Kauno apygardos teismo nutartis

2014-11-28 · Civilinė byla Nr. 2A-2126-221/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-28
Bylos Nr.
2A-2126-221/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-19987-2013-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė (pran.), Egidijus Tamašauskas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Transporto vystymo grupė“
Trečiasis asmuo
uždarosios akcinės bendrovės „Polivektris“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Cargo Caravan“
Advokatai
Regina Šaltinienė, Natalija Filipova
Kategorijos
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2126-221/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19987-2013-0Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4; (S) 114.11; 121.21
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Arūno Rudzinsko (pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporto vystymo grupė“, atstovaujamos advokatės Reginos Šaltinienės, ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Polivektris“, atstovaujamos advokatės Natalijos Filipovos, apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2764-151/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporto vystymo grupė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Cargo Caravan“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Polivektris“ dėl skolos ir papildomų išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Transporto vystymo grupė“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Cargo Caravan“ 3 342,02 Lt skolą, 6 266,83 Lt papildomas išlaidas, 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 3–8).

Nurodė, kad 2013 m. vasario 26 d. ieškovė su atsakove sudarė krovinio pervežimo užsakymą–sutartį Nr. 3285/2, pagal kurią ieškovė įsipareigojo nuvežti krovinį iš UAB „Polivektris“ į Vokietiją, o atsakovė už pervežimą įsipareigojo sumokėti 3 342,02 Lt. Ieškovė, vykdydama sutartį, įsipareigojo vadovautis CMR konvencijos nuostatomis. Ieškovei įvykdžius sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir krovinį pristačius į paskirties vietą Vokietijoje, krovinio gavėjas atsisakė jį priimti, motyvuodamas netinkamu krovinio įpakavimu ir jo tvirtinimu. Susidarius aplinkybėms, kurios apsunkino krovinio perdavimą jo gavėjui, ieškovė, vadovaudamasi CMR konvencijos 15 straipsnio nuostatomis, kreipėsi į atsakovę, prašydama pateikti tolimesnio elgesio su kroviniu instrukcijas. 2013 m. kovo 4 d. atsakovė pateikė tolimesnes krovinio gabenimo instrukcijas ir leido ieškovei pasirinkti vieną iš šių veiksmų: arba atgabenti krovinį atgal į Lietuvą, arba savo jėgomis perpakuoti krovinį, garantuojant krovinio saugumą, vientisumą, įpakavimo kokybę ir atitikimą originalui bei nuvežti jį pagal pristatymo adresą Vokietijoje. 2013 m. kovo 5 d. ieškovė atsakovei išsiuntė pranešimą, kad pasirinko krovinį pargabenti atgal į Lietuvą. 2013 m. kovo 8 d. krovinys iš Vokietijos buvo grąžintas atgal į UAB „Polivektris“, krovinio iškrovimo iš ieškovės transporto priemonės darbai buvo baigti tik 2013 m. kovo 13 d. Tą pačią dieną ieškovė atsakovei išsiuntė pranešimą, kuriuo informavo, kad vykdydama atsakovės pateiktas instrukcijas, krovinį grąžino į Lietuvą, ieškovė patyrė papildomų išlaidų (nuostolių). 2013 m. kovo 15 d. ieškovė atsakovei pateikė reikalavimą dėl 3 342,02 Lt skolos už atliktą krovinio pervežimą ir 6 266,83 Lt papildomai patirtų išlaidų atlyginimo, iš viso – 9 608,85 Lt. Kartu su reikalavimu ieškovė 2013 m. kovo 15 d. išrašė ir atsakovei išsiuntė PVM sąskaitą faktūrą Nr. TVG-01258 9 608,85 Lt sumai, kurios apmokėjimo terminas suėjo 2013 balandžio 14 d. Atsakovė iki ieškinio pateikimo teismui dienos nėra atsiskaičiusi su ieškove.

Atsiliepimas

Atsakovė UAB „Cargo Caravan“ atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 52–55).

Nurodė, kad 2013 m. vasario 26 d. krovinio pervežimo užsakymo sutartimi Nr. 3285/2 UAB „Polivektris“ užsakė atsakovę UAB „Cargo Caravan“ pervežti krovinį (granules), supakuotas į 20 didelių ritinių iš Lietuvos į Vokietiją. Atsakovė krovinį vežti perdavė ieškovei. Kroviniui atvykus į iškrovimo vietą, krovinio gavėjo Spedition Hugger GmbH atstovai atsisakė jį priimti nustatę, kad krovinys netinkamai supakuotas bei sutvirtintas. Krovinio gavėjui atsisakius priimti krovinį, atsakovė kreipėsi į krovinio siuntėją UAB „Polivektris“, prašydama nurodyti tolimesnes krovinio gabenimo instrukcijas. 2013 m. kovo 4 d. raštu UAB „Polivektris“ nurodė krovinio gabenimo instrukcijas, apie kurias atsakovė informavo ieškovę. Ieškovė nusprendė krovinį pargabenti atgal. Kaip paaiškėjo vėliau, krovinys buvo pakrautas nesilaikant tokio pobūdžio krovinių pakrovimui taikomų reikalavimų, t. y. krovinys transportavimo metu, galėjo įsisiūbuoti ir pavirsti į šonus, dėl ko, galimai ir atsirado nuostoliai. CMR konvencija nereguliuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl sutarties šalys gali dėl to susitarti. Tačiau neatsižvelgiant į tai, netinkamo krovinio pakrovimo veiksnys nelaikytinas savarankiška aplinkybe, kurios vežėjas negalėjo išvengti. Pareigingas vežėjas, pastebėjęs netinkamą pakrovimą, keliantį grėsmę krovinio saugumui, turėtų atsisakyti vežti krovinį arba padaryti atitinkamą žymą važtaraštyje. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 31, jei nustatyta, kad vežėjas matė, jog kuri nors iš minėtų operacijų kelia grėsmę krovinio saugumui, bet neatsisakė vežti prekių ir nepadarė apie tai žymos važtaraštyje, vežėjas nėra atleidžiamas nuo nuostolių atlyginimo. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad ieškovė turi būti atleista nuo atsakomybės gabenant krovinį iš Lietuvos į Vokietiją.

Trečiasis asmuo UAB „Polivektris“ atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti (1 t., b. l. 98–100).

Nurodė, kad ieškovė teismui neatskleidė visų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai, todėl reikalavimas priteisti iš atsakovės UAB „Cargo Caravan“ atlyginimą už vežimo paslaugą, kurios ieškovė nesuteikė, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Nurodė, kad UAB „Polivektris“ ir UAB „Cargo Caravan“ 2013 m. vasario 26 d. sudarė krovinių vežimo sutartį–užsakymą Nr. 2602/2013-2K, pagal kurią vežėjas įsipareigojo pristatyti krovinį (20 pakuočių po 1200 kg) į Vokietijos miestą Aldingen. CMR važtaraštyje TVG 0001197 nurodyta, kad faktiniu krovinio vežėju yra UAB „Transporto vystymo grupė“. Pristačius krovinį į iškrovimo vietą, paaiškėjo, kad krovinio gavėjas neturi galimybės iškrauti krovinį – pakuotės yra pasvirusios ant padėklų transportavimo metu, prekių pakuotė pažeista. Dėl šios priežasties didelio svorio prekių iškrovimas tapo nesaugus ir gavėjas atsisakė krovinį priimti. Krovinio gavėjo 2013 m. kovo 4 d. rašte nurodyta, kad krovinys nepriimtas, kadangi pakuotė pažeista ir jis netinkamai pristatytas, dėl to negalima iškrauti krovinio, nesugadinant prekių. Ieškovė grąžino krovinį UAB „Polivektris“. Perpakavimo darbai buvo baigti 2013 m. kovo 13 d., krovinį gavėjui į Vokietiją pristatė kitas vežėjas, gavėjas padarė atžymą važtaraštyje Nr. 0195618 apie krovinio gavimą 2013 m. kovo 13 d. Dėl nurodytų aplinkybių trečiasis asmuo nesutinka, kad ieškovė tinkamai įvykdė vežimo sutartį. UAB „Polivektris“ atsisako apmokėti vežimo paslaugas, kurios nebuvo suteiktos. Mano, kad pareiga apmokėti vežimo paslaugą atsiranda tik po to, kai krovinys yra išduotas gavėjui. Ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, kad priėmimo vežti metu UAB „Polivektris“ krovinio pakuotė buvo pažeista. Tuo tarpu, ieškovė į Vokietiją pristatė krovinį su pažeista pakuote. Mano, kad krovinys buvo sugadintas netinkamo transportavimo metu arba dėl netinkamo jo pakrovimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 11 d. sprendimu (1 t., b. l. 160–165) ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės ieškovei 3 342,02 Lt skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3 342,02 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. gruodžio 3 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 625,80 Lt bylinėjimosi išlaidas. Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovei 975 Lt bylinėjimosi išlaidas, trečiajam asmeniui – 650 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pagal CMR konvenciją trečiasis asmuo yra krovinio siuntėjas, atsakovė yra ekspeditorius, tuo pačiu ir vežėjas santykiuose su trečiuoju asmeniu, o ieškovė yra krovinį pristatantis asmuo. Ieškovė nuvežė krovinį ekspeditoriaus nurodytam krovinio gavėjui, tačiau gavėjas krovinio nepriėmė, nes jis buvo su pažeista pakuote. Krovinį pristatantis asmuo, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, apie tai informavo ekspeditorių ir gavo atsakymą, kad gali krovinį grąžinti atgal arba perpakuoti krovinį, garantuojant krovinio saugumą. Ieškovė pasirinko pirmąjį variantą ir krovinį grąžino siuntėjui ir pateikė sąskaitą apmokėti už suteiktas paslaugas bei už kitas patirtas išlaidas. Teismas ieškovės reikalavimą priteisti skolą už suteiktas paslaugas tenkino. Teismo vertinimu, atsakovės ir trečiojo asmens atsikirtimai yra nepagrįsti. Krovinio pervežėjo atsakomybė yra tiksliai įvardinta CMR konvencijoje ir daugiau reikalauti iš krovinio pristatančio asmens siuntėjas negali. Tik siuntėjas gali žinoti, kaip tinkamai turi būti supakuotas krovinys, kaip tas krovinys turi būti tinkamai pakrautas, kad jis būtų saugiai pervežtas, todėl teismas sprendė, kad ieškovė neprivalėjo nei stebėti, nei aiškintis, kaip turi būti krovinys pakrautas. Teismui nėra pateikta duomenų, kad kelyje būtų įvykusi avarija ir dėl vairuotojo kaltės krovinio pakuotė buvo pažeista. Staigus stabdymas negali būti pagrindas taikyti vairuotojui atsakomybę, kadangi tinkamas krovinio pakrovimas bei supakavimas yra siuntėjo pareiga ir vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės. Tai, kad paslauga netinkamai buvo atlikta ne dėl krovinį pristatančio asmens, teismo vertinimu, patvirtina ir gavėjo pateiktas brėžinys, kuriame nurodoma kaip buvo pakrautas krovinys ir kaip turėjo būti pakrautas. Teismas laikė, kad atsakovės teiginys, jog krovinį pristatantis asmuo neatliko paslaugos, t. y., kad nepristatė krovinio gavėjui, yra nepagrįstas, nes atsakovė buvo informuota, jog krovinys pristatytas su pažeista pakuote ir gavėjas atsisakė jį priimti. Taigi paslauga buvo atlikta, tik krovinys krovinio gavėjo nebuvo priimtas dėl pažeistos pakuotės ir atsakovės nurodymu buvo grąžintas siuntėjui. Atsakovė skolos sutartyje numatytu terminu nesumokėjo, tuo pažeidė prievolės įvykdymo terminą. Teismas konstatavo, kad paslauga buvo atlikta, todėl ieškinio dalį dėl 3 342,02 Lt skolos tenkino. Teismas ieškovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo atmetė. Teismo vertinimu, ieškovės atstovės paaiškinimas, kad krovinio parvežimas į Lietuvą yra daug brangesnis nei krovinio nuvežimas į Europos Sąjungos bet kurią valstybę, nėra pagrįstas jokiais įrodymais, tik teiginiais, kad yra tokia situacija. Teismas sutiko, kad ieškovė turėjo užsakymą vežti krovinį iš Vokietijos, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad būtent tuo automobiliu, kuris vežė ginčo krovinį, šis užsakymas turėjo būti įvykdytas, kad už užsakymo neįvykdymą ieškovė sumokėjo baudas, kad ieškovė siuntė kitą automobilį įvykdyti užsakymą ar iš viso užsakymo neįvykdė. Teismas laikė, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai nenustato priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nors turėjo įrodyti visas keturias nuostolių atlyginimui numatytas sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltę. Teismas tenkino ieškovės prašymą priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taikomi realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijai, priteisiamos protingo dydžio išlaidos, į rekomenduojamus maksimalius užmokesčio dydžius už advokato teikiamą teisinę pagalbą, į konkrečias šios bylos aplinkybes, bylos sudėtingumą, sprendė, kad ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos yra mažintinos – ieškovei ir atsakovei iki 1 500 Lt, o trečiajam asmeniui – iki 1000 Lt. Patenkinus ieškinį iš dalies, teismas proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiui, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 2–6) ieškovės atstovė prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl 6 266,83 Lt papildomų išlaidų priteisimo ir toje dalyje priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės reikalavimą ir priteisti ieškovei iš atsakovės 6 266,83 Lt papildomas išlaidas, susijusias su atsakovės instrukcijų vykdymu; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl 6 266,83 Lt papildomų išlaidų, patirtų ieškovei vykdant atsakovės pateiktas instrukcijas, priteisimo, netinkamai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus. Remiantis CMR konvencijos 16 straipsnio 1 punktu, vežėjas turi teisę į išlaidų, kurias patyrė vykdydamas siuntėjo instrukcijas, atlyginimą, jei tos išlaidos atsirado ne dėl vežėjo kaltės. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime konstatavo, kad krovinio gavėjas atsisakė priimti krovinį dėl siuntėjo kaltės, nes būtent siuntėjas netinkamai krovinį supakavo bei sutvirtino. Dėl atsakovės pateiktų instrukcijų pargabenti krovinį atgal į Lietuvą vykdymo ieškovė patyrė išlaidų, nes krovinį turėjo pervežti atgal iš Vokietijos į Lietuvą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą dėl papildomų išlaidų priteisimo, iš esmės rėmėsi tik tomis faktinėmis aplinkybėmis, kad reikalaujama papildomų išlaidų suma yra beveik dvigubai didesnė nei ta suma, kuri mokėtina už krovinio nuvežimą maršrutu Lietuva – Vokietija, bei nurodė, kad ieškovė tokio reikalavimo nepagrindė jokiais įrodymais. Apeliantės nuomone, tokie pirmosios instancijos teismo argumentai laikytini teisiškai nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad grąžindama krovinį iš Vokietijos atgal į Lietuvą, ieškovė, kaip vežėjas, ne tik kad neuždirbo iš šio maršruto jokių pajamų, nes neišsikrovus atsakovės patikėto krovinio, negalėjo vykdyti naujojo užsakovo pateikto užsakymo, bet dar ir patyrė realių nuostolių, nes turėjo išlaidas tiek transporto priemonės nuomai, kurui, tiek ir vairuotojo darbo užmokesčio, dienpinigių ir kt. mokėjimams. Ieškovė teismui pateikė šias realias išlaidas pagrindžiančius rašytinius įrodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai šių įrodymų nevertino, tokiu būdu suteikdamas atsakovei galimybę neteisėtai praturtėti ieškovės sąskaita. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, apeliantės nuomone, pažeidžia tiek logikos dėsnius, tiek ir teisingumo bei objektyvumo principus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apeliantės patirtų papildomų išlaidų priteisimo, turėjo remtis ne nacionalinės teisės normomis, o CMR konvencijos 16 straipsnio 1 dalimi. Netinkamas materialinės teisės normų taikymas, apeliantės nuomone, ir lėmė teisiškai nepagrįstą ir neteisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl apeliantės patirtų papildomų išlaidų priteisimo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 9–12) trečiojo asmens UAB „Polivektris“ atstovė prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies – iš atsakovės ieškovei priteista 3 342,02 Lt. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Priteisti trečiojo asmens UAB „Polivektris“ turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

Apeliantė nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria iš atsakovės priteista skola, kadangi vežėjas (ieškovė) paslaugos nesuteikė – nevykdė krovinio siuntėjo UAB „Polivektris“ nurodymų, nes perkrovus krovinį Lietuvoje, krovinio nenugabeno ir neperdavė krovinio gavėjui. Apeliantė atsisako apmokėti vežimo paslaugas, kurios nebuvo jai suteiktos. Pareiga apmokėti vežimo paslaugą atsiranda tik po to, kai krovinys yra išduotas gavėjui ir apie tai padaryta atžyma krovinio važtaraštyje. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo nurodo, kad krovinio gavėjas atsisakė jį priimti „motyvuodamas netinkamu krovinio įpakavimu ir jo tvirtinimu“. Nieko panašaus krovinio gavėjas nėra pasakęs ar parašęs, bylos medžiagoje nėra įrodymų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo teiginį, kad krovinio gavėjas nepriėmė krovinio dėl netinkamo įpakavimo ar tvirtinimo. Krovinio gavėjo Polyplius Materialmanagement 2014 m. liepos 3 d. raštas patvirtina, kad pristatyto krovinio buvo neįmanoma iškrauti dėl netinkamo gabenimo. Ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, kad priėmimo vežti metu UAB „Polivektris“ krovinio pakuotė buvo pažeista. Tuo tarpu iš nuotraukos ir krovinio gavėjo rašto matyti, kad jam pristatyto krovinio pakuotė buvo pažeista. Apeliantės nuomone, krovinys buvo sugadintas netinkamo transportavimo metu. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovė neprivalėjo nei stebėti, nei aiškintis, kaip krovinys turi būti pakrautas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės UAB „Transporto vystymo grupė“ apeliacinį skundą (2 t., b. l. 20–21) trečiojo asmens UAB „Polivektris“ atstovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Nurodė, kad UAB „Polivektris“ negavo iš ieškovės vežimo paslaugos, kurios sąvoka pateikta CK 6.808 straipsnyje. Perpakavus krovinį, ieškovė krovinio į Vokietiją nenuvežė, tokiu būdu krovinio siuntėjo instrukcijų neįvykdė. Apeliantė vadovaujasi netinkamu krovinio gavėjo 2013 m. kovo 4 d. rašto vertimu iš anglų į lietuvių kalbą. Apelianto nurodytame rašte nėra nė žodžio apie krovinio netinkamą įpakavimą arba tvirtinimą, rašte nurodoma, kad krovinio pakuotė yra pažeista ir jis yra blogai pristatytas. CMR konvencija nereguliuoja krovinio siuntėjo ir vežėjo santykių krovinio pakrovimo metu. Šiuos santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 3-56 patvirtintos Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisyklės. Apelianto vairuotojas kontroliavo krovinio pakrovimą, pats krovinį tvirtino, savo parašu patvirtino, kad atsakomybė už krovinio išsaugojimą perėjo vežėjui, todėl nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad krovinys buvo neišsaugotas dėl krovinio siuntėjo kaltės. Sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apeliantė neįrodė reikalavimo priteisti 6 266,83 Lt papildomų išlaidų pagrįstumo. Apeliantė neįrodė, kad turėjo užsakymą gabenti kokį nors krovinį iš Vokietijos, ir kad trečiojo asmens krovinys pasidarė netinkamas iškrauti dėl UAB „Polivektris“ kaltės. Nagrinėjamu atveju krovinys buvo pakrautas įprastu būdu, vežamas įprastoje pakuotėje, įprastu maršrutu. Jokios ypatingos rizikos vykdant krovinio gabenimą nebuvo, todėl mano, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių krovinio siuntėjo kaltę dėl aplinkybių, esančių ieškinio pagrindu.

Atsiliepimu į ieškovės UAB „Transporto vystymo grupė“ apeliacinį skundą (2 t., b. l. 31–35) atsakovė UAB „Cargo Caravan“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad atsakovė nesutinka su apeliantės teiginiais. Atsakovės nuomone, oficialus CMR konvencijos 16 straipsnio 1 dalies vertimas iškreipia normos prasmę, nes numato absoliučią vežėjo teisę reikalauti išlaidų, susijusių su instrukcijų gavimu, atlyginimo, tuo tarpu konvencija numato sąlygas, kada tokių reikalavimų vežėjas negali reikšti – jei išlaidos, susijusios su instrukcijų gavimu ir jų vykdymu, atsirado dėl jo (vežėjo) neteisėtų veiksmų ar aplaidumo. Be to, ši norma turėtų būti aiškintina sistemiškai su CMR 17 straipsnio 2 dalimi bei 18 straipsnio nuostatomis, kurios nustato, jog vežėjas privalo įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar pristatytas ne laiku dėl 17 straipsnio 2 punkte nurodytų aplinkybių, t. y. vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Apeliantė, priėmusi vežti krovinį, galimai žinant apie krovinio netinkamą sutvirtinimą, tačiau nepareiškus siuntėjui dėl to jokių pretenzijų, veikė savo rizika. Byloje nėra nustatyta, jog apeliantė užtikrino pakankamą krovinio saugumą transportavimo metu, dėl ko, krovinio sugadinimo nuostoliai paspartėjo. Teismas taip pat neatsižvelgė į byloje pateiktą foto nuotrauką, kurioje matyti, kad krovinys buvo sugadintas netinkamo transportavimo metu. Visos išlaidos, susijusios su instrukcijų gavimu ir vykdymu, atsirado ne dėl atsakovės, kuri tik organizavo vežimą, kaltės, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, todėl nėra jokio įstatyminio pagrindo reikalauti šių išlaidų atlyginimo iš atsakovės. Taip pat šios išlaidos byloje nėra pagrįstos ir įrodytos. Apeliantė nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad pakrovimo metu krovinys buvo sugadintas. Jeigu krovinio pakrovimo metu buvo matyti galimi rizikos veiksniai dėl krovinio sugedimo, t. y. dėl netinkamojo pakrovimo, krovinio būklės, apie tai apeliantė privalėjo nurodyti važtaraštyje, tačiau apeliantė pretenzijų atsakovei dėl krovinio pakrovimo būdo, krovinio kokybės nereiškė. Tai, kad apeliantė nesiėmė reikiamų priemonių, jog krovinys į paskirties vietą būtų atvežtas tinkamos kokybės, byloje įrodo ir tai, jog krovinys papildomai nebuvo sutvirtintas. Krovinio nebuvo galima iškrauti, nes krovinys buvo pavojingai pakrypęs bei išsidėstęs. Nagrinėjamoje byloje apeliantė prašo atlyginti papildomas išlaidas, kurios susidarė dėl atsakovės instrukcijų vykdymo, tačiau tokių išlaidų atlyginimo klausimas galėtų būti sprendžiamas tik taikant civilinės atsakomybės sąlygas. Apeliantės išvada dėl CMR konvencijos taikymo šalių ginčui spręsti neatitinka LAT suformuotos praktikos. Byloje keliamas klausimas dėl nuostolių atlyginimo, susijusių su atsakovės instrukcijų vykdymu, o ne dėl žalos ar nuostolių, atsiradusių dėl krovinio praradimo, jo sugadinimo ar pavėluoto pristatymo atlyginimo. CMR konvencija nereglamentuoja šalių atsakomybės dėl nuostolių, susijusių su instrukcijų vykdymu atlyginimo, todėl dėl šalių atsakomybės sąlygų ir ribų turi būti sprendžiama pagal nacionalinės teisės normas. Apeliantė neįrodė prašomų priteisti nuostolių pagrįstumo, pagal CK 6.247 straipsnį, todėl apeliantei neįrodžius visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo priteisti prašomus nuostolius. Be to, atsakovei kyla pagrįstų abejonių dėl susidariusios nuostolių sumos dydžio – 6 266,83 Lt. Išanalizavus pateiktą sąskaitą, galima teigti, kad apeliantės gauta ekonominė nauda ženkliai viršijo jos kaštus. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovės priteisdamas 6 procentų dydžio palūkanas už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pažeidė CMR konvencijos nuostatas. Šiuo atveju palūkanų, mokėtinų vežėjo, dydį reglamentuoja CMR konvencija ir galimai tenkinus ieškovės ieškinį dėl skolos ir papildomų išlaidų išieškojimo, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš vežėjo priteistinos CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio, t. y. 5 proc. palūkanos.

Žemesnės instancijos teismas

Prisidėjimu prie trečiojo asmens UAB „Polivektris“ apeliacinio skundo (2 t., b. l. 41–43) atsakovė UAB „Cargo Caravan“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. sprendimo dalį dėl 3 342,02 Lt priteisimo ieškovei iš atsakovės; priteisti atsakovės UAB „Cargo Caravan“ turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad prisideda prie trečiojo asmens UAB „Polivektris“ apeliacinio skundo. CMR konvencija, reguliuojanti tarptautinį krovinių gabenimą keliais, nereguliuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl sutarties šalys gali dėl to susitarti. Šiuo atveju CMR konvencija numato tik tiesioginę vežėjo pareigą patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę bei tai, ar krovinio skaičius, ženklinimas ir numeracija atitinka nurodytą važtaraštyje. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje, aiškindamas CMR konvencijos nuostatas, formuoja taisyklę, kad vežėjas neprivalo tikrinti, ar siuntėjas teisingai pakrovė krovinį transporto priemonėje, tačiau kaip ir kiekviena taisyklė, ši turi išimčių. Kasacinis teismas, kalbėdamas apie vežėjo pareigą, yra konstatavęs, kad netinkamas krovinio pakrovimas savaime nelaikytinas savarankiška aplinkybe, kurios vežėjas negalėjo išvengti, atleidžiančia jį nuo atsakomybės. Pareigingas vežėjas, pastebėjęs netinkamą pakrovimą, keliantį grėsmę krovinio saugumui, turėtų atsisakyti vežti krovinį arba padaryti atitinkamą žymą važtaraštyje, todėl nėra pagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovė neprivalėjo nei stebėti, nei aiškintis, kaip krovinys turi būti pakrautas. Ieškovė priėmė gabenti krovinį, neįrašiusi jokių pastabų krovinio gabenimo važtaraštyje. Vadinasi, ieškovė prisiėmė visą riziką, susijusią su tinkamu krovinio nuvežimu į paskirties vietą. Kroviniui atvykus į iškrovimo vietą, krovinio gavėjo atstovas atsisakė jį priimti, nustatęs, kad krovinio dėl netinkamo transportavimo negalima iškrauti, kadangi krovinio pakuotės buvo apsivertusios ir pavojingai pasistūmėjusios į priekį. Apeliantė turėjo pareigą, kilus įtarimams, kad krovinys transporto priemonėje pakrautas nesaugiai, kreiptis į siuntėją, prašydama krovinį perkrauti, o šiam to nepadarius, atsisakyti vežti krovinį arba užfiksuoti netinkamo pakrovimo faktą važtaraštyje, tačiau ieškovė to nepadarė. Ieškovė nenurodė krovinio siuntėjui, t. y. trečiajam asmeniui UAB „Polivektris” apie galimas grėsmes, gabenant tokios paskirties krovinį, kurią nustatė priimdama krovinį vežti, krovinį išvežė be jokių išlygų, todėl už netinkamą sutarties vykdymą privalo atsakyti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į trečiojo asmens UAB „Polivektris“ apeliacinį skundą (2 t., b. l. 25–30) ieškovės UAB „Transporto vystymo grupė“ atstovė prašo trečiojo asmens apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės reikalavimas dėl 3 342,02 Lt skolos priteisimo.

Nurodė, kad krovinio pervežimo užsakymo – sutarties 2.2 punktu, ieškovė, vykdydama sutartį, įsipareigojo vadovautis CMR konvencijos nuostatomis, todėl atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti, apeliantės argumentai, kuriuose ji cituoja Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksą ir Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisykles. Šie nacionalinės teisės aktai šios bylos šalių santykių aiškinimui nėra taikytini. Atmestini apeliantės argumentai, kad ji buvo siuntėjas ieškovės atžvilgiu ir jos nurodymai ieškovei buvo privalomi. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog krovinio gavėjui atsisakius priimti krovinį, ieškovė kreipėsi į atsakovę, kaip krovinio siuntėją pagal sutartį, dėl tolimesnių instrukcijų gavimo ir gavusi atsakovės instrukcijas jas tinkamai ir pilnai įvykdė – grąžino krovinį į Lietuvą ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovės apmokėjimo už atliktas pervežimo paslaugas bei papildomų išlaidų atlyginimo. Apeliantės argumentai, kad nesutinka apmokėti ieškovei už pervežimo paslaugas, yra teisiškai nereikšmingi, nes ieškovės su trečiuoju asmeniu nesiejo jokie sutartiniai santykiai ir ieškovė šioje byloje nėra pateikusi trečiajam asmeniui jokio materialaus reikalavimo. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai ir objektyviai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus apie krovinio pristatymą krovinio gavėjui. CMR konvencijos nuostatos nenumato, kad vežėjui gali būti nemokamas atlyginimas už atliktą pervežimą tuo pagrindu, kad užsakovo klientas ginčija pervežimo faktą ar kokybę. Atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškovei nepriklauso užmokestis už krovinio pervežimą, nes CMR važtaraštyje nėra krovinio gavėjo parašo, kad krovinys priimtas. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurių neginčija ir pati apeliantė, kad krovinys krovinio gavėjui buvo pristatytas, bet jis atsisakė jį priimti ir krovinys buvo grąžintas trečiajam asmeniui. Todėl objektyviai ant CMR važtaraščio negali būti krovinio gavėjo parašo. Tai, kad krovinio gavėjas nepriėmė krovinio dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo vežėjo valios, nepripažintina, jog dėl to ieškovei neturi būti apmokėta už atliktą krovinio pervežimą. Ieškovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenustatė priežastinio ryšio tarp to, kad krovinį pakrovė krovinio siuntėjas ir žalos, padarytos krovinio sugadinimui. Krovinį pakrovė pats trečiasis asmuo UAB “Polivektris”. Krovinio pakavimo ir pakrovimo schemos patvirtina, kad ieškovės gabento krovinio pakuočių pasvirimą lėmė netinkamas krovinio įpakavimas ir pakuočių sutvirtinimas. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad tinkamas krovinio supakavimas yra siuntėjo pareiga ir vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė trečiojo asmens samprotavimus apie tai, kad ieškovės vairuotojas staigiai stabdė ir todėl galėjo būti pažeista krovinio pakuotė. Apeliantė apeliaciniame skunde neprašo apeliacinės instancijos teismo priimti ir prijungti prie bylos naujus rašytinius įrodymus – 2014 m. liepos 3 d. POLYplius Materialmanagement raštą ir nepagrindžia, kodėl šio rašto negalėjo pateikti ankščiau. Apeliantė neneigia, kad minėto rašto užklausė po to, kai susipažino su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, teismo sprendimas ir teismo argumentai trečiojo asmens netenkino. Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo ir raštą pateikusi įmonė nuolat bendradarbiauja, todėl galėjo parengti raštą nurodydamas trečiajam asmeniui palankias aplinkybes veikiamas trečiojo asmens prašymo ir siekdamas išsaugoti gerus šalių santykius. Ieškovės nuomone, apeliantės argumentai ir naujai pateikiamas rašytinis įrodymas turi būti vertintini kritiškai, ir apeliacinės instancijos teismo atsisakytini priimti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Dėl pateiktų papildomų rašytinių įrodymų

Trečiasis asmuo UAB “Polivektris” su apeliaciniu skundu pateikia 2014 m. liepos 3 d. POLYplius Materialmanagement raštą, nors neprašo apeliacinės instancijos teismo jį priimti ir prijungti prie bylos bei nepagrindžia, kodėl šio rašto negalėjo pateikti ankščiau.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas. Ribotos apeliacijos pranašumas tas, kad ginčo šalys yra verčiamos atidžiau rūpintis proceso eiga ir jau pirmojoje instancijoje pateikti visus turimus įrodymus. Ribotos apeliacijos procese taip pat siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti siekiant greitai ir išsamiai ištirti bylą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012; 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013).

Pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus (CPK 226 straipsnis). Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis).

Kadangi apeliantė, kaip minėta, skunde neprašo apeliacinės instancijos teismo priimti pateiktus naujus įrodymus (2 t., b. l. 13–15), nemotyvuoja, kodėl jų pateikimo būtinybė atsirado tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių šis įrodymas negalėjo būti pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsnyje įtvirtinta nuostata, atsisako juos priimti.

Dėl faktinių aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2013 m. vasario 26 d. sudarė Krovinio pervežimo užsakymą – sutartį Nr. 3285/2, kuria ieškovė įsipareigojo nuvežti krovinį iš UAB „Polivektris“ į Vokietiją, o atsakovė – už pervežimą sumokėti 2 762 Lt+PVM (1 t., b. l. 20). Šalys sutarties 2.2 punktu sutarė, kad krovinių gabenimas vykdomas laikantis CMR konvencijos reikalavimų. Ieškovė krovinį į Vokietiją pristatė (1 t., b. l. 21, 102), tačiau krovinio gavėjas atsisakė jį priimti, motyvuodamas tuo, kad krovinys netinkamai pristatytas, pakuotė pažeista, dėl ko negalima iškrauti prekių, nesugadinant krovinio (1 t., b. l. 102). Ieškovė, pasirinko vieną iš atsakovės pasiūlytų sprendimo būdų ir krovinį pargabeno atgal (1 t., b. l. 23–24). Ieškovė įsitikinusi, kad paslaugą įvykdė, už kurią atsakovė neatsiskaitė, be to, patyrė nuostolių, pargabendama krovinį, todėl prašė priteisti 3 342,02 Lt skolą už krovinio pristatymą ir 6 266,83 Lt papildomas išlaidas, susijusias su krovinio pargabenimu. Pirmosios instancijos teismas priteisė skolą, likusią ieškinio dalį atmetė. Su sprendimu nesutinka tiek ieškovė, manydama, kad apylinkės teismas nepagrįstai nepriteisė papildomų išlaidų, tiek trečiasis asmuo, kurio nuomone, teismas nepagrįstai priteisė skolą už vežimą.

Taigi, byloje sprendžiamas ginčas, ar tinkamai buvo pristatytas krovinys ir dėl atlyginimo už krovinio pristatymą bei išlaidų už jo grąžinimą priteisimo.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje iš tarptautinio krovinių pervežimo kilusiam ginčui taikytinos CMR konvencijos nuostatos, nes yra būtinas sąlygų šiai konvencijai taikyti visetas, t. y. buvo vežama kelių transporto priemone už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta buvo skirtingų valstybių teritorijose ir tiek krovinio išsiuntimo vietos, tiek krovinio gavimo vietos valstybės yra CMR konvencijos narės (Konvencijos 1 straipsnio 1 punktas). Taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009). Pažymėtina, kad ir pačių ginčo šalių sudarytoje sutartyje nustatyta, kad jos vadovaujasi CMR konvencijos nuostatomis.

Dėl trečiojo asmens apeliacinio skundo

Byloje kilusiam ginčui spręsti būtina įvertinti siuntėjo ir vežėjo pareigas, kylančias iš CMR konvencijos. Konkrečiu atveju krovinio siuntėjas yra trečiasis asmuo UAB „Polivektris“, vežėjas – ieškovė UAB „Transporto vystymo grupė“. Trečiasis asmuo nesutikimą su sprendimo dalimi, kuria priteista skola iš atsakovės UAB „Cargo Caravan“, motyvuoja tuo, kad ieškovė paslaugos nesuteikė, krovinio nenugabeno ir neperdavė krovinio gavėjui; pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo nurodo, kad krovinio gavėjas atsisakė jį priimti, motyvuodamas netinkamu krovinio įpakavimu ir jo tvirtinimu; ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, kad priėmimo vežti metu UAB „Polivektris“ krovinio pakuotė buvo pažeista; mano, kad krovinys buvo sugadintas netinkamo transportavimo metu; nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovė neprivalėjo nei stebėti, nei aiškintis, kaip krovinys turi būti pakrautas, todėl nesutinka sumokėti reikalaujamos sumos. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija sutikti negali, pritaria apylinkės teismo motyvams, todėl jų visų nekartoja, atmeta, kaip teisiškai nepagrįstus, apeliantės argumentus, kuriuose ji cituoja Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksą ir Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisykles, nes, kaip minėta, ginčui taikytinos CMR konvencijos nuostatos.

CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti: ar teisingai važtaraštyje nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija bei krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Taigi, kaip teisingai pažymėjo, pirmosios instancijos teismas, pagal šią CMR konvencijos nuostatą, vežėjas neturi pareigos tikrinti, ar krovinys pakraunamas teisingai. Konvencijos nuostata, kad vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę nereiškia jo pareigos patikrinti, ar tinkamai sudėtas ir sutvirtintas krovinys. Logiška, kad krovinio siuntėjas žino vežamo krovinio specifiką, kurios gali nežinoti vežėjas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad CMR konvencija nereguliuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl dėl to gali susitarti sutarties šalys. Nesant tokio susitarimo, krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Vežėjas tokiu atveju nėra įpareigotas tikrinti bei prižiūrėti, ar krovinys yra kraunamas tinkamai, nes negali kontroliuoti pakrovimo proceso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2004; 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2011; 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2013).

Taigi, jei vežimo sutarties šalys nesusitarė kitaip, pakrovimo metu krovinys yra prižiūrimas siuntėjo, ir vežėjas turi galimybę, jei bus nustatyti pakrovimo defektai, kurie galėjo turėti įtakos krovinio sugadinimui, gintis remdamasis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčiu (jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu). Tačiau netinkamo krovinio pakrovimo veiksnys nelaikytinas savarankiška aplinkybe, kurios vežėjas negalėjo išvengti. Jei nustatoma vežėjo tyčia ar neatsargumas vežant krovinį, vežėjas pripažintinas atsakingu, nes jo pareiga saugoti vežamą krovinį apima ir pareigą imtis įmanomų priemonių, kurios užkirstų žalos atsiradimą arba sumažintų žalą dėl rizikos veiksnių, jei tik jis apie juos sužino. Pareigingas vežėjas, pastebėjęs netinkamą krovinio pakrovimą, keliantį grėsmę krovinio saugumui, turėtų atsisakyti vežti krovinį arba padaryti atitinkamą žymą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad vežėjo pareigos siuntėjui kraunant krovinį apsiriboja tik išorinių ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimu bei krovinio išdėstymo automobilyje kontrole (CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punktas); ar vežėjas šias pareigas įvykdė, sprendžiama pagal sąžiningo ir rūpestingo vežėjo elgesio standartą. Pažeidus pirmiau nurodytas pareigas bei nenurodžius atitinkamų pastabų važtaraštyje, vežėjui pagal CMR konvencijos 9 straipsnį perkeliama pareiga įrodyti, kad važtaraštyje nurodyto krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo netinkamos būklės, krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija neatitiko važtaraščio įrašų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012). Byloje nenustatyta, kad krovinys buvo sugadintas dėl to, kad ieškovė šios pareigos neįvykdė. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė trečiojo asmens niekuo nepagrįstus aiškinimus apie tai, kad ieškovės vairuotojas staigiai stabdė ir todėl galėjo būti pažeista krovinio pakuotė.

Atmestini apeliantės UAB „Polivektris“ argumentai, kad jos, kaip siuntėjos, nurodymai ieškovei buvo privalomi. Pažymėtina, kad ieškovės ir trečiojo asmens jokie sutartiniai santykiai nesiejo, todėl argumentai, kad apeliantė nesutinka apmokėti ieškovei už pervežimo paslaugas, yra teisiškai nereikšmingi, ieškovė šioje byloje nėra pateikusi trečiajam asmeniui jokio materialaus reikalavimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad krovinio gavėjui atsisakius priimti krovinį, dėl tolimesnių veiksmų ieškovė kreipėsi į atsakovę UAB „Cargo Caravan“, su kuria sudariusi krovinio pervežimo užsakymą–sutartį. Gavusi atsakovės instrukcijas, pasirinko pirmąjį pasiūlymą (1 t., b. l. 23) – grąžino krovinį į Lietuvą.

Atmestinas apeliantės argumentas, kad ieškovei nepriklauso užmokestis už krovinio pervežimą, nes CMR važtaraštyje nėra krovinio gavėjo parašo, jog krovinys priimtas. Pažymėtina, kad ginčo dėl to, kad krovinys buvo pristatytas krovinio gavėjui, byloje nėra. Įvertinus tai, kad krovinio gavėjas atsisakė krovinį priimti ir krovinys buvo grąžintas trečiajam asmeniui, ant CMR važtaraščio ir nėra krovinio gavėjo parašo. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismui, jog ieškovė įvykdė atsakovės užsakytą paslaugą, byloje, kaip minėta, nėra įrodymų, jog vežėjas krovinį gabeno netinkamai, todėl turi teisę gauti apmokėjimą už atliktas pervežimo paslaugas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp to, kad krovinį pakrovė krovinio siuntėjas ir žalos, padarytos krovinio sugadinimui. Byloje neginčytinai nustatyta, kad krovinį pakrovė trečiasis asmuo UAB “Polivektris”. Byloje pateikta krovinio gavėjo pabraižyta schema, kaip turėjo būti pakrautas krovinys, kad jis būtų atgabentas saugiai (1 t., b. l. 104). Taigi, būtent taip pakrauti krovinį turėjo siuntėjas, o vežėjas, kaip minėta, galėjo vežamo krovinio specifikos ir nežinoti, todėl negali būti atsakingas už krovinio pakrovimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į atsakovės UAB „Cargo Caravan“ prašymą ieškovei, kuriame pripažįstama, kad krovinio gavėjas atsisakė krovinį priimti, motyvuodamas tuo, kad krovinys netinkamai supakuotas ir sutvirtintas (1 t., b. l. 118). Įvertinus nurodytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog tinkamas krovinio supakavimas yra siuntėjo pareiga ir konkrečiu atveju vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės. Tai, kad krovinio gavėjas nepriėmė krovinio dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo vežėjo, nereiškia, kad dėl to ieškovei neturi būti apmokėta už atliktą krovinio pervežimą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, trečiojo asmens ginčijamos sprendimo dalies keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl trečiojo asmens UAB Polivektris“ apeliacinis skundas atmestinas, ši sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

Ieškovė nesutinka su sprendimo dalimi, kuria atmestas reikalavimas priteisti 6 266,83 Lt papildomas išlaidas, ieškovės patirtas vykdant atsakovės instrukcijas grąžinti krovinį siuntėjui, motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama trečiojo asmens UAB „Polivektris“ apeliacinį skundą, pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė atlyginimą ieškovei už krovinio vežimą, nes siuntėjas netinkamai krovinį supakavo bei sutvirtino, todėl dėl šių nustatytų aplinkybių ir jų pagrįstumo iš naujo nebesikartoja. Kolegija pažymi, kad remiantis CMR konvencijos 16 straipsnio 1 punktu, vežėjas turi teisę į išlaidų, kurias patyrė vykdydamas siuntėjo instrukcijas, atlyginimą, jei tos išlaidos atsirado ne dėl vežėjo kaltės. Byloje nustatyta, kad krovinio gavėjui krovinio nepriėmus, ieškovė vykdė atsakovės instrukcijas pargabenti krovinį atgal į Lietuvą. Sutiktina su apeliante, kad dėl to ji patyrė išlaidų, nes krovinį turėjo pervežti atgal iš Vokietijos į Lietuvą, nes, kaip matyti iš šalių sudarytos sutarties, šalys numatė tik krovinio gabenimą iš Lietuvos į Vokietiją. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą dėl 6 266,83 Lt papildomų išlaidų priteisimo, sprendė, kad ieškovė šio reikalavimo neįrodė. Kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad grąžindama krovinį iš Vokietijos atgal į Lietuvą, ieškovė, kaip vežėjas, iš tikrųjų patyrė gabenimo atgal išlaidas. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškove, kad ši turėjo užsakymą vežti krovinį iš Vokietijos, tačiau teigė, kad nėra byloje įrodymų, jog šis užsakymas turėjo būti vykdomas automobiliu, kuriuo buvo gabenamas krovinys į Vokietiją. Teisėjų kolegija su tuo sutikti negali. Kaip matyti iš CMR važtaraščio, krovinys į Vokietiją buvo vežamas transporto priemone, kurios Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 21), užsakyme pargabenti krovinį iš Vokietijos į Lietuvą nurodytas mašinos Nr. (duomenys neskelbtini)/ (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 138). Taigi, iš nurodytų įrodymų spręstina, kad ieškovė turėjo užsakymą pargabenti krovinį iš Vokietijos būtent tuo automobiliu, kuriuo buvo nuvežtas krovinys į Vokietiją. Apeliantės teigimu, ji ne tik negalėjo vykdyti naujojo užsakovo pateikto užsakymo, bet patyrė ir realių nuostolių, nes turėjo išlaidas tiek transporto priemonės nuomai, kurui, tiek ir vairuotojo darbo užmokesčio, dienpinigių ir kt. mokėjimams, tačiau apylinkės teismas jos pateiktų įrodymų motyvuotai nevertino. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad jos pateikti įrodymai patvirtina, jog darbuotojas vairuotojas-ekspeditorius S. B. vilkiku (duomenys neskelbtini), puspriekabė (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. vasario 27 d. iki 2013 m. kovo 7 d. buvo siunčiamas į komandiruotę maršrutu Lietuva-Vokietija-Lietuva, nurodant komandiruotės tikslą – krovinių gabenimas (1 t., b. l. 121–123). Kalkuliacijos kortelėje nurodyta, iš ko susideda išlaidos grąžinant krovinį iš Vokietijos į Lietuvą (dienpinigiai, vairuotojo darbo užmokestis, socialinis draudimas, sunaudoto kuro savikaina, puspriekabės nuoma) ir tai sudaro 5 179,20 Lt (1 t., b. l. 28), su PVM 6 266,83 Lt (1 t., b. l. 5). Atsakovės užsakymą ieškovė turėjo įvykdyti 2013 m. kovo 1 d. (1 t., b. l. 20). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad užsakyme parvežti krovinį iš Vokietijos nurodyta pasikrovimo diena 2013 m. kovo 5 d., išsikrovimo diena 2013 m. kovo 7/8 d. 8 val., t. y. neaiški diena. Tuo tarpu iš kalkuliacijos kortelės matyti, kad dienpinigiai skaičiuojami ir už 2013 m. kovo 4 d. Be to, pagal pateiktus įrodymus, grįžtant iš tos pačios vietos Vokietijoje su neiškrautu kroviniu į krovinio pakrovimo vietą Lietuvoje, nurodyta, jog nuvažiuota 110 km daugiau, atitinkamai paskaičiuota ir didesnė kuro norma (1 t., b. l. 28, 125), tačiau įrodymų, kodėl grįžtant reikėjo nuvažiuoti daugiau kilometrų, nėra. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė puspriekabę naudojo nuomos pagrindais. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantės nurodytos ir prašomos priteisti išlaidos, kurios, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, yra beveik dvigubai didesnės nei krovinio vežimo į Vokietiją išlaidos, nėra visiškai įrodytos ir pagrįstos. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus įrodymus, sprendžia, kad apeliantė, vykdydama atsakovės instrukcijas ir pargabendama krovinį atgal, patyrė išlaidas, tačiau manydama, kad verslo subjektai turi veikti kuo mažiausiomis sąnaudomis, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) sprendžia, jog apeliantei priteistinos tokio paties dydžio išlaidos, kokia buvo šalių sutarta kaina už krovinio nuvežimą į Vokietiją, t. y. 3 342,02 Lt, todėl ši sprendimo dalis keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Esant nurodytoms aplinkybėms, trečiojo asmens UAB „Polivektris“ apeliacinis skundas atmestinas, skundžiama sprendimo dalis dėl 3 342,02 Lt skolos paliktina nepakeista, ieškovės UAB „Transporto vystymo grupė“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies – sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas dėl 6 266,83 Lt papildomų išlaidų priteisimo keistina – reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteisiant 3 342,02 Lt papildomas išlaidas.

Kadangi keičiamas sprendimas, patikslintinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Ieškovės apeliacinį skundą patenkinus iš dalies (53,33 proc.), atitinkamai tenkintini ieškovės ir atsakovės prašymai priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Apeliantė sumokėjusi 141 Lt žyminį mokestį (2 t., b. l. 8). Atsakovė UAB „Carbo Caravan“ už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą surašymą patyrė 1200 Lt išlaidas (2 t., b. l. 36–39).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326 straipsniais,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo sprendimą pakeisti – ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Transporto vystymo grupė“, įmonės kodas 161438434, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Cargo Caravan“, įmonės kodas 302594647, priteistą 3 342,02 Lt sumą, padidinti 3 342,02 Lt (967,92 Eur) suma, iš viso priteisti 6 684,04 Lt (1 935,83 Eur); priteistą bylinėjimosi išlaidų 625,80 Lt sumą padidinti iki 1043,40 Lt (302,19 Eur).

Atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Cargo Caravan“, įmonės kodas 302594647, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporto vystymo grupė“, įmonės kodas 161438434, priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą 975,00 Lt sumažinti iki 456,60 Lt (132,24 Eur).

Trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Polivektris“, įmonės kodas 124940740, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporto vystymo grupė“, įmonės kodas 161438434, priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą 650,00 Lt sumažinti iki 304,40 Lt (88,16 Eur).

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Cargo Caravan“, įmonės kodas 302594647, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Transporto vystymo grupė, įmonės kodas 161438434, 75,20 Lt (21,78 Eur) žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporto vystymo grupė“, įmonės kodas 161438434, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Cargo Caravan“, įmonės kodas 302594647, 560,04 Lt (162,20 Eur) bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliaciniame procese.

Teisėjai Virginija LozoraitytėArūnas RudzinskasEgidijus Tamašauskas