal 2014-08-19 su UAB „Mogo LT“ sudarytą Lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį automobilis yra grąžintas, ir jis įsipareigojimų pagal šią sutartį nebeturi (įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes, nepateikti), tačiau tokį elgesį, kuomet pareiškėjas, turėdamas didelius finansinius įsipareigojimus kreditoriams, įmonės veiklos interesais asmeniškai prisiima papildomus įsipareigojimus, teismas vertino kaip itin didelį neatidumą ir nerūpestingumą. Teismas sprendė, kad pareiškėjų nemokumas ir dabartinė sunki finansinė padėtis atsirado ne tik dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių, bet ir dėl FABĮ 5 str. 8 d. numatytų pareiškėjų veiksmų, t.y. dėl sudaryto UAB „Vipset“ akcijų perleidimo sandorio, taip pat dėl itin pasyvaus elgesio (neveikimo), siekiant mažinti įsiskolinimus, t.y. neieškant papildomo ar geriau apmokamo darbo, neginant savo pažeistų teisių ir pan.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjai prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti pareiškėjams bankroto bylą. Nurodo, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas nenustatė, kad kreipdamiesi į teismą Pareiškėjai buvo nesąžiningi ir nepateikė visos informacijos, byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų nesąžiningumo nemokumo atsiradimo metu. Pareiškėjai nurodė, kad nemokiais tapo dėl krizės 2008 metais ir negalėjimo atsiskaityti su kreditoriumi pagal paimtą būsto kreditą. Teismo vertinimas, kad pareiškėjai nesiėmė jokių veiksmų, jog gautų geresnį darbą, neatitinka realios situacijos, nes pareiškėja po krizės baigė buhalterijos kursus ir šiuo metu dirba dukros įmonėje. UAB „Vipset“ akcijų pardavimas, pažeistų teisių negynimas teisme nebuvo veiksniai, dėl kurių pareiškėjai tapo nemokūs.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-05-05 nutartį nepakeistą. Nurodo, kad pateiktame atskirajame skunde Apeliantai apskritai neginčija teismo nustatytų aplinkybių dėl jų nesąžiningumo kreditorių atžvilgiu, o tik deklaratyviai nurodo, jog UAB „Vipset“ akcijų perleidimo sandoris neturėjo neigiamos įtakos jų mokumui. Taigi, apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl jų nesąžiningumo perleidžiant įmonės akcijas. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantų elgesys, kai turėdami didelių finansinių įsipareigojimų kreditoriams jie nesistengia susirasti geriau apmokamų darbų ir papildomai prisiima naujus įsipareigojimus rodo itin didelį neatidumą, nerūpestingumą ir nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Iš esmės byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu atsisakyta iškelti apeliantams bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas teigiant, jog teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, netinkamai taikęs teisės normas, reglamentuojančias skolininkų sąžiningumą, padarė nepagrįstą išvadą dėl fizinio asmens bankroto bylos neiškėlimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas dirba UAB „Vipset“ direktoriumi (2012-05-14 Darbo sutartyje nustatytas 4 val. per dieną darbo laikas; darbo užmokestis - ½ MMA); pareiškėja A. P. dirba UAB „Vipset“ buhaltere (2013-06-03 Darbo sutartis), nuo 2013-12-02, pakeitus darbo sutarties sąlygas, pareiškėja dirba 2 val. per dieną; jai nustatytas ketvirtis MMA atlyginimo dydis, byloje nėra duomenų apie apeliantų neįgalumą, ar kitas aplinkybes trukdančias apeliantams dirbti įprastą darbą.. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai, būdami UAB „Vipset“ darbuotojai (įmonės direktorius ir buhalterė) gauna labai mažus darbo užmokesčius. Apeliantų deklaruojamos gaunamos pajamos, atsižvelgiant į užimamas pareigas, suvokiamą atsakomybę atsiskaityti su kreditoriais, vertinos kaip neatitinkančias protingumo ir sąžiningumo kriterijų, o duomenų, jog pareiškėjai nuo būtų ėmęsis realių pastangų, protingų veiksmų, siekdami gauti pajamų išieškomai skolai padengti, nepateikė. Tai rodo, jog pareiškėjai siekia išvengti turimų skolinių įsipareigojimų, o ne atkurti mokumą, o tokie pareiškėjų siekiai nesuderinami su sąžiningumo reikalavimais. Viena esminių sąlygų fiziniam asmeniui bankrutuoti pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą, yra pajamų gavimas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantai nenurodė jokių argumentų, iš kur planuoja gauti pajamų, kad realiai galėtų atsiskaitinėti su kreditoriais bei mokėti atlyginimą administratoriui, nenurodė jokių motyvų, kaip planuoja atkurti savo nemokumą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad teismas negali iškelti bankroto bylos fiziniam asmeniui, kuris negauna/neketina gauti daugiau pajamų, o tai reiškia neplanuoja atsiskaityti su savo kreditoriais. Iškėlus bankroto bylą, pareiškėjai negalėtų vykdyti įstatyme nustatytos procedūros.
Pareiškėjai taip pat nurodo, kad nemokūs tapo dėl 2008 m. ekonominės krizės, o ne dėl UAB „Vipset“ akcijų pardavimo ar pažeistų teisių negynimo teisme. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas R. P. 2012-04-29 Akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi perleido UAB „Vipset“ akcijas pirkėjui A. G.. Sutartyje nurodyta, kad akcijų pirkimo-pardavimo kaina – 10000 Lt, ir kad pirkėjas su pardavėju už akcijas atsiskaitė sutarties pasirašymo metu. Teismo posėdžio metu pareiškėjas R. P. paaiškino, kad pinigų už įmonę negavo, kad tie pinigai liko įmonės veikloje, šiuo metu UAB „Vipset“ priklauso pareiškėjų dukrai. Taigi, pagal akcijų perleidimo sandorį gautos lėšos buvo panaudotos ne kreditorinių įsiskolinimų sumažinimui, o paliktos įmonės veiklai, todėl tai leidžia pagrįstai manyti, kad akcijų perleidimo sandoris sudarytas siekiant nuslėpti iš įmonės veiklos gaunamas pajamas, kurios galėjo būti panaudotos dengti įsiskolinimus kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados dėl apeliantų nesąžiningumo perleidžiant įmonės akcijas.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atskirasis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.