- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-02
- Bylos Nr.
- 2A-485-157/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Nijolė Piškinaitė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- I. I.
- Atsakovas
- A. J.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo I. I. (I. I.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1156-538/2014 pagal I. I. (I. I.) ieškinį atsakovui A. J. dėl skolos priteisimo ir atsakovo A. J. priešieškinį ieškovui I. I. dėl 2009-06-24 ir 2009-11-02 raštų pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas I. I. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovo A. J. priteisti 109 000 JAV dolerių skolą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
Nurodė, kad jis atsakovui paskolino 106 000 JAV dolerių vystyti projektui, susijusiam su krovimo paslaugų teikimu per Rusijos uostą Ist Luga. Atsakovas 2009-06-24 parašė ir pasirašė paskolos raštelį, kuriame įsipareigojo iki 2009-08-02 grąžinti paskolintus pinigus. Atsakovas paskolintų pinigų laiku negrąžino, o negalėjimą laiku sumokėti skolos patvirtino surašydamas ir pasirašydamas 2009-08-02 raštą, kuriame pripažino, kad neįvykdė pareigos grąžinti skolą ir įsipareigojo skolą grąžinti iki 2009 m. lapkričio 1 d. papildomai sumokėdamas 3 000 JAV dolerių. Iš viso iki 2009-11-01 atsakovas įsipareigojo grąžinti ieškovui 109 000 JAV dolerių sumą, bet jos negrąžino.
Atsakovas A. J. pateikė priešieškinį, kuriame prašė pripažinti, kad 2009-06-24 ir 2009-08-02 pasirašyti raštai yra negaliojantys nuo jų sudarymo momento. Nurodė, kad tikroji šalių valia buvo nukreipta į verslo santykių vystymą, kurie susiję su UAB „Navalio jūrų agentūra“ veikla ir valdymu. Teigė, kad ieškovo I. I. tėvas R. I. (R. I.) pareiškė pageidavimą dalyvauti šios bendrovės valdyme ir pažadėjo įvairiausiais būdais, darbu bei asmenine įtaka Rusijoje padėti šioje šalyje vystyti verslą; kad R. I. už paslaugas pageidavo 51 proc. bendrovės akcijų, tačiau pageidavo, jog sandorius sudarytų jo sūnus; kad 2008-12-05, tikėdamasis, jog ieškovas padės bendrovei dalyvauti Rusijos rinkoje, atsakovas sutiko už simbolinę kainą (176,46Lt) perleisti 51 proc. bendrovės akcijų; kad 2008 m. gruodžio mėnesį UAB „Navalio Jurų Agentūra” pasirašė didelės apimties sutartį su OAO „Toljatti Azot”, kuri 2009 metais gegužės mėnesį sutartį nutraukė ir liko UAB „Navalio Jurų Agentūra” skolinga daugiau kaip 200 000 Lt; kad R. I. pažadėjo savo turimų administracinių resursų pagalba Rusijoje priversti šią bendrovę atsiskaityti; kad ieškovas pareikalavo aptarti sąlygas, kaip atsakovas atpirks jo turimas 51 proc. akcijų; kad ieškovo tėvas garantavo ir įtikino, jog tikrai grąžins atsakovui akcijas, o šis sumokės 106 000 USD, tačiau iki 2009-06-24 akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta nusprendus, kad akcijų vertė gali būti didesnė. Nurodė, kad šalys sudarė ne paskolos sutartį, bet preliminarią akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, todėl jis nėra skolingas ieškovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškovo I. I. ieškinį ir atsakovo A. J. priešieškinį atmetė.
Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė, kad įrodinėjimo dalyką bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro paskolos sudarymo aplinkybės, t. y. konstatavimas esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus.
Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai. Nurodė, kad tokių santykių nepatvirtina nei byloje esantys įrodymai, nei ieškovo pateikti 2009-06-24 ir 2009-08-02 rašteliai, iš kurių teksto matyti, jog atsakovas A. J. patvirtina ieškovui I. I., kad projektas, numatytas įgyvendinti uoste Ist Luga nebuvo pradėtas, prašo grąžinti dalį bendrovės „Navalis Maritime Agency“ akcijų ir grąžina 106 000 JAV dolerių. Taigi juose nėra kalbama nei apie paskolą, nei apie pinigų sumos perdavimą ar jų gavimą. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų apie tai, jog ieškovas nurodytu metu turėjo 106000 JAV dolerių. Nurodė, kad pagal CPK 178 straipsnio reikalavimus ieškovas privalo įrodyti savo teiginius, jog perdavė atsakovui atitinkamą pinigų sumą, tačiau tokių įrodymų nepateikė.
Nustatė, kad ieškovas turi 51 procentą UAB „Navalio jūrų agentūra“ akcijų, o atsakovas – 49 procentus; kad šalys vykdė verslo projektus, todėl sprendė, jog iš esmės šalys buvo sudariusios preliminarios akcijų pirkimo–pardavimo sutarties požymių turinčią sutartį ir tai patvirtina minėtų raštelių turinys. UAB „Navalio jūrų agentūra“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl, teismo nuomone, atsakovui neatsirado pareiga sumokėti ieškovui 109000 JAV dolerių. Konstatavęs, kad rašteliai buvo preliminarūs susitarimai, kurie neteko galios nesudarius pagrindinės sutarties, teismas sprendė, jog taip pat nėra pagrindo tenkinti atsakovo priešieškinį ir pripažinti juos niekiniais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas I. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti paminėto Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį, kuria jo ieškinys atmestas ir šioje dalyje priimti naują – ieškinį patenkinti, pritiesti bylinėjimosi išlaidas. Skunde teigia, kad:
1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą, neteisingai aiškino 2009-06-24 ir 2009-08-02 raštelių turinį, esmę, todėl nepagrįstai sprendė, kad tarp šalių nesusiklostė paskoliniai santykiai, o pinigai atsakovui nebuvo perduoti. Vien raštelio frazė ,,grąžinu pinigų sumą“ rodo, kad pinigai realiai buvo perduoti. Šį faktą patvirtina taip pat ir kiti įrodymai – ieškovo 2010-02-24 elektroninis laiškas, kuriame jis prašo grąžinti anksčiau pervestas apyvartines lėšas. Taigi byloje esančių įrodymų visuma patvirtina faktą, kad pinigai atsakovui buvo realiai pervesti ir jis įsipareigojo juos grąžinti.
2. Teismas, nurodydamas, kad ieškovas turėjo įrodyti pinigų perdavimo faktą, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Pagal Lietuvos teismų praktiką tuo atveju, kai paskolos raštelių turinys patvirtina, kad pinigai realiai buvo perduoti ir atsakovas įsipareigojo juos grąžinti, pareiga paneigti pinigų perdavimo faktą tenka atsakovui. Tačiau šis savo pareigos nevykdė ir nepateikė jokių įrodymų, kad pinigai nebuvo perduoti.
3. Teismas neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius kaip preliminarią akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje įsipareigoja sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Pagal kasacinio teismo praktiką sutartį kaip preliminarią galima kvalifikuoti tik tada, kai ji atitinka visus jos požymius: yra aiškus, rašytinis šalių susitarimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, susitarta dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir šios sutarties sudarymo terminas. Ginčo rašteliuose nėra nei susitarimo sudaryti pagrindinę sutartį, nei įsipareigojimo perleisti ar pirkti akcijas, nes susitarta, kad akcijos bus grąžintos tada, kai atsakovas grąžins paskolintus pinigus. Atsakovas pinigų negrąžino, todėl akcijų perleidimas net nebuvo svarstomas. Aiškinant rašteliuose nurodytas sąvokas ,,prašau grąžinti“ ir ,,grąžinu pinigų sumą“ akivaizdu, kad jose nėra kalbama apie jokius įsipareigojimus dėl akcijų pirkimo. Be to, jau 2009 metų pradžioje UAB ,,Navalio jūrų agentūra“ buvo nemoki, veikė nuostolingai, todėl pusė šios įmonės akcijų negalėjo būti vertos 109 000 JAV dolerių.
4. Teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik atsakovo argumentais, kurie neatitinka tikrovės. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad nėra matęs apelianto, o minėtos akcijos buvo perleistos ieškovo tėvui R. I.. Priešingai, ieškovas su atsakovu susitarė vystyti bendrą krovinių krovos verslą per UAB ,,Navalio jūrų agentūra“, ieškovas sutiko investuoti savo lėšas, todėl jam atsakovas perleido savo akcijas. Atsakovas, kuris yra patyręs 45 m. verslininkas, įmonės akcininkas ir vadovas, puikiai suprato sudaromų susitarimų esmę, jų neginčijo iki ieškinio šioje byloje gavimo ir nepateikė jokių įrodymų, kad skolos rašteliai buvo išgauti apgaule ir klaidinimu.
Atsiliepimas
Atsakovas A. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo prijungti kartu su atsiliepimu pateiktus naujus įrodymus – nuotrauką, kurioje užfiksuotas jis ir ieškovo tėvas. Teigia, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, jog atsakovas vystė verslą Rusijos Federacijoje, pats bylos nagrinėjimo metu teismo posėdžiuose nedalyvavo, jokių paaiškinimų nepateikė. Priešingai nei nurodo apeliantas, jo tėvas, būdamas Leningrado apskrities vicegubernatoriumi, inicijavo projekto vykdymą, tačiau siekdamas užsitikrinti savo dalyvavimą įmonės valdyme, akcijų nuosavybę įformino sūnaus vardu. Teigia, kad apelianto pozicija yra prieštaringa – teigia, jog šalys yra akcininkai, tačiau verslą vykdė tik atsakovas, nurodo, kad skolino pinigus ilgalaikiam projektui, tačiau po dviejų mėnesių jau reikalauja grąžinti skolą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apelianto ieškovo I. I. apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, atmetė kaip nepagrįstus ieškovo ieškininius reikalavimus dėl 109 000 JAV dolerių skolos priteisimo, nurodęs, kad tarp šalių buvo susiklostę ne paskoliniai, bet preliminarūs akcijų pirkimo–pardavimo santykiai.
Apeliantas, nesutikdamas su šiomis išvadomis, teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, paskirstė įrodinėjimo naštą, rėmėsi vien tik atsakovo argumentais. Apelianto teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina jo teiginius, kad šalys susitarė būtent dėl atsakovui suteiktos paskolos grąžinimo.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių skundo argumentų, visų pirma pažymi, kad teismas savo sprendime, o taip pat apeliantas skunde teisingai nurodo, kad paskolos sutartis yra realinis sandoris, pripažįstamas sudarytu nuo pinigų perdavimo momento – viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, kuris įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas (CK 6.870 str. 1 d.). Esant šioms sąlygoms, laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Kaip žinoma, sandoriams, kurių suma viršija 2000 Lt, yra būtina rašytinė forma, kad iš tokio dokumento turinio būtų galima nustatyti, jog tarp šalių susiklostė būtent paskoliniai teisiniai santykiai (CK 6.871 str.). Dokumente padarytas įrašas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktą, sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje.
Apeliantas skunde taip pat teisingai nurodo, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, net jeigu pirmiau paminėtas faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti teismo nustatomas vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas, kad būtų išsiaiškinta tikroji šalių valia. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia apeliantas, tokiu atveju, kai nėra aiškaus ir nedviprasmiško dokumento, patvirtinančio tarp šalių susiklosčiusius paskolinius teisnius santykius, ne atsakovui, o jam, kaip suteiktą paskolą reikalaujančiam grąžinti paskolos davėjui, tenka pareiga pagrįsti savo teiginius apie būtent tokius santykius ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CK 6.870 str., CPK 178 str.).
Kaip minėta, nagrinėjamu atveju, šalys sudarė susitarimą, kuriame nurodyta, kad projektas, numatytas įgyvendinti uoste Ist Luga nebuvo pradėtas, A. J. prašo grąžinti I. I. dalį bendrovės ,,Navalis Maritime Agence“ akcijų ir grąžina 106 000 JAV dolerių iki 2009-08-02. Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, bylos aplinkybėmis, sprendė, kad apelianto byloje pateiktuose 2009-06-24 ir 2009-08-02 rašteliuose nėra nurodyta nei apie pinigų perdavimą / paskolinimą, nei apie atsakovo įsipareigojimą juos grąžinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nustatyta ir šalys šios aplinkybės neginčija, kad ieškovui I. I. priklausančios UAB ,,Navalio jūrų agentūra“ akcijos atsakovui nebuvo perleistos.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apelianto argumentų, kad teismas neteisingai aiškino šių raštelių turinį, šiame kontekste pažymi, jog civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių dispozityvumo, rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Dispozityvumo principas reiškia, jog šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.). Rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Taigi kiekviena šalis pati sprendžia, kokius argumentus teismui nurodyti, kuriuos įrodymus pateikti ir kt.
Nagrinėjamu atveju iš faktinių bylos aplinkybių, kurias šalys atskleidžia teismui, iš esmės matyti vien tik tai, kad ieškovas ir atsakovas buvo UAB ,,Navalio jūrų agentūra“ akcininkai. Šalys procesiniuose dokumentuose teigė, kad buvo vystomas verslas; kad buvo planuojama vykdyti krovinių krovimo verslą Rusijos Federacijos uoste Ist Luga, tačiau iš esmės jokių tai pagrindžiančių įrodymų šalys nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinoma, yra fakto instancija (CPK 178 str.). Taigi darytina išvada, kad teismas iš esmės teisingai sprendė, jog savo tikrųjų santykių šalys neformalizavo (CPK 185 str.). Pažymėtina ir tai, kad apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovas yra 45 metų verslininkas, įmonės akcininkas ir vadovas, turintis ne tik verslo vystymo patirties, tačiau ir sugebantis įvertinti sudaromų sandorių esmę ir su tuo susijusią riziką. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo silpnesniąja santykių šalimi laikyti taip pat ir apelianto, kuris nepaisant savo amžiaus – ginčo raštelių sudarymo metu būdamas 22 metų – sudarė ir, jo teigimu, paskolino atsakovui 109 000 JAV dolerių, be to, taip pat buvo UAB ,,Navalio jūrų agentūra“ akcininku (CPK 185 str.).
Apeliantas, nesutikdamas su pirmiau paminėta teismo išvada ir teigdamas, kad byloje netinkamai įvertinti įrodymai, neteisingai nustatyti tikrieji šalių ketinimai, o ginčijami rašteliai nepagrįstai pripažinti kaip preliminarūs susitarimai, remiasi bylos aplinkybėmis, jas interpretuodamas pagal savo poziciją byloje ir nurodo, kad jo teiginius patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad be minimų raštelių apeliantas į bylą pateikė iš esmės tik atsakovui siųstą savo 2010-02-24 elektroninį laišką, kuriame jis prašo grąžinti anksčiau pervestas apyvartines lėšas. Taigi paties apelianto pozicija bylos nagrinėjimo metu – prieštaringa: procesiniuose dokumentuose jis teigė, kad paskola buvo suteikta pačiam atsakovui, grynais pinigais, o apeliaciniame skunde nurodo, jog šiuos jo teiginius patvirtina laiškas, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad lėšos buvo pervestos, ir ne atsakovui asmeniškai, o įmonei. Tuo tarpu jokių kitų įrodymų, patirtinančių jo teiginius apie atsakovui / įmonei suteiktą paskolą verslui vykdyti, apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 str.).
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, jog jis neįrodė savo teiginių, susijusių su tarp šalių susiklosčiusiais paskoliniais teisiniais santykiais (CK 6.870 str., CPK 178 str.).
Kaip minėta, apeliantas taip pat nesutinka su teismo argumentais, kad tarp šalių sudaryti minėti 2009-06-24 ir 2009-08-02 rašteliai traktuotini kaip preliminarūs akcijų pirkimo–pardavimo susitarimai.
Iš tiesų, apeliantas teisingai nurodo, kad pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje įsipareigoja sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Tačiau, visų pirma, kaip minėta, šalys sudarė susitarimą, kuriame nurodė, kad projektas nebuvo pradėtas, o atsakovas A. J. prašo grąžinti I. I. dalį bendrovės ,,Navalio jūrų agentūra“ akcijų. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog iš esmės šalys tarėsi dėl akcijų perdavimo.
Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats apeliantas, kreipdamasis į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovo ir siekdamas įrodyti savo ieškininių reikalavimų pagrįstumą, savo priminiuose procesiniuose dokumentuose iš viso neminėjo susitarimo dalies, susijusios su akcijomis ir šiuo klausimu iš esmės nenurodė jokių argumentų.
Trečia, teisėjų kolegijos nuomone, teismo išvadas dėl tarp šalių susiklosčiusių preliminarių teisinių santykių iš esmės patvirtina ir paties apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad iš šalys iš pradžių susitarė, jog atsakovas atsiskaitys, o po to bus išspręstas klausimas dėl akcijų perleidimo atsakovui.
Taigi apibendrinant tai, kas išdėstyta ir atsižvelgiant į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, be kita ko, taip pat ir į ginčo raštelių turinį, dar kartą pabrėžtina tai, kad, priešingai nei teigia apeliantas, faktas, jog šiuose rašteliuose nėra tiesiogiai nurodyto įsipareigojimo sudaryti pagrindinę sutartį, teisėjų kolegijos nuomone, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo šiuo klausimu (CPK 185 str.).
Vadovaudamasi prieš tai nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai nustatė ir ištyrė faktines bylos aplinkybes, teisiškai reikšmingas šalių teisiniams santykiams nustatyti, tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės bei civilinio proceso normas, teismų praktikos nuostatas ir atmesdamas I. I. ieškinį ir atsakovo A. J. priešieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK263 str. 1 d.). Todėl apelianto I. I. apeliacinį skundą atmeta, nenagrinėdama kitų jame nurodytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl teismas nenagrinėja šalių procesiniuose dokumentuose pateiktų kitų motyvų ir dėl jų nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.