Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Zeliankos ir Tatjanos Žukauskienės,

dalyvaujant ieškovei J. Č., jos atstovui adv. J. M., atsakovui (apeliantui) K. Č., jo atstovui adv. R. S.,

žodine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. Č. ir trečiojo asmens Danske Bank A/S apeliacinius skundus dėl 2012-03-16 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-246-723/2012 pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovui K. Č. dėl santuokos nutrakimo, kur trečiuoju asmeniu įtrauktas Danske bankas, byloje dalyvaujant Vilniaus rajono vaikų teisų apsaugos skyriui,

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto Danske Bank A/S apeliacinis skundas tenkintinas visiškai, apelianto K. Č. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo negaliojimo absoliutumo nenustatyta.

Dėl apelianto Danske Bank A/S apeliacinio skundo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja nuoseklią teismų praktiką, jog kai santuoka nutraukiama, solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos, t. y. buvę sutuoktiniai išlieka bendraskoliai, išskyrus atvejus, kai kreditoriai sutinka su prievolės modifikavimu, pavyzdžiui, kad solidarioji sutuoktinių prievolė jiems būtų tam tikromis dalimis padalijama arba kad pareiga įvykdyti prievolę tektų tik vienam iš santuoką nutraukiančių sutuoktinių. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009;Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje V. B. v. K. B., bylos Nr. 3K-3-127/2011).

Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad sutuoktiniai prisiėmė bendrą solidarią prievolę bankui. Trečiasis asmuo atsiliepime aiškiai išreiškė savo nesutikimą dėl prievolės padalijimo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo modifikuoti solidarios prievolės trečiajam asmeniui, nepriklausomai nuo susiklosčiusių tarp sutuoktinių santykių pobūdžio, nes tokiu būdu keičiamos sudaryto sandorio sąlygos. Šalys, sudarydamos sutartį, laisva valia susitaria dėl tarpusavio teisių ir pareigų. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą. Be to, atsižvelgus į ilgalaikį kredito gražinimo terminą, didelę kredito sumą, sutiktina su apelianto argumentais, jog solidarios prievolės padalinimas padidina kredito gražinimo riziką.

Dėl išdėstyto teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos, todėl šioje dalyje teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, kad šalių prievolė pagal su Danske Bank A/S 2004-06-04 sudarytą Kredito sutartį Nr. BS1125040165, yra šalių solidari prievolė.

Dėl apelianto K. Č. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde atsakovas nesutinka su sprendimo dalimi dėl išlaikymo vaikams priteisimo bei turto padalijimo.

Dėl išdėstyto teisėjų kolegija konstatuoja, kad priteistas išlaikymas yra proporcingas atsakovo turtinei padėčiai ir vaikų poreikiams, atitinka CK 1.5 principus, todėl šioje dalyje nėra pagrindo keisti teismo sprendimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas priešieškinyje ir pirminiame apeliaciniame skunde prašė priteisti šalims priklausančius butus Hurgados mieste, Egipte (duomenys neskelbtini), jam. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į atsakovo pageidavimus ir šioje dalyje atsakovo reikalavimus tenkino. Patikslintame apeliaciniame skunde apeliantas keičia savo reikalavimus, prašydamas šį turtą priteisti ieškovei. Taigi, apeliantas šioje dalyje ne tik keičia skundo dalyką (CPK 323 str.), bet ir pirmosios instancijos teisme išnagrinėto priešieškinio dalyką (CPK 141 str. 1 d., 312 str.), kas yra draudžiama, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šalių pageidavimus dėl minėtų butų priteisimo atsakovui, dėl to ginčo tarp šalių nebuvo, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.

Tarp šalių kilo ginčas dėl Lietuvoje esančio santuokos metu šalių įgyto nekilnojamojo turto rinkos vertės. Pagal CK 3.119 str. dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Šalys, vadovaudamosi CPK 178 str. turėjo pagrįsti savo reikalavimus leistinais įrodymais, kuriuos teismas vertina pagal CPK 185 str. taisykles bei vadovaudamasis proceso rungimosi principu. Pažymėtina, kad nei viena iš šalių, atstovaujamų advokatų, šioje byloje neprašė skirti ekspertizės turto vertei nustatyt, savo reikalavimus šalys grindė rašytiniais įrodymais - turto vertinimo ataskaitomis. Apelianto nurodyti argumentai, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad jo pateikta ataskaita neatitinka teismo ekspertizės dokumentų ir nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos formos ir turinio reikalavimų, atmestini, nes šis faktas yra nurodytas pačioje ataskaitoje (ataskaitos 3 l.). Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog ieškovės pateiktoje preliminarioje vertinimo ataskaitoje nebuvo nustatinėjama individualaus turto rinkos vertė. Iš ieškovės ataskaitos matyti, kad turtas buvo įvertintas individualiai jį apžiūrėjus. Apeliantas nenurodė argumentų ir nepateikė įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, dėl kurių jis rėmėsi ieškovės pateikta turto vertinimo ataskaita, kaip labiau objektyvia, ir atmetė atsakovo pateiktą ataskaitą, t.y. nekilnojamojo turto pardavimo rinkos situacija ir 2010 iki 2012 m., atsakovo pateiktoje ataskaitoje palyginamųjų objektų kainų neatitikimas. Taigi, vien apelianto argumentas, jog jo pateikta ataskaita buvo atlikta 2011 m. pabaigoje neįrodo, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir teismo nustatytos dalintino turto kainos neatitiko CK 3.119 str. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai yra pakankami abejoti atsakovo pateikta ataskaita įrodomąja verte bei spręsti, jog ieškovės pateiktoje ataskaitoje turto rinkos kainos nepasikeitė santuokos pabaigos momentui. Dėl to kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nustatyti turto vertę pagal ieškovės pateiktus įrodymus. Kartu pažymėtina ir tai, kad nėra paneigta ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybė apie nepakitusią, palyginus su ieškovės pateikta turto vertinimo ataskaita, turto vertę 2012-05-29 dienai.

Iš atsakovo pirminio priešieškinio matyti, kad jis pats vertino teniso kortus 100 000 Lt suma. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie kitą šio turto (teniso kortų), kuris nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre ir nėra atlikti jo kadastriniai matavimai, vertę, atsakovo pateiktoje ataskaitoje taip pat šio turto vertė nėra nurodyta, nėra motyvuota kaip šis turtas įtakoja žemės sklypo rinkos kainą, be to, kaip buvo minėta, teismas pagrindė savo abejones dėl atsakovo pateikto turto įvertinimo objektyvumo, o apeliantas jų nepaneigė. Dėl to, nustatant žemės sklypo, kurio unikalus Nr. 4103-0300-0348 su jame esančių teniso kortų, rinkos kainą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovo ataskaitoje nurodyta kaina.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad, parenkant turto padalijimo būdą, atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jis daugiau prisidėjo prie namo įrengimo, jo priežiūros, pagal CK 3.127 str. 3 d. nėra svarbios, tuo labiau, kad atsakovas neįrodė, jog sutuoktiniams bendrai tvarkant ūkį, jo įnašas į namo įrengimą buvo didesnis. Šiuo atveju buvo teisingai atsižvelgta į nepilnamečių vaikų, kurių gyvenamoji vieta nustatyta su motina, interesus turėti nuolatinę gyvenamąją vietą. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog ieškovė šiuo metu gyvena kitam asmeniui (tėvui) priklausančiame bute, taip pat aplinkybės apie ieškovės disponavimą kitu turtu nėra labiau reikšmingos, nei vaikų interesai, todėl sprendžiant klausimą kuriam iš sutuoktiniui priteistinas žemės sklypas su gyvenamuoju namu pirmosios instancijos teismas teisingai šį turtą priskyrė ieškovei. Pažymėtina ir tai, kad iki šalių santuokos iširimo (2010 m. gegužės mėn.) ieškovė su vaikais pastoviai gyveno minėtame gyvenamajame name, ir išėjo gyventi kitur tik dėl konfliktinės situacijos šeimoje.

Tarp šalių kilo ginčas dėl kompensacijos dydžio, ieškovei pardavus santuokos metu įsigytus du butus, esančius Egipte Hurgados mieste, t.y. butą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo įsigytas 2008-02-23 (1 t. b.l. 115) už 480 000 Egipto svarų, kas atitinka 200 990 Lt, ir butą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo įsigytas 2007-03-28 (1 t. b.l. 124-126). Tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovė 2010-02-15 pardavė butus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) jos tėvui G. J. G..

Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2008-02-13 G. J. G. išėmė iš AB Sampo banko 83 000 eurų (2 t. b.l.97). Ieškovė bei liudytojas G. J. G. paaiškino, kad butas Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas 2008-02-23, buvo pirktas G. J. G. už jo lėšas. Apeliantas paaiškino, kad, vertinant šią situaciją su santuokos metu įgytu butu Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimu, aplinkybės skiriasi tik tuo, kad nėra įrodymų, jog pinigai buvo išimti iki sandorio. Aukščiau minėtas įrodymas (2008-02-13 kasos pajamų orderis) šį apelianto teiginį paneigia. Taigi, atsakovo elgesys, kai bylos dėl santuokos nutraukimo nagrinėjimo metu jis pardavė santuokos metu įgytą butą Nr. (duomenys neskelbtini) savo draugams, kurie, ieškovo teigimu, taip pat prašė nupirkti jiems butą Egipte, rodo, kad butų pirkimas už kitų asmenų lėšas su tikslu vėliau jiems šį turtą perleisti, buvo priimtinas ir praktikuojamas šeimoje ir šio turto abu sutuoktinai nelaikė dalintinu bendru turtu. Dėl išdėstyto kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju laikoma įrodytu, jog butas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įgytas už G. J. G. lėšas, ir, atsižvelgus į buto Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo aplinkybes bei šeimoje susiklosčiusią praktiką, nėra pagrindo konstatuoti, jog pardavus butą Nr. (duomenys neskelbtini) sumažėjo sutuoktinių bendras turtas bei kad apeliantas šiuo atveju turi teisę į kompensaciją.

Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad G. J. G. finansavo buto Nr(duomenys neskelbtini)įsigijimą, kad buto įgijimo metu jis suteikė šeimai paskolą. Atsižvelgus į sandorio sudarymo datą, šio fakto nepatvirtina nei 2007-11-14 17000 eurų sumos, kaip sąskaitos papildymą, pervedimas į atsakovo sąskaitą (2 t. b.l. 98), nei 2008-09-20 ieškovės pasirašytas vekselis (1 t. b.l. 31). Teismo nustatytos aplinkybės apie tėvo pagalbą šeimai neįrodo šeimos skolinės prievolės G. J. G. už minėtą butą. Iš buto pardavimo sutarties matyti, kad butas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parduotas už 30 410 eur (3 t. b.l. 122). Atsakovas šio sandorio neginčijo (CK 3.96 str.), taip pat nenurodė aplinkybių, jog turto pardavimo kaina neatitinka tikrosios turto vertės. Dėl minėtų aplinkybių konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, jog šis butas (o jį pardavus – gautos lėšos) nebuvo sutuoktinių bendra jungtinė nuosavybė. Be to, vekselyje nurodyta skolos suma negalėjo būti panaudota kitų butų Egipte įsigijimui, tuo labiau, kad vekselis buvo išduotas vėliau, nei įsigyti butai. Atsakovė teigė, jog jos vardu skolintos lėšos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti, tačiau įrodymų, patvirtinančių kokia skolintų lėšų dalis buvo panaudota ir kokiems poreikiams tenkinti, atsižvelgus į tai, kad sutuoktiniai turėjo ir nuosavų pajamų, ieškovė nepateikė. Dėl to, bei atsižvelgus į pardavimo sandorio sudarymo datą (likus trims mėnesiams iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo), kolegijos vertinimu ieškovė neįrodė, jog po šio buto pardavimo sutuoktiniai turėjo bendrą prievolę G. J. G., dėl ko buvo būtina atsiskaityti su G. J. G. ir negrąžinti gautų iš turto pardavimo lėšų į bendrą šeimos biudžetą, tuo labiau, kad iki pardavimo sandorio sudarymo, t.y. 2010-02-01, G. J. G. sutiko, kad paskolą grąžintų asmeniškai ieškovė (1 t. b.l. 32),

Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovei perleidus santuokos metu įgytą bendrą turtą - butą Nr. (duomenys neskelbtini), į bendrą turto balansą įtrauktinos iš šio turto pardavimo gautos lėšos, atsakovui priteisiant kompensaciją, lygią ½ už parduotą turtą gautų lėšų daliai, t.y. 15 205 eur. Kaip buvo minėta, apeliantas neginčijo nei turto pardavimo kainos, nei sandorio, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog į bendrą turtą turi būti įskaitoma ieškovo nurodytą minėto parduoto turto vertė, t.y. 104 999,65 Lt.

Apeliantas nenurodė argumentų, dėl kurių, jo manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino Egipte įsigytus butus Nr. (duomenys neskelbtini), neišreiškė nesutikimo argumentų su teismo išdėstytais motyvais, todėl, sprendžiant dėl turto padalijimo, nėra pagrindo remtis apeliaciniame skunde nurodyta šių butų verte. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nurodytais motyvais, kurių pagrindu Egipte esančių butų Nr. 35, Nr. 38 vertė buvo nustatyta po 95 000 Lt.

Atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė: „2010-08-07 ieškovė pasakė, kad skiriasi su manimi. Tai buvo staigmena, kadangi mes iki tol niekada iki tol nebuvome diskutavę apie galimą šeimos iširimą“. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog iki 2010 m. gegužės mėn. sutuoktiniai atskirai tvarkė ūkį. Tai, kad santuokos metu sutuoktiniai turėjo konfliktinių situacijų neįrodo, kad iki tol, kol sutuoktinai pradėjo faktiškai gyventi skyrium, t.y. iki 2010 m. gegužės mėn., jų santuoka faktiškai iširo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad sutuoktiniai iki 2010 m. gegužės mėn. gyveno kartu, turėjo nekilnojamojo turto, tame tarpe statė gyvenamąjį namą, kurio priežiūrai, statybai, gerbuvio sutvarkymui ir pan., reikėjo lėšų. Taip pat šeima turėjo vykdyti prievolę bankui. Iš J. Č. sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovė 2009 m. ir ankščiau pervedinėjo lėšas atsakovui. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog iki 2010 m. gegužės mėn. sutuoktiniai tvarkė bendrą ūkį, dėl ko negalima sutikti su apeliantu, jog ieškovės panaudotos jos sąskaitoje lėšos nuo 2009 m. liepos mėn. nebuvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas ne visada dirbo ir turėjo darbo pajamų, dėl ko ieškovė turėjo didesne dalimi prisidėti prie šeimos išlaidų. Be to, apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė duomenų apie sutuoktinių turimą turtą, o būtent apie pinigines lėšas, esančias Danske Bank Lietuvos filialo sąskaitose. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad gavęs teismo išreikalautus duomenis (3 t. b.l. 10-36), atsakovas nei nagrinėjant bylą, nei tikslindamas priešieškinį nekėlė klausimo dėl jų nepakankamumo. Tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir pirminiame apeliaciniame skunde (4 t. b.l. 8). Dėl šių aplinkybių aplelianto nurodytas argumentas atmestinas.

Dėl išdėstyto sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovė sumažino bendrą turtą, naudodama sąskaitoje esančius pinigus ne šeimos poreikiams tenkinti, šias aplinkybes grindė tik prielaidomis, dėl ko pagrįstai padalino sąskaitoje tik likusią 100 000 eurų sumą.

Kadangi šalių santuoka buvo nutraukta 2012-03-16 teismo sprendimu ir šioje dalyje šalys teismo sprendimo neskundė, ir pirmosios instancijos teismas sprendė dėl santuokos metu įgyto turto padalinimo iki santuokos pabaigos, o apelianto nurodytos aplinkybės dėl kredito įmokų mokėjimo atsirado po teismo sprendimo priėmimo ir nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku, todėl nėra pagrindo į dalintiną turtą įtraukti ir papildomai priteisti apeliantui kompensaciją už po 2012-03-16 teismo sprendimo sumokėtą kreditą (4 t. b.l. 46, 54). Pažymėtina, kad tai neužkreta kelio atsakovui, kaip solidariam bendraskoliui, kitais būdais ginti savo turtines teises, reiškiant reikalavimus bendraskolei regreso tvarka.

Pagal CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Sprendžiant dėl apelianto reikalavimo įtraukti į dalintino turto sąrašą atsakovės paimtą iš gyvenamojo namo turtą pagrįstumo, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas šio reikalavimo neįrodė. Ieškovė teigė, kad ji pasiėmė tik savo asmeninius ir vaikų apyvokos daiktus. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir šalių elektroninį susirašinėjimą, atsakovo paaiškinimus ir teisingai sprendė, jog neįrodyta kiek ir kokius daiktus išsivežė atsakovė. Atsakovas nepateikė įrodymų nei apie daiktų įsigijimo laiką, nei apie jų vertę santuokos pabaigoje. Atsakovas ne vieną kartą keitė jo paties sudarytą išvežtų daiktų sąrašą, dėl ko toks atsakovo nenuoseklumas pagrįstai įvertintas jo nenaudai. Be to, atsakovo pateiktas daiktų sąrašas neatitiko antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotiems faktams. Vertinant 2010-07-13 Vilniaus rajono policijos komisariato nutarimo turinį, pažymėtina, kad iš jo nėra aišku kokius konkrečiai daiktus išsivežė ieškovė, taip pat ar šie daiktai buvo įsigyti santuokos metu ir jie yra bendroji jungtinė nuosavybė. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu priimti nutarimai neturi prejudicinės reikšmės, ir šiuo atveju neįrodo bylai reikšmingų faktų.

Dėl išdėstyto konstatuojama, kad apelianto argumentai, jog į dalintino turto sąrašą turėjo būti įtrauktas 170 000 EUR pinigines indėlis banke bei iš namo paimtas 79 076 Lt turtas yra nepagrįsti.

Kaip buvo minėta, šioje byloje turtas tarp šalių turėjo būti padalintas lygiomis dalimis. Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad atsakovui turto atiteko už 489 400 Lt, o ieškovei 770 000 Lt (žemės sklypas 180 000 Lt vertės, gyvenamasis namas 530 000 Lt vertės, ūkio pastatas 30 000 Lt vertės, automobilis 20 000 Lt vertės, akcijos 10 000 Lt vertės). Tuo tarpu teismas, nustatant atsakovui priklausančios kompensacijos dydį, apskaičiavo kompensaciją nuo 740 000 Lt sumos. Atsižvelgus į tai, bei apelianto argumentus, jog turtas nebuvo padalintas lygiomis dalimis, šioje dalyje pirmosios instancijos sprendimas keistinas, padidinant atsakovui mokėtiną kompensaciją iki 141 379 Lt (140 300 Lt+1079,50) bei 69 973,29 eur (54 769,29+15 205 eur).

Atmetus apelianto argumentus dėl turto padalijimo būdo ir vertės, apelianto nurodytos aplinkybės apie ieškovės finansinį pajėgumą sumokėti kompensaciją, iš esmės nėra reikšmingi. Be to, atsižvelgus į tai, kad ieškovė yra verslininkė, turi nuolatinių pajamų, turi galimybę naudotis tėvo finansine parama, todėl jos galimybė sumokėti kompensaciją nėra paneigta.

Kiti apelianto nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma. Apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ir atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2011 ir kt.).

Patenkinus trečiojo asmens apeliacinį skundą iš šalių lygiomis dalimis priteistinos jo patirtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos, t.y. 100 Lt žyminis mokestis (4 t. b.l. 4) Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 1000 Lt atstovavimo išlaidų (4 t. b.l. 41-42), apeliantas sumokėjo 3062 Lt žyminio mokesčio, likusi žyminio mokesčio dalis atidėta iki teismo sprendimo priėmimo (4 t. b.l. 21). Atsižvelgus į tai, kad, kaip nurodė apeliantas apeliaciniame skunde, jam priteistina suma turi sudaryti 1 210 937,46 Lt, todėl, įvertinus šios sumos ir pirmosios instancijos teismo priteistos sumos (kartu su kompensacijomis) skirtumą, kuris sudaro apeliacinio skundo dalyje dėl turto padalijimo sumą, taip pat įvertinus kitus apelianto reikalavimus, bendra žyminio mokesčio suma sudaro 8034 Lt. Atsižvelgus į apelianto patenkintų reikalavimų dalį bei į jo sumokėtą žyminio mokesčio dalį (3062 Lt), iš K. Č. valstybės naudai priteistina likusi 3606 žyminio mokesčio suma, iš atsakovės – 1378 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą suma valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

nutarė

2012-03-16 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą iš dalies pakeisti:

Padidinti atsakovui priteistos kompensacijos sumą ir šioje dalyje teismo sprendimą išdėstyti taip:

„Priteisti iš J. Č. (a.k(duomenys neskelbtini) atsakovo K. Č. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 141 379 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt devynis litus) ir 69 973,29 eu (šešiasdešimt devynis tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt tris eurus 29 ct) kompensacijos. Ieškovė įpareigojama sumokėti priteistus pinigus per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokant dalimis arba visą priteistą sumą“.

Panaikinti teismo sprendimą dalyse, kuriose šalims priteista ½ dalis prisiimto kreditorinio įsipareigojimo UAB „Sampo bankas“ (dabar Danske bankas) pagal Kredito sutartį Nr. BS 125040162 ir šioje reikalavimų dalyje pripažinti, kad šalių prievolė pagal su Danske Bank A/S 2004-06-04 sudarytą Kredito sutartį Nr. BS1125040165, yra šalių solidari prievolė.

Likusioje reikalavimų dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. Č. ir K. Č. po 50 Lt žyminio mokesčio trečiajam asmeniui Danske bank A/S.

Priteisti iš atsakovo K. Č. 3606 Lt žyminio mokesčio, iš ieškovės J. Č. 1378 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai.

Priteisti iš atsakovo K. Č. 830 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės J. Č. naudai.