Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-09-03 · Civilinė byla Nr. e2-1681-196/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-08-07Vilniaus apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-09-03Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-03
Bylos Nr.
e2-1681-196/2015
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01528-2015-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Konstantinas Gurinas
Pareiškėjas
A. B.
Suinteresuotas asmuo
A. Š.
Išvadą teikia
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius
Kategorijos
  • 77.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2-1681-196/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01528-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: 77.4; 122.3 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą, civilinėje byloje Nr. e2-5504-467/2015 pagal pareiškėjo A. B. prašymą dėl fakto patvirtinimo, suinteresuotas asmuo A. Š., valstybės institucija teikianti išvadą - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl fakto patvirtinimo civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXXIX skyriaus pagrindu, suinteresuotas asmuo – A. Š., valstybės institucija, teikianti išvadą – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius. Pareiškimu prašoma, vadovaujantis CPK 579-582 straipsniais ir Hagos konvencijos 15 straipsniu, patvirtinti, kad A. B. nepilnamečių vaikų D. B., gim. 2004 m. lapkričio 21 d., ir G. B., gim. 2007 m. kovo 6 d., išvežimas 2014 m. liepos 2 d. iš Lietuvos Respublikos į Jungtines Amerikos Valstijas, kurį įvykdė A. Š., buvo neteisėtas pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo pareiškimas yra duodamas dėl fakto patvirtinimo CPK XXXIX skyriaus pagrindu, kuris nustato bylų dėl teismo leidimų išdavimo ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo ir kitų bylų, kurios pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka, nagrinėjimo tvarką. CPK 580 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas išduoti teismo leidimą, patvirtinti pareiškimą ar faktą bei kiti prašymai (pareiškimai), kurie pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus nagrinėtini supaprastinto proceso tvarka, paduodami pareiškėjo gyvenamosios vietos ar buveinės apylinkės teismui, todėl, teismo nuomone, jau vien dėl šios aplinkybės pareiškėjo A. B. pareiškimas dėl fakto patvirtinimo CPK XXXIX skyriaus pagrindu neteismingas Vilniaus apygardos teismui. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnį tik bylos dėl vaiko grąžinimo, kai vaikas neteisėtai atvežtas ar neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje, yra teismingos Vilniaus apygardos teismui. Pareiškėjas nurodė, jog šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose yra vykdoma jo nepilnamečių vaikų grąžinimo į Lietuvą procedūra, kurios teisminė jurisdikcija priklauso Jungtinių Amerikos Valstijų teismams, todėl Vilniaus apygardos teismas sprendė, kad faktas, ar A. B. nepilnamečių vaikų išvežimas iš Lietuvos Respublikos į Jungtines Amerikos Valstijas buvo neteisėtas pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį turi būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas toje, Jungtinėse Amerikos Valstijose nagrinėjamoje, byloje.

Dėl pareiškėjo prašymo argumento, kad pagal Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 15 straipsnį, jog, prieš nurodydama grąžinti vaiką, susitariančios valstybės teismo ar administracinė institucija gali pareikalauti, kad pareiškėjas iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijų gautų sprendimą ar kitą patvirtinimą, kad išvežimas ar laikymas buvo neteisėtas pagal Konvencijos 3 straipsnį, jei toje valstybėje tokį nutarimą ar sprendimą galima gauti, teismas nurodė, jog pareiškėjas konkrečiu atveju Jungtinių Amerikos Valstijų teismo ar administracinės institucijos atitinkamo pareikalavimo nepateikė ir galimybės tokį nutarimą ar sprendimą gauti iš teismo nepagrindė.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo A. B. pareiškimas dėl fakto patvirtinimo CPK XXXIX skyriaus pagrindu nėra teismingas Vilniaus apygardos teismui, pareiškimą atsisakė priimti ir konstatavo, kad tokio pareiškimo nagrinėjimas priklauso Jungtinių Amerikos Valstijų teismų jurisdikcijai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas A. B. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Nurodo šiuos esminius atskirojo skundo argumentus:

Tam, kad asmeniui realizuoti savo teisę kreiptis į teismą, siekiant, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas, nėra būtina gauti jokios trečios šalies pareikalavimo ar nurodymo tai atlikti, jis tai daro savarankiškai, todėl pareiškėjas neprivalėjo kartu su pareiškimu dėl fakto patvirtinimo gauti ir pateikti teismui Jungtinių Amerikos Valstijų teismo ar administracinės institucijos pareikalavimo dėl būtinybės pateikti Hagos konvencijos 15 straipsnyje numatytą nutarimą ar sprendimą.Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu jis nuolat gyveno, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų laikomo vaiko grąžinimo nagrinėjamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, Hagos konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos dėl vaiko grąžinimo, kai vaikas neteisėtai atvežtas ar neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje teismingos Vilniaus apygardos teismui, todėl ir pareiškėjo pareiškimas teismingas Vilniaus apygardos teismui.Teismų priimtais procesiniais sprendimais yra suvaržyta pareiškėjo procesinė teisė kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė ar įstatymu saugomas interesas, nes dar 2015 m. kovo 26 d. Vilniaus mieto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr.2-16514-967/2015 kurioje be kita ko, buvo prašoma patvirtinti Hagos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo faktą, jo ieškinį buvo atsisakyta priimti. Nors ši nutartis yra apskųsta Vilniaus apygardos administraciniam teismui (civilinė byla Nr.2S-1226-553/2015), atskirasis skundas dar nėra išnagrinėtas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu jis nuolat gyveno, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) laikomo vaiko grąžinimo (toliau – bylos dėl vaiko grąžinimo) nagrinėjamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas), Hagos konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip. Vadinasi, visi procesiniai klausimai, kilę nagrinėjant bylas dėl vaiko grąžinimo, sprendžiami vadovaujantis aukščiau minėta taisykle.

Reglamento, kaip tiesiogiai taikomo Europos Sąjungos teisės akto ir Hagos konvencijos, kaip daugiašalės tarptautinės sutarties, priimtos Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijoje, normų konkurencijos klausimas yra išspręstas Reglamento 60 straipsnyje, pagal kurį santykiuose tarp valstybių narių šis reglamentas pakeičia Hagos konvenciją tiek, kiek ji susijusi su bylomis, kurioms taikomas šis reglamentas. Reglamento 17 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta, jog vaiko neteisėto išvežimo ar negrąžinimo atvejais vaiko grąžinimas turėtų būti užtikrinamas nedelsiant ir šiuo tikslu turėtų ir toliau būti taikoma Hagos konvencija, papildoma šio reglamento, ypač 11 straipsnio, nuostatomis. Šių nuostatų pagrindu darytina išvada, jog jose įtvirtintas Reglamento viršenybės principas turi būti derinamas su Hagos konvencijos subsidiaraus taikymo galimybe, kai Reglamentas nereglamentuoja tam tikrų klausimų, susijusių su vaiko grąžinimu jo neteisėto išvežimo ar negrąžinimo atvejais.

Hagos konvencijos 15 straipsnis reglamentuoja, kad prieš nurodydama grąžinti vaiką, susitariančios Valstybės teismo ar administracinė institucija gali pareikalauti, kad pareiškėjas iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijų gautų sprendimą ar kitą patvirtinimą, kad išvežimas ar laikymas buvo neteisėtas pagal Konvencijos 3 straipsnį, jeigu toje valstybėje tokį nutarimą ar sprendimą galima gauti. Šis straipsnis skirtas padėti spręsti sunkumus, kuriuos patiria Valstybės, kuriai buvo pateiktas prašymas, kompetentingos institucijos, kuomet priimamas sprendimas dėl prašymo grąžinti vaiką ir nėra tiksliai aišku, kaip turi būti taikoma vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teisė tam konkrečiam atvejui. Kai susiklosto tokia situacija, atsakinga institucija gali pareikalauti (angliškame ir prancūziškame Hagos konvencijos tekste vartojama sąvoka „prašyti“) kad „pareiškėjas iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijų gautų sprendimą ar kitą patvirtinimą, kad išvežimas ar laikymas buvo neteisėtas pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį, jei toje valstybėje tokį nutarimą ar sprendimą galima gauti. Susitariančių Valstybių centrinės įstaigos kiek galėdamos padeda pareiškėjui gauti tokį sprendimą ar patvirtinimą.“

Visų pirma čia pasisakytina dviem aspektais. Pirmasis aspektas susijęs su savanoriška šio prašymo prigimtimi ta prasme, kad vaiko grąžinimo klausimas negali būti sąlyginis, t.y. priklausomas nuo to, ar bus pateiktas toks sprendimas ar kitas patvirtinimas. Ši išvada kyla iš straipsnyje naudojamų terminų (gali pareikalauti, tačiau neprivalo), kaip ir iš to, kad pačioje nuostatoje pripažįstama, kad vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos Valstybėje gali nebūti įmanoma gauti prašomo dokumento. Šiuo aspektu, Hagos konvencijos 15 straipsnis numato centrinėms institucijoms pareigą padėti prašymo teikėjams gauti sprendimą ar patvirtinimą, kadangi centrinė institucija gali išduoti pareiškimą dėl šiam atvejui taikytinos teisės, kaip tai numatyta Hagos konvencijos 8(3)(f) straipsnyje. Antru aspektu, šio sprendimo ar pareiškimo turinys privalo remtis neteisėtu, Hagos konvencijos prasme, vaiko išvežimo ar laikymo pobūdžiu, o tai reiškia, kad sprendimas ar patvirtinimas turės apimti abu Hagos konvencijos 3 straipsnyje numatytus elementus, ir nustatyti, kad vaiko išvežimas pažeidė globos teises, kuriomis, prima facie, buvo naudojamasi teisėtai ir faktiškai, vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teisės prasme. Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį, vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei:

a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir

b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

Taigi vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu esant nustatytoms abiem Hagos konvencijos 3 straipsnio sąlygoms.

Antra, pareiškėjas skunde teigia, kad Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu jis nuolat gyveno, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų laikomo vaiko grąžinimo nagrinėjamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek Reglamentas, Hagos konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip. Nurodo, kad to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos dėl vaiko grąžinimo, kai vaikas neteisėtai atvežtas ar neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje teismingos Vilniaus apygardos teismui, todėl ir pareiškėjo pareiškimas teismingas Vilniaus apygardos teismui.

Teismas su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka. Pareiškėjas bando interpretuoti Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį nurodydamas, kad pažodinis ir siaurinamasis įstatymo aiškinimas negali atitikti tikrovės, kadangi sudaro prielaidą manyti, kad tik bylos, susijusios su neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvežtų vaikų grąžinimu yra nagrinėjamos Vilniaus apygardos teisme. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį tik bylos dėl vaiko grąžinimo, kai vaikas neteisėtai atvežtas ar neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje, teismingos Vilniaus apygardos teismui, t.y. bylos nagrinėjamos ginčo teisena ir tik dėl vaiko grąžinimo į kitą valstybę. Priešingai nei teigia pareiškėjas, CPK 580 straipsnis reglamentuoja, kad prašymas išduoti teismo leidimą, patvirtinti pareiškimą ar faktą bei kiti prašymai (pareiškimai), kurie pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus nagrinėtini supaprastinto proceso tvarka, paduodami pareiškėjo gyvenamosios vietos ar buveinės apylinkės teismui. Pažymėtina, kad priešingai, nei teigia pareiškėjas, nei Įstatymas, nei Reglamentas, nei Hagos konvencija nenurodo, kad CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamų bylų dėl kitoje valstybėje laikomo vaiko grąžinimo išimtinis teismingumas būtų nustatytas Vilniaus apygardos teismui. Be to, šioje, apeliacine instancija nagrinėjamoje byloje, pirmos instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą ne tik dėl to, kad pareiškimas yra neteismingas Vilniaus apygardos teismui, bet ir todėl, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose yra vykdoma pareiškėjo nepilnamečių vaikų grąžinimo į Lietuvos Respubliką procedūra, kurios teisminė jurisdikcija priklauso Jungtinių Amerikos Valstijų teismams, ko skunde neneigia ir pats pareiškėjas.

Trečia, pareiškėjo nurodytas argumentas, kad teismų priimtais procesiniais sprendimais yra suvaržyta jo procesinė teisė kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė ar įstatymu saugomas interesas, yra nepagrįstas. Pareiškėjas nurodo, kad dar 2015 m. kovo 26 d. Vilniaus mieto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr.2-16514-967/2015 buvo atsisakyta priimti jo ieškinį atsakovei A. Š., kuriame be kita ko, buvo prašoma patvirtinti ir minėtą faktą. Nutartį pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (civilinė byla Nr.2S-1226-553/2015), atskirasis skundas dar nėra išnagrinėtas. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjas 2015 m. kovo 19 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ieškinio atsakovei A. Š., dalyvaujant išvadą teikiančiai institucijai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl neteisėto vaikų išvežimo ir grąžinimo ir prašė: 1) atsakovės veiksmus išsivežant 2014 m. liepos pradžioje iš Lietuvos Respublikos nepilnamečius vaikus D. B. ir G. B. į Jungtines Amerikos Valstijas, Čikagą be vaikų tėvo A. B. sutikimo ir neturint atitinamo galiojančio tokiam išvykimui teismo procesinio sprendimo, leidžiančio jai išvykti su nepilnamečiais vaikais be vaikų tėvo sutikimo pripažintini neteisėtais pagal 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 3 straipsnį; 2) įpareigoti atsakovę nedelsiant grąžinti pagrobtus Hagos konvencijos civiliniais aspektais nepilnamečius vaikus į jų įprastinę (nuolatinę) gyvenamąją vietą Lietuvoje; 3) nepilnamečių vaikų neteisėto grobimo Hagos konvencijos civiliniais aspektais ir jų grąžinimo į jų įprastinę (nuolatinę) gyvenamąją vietą Lietuvoje procedūros klausimą perduoti nagrinėti Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Ilinojaus valstijos Kuko apygardos teismui; 4) taikyti laikinąsias apsaugo priemones ir iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu; 5) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Toje byloje pirmos instancijos teismas atsisakė ieškinį priimti ne todėl kad vienas iš pareiškėjo reikalavimų patvirtinti faktą, t.y. pripažintini neteisėtais pagal 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 3 straipsnį A. Š. veiksmus išvežant pareiškėjo vaikus į Jungtines Amerikos Valstijas būtų neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui, o todėl, kad pagrindinio ieškinio reikalavimo grąžinti jo ir atsakovės nepilnamečius vaikus nagrinėjimo jurisdikcija, kaip nurodė pirmos instancijos teismas, priklauso Jungtinių Amerikos Valstijų teismams. Lietuvoje, pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų centrinei įstaigai paskirtas funkcijas vaiko teisių ir teisėtų interesų srityje įgaliota vykdyti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, jog jis kreipėsi į centrinę instituciją pagalbos, ir ji jam nebuvo suteikta.

Taigi, apibendrinant aukščiau pasakytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, kitokio, nei CPK 580 straipsnyje nustatyto teismingumo, byloms, nagrinėjamoms CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka, nei Įstatymas, nei Reglamentas, nei Hagos konvencija, nei CPK nenustato, todėl 2015 m. rugpjūčio 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą dėl fakto patvirtinimo kaip neteismingą šiam teismui yra pagrįsta ir teisėta.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Atskirojo skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Konstantinas Gurinas