Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pra­ne­šė­jas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. gynėjo advokato Eriko Rugieniaus apeliacinį skundą dėl Kau­no apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo T. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 1 dalyje ir paskirtos bausmės:

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 4 mėnesiai laisvės atėmimo;

- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – 2 metai ir 6 mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis šios bausmės subendrintos jas sudedant ir pas­kirta subendrinta bausmė 2 metai ir 10 mėnesių laisvės atėmimo. Prie šios baus­mės, vado­vau­jantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 da­limis iš dalies pridėta pagal Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendį paskirta neatlikta bausmė – 2 mėnesiai 22 dienos laisvės atėmimo ir galu­ti­nė subendrinta bausmė T. R. paskirta – 3 metai laisvės atėmimo. Laisvės atėmi­mo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Laisvės atėmimo bausmės pradžia skaičiuota nuo nuos­prendžio paskelbimo dienos – 2018 m. vasario 27 d.

Kol nuosprendis įsiteisės T. R. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, jis suimtas paskelbus nuosprendį.

Nukentėjusiojo E. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš kalti­na­mo­jo T. R. nukentėjusiajam E. V. priteista 800 Eur ne­tur­tinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. T. R. nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), nuo 2016 m. vasario mėnesio iki 2016 m. kovo mėn. 30 d., tiksliau nenustatytu metu, ne mažiau kaip per tris kartus įvairiose (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini): laisvalaikio kambaryje, koridoriuje, tarpduryje tarp lauko durų, panaudodamas psichinę prievartą, pagal kriminalinę subkultūrą išvadindamas nu­ken­tėjusįjį nuteistąjį E. V. žeminančiai ožiu, grasindamas prieš nukentėjusiojo valią pri­versti jį išeiti į žemesnę nuteistųjų neformalią grupę („įmesti į gaidyną“), priversti budėti, ste­bėti bei pranešti kada į lokalinį sektorių ateina pareigūnai („sėdėtu ant palangės“) bei gra­sin­da­mas panaudoti fizinį smurtą, smarkiai sumušti, kad nukentėjusysis būtų išnešamas paklodėmis („iš­nešti ant paklodžių“), neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį nu­teistąjį E. V. perduoti 2 000 Eur už tai, kad aplinkiniams nuteistiesiems nebūtų pa­skleis­ta informacija, kurios atskleidimas nepageidautinas, jog nukentėjusysis kitame ikiteisminiame ty­ri­me Nr. (duomenys neskelbtini) galimai yra davęs parodymus prieš kitą nuteistąjį Š. R. ir kad nu­ken­tėjusysis E. V. (duomenys neskelbtini) galėtų sau­giai atlikti Kėdainių rajono apylinkės teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tai yra prievar­ta­vo nu­ken­tėjusiojo E. V. turtą.

2. Be to T. R. nuteistas už tai, kad 2016 m. kovo 30 d., apie 19.30 val., veikdamas ben­dri­nin­kų grupėje kartu su nuteistuoju R. K. (prieš jį byla yra išskirta į atskirą ty­rimą) (duomenys neskelbtini) koridoriuje, pakvietęs ir jėga laikydamas nu­ken­tė­ju­siojo nuteistojo E. V. rankas užsuktas už nugaros, tyčia, žodžiu nurodė nuteistajam R. K. sužaloti E. V., dėl to nuteistasis R. K. tyčia ne mažiau kaip šešis kar­tus kumščiais sudavė nu­ken­tė­jusiajam E. V. į kaktą, veidą, o po to nuteistasis R. K. nusivedė nukentėjusįjį E. V. į lokalinio sektoriaus virtuvę ir ten dar ne mažiau še­šių kartų smogė nukentėjusiajam E. V. į galvą, veidą, šonus ir taip bendrai padarė nuken­tėjusiajam nuteistajam E. V. kaktos srities odos nubrozdinimą, poodinę kraujosruvą kairės ausies speninėje srityje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

3. Kauno apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog T. R. prievartavo iš nukentėjusiojo E. V. turtą ir nežy­miai sutrikdė pastarojo sveikatą. Teismas kaltinamojo užimtą poziciją, kad jis jokių nusi­kals­tamų veiksmų neatliko, vertino kritiškai, kadangi ji prieštarauja nukentėjusiojo parody­mams, kuriais teismas neturi pagrindo nesivadovauti, nes juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

4. Apeliaciniame skunde nuteistojo T. R. gynėjas advokatas Erikas Rugienius pra­šo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kai­šiadorių rūmų 2018 m. vasario 27 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo T. R. gynėjo Eriko Rugieniaus apeliacinis skundas atmetamas.

7. Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendis, kuriuo T. R. pri­pa­žintas kaltu pagal BK 141 straipsnio 1 dalį ir BK 181 straipsnio 1 dalį, teisėtas ir pagrįstas. Nai­kinti ar keisti šį nuosprendį apelianto skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi tei­si­nio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas itin išsamiai ištyrė faktinius bylos duomenis, nu­rodė motyvus, pagrindžiančius T. R. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, nu­ma­tytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje. Šių apylinkės teismo padarytų iš­va­dų apeliantų skundo argumentai nepaneigia.

8. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas dėl šių nusikalstamų veikų teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nus­tato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsi­ti­kinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įsta­ty­mu. Nuteistojo gynėjui nepriimtinos apylinkės teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, by­los faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apelia­cinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs bylos įrodymus, neatkartodamas jų detaliai, pripažįsta, kad nuosprendyje pa­da­rytos išvados yra pagrįstos, todėl ir atmeta apeliantų argumentus. Teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog dėl paminėtųjų veikų vertinimo buvo pažeistos BPK 20 straip­s­nio nuostatos. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įro­dy­mus pagal savo vidinį įsi­tikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir ats­kirai patikrinus iš kiek­vie­no šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagri­nėjančio teismo kom­pe­tenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę, ir ar jų pakanka nus­tatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išva­dų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prero­ga­tyva.

9. Atnaujinus įrodymų tyrimą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo abejojama USB laikmenos gavimo aplinkybėmis. Kadangi net ir atnaujinus įrodymų tyrimą nepavyko nus­ta­tyti, kiek ir kokiomis aplinkybėmis tyrimo metu atsirado USB laikmenų, apeliacinės ins­tan­cijos teismas minėtojo laikmenoje užfiksuotais duomenimis nesivadovauja ir jų nevertina. Įrašas yra neinformatyvus, todėl, kolegijos nuomone, negali nei patvirtinti, nei paneigti nagrinėjamo įvy­kio aplin­ky­bių. Tačiau net ir nevertinant minėtos informacijos, byloje yra pakankamai duo­menų, neabe­jo­tinai pagrindžiančių nuteistojo T. R. kaltę.

10. Nuteistasis T. R. viso ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo neigė, tvirtindamas, jog ginčo metu apeliantas neatliko jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu. Teigia, kad paties nukentėjusiojo pa­ro­dy­mai yra nenuoseklūs. At­mesdama šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog tiek iki­teisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme E. V. nuosekliai teigė, jog T. R. iš jo reikalavo pinigų ir buvo sumuštas. Savo pa­rodymus nukentėjusysis patvirtino parodymų patvirtinimo metu įvykio vietose, savo paaiš­ki­nimuose išliko nuoseklus, esminės jo nurodytos ap­lin­kybės sutapo viso proceso metu, todėl nėra pagrindo teigti, nukentėjusiojo parodymai nenuo­sek­lūs ir teismas pagrįstai jais vadovavosi. Taigi, priešingai nei teigiama skunde, E. V. parodymuose apie esmines įvy­kio aplinkybes buvo pakankamai nuoseklus viso proceso metu, pažymėtina ir tai, kad jo parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

11. Nors skunde teigiama, jog fakto, kad nuteistasis dalyvautų kokiuose nors nusikalstamuose veiks­muose, niekas, išskyrus suinteresuotus asmenis (nukentėjusįjį bei liudytojus, kurie buvo paleisti iš pataisos namų anksčiau laiko), nenurodė, tačiau atsakydama į šį skundo argumentą, tei­sėjų kolegija pažymi, jog kaip jau buvo minėta anksčiau, nukentėjusysis E. V. davė nuoseklius, esminėse aplinkybėse sutampančius parodymus. Tuo tarpu liudytojų parodymai pa­tvir­tina nukentėjusiojo duotus parodymus. Liudytojas N. P. parodė, kad matė, kaip 2016 m. kovo 30 d. vakare R. K. pravarde „A.“ išsivedė nukentėjusįjį E. V. iš laisvalaikio kambario į 4-tą brigadą (1 t., b. l. 120-122). Liudytojas S. D. parodė, jog yra ne kartą girdėjęs kaip nuteistasis T. R. iš E. V. reikalavo pinigų. 2016 m. kovo pabaigoje T. R. rėkė ant E. V. ir klausė, kada padarys pavedimą, o nu­teistasis pravarde „A.“ laukė koridoriuje. Po to nuteistasis pravarde „A.“ iš­si­vedė už parankių E. V. į 54 brigadą, ten kur gyvena „nuskriaustieji“, taip jį paže­min­da­mas (1 t., b. l. 123-125). Kaip matyti iš aptartų liudytojų parodymų, nors nei vienas iš jų ne­matė kaip nuken­tė­ju­siajam buvo suduoti smūgiai, tačiau liudytojų parodymai patvirtina nu­ken­tėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad tarp jo ir T. R. vyko intensyvus konfliktas. Prie­žasčių, kad nuken­tė­ju­sysis būtų linkęs nepagrįstai apkaltinti kaltinamąjį, byloje nenustatyta. Todėl pirmo­sios instan­ci­jos teismas pagrįstai tikėjo nukentėjusiojo versija, kurią netiesiogiai pa­tvir­tino ir įvykio liu­dy­to­jai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtų liudytojų paro­dy­mai kartu su kitais byloje esančiais įrodymai sudaro nuoseklią bei logišką grandinę ir patvirtina T. R. kaltę. Iš bylos duomenų nenustatyta, kad nurodyti liudytojai būtų suinteresuoti bylos baig­timi, jokių kon­kre­čių aplinkybių, pagrindžiančių šį teiginį, nenurodė ir gynėjas ape­lia­ciniame skunde. Aplin­ky­bė, kad minėti liudytojai iš pataisos namų buvo paleisti anksčiau laiko, nesuteikia jokio ob­jek­ty­vaus atvejo abejoti jų parodymais nagrinėjamoje byloje.

12. Skunde pažymėta, kad ne T. R. paskyrė darbo vietą nukentėjusiajam, todėl jis nėra atsakingas asmuo. Atsakydama į šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju kalbama ne apie pareiginę T. R. atsakomybę, o apie tam tikrą jo užimamą poziciją įkalinimo įstaigoje esančios nuteistųjų subkultūros kontekste. Liudytojas N. P. parodė, kad nu­teis­tasis T. R. valdo visą (duomenys neskelbtini) ir visi nuteistieji privalo daryti tai, ką jis liepia (1 t., b. l. 120-122). Liudytojas S. D. taip pat patvirtino tokį faktą (1 t., b. l. 123-125). Kad įkalinimo įstaigoje egzistuoja subkultūra patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posė­džio metu apklausti įkalinimo įstaigos buvę ir esami darbuotojai R. S. (4 t., b. l. 17-19) ir D. A. (4 t., b. l. 53-54).

13. Skunde atkreiptas dėmesys, jog pataisos namų pareigūnai prieš patalpinant nukentėjusįjį į tar­dy­mo izoliatorių, jokių sužalojimų ant jo kūno nematė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, at­sa­kydama į šį skundo argumentą, pažymi, jog iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad E. V. konstatuoti odos nubrozdinimas kaktoje, po­odi­nė kraujosruva kairės ausies speninėje srityje padaryti dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Dėl sužalojimų į medikus E. V. kreipėsi 2016 m. kovo 31 d., t. y. kitą dieną po to, kai buvo sumuštas įkalinimo įstaigoje. Kadangi nukentėjusiajam nustatytas nežymus svei­ka­tos sutrikdymas, sužeidimai nėra dideli ir ryškūs – nustatyti nubrozdinimas ir kraujosruva, tuo metu kai su juo bendravo pareigūnai, sužalojimų galėjo nesimatyti, jie galėjo būti dar neiš­ryš­kė­ję. Kadangi pareigūnai nėra medicinos specialistai, aplinkybė, kad jie nepastebėjo nedidelių su­žalojimų, nepaneigia aplinkybės ir byloje surinktų įrodymų, kad E. V. buvo sumuštas. By­loje nenustatyta jokių aplinkybių ir objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis susižalojo pats vien tam, kad apšmeižtų nuteistąjį. Jokių konkrečių aplinkybių, pagrindžiančių šį teiginį, nenurodyta ir apeliaciniame skunde. Todėl teisėjų kolegija argumentą, kad nukentėjusysis susižalojo pats, ver­tina kaip nuteistojo gynybinę versiją.

14. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo mamai rašyti laiškai nepatvir­tina, kad būtent T. R. atliko kokius nors nusikalstamus veiksmus, tačiau šiuose laiškuose da­to­mis – 2016 m. sausio 25 d., 2016 m. vasario 4 d. ir 2016 m. balandžio 4 d., kurios atitinka kal­ti­nime nurodytą laikotarpį, nukentėjusysis rašo savo motinai J. V., nurodo kad jam atliekant bausmę (duomenys neskelbtini) iš jo reikalaujama pinigų už tylėjimą, jį reke­tuoja, nes kitaip jam bus labai blogai. Paskutiniame laiške, kurio data atitinka po paskutinių nu­teis­tajam inkriminuotų veiksmų, nurodyta, kad viskas išsisprendė su tais kurie reketavo, nurodo, kad yra izoliuotas nuo visų, kad yra parašytas pareiškimas ant „rabočkės viercho“, nes jis rei­ka­la­vo 2000 eurų už ramų gyvenimą ir kad jį buvo primušę. Laiškų turinys atitinka kitus bylos įrodymus, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, todėl šiuos laiškus apylinkės teismas pagrįstai vertino, kaip patvirtinančius nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, kitų įro­dy­mų kontekste.

15. Be to, skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neturėjo va­do­vautis liudytojų ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kadangi apklausos vyko neda­lyvaujant nuteistajam ir jo gynėjui ir tuo buvo pažeista BPK 184 straipsnio 4 dalis. Teisėjų ko­le­gija pažymi, jog nurodytoje BPK normoje nurodyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo at­lie­ka­mos apklausos vietą ir laiką, kai ji atliekama šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, pro­ku­ro­ras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Suimtas įtariamasis pristatomas į ap­klau­sos vie­tą. Įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam as­me­niui klausimus, kai apklausa baigta, susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis E. V., liudytojai N. P. ir S. D. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausiami 2016-05-26 (1 t., b. l. 116-119, 120-122, 123-125). E. V. apklausoje dalyvavo įtariamasis A. K., pageidavęs joje dalyvauti. Tuo tarpu pranešimas apie įtarimą šioje byloje T. R. įteiktas 2016-08-26 (2 t., b. l. 33). Šiomis aplinkybėmis nukentėjusiojo ir liudytojų apklausos metu T. R. neturėjo įta­riamojo statuso ir jam neprivalu būti pranešti apie nukentėjusiojo ir liudytojų apklausą, todėl T. R. konstitucinės teisės nebuvo pažeistos. Šiuo atveju jo nedalyvavimas ap­klau­soje nedaro nukentėjusiojo ir liudytojų apklausos neteisėta ir neužkirto kelio teis­mui ja va­do­vautis. Pažymėtina ir tai, kad E. V. buvo apklausiamas pirmosios instancijos teisme kaltinamajam ir jo gynėjui dalyvaujant, kur jie galėjo užduoti klausimus, teikti pastabas, todėl ak­ivaizdu, kad jų procesinės teisės nebuvo pažeistos.

16. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuos­pren­dyje atliktas įrodymų vertinimas trūkumų neturi, o T. R. gynėjo apeliaciniame skun­de keliamos abejonės dėl netinkamo vertinimo įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instan­ci­jos teismas, priim­da­mas skundžiamą sprendimą, yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Kauno apylinkės teismas grindė savo išvadas nustatydamas faktines bylos aplinkybes, iš­na­grinėti tei­siamajame posėdyje.

17. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog T. R. padarė jam inkriminuotas veikas. T. R. veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei teigia apeliantas, bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teis­mo nuos­pren­džio matyti, kad teismas išvadas apie faktines T. R. inkriminuotos nusikalstamos vei­kos padarymo aplinkybes padarė visapusiškai įvertinęs nukentėjusiojo, liudy­to­jų parodymus bei kitą rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai sudaro vientisą loginę įrodymų gran­di­nę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl T. R. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ape­liacinės instancijos teisėjų ko­legija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir neša­liškai ištyrė visas teisin­gam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objek­ty­viai įvertino įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti Kauno apy­linkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžio

18. BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad E. V. pareiškė 2 000 Eurų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurį pirmosios ins­tancijos teismas tenkino iš dalies. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo kelis kartus grasinama smurtu, reikalaujama pinigų, be to jis buvo sumuštas T. R. nurodymu ir jam dalyvaujant. Nukentėjusiajam sveikata sutrikdyta nežymiai. Nėra jokios abejonės, kad E. V. dėl to patyrė ne tik skausmą, bet ir neigiamus dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą. Nukentėjusysis dėl jo atžvilgiu viešai padarytos nusikalstamos veikos buvo suža­lo­tas, patyrė išgąstį, jam sutriko miegas, gyveno psichologinėje įtampoje. Nukentėjusysis neabe­jo­tinai patyrė neturtinę žalą.

19. Skunde teigiama, jog E. V. nurodė, kad stresą pa­tyrė ir dėl A. K. ir Š. R. veiksmų. Atsakydama į šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamoji byla nagrinėjama dėl nuteistojo T. R. veiksmų ir sprendžiamas būtent pastarojo asmens kaltės klau­si­mas, todėl teismas šioje baudžiamojoje byloje kitų asmenų galimai nusikalstamų veiksmų never­tina ir dėl jų nepasisako.

20. Atsižvelgęs į visas aukščiau nurodytas neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplin­ky­bes, pirmos instancijos teismas tinkamai nustatė nukentėjusiajai priteisiamo civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydį. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam priteista suma yra pro­por­cin­ga padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, neprieštarauja teismų praktikai panašiose bylose, todėl nėra pagrindo mažinti jos dydį.

21. Daroma išvada, kad bausmių skyrimo taisyklės nebuvo pažeistos, neturtinės žalos dydis taip pat nustatytas teisingai. Pirmosios instancijos teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. R. gynėjo Eriko Rugieniaus apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.