Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-11-18 · Administracinė byla Nr. A-2285-575/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-05-29Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-11-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-11-18
Bylos Nr.
A-2285-575/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00372-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
K. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Viešojo saugumo tarnyba
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-2285-575/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00372-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas K. L. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija, atsakovo atstovas), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) teisėtumo, kiek tai susiję su šia byla.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Įsakymu buvo sudaryta situacija, pažeidžianti asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teises, numatytas tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymuose, todėl pareiškėjui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN), buvo padaryta žala, už kurią turi būti atsakinga Lietuvos valstybė. Atsižvelgiant į tai, kad teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik įstatymu, o šiuo atveju tai daroma poįstatyminiu teisės aktu – Įsakymu, darytina prielaida, kad skunde nurodyti Marijampolės PN vidaus tvarkos taisyklių pakeitimai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms.

2.2. Dėl Įsakymo pareiškėjas patiria nevisavertį gyvenimą, garbės ir orumo pažeminimą, kadangi įkalinimo įstaigos parduotuvėje jam draudžiama įsigyti jo pageidaujamų prekių – konservų, pomidorų padažo, pieno, aliejaus, vaisių ir daržovių. Suvaržomos jo teisės pasirinkti maisto racioną pagal fiziologinius poreikius, rūpintis savo sveikata ir sportuoti. Teisingumo ministerijos Įsakymu priimtas draudimas pažeidžia pareiškėjo teises, sukelia jam psichologinius išgyvenimus.

2.3. Iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) yra paimama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė, o lovos rėmas ir dugnas sudaryti iš medinio arba metalinio pagrindo. Neišduodant minkštosios patalynės dalies iš nuteistojo yra atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, nuteistasis yra verčiamas dienos metu stovėti arba vaikščioti mažoje kameros tipo patalpoje. Nėra aišku, kokiose patalpose laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinta patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higienos reikalavimai.

Atsiliepimas

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė:

3.1. Įsakymu patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas (toliau – ir Sąrašas). Šis Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims. Sąrašas gali būti peržiūrėtas nustačius, jog jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti minimalių poreikių.

3.2. Šiuo atveju pareiškėjas pats turi teisę kreiptis į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) su motyvuotu prašymu į Sąrašą įtraukti maisto produktus ar kitus jam būtinus reikmenis. Sudarant Sąrašą buvo atsižvelgta ne tik į pataisos įstaigų saugumo reikalavimus, tačiau įvertinti ir pačių suimtųjų (nuteistųjų) apklausų dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų ir naudojamų daiktų rezultatai. Nuteistiesiems yra teikiamas pilnavertis fiziologinės mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Be to, į Sąrašą nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai.

3.3. Nustatytas nuteistųjų apsipirkimo reguliavimas yra pakankamai lankstus, kadangi nuteistieji gali savo papildomus poreikius tenkinti rinkdamiesi iš plataus, visas pagrindines maisto produktų rūšis apimančio asortimento. Pareiškėjo argumentai laikytini subjektyvia jo nuomone, bet ne aplinkybe, pagrindžiančia reikalavimo pagrįstumą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad Įsakymu patvirtinus Sąrašą buvo apribota galimybė įkalinimo įstaigos parduotuvėje nusipirkti konservų, pomidorų padažo, pieno, aliejaus, vaisių ir daržovių.

7. Vertindamas šiuos pareiškėjo nusiskundimus teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 1, 4 dalimis, Sąrašo 18 priedu, kuris buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“. Teismas pažymėjo, kad Įsakymu patvirtintu Sąrašu pareiškėjui nebuvo uždrausta įsigyti ir turėti padažų, konservuotų maisto produktų, pieno, aliejaus, vaisių ar daržovių. Sąrašu nustatytas tam tikras leidžiamas įsigijimo ir turėjimo kiekis, t. y. ne daugiau kaip 2 kg. Taip pat Sąrašu nustatytas leidžiamas įsigijimo ir turėjimo džiovintų vaisių kiekis, t. y. ne didesnėse kaip 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes).

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog jo nurodytų prekių, t. y. padažų ar konservuotų maisto produktų, pieno, aliejaus, vaisių ar daržovių, jis negalėjo įsigyti Marijampolės PN esančioje parduotuvėje. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog Sąrašu buvo uždrausta įsigyti pareiškėjo nurodomas prekes. Vien ta aplinkybė, jog Sąrašu nustatyti tam tikri leidžiami įsigyti ir turėti maisto produktų kiekiai ir (ar) tam tikri apribojimai, teismui nesudarė pagrindo pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebūtų suteikta teisė apsipirkti Marijampolės PN esančioje parduotuvėje nustatytu laiku.

9. Dėl pareiškėjo nurodomų patirtų neigiamų išgyvenimų teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su iš nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) paimamų viršutinės patalynės dalies, čiužinių, užklotų, pagalvių, teismas, įvertinęs Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkto nuostatas, sprendė, kad pareiškėjas skunde iš esmės nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip galiojantis teisinis reglamentavimas apribojo jo teises ir sukėlė jam neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją dėl to, kad iš jo buvo paimtas jo skunde nurodytas inventorius. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas šiuo aspektu grindžiamas tik abstrakčiais argumentais, teismas vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Teismas pabrėžė, kad vien ta aplinkybė, jog Įsakymo 1.5 punktu nustačius teisinį reglamentavimą, pagal kurį ribojama asmenų teisė naudotis minkštuoju inventoriumi dienos metu, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmus.

11. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo ir pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto (Įsakymo) teisėtumo ištyrimo. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas iš esmės grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, skunde nėra nurodytos individualios aplinkybės dėl jo teisių pažeidimo. Pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Įsakymo atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai.

III.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma:

13.1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliai – ir ABTĮ) 113 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeistų Pataisos namų vidaus tvarkos taisyklių, išsamiai aprašė kiekvieną Įsakymo punktą ir nurodė teisės aktus, kuriems naujai priimtas Įsakymas prieštarauja.

13.2. Teismas kritiškai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl naujai priimto Įsakymo, kurio reikalavimų teisėtumas teismui nesukėlė jokių abejonių. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis, kadangi teismas atliko nepakankamai išsamią nurodytų faktinių aplinkybių analizę, netinkamai įvertino aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas patyrė nepatogumus, orumo pažeminimą, sveikatos sutrikimus.

Atsiliepimas

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kada visiškai sutinka su skundžiamo teismo sprendimo motyvais. Mano, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti teismo priimtą sprendimą.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas pateiktame skunde nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurią pareiškėjas kildino iš Įsakymu nustatyto Sąrašo, kuriuo uždrausta įsigyti pareiškėjo nurodomus maisto produktus, taip pat Įsakymu nustatytos tvarkos, pagal kurią patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui.

17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas, atsakovo atstovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), todėl nėra pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo yra abstraktus, nepagrįstas teisiniais argumentais, o jo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Įsakymo atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai.

18. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad kreipėsi į teismą ABTĮ 113 straipsnio 1 dalies pagrindu, išsamiai aprašė kiekvieną Įsakymo punktą ir nurodė teisės aktus, kuriems naujai priimtas Įsakymas prieštarauja, tačiau teismas atliko nepakankamai išsamią nurodytų faktinių aplinkybių analizę, netinkamai įvertino aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas patyrė nepatogumus, orumo pažeminimą, sveikatos sutrikimus.

19. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir Civilinis kodeksas), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 str.), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

21. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Teisingumo ministerijos – darbuotojų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus, pareiškėjui įrodinėjant patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-520/2020, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-624/2019, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taigi pareiškėjas, įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, privalo įrodyti, t. y. išsamiai apibūdinti, laisvės atėmimo įstaigos jam padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus (neveikimą), nurodant, kada (kokiu laikotarpiu) jie buvo padaryti, išdėstant konkrečias jų padarymo aplinkybes, ir pagrįsti, kad būtent dėl padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą.

23. Pareiškėjo skundo turinys patvirtina, kad reikalavimą atlyginti neturtinę žalą jis grindė Teisingumo ministerijos neteisėtais veiksmais priimant Įsakymą. Pareiškėjas pažymėjo, kad: 1) vykdant Įsakymo 1.1 ir 2 punktus iš nuteistųjų paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktai, kuriuos iki Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti; 2) vykdant Įsakymo 1.5 punktą iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų, dienotvarkėje nustatytam nuteistųjų aktyvumo laikui (12 valandų per parą) buvo paimama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė ir šie daiktai, paimti iš nuteistųjų, kalinamų kamerų tipo patalpose, galbūt buvo laikomi higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis; 3) taikant Įsakymo 1.12 punktą buvo apribotas galimų įsigyti maisto produktų kiekis (pvz., vaisių ir daržovių kiekis, pakuočių dydis), o tam tikri produktai buvo uždrausti (pvz., produktai metalinėse ir / ar stiklinėse pakuotėse, maisto papildai ir kt.).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas nurodė, jog vykdant Įsakymo 1.1 ir 2 punktus iš nuteistųjų paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktai, kuriuos iki Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad vykdant minėtas Įsakymo nuostatas iš jo faktiškai buvo paimti kokie nors daiktai. Administracinėje byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad vykdant Įsakymo 1.1 ir 2 punktus iš pareiškėjo buvo paimti kokie nors daiktai. Taigi pareiškėjas nepagrindė, kad Teisingumo ministerijos priimto Įsakymo 1.1 ir 2 punkto nuostatos jam apskritai buvo taikomos, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovo atstovas šiuo aspektu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

25. Atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas nurodė, jog vykdant Įsakymo 1.5 punktą iš kamerų tipo patalpose esančių nuteistųjų aktyvumo laikui (12 valandų per parą) paimami viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė, tačiau jis neteigė, kad buvo kalinamas kamerų tipo patalpose ir iš jo minėti daiktai buvo paimti. Tokios aplinkybės nebuvo nustatytos ir įvertinus kitus byloje surinktus duomenis. Taigi pareiškėjas neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų šiuo aspektu taip pat nepagrindė. Pareiškėjo baimė, kad jį įkalinus kamerų tipo patalpose būtų taikomos Įsakymo 1.5 punkto nuostatos, nereiškia, jog jo atžvilgiu buvo atlikti kokie nors neteisėti veiksmai, kadangi, kaip jau minėta, nebuvo nustatyta, jog pareiškėjui Įsakymo 1.5 punktas apskritai buvo taikytas.

26. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad vykdant Įsakymo 1.12 punktą buvo apribotas leidžiamų įsigyti maisto produktų kiekis (pvz., vaisių ir daržovių kiekis, pakuočių dydis), o tam tikri daiktai uždrausti (pvz., produktai metalinėse ir / ar stiklinėse pakuotėse, maisto papildai), tačiau jis nedetalizavo, kada (bent apytiksliai kokiu laiku), kokių konkrečių produktų, maisto papildų, kitų daiktų ar jų didesnių kiekių jis negalėjo įsigyti, nors siekė tai padaryti. Pareiškėjas iš esmės tik abstrakčiai nurodė, kad tam tikrų maisto produktų kiekis ribojamas ir tam tikri daiktai yra uždrausti, tačiau tokių abstrakčių argumentų (aplinkybių), nenurodant konkrečių aplinkybių, susijusių su jo realiais veiksmais, siekiant tam tikrus daiktus (pvz., maisto produktus), jų didesnį kiekį įsigyti, nepakanka, kad būtų galima konstatuoti pareiškėjui padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus (neveikimą).

27. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo skundo turinys patvirtina, jog jis siekė užkirsti kelią dėl Įsakymo taikymo ateityje galbūt kilsiančioms neigiamoms pasekmėms, o ne įvertinti konkrečias patirtas neigiamas pasekmes, tačiau toks prevenciškas teisių gynimo būdas teisme nėra galimas.

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog Teisingumo ministerija, priimdama 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1, 1.5, 1.12 ir 2 punktus, pareiškėjo atžvilgiu atliko kokius nors konkrečius neteisėtus veiksmus, t. y. pareiškėjas išsamiai neapibūdino ir nedetalizavo su tuo susijusių individualių aplinkybių. Tokio pobūdžio neteisėtų veiksmų, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, nenustatė ir teismas. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui dėl Įsakymo 1.1, 1.5, 1.12 ir 2 punktų kilo neturtinė žala. Pažymėtina, kad neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais ar veiksmai (CK 6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1, 1.5, 1.12, 2 punktų jis patyrė objektyvias neigiamas pasekmes. Taigi teisėjų kolegija šios bylos faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto (ABTĮ 56 str. 4 d.).

30. Nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo) (Civilinio kodekso 6.246 str. 1 d.) ir pareiškėjui neįrodžius padarytos neturtinės žalos fakto, darytina išvada, kad viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima, o tai reiškia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, negali būti tenkinamas. Taigi pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad teismas atliko nepakankamai išsamią nurodytų faktinių aplinkybių analizę, netinkamai įvertino aplinkybes, pažymėtina, jog vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog nebuvo įsigilinta į bylos esmę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą R. T. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) laikomasi nuostatos, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis neįtvirtina nacionalinių teismų pareigos išsamiai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos motyvuoti priimamą teismo sprendimą apimtis priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Iš ginčijamo teismo sprendimo matyti, kad jame išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės, nurodytas bylai reikšmingas teisinis reguliavimas, jis tinkamai pritaikytas faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

32. Įrodymų vertinimo aspektu taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

33. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė inicijuoti norminę bylą dėl Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo.

34. Pažymėtina, jog tam, kad būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Taigi, asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikomumu, o ne vien su teisės akto buvimu. Galimas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto galimas pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui ir yra reikalinga ištirti byloje taikyto norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1415/2011, 2014 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-451/2014, 2014 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-893/2014 ir kt.).

35. Šiuo atveju pareiškėjas, kreipdamasis su skundu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nepagrindė jokiais faktiniais duomenimis, kad administracinio akto taikymas sukėlė jam skunde įvardijamas negatyvias teisines pasekmes – jog buvo paimti ir sunaikinti jam nuosavybės teise priklausantys daiktai, kad jam, konkrečiu atveju, buvo uždrausta įsigyti prekių, kad jam buvo paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas, kuriose buvo paimtas minkštas inventorius ir t.t. Pareiškėjo išreikštos abejonės nenukreiptos į konkrečią teisinę situaciją, kilusią dėl įvardijamo akto jam taikymo.

36. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje nėra tinkamo kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto tyrimo pagrindo ir dalyko, todėl prašymas kreiptis dėl norminio administracinio akto – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų – teisėtumo pagrįstai teismo buvo netenkintas.

37. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jo naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius