- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-26
- Bylos Nr.
- e2-23487-863/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17627-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Ieškovas
- Uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“
- Atsakovas
- E. J.
- Kategorijos
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Lysionok, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“ ieškinį atsakovei E. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 267,64 Eur skolą, 15,38 Eur palūkanas, 25,47 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. teisėjos rezoliucija, ši diena laikoma bylos iškėlimo teisme diena (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 1 dalis).
Atsakovei ieškinio ir jo priedų kopijos bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo buvo siunčiami ieškinyje nurodytais bei teismui žinomais adresais, tačiau buvo neįteikti ir grąžinti į teismą. Kadangi atsakovė yra deklaravusi savo išvykimą į (duomenys neskelbtini), teismas kreipėsi į Lietuvos ambasadą (duomenys neskelbtini) su prašymu, atsakovei kaip Lietuvos Respublikos pilietei, įteikti dokumentus. 2019 m. lapkričio 25 d. byloje ambasada pateikė į bylą pranešimą, kuriame nurodė, jog procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti 2019 m. spalio 3 d. bei pridėjo tai patvirtinančius įrodymus. Kadangi atsakovė nepateikė tinkamai įforminto atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą 14 dienų terminą, o ieškovė pareiškė prašymą priimti sprendimą už akių, yra visi CPK 142 straipsnio 4 dalyje, 285 straipsnyje numatyti pagrindai priimti sprendimą už akių.
Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp pradinio kreditoriaus Luminor Bank AS (buvęs pavadinimas AB DNB bankas) ir atsakovės E. J. 2006 m. gegužės 2 d. buvo sudaryta kreditavimo sutartis (duomenys neskelbtini), pagal kurią pradinis kreditorius suteikė atsakovei 2 896,20 Eur (10 000 Lt) vartojimo kreditą, kredito grąžinimo terminas 2011 m. balandžio 30 d. 2010 m. gruodžio 15 d. susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėk kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo, sutarties šalys t. y. pradinė kreditorė ir atsakovė užfiksavo negrąžinto kredito sumą, kuri sudarė 516,35 Eur (1 782,86 Lt) bei atsakovė įsipareigojo už naudojimąsi pinigais mokėti 13,58 procentų dydžio mokėjimo palūkanas, kurios minėtu sutartie pakeitimu buvo paskaičiuotos iki 2013 m. spalio 31 d. ir sudarė 111,69 Eur (385,66 Lt). Kaip nurodo ieškovė, atsakovė sutartinių įsipareigojimų nevykdė ir kredito negrąžino. 2017 m. birželio 15 d. tarp Luminor Bank, AS ir Lindorff Oy buvo sudaryta reikalavimų perleidimo sutartis pagal, kurią Luminor Bank, AB atlygintinai perleido Lindorff Oy naudai visas reikalavimo teises, susijusias su atsakovės įsipareigojimais. Nuo 2017 m. spalio 1 d. ieškovė perėmė visą Lindorff Oy vykdytą lietuvišką veiklą, jai buvo perduotas visas turtas, teisės ir įsipareigojimai, tuo pagrindu ji įsigijo teisę į atsakovės įsiskolinimą.
Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Ieškovė ieškinyje nurodė, kad apie reikalavimo perleidimą atsakovė buvo informuota rašytiniu pranešimu, siųstu paštu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardintam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011 išaiškino, kad tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnio 1 dalį vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų ginčijęs sutarties sąlygas ar būtų atsiskaitęs su ieškove dėl prašomos priteisti sumos (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nevykdė kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 267,64 Eur negrąžintą kreditą ir 15,38 Eur palūkanas iki kredito grąžinimo termino yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai (bauda, delspinigiai). CK 6.71 straipsnio 1 dalis ir 6.258 straipsnio 1 dalis numato, jog sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pagal sutarties bendrosios dalies 27 punktą šalys susitarė, kad sutartinių įmokų pavėluoto mokėjimo atvejais atsakovė nuo pradelstos sumokėti sumos privalo mokėti 0,05 procento dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. Ieškovė atsakovei už 180 dienų laikotarpį paskaičiavo 25,47 Eur dydžio delspinigius. Kadangi atsakovė praleido terminą piniginei prievolei įvykdyti, reikalavimas priteisti iš atsakovės 52,13 Eur dydžio delspinigius yra taip pat pagrįstas ir tenkintinas.
CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio l dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (308,49 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. liepos 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis ieškovei iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 15 Eur sumokėto žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (7,44 Eur) viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (3 Eur) – 7,44 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį patenkinti.
Priteisti iš atsakovės E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Intrum Lietuva“, juridinio asmens kodas 304615887, naudai 267,64 Eur (dviejų šimtų šešiasdešimt septynių eurų ir 64 euro centų) skolą, 15,38 Eur (penkiolikos eurų ir 38 euro centų) palūkanas, 25,47 Eur (dvidešimt penkių eurų ir 47 euro centų) delspinigius, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (308,49 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. liepos 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 Eur (penkiolikos eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti iš atsakovės E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 7,44 Eur (septynių eurų ir 44 euro centų) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Sumokėjus, mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Atsakovė negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, bet per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui dėl pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris turi atitikti CPK 287 straipsnio reikalavimus.
Ieškovė turi teisę per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos apskųsti sprendimą apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.