- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-10-06
- Bylos Nr.
- A-62-3573-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02325-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
atsakovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įgaliotai atstovei I. K.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, Vilniaus tarnyba, Vilniaus VGTPT) 2010 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (1.10)-APS-78-10 (toliau – ir 2010 m. liepos 2 d. Sprendimas) bei prašydamas priteisti neturtinę 1 000 litų žalą (b. l. 1-5).
Skundo reikalavimus pareiškėjas pagrindė, paaiškindamas, kad 2010 m. balandžio 16 d. ir 2010 m. balandžio 19 d. jis kreipėsi į Tarnybą su prašymais neskirti advokato E. Š. jam antrinei teisinei pagalbai, nurodė motyvus ir konkretų prašomą skirti kitą advokatą. Tačiau Tarnyba nepagrįstai nusprendė, kad advokato E. Š. paskyrimas labiausiai atitiktų antrinės teisinės pagalbos principus bei pareiškėjo interesus ir 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (1.10.)-S-1163-10 (toliau – ir 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimas) skyrė advokatą E. Š. antrinei teisinei pagalbai kasaciniame procese teikti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, jog kasacinė instancija nustatė kasacinio skundo, kurį parengė advokatas E. Š., trūkumus. Šių skundo trūkumų advokatas nesugebėjo pašalinti. Apie tai pareiškėjas informavo Tarnybą ir 2010 m. birželio 29 d. prašymu Nr. (1.10.)-GD-892-10 (toliau – 2010 m. birželio 29 d. Prašymas), prašė skubiai, iki kol nesibaigė kasacinio skundo padavimo terminas, užtikrinti tinkamos antrinės teisinės pagalbos jam teikimą, pakeičiant advokatą E. Š. ar paskiriant jam į pagalbą kitą advokatą, kuris gali pašalinti kasacinio skundo trūkumus.
Tarnyba, išnagrinėjusi G. K. 2010 m. birželio 29 d. Prašymą, ignoruodama pareiškėjo ir paties advokato E. Š. siūlymą skirti kitą advokatą, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą 2010 m. liepos 2 d. Sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjo prašymą.
Šalies argumentai
G. K. teigimu, Tarnyba netinkamai aiškina Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – VGTPĮ) 3 straipsnio 2 punkto („Valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis šiais principais: <...> 2) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo“) ir 18 straipsnio 7 dalies nuostatas („Antrinę teisinę pagalbą visose bylos ikiteisminėse (neteisminėse) ir teisminėse stadijose paprastai teikia vienas (tas pats) advokatas. Antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas gali būti pakeistas pareiškėjo arba paties advokato motyvuotu rašytiniu prašymu, jeigu nustatomas interesų konfliktas arba kitos aplinkybės, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali teikti teisinės pagalbos konkrečioje byloje. Sprendimą dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo priima tarnyba“). Pareiškėjas manė, kad būtent VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalies norma suteikia atstovaujamajam teisę prašyti keisti paskirtą advokatą. Nepaprasta situacija, kurią mini VGTPĮ, yra atvejis, kai yra pagrindo manyti, kad konkretaus advokato pagalba gali būti nekokybiška ar neefektyvi. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba nepagrįstai iš esmės netyrė pareiškėjo iškeltų klausimų dėl advokato E. Š. per didelio darbo krūvio ir nesprendė, ar šis advokatas tinkamai atlieka savo pareigas, teikdamas antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba, kuri byloje yra ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovė, atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 41-48).
Manė, kad, spręsdama dėl advokato E. Š. pakeitimo kitu advokatu, visapusiškai ir tinkamai įvertino visas pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir nepažeisdama VGTPĮ nuostatų priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tarnyba pažymėjo, jog, vadovaujantis VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalimi, antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas Tarnybos sprendimu gali būti pakeistas pagal pareiškėjo arba advokato motyvuotą rašytinį prašymą, jeigu nustatomas interesų konfliktas arba kitos aplinkybės, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali teikti teisinės pagalbos konkrečioje byloje. Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju gavusi pareiškėjo arba advokato motyvuotą rašytinį prašymą dėl advokato pakeitimo privalo įvertinti, ar atitinkamame prašyme nurodytos aplinkybės gali būti laikomos tokiomis, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali teikti teisinės pagalbos konkrečioje byloje. Šiuo atveju Tarnyba, įvertinusi pareiškėjo ir advokato E. Š. nurodytas aplinkybes, nustatė, jog G. K. 2010 m. birželio 29 d. Prašyme išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo pagal VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalį pakeisti advokatą E. Š. kitu advokatu. Atitinkamas sprendimas buvo priimtas, išsamiai išnagrinėjus pareiškėjo prašyme išdėstytas aplinkybes ir surinkus bei įvertinus papildomai gautus dokumentus, t. y. advokato paaiškinimą ir duomenis apie šio advokato pareiškėjui suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba nurodė, jog 2010 m. birželio 29 d. Prašyme G. K. nesiskundė dideliu advokato E. Š. darbo krūviu, todėl šios aplinkybės, sprendžiant klausimą dėl minėto advokato pakeitimo, nebuvo pagrindo vertinti. Taip pat pabrėžė, jog tai, kad advokatas E. Š. neprieštaravo pareiškėjo prašymui jį pakeisti, neįpareigoja ir nesuteikia pagrindo Tarnybai priimti sprendimą dėl šio advokato pakeitimo.
Paaiškino, jog pagal VGTPĮ 10 straipsnio 2 punktą antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės tikrinimą organizuoja Lietuvos advokatūra, o ne Tarnyba. G. K. dėl advokato veiklos kokybės tikrinimo nei į Tarnybą, nei į Lietuvos advokatūrą nesikreipė. Tarnybos teigimu, advokatas E. Š. suteikė G. K. antrinę teisinę pagalbą. Pabrėžė, jog iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2010 m. gegužės 25 d. G. K. atžvilgiu priimtos nutarties matyti, kad pareiškėjo kasacinis skundas buvo nepriimtas ne dėl to, jog advokatas E. Š. nesugebėjo tokio skundo parengti, o dėl to, kad LAT teisėjų atrankos kolegija nenustatė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –ir CPK) 346 straipsnyje įvardintų kasacijos pagrindų, esančių būtina sąlyga kasacinio skundo priėmimui.
Tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą teikęs advokatas E. Š. rūpinosi pareiškėjo byla ir maksimaliai stengėsi apginti jo interesus.
Be to, pareiškėjas teismui nepateikė jokių jo tariamai patirtą neturtinę žalą (dėl pablogėjusios sveikatos, emocinės būklės ir pan.) pagrindžiančių įrodymų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 137-143).
Padarė išvadą, kad Tarnyba, priimama 2010 m. liepos 2 d. Sprendimą, kuriuo nusprendė netenkinti pareiškėjo G. K. prašymo pakeisti advokatą E. Š. kitu ir/ar skirti papildomą advokatą, išsamiai ir objektyviai įvertino G. K. prašyme išdėstytas aplinkybes ir savo kompetencijos ribose veikė teisėtai ir pagrįstai.
Pažymėjo, jog iš teismui pateiktos LAT 2010 m. gegužės 25 d. G. K. atžvilgiu priimtos nutarties (b. l. 18) darytina išvada, kad teisėjų atrankos kolegija, spręsdama dėl kasacinio skundo priėmimo, peržiūrėjo ne tik advokato E. Š. rengto kasacinio skundo turinį, bet ir bylą nagrinėjusių teismų argumentus, ir, atsižvelgdama į kasaciniame skunde bei teismų procesiniuose sprendimuose atskleistą teisinę situaciją byloje, nusprendė, kad šios bylos nagrinėjimas LAT neatitiktų kasacijos paskirties, nes nebūtų reikšmingas teisės aiškinimo ir taikymo plėtojimui. Taigi LAT aiškinimo kontekste akivaizdu, jog G. K. kasacinis skundas buvo nepriimtas ne dėl to, kad advokatas E. Š. nesugebėjo tinkamai parengti kasacinio skundo, t. y. ne dėl skundo neišsamumo ar nekokybiškumo, bet dėl to, kad LAT teisėjų atrankos kolegija nenustatė CPK 346 straipsnio 2 dalyje įvardintų kasacijos pagrindų, esančių būtina sąlyga kasacinio skundo priėmimui. Todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, Tarnyba padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėjo 2010 m. birželio 29 d. Prašyme išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo pakeisti advokatą E. Š. kitu advokatu ar skirti papildomą advokatą teikti pareiškėjui G. K. antrinės teisinės pagalbos paslaugas. Pareiškėjas Tarnybai nepateikė jokios objektyvios informacijos, kuri leistų vienareikšmiškai nuspręsti, jog advokatas E. Š. netinkamai atlieka jam pavestą pareigą teikti antrinę teisinę pagalbą pagal Tarnybos 2009 m. spalio 28 d. sprendimą ir/ar, kad neturi tam pakankamai kompetencijos, kad veikia nepakankamai rūpestingai ar, kad jo darbo krūvis yra pernelyg didelis, kas galėtų sudaryti pagrindą abejoti advokato teikiamų teisinių paslaugų kokybiškumu.
Nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl advokato E. Š. veiklos kokybės tikrinimo būtų kreipęsis į Lietuvos advokatūrą ar, kad būtų prašęs Tarnybos kreiptis į Lietuvos advokatūrą. Todėl visi pareiškėjo 2010 m. birželio 29 d. Prašyme Tarnybai bei skunde teismui nurodyti tariami advokato E. Š. nekompetencijos ir nekokybiškos ir/ar nekvalifikuotos pareiškėjo teikiamos teisinės pagalbos argumentai tėra pareiškėjo jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstos prielaidos, subjektyvi nuomonė.
Pažymėjo, jog reikalavimas atlyginti 1 000 litų neturtinę žalą yra atmestinas, nenustačius Tarnybos veiksmuose neteisėtos veikos.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (nurodo, jog skundas turi būti išnagrinėtas, sujungus šią bylą kartu su Vilniaus apygardos administracinio teismo administracine byla Nr. I-2314-15/2010) (b. l. 150-153).
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo faktus, jog LAT teisėjų atrankos kolegija nenustatė kasacijos pagrindų ir atsisakė kasacinį skundą priimti, atsižvelgusi į kasaciniame skunde neatskleistą teisinę situaciją, jog LAT nustatė, kad visi trys kasaciniai skundai yra tapatūs (identiški), jog kasacinio skundo trūkumai, nustatyti LAT 2010 m. gegužės 25 d. nutartimi, yra nepašalinti, dėl ko kasacinis skundas negali būti priimtas, kaip neatitinkantis CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų (LAT nutartis 2010 m. gegužės 25 d. Nr.3P-695/2010, 2010 m. birželio 17 d. nutartis Nr.3P-842/2010, 2010 m. liepos 12 d. nutartis Nr.3P-970/2010). Nurodo, jog nuo kasacinio skundo turinio priklauso jo priėmimo baigtis.
Pabrėžia, jog teismo sprendimas yra priimtas nepagrįstai išskirtoje byloje, todėl negali būti teisėtas. 2011 m. kovo 22 d. nutartimi dėl nušalinimo šioje byloje teismas pripažino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-2314-815/2010 ir ši byla yra susijusios. Bylos buvo sprendžiamos, nematant visų aplinkybių, tai lėmė netinkamą jo teisių gynybą ir neteisingą bylų išsprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir bylos turi būti sujungtos.
Pažymi, jog teismas nevertino pareiškėjo nurodytų įrodymų – advokato teiktos teisinės pagalbos ataskaitos Tarnybai duomenų (b. 1. 49-52), rodančių, kad advokatas E. Š. kasacinį skundą rengė tik gegužės mėnesį, o kitais atvejais jis pateikė to paties kasacinio skundo kopijas (ką patvirtino ir LAT atrankos kolegija 2010 m. gegužės 25 d., 2010 m. birželio 17 d., 2010 m. liepos 12 d. nutartimis). Todėl Tarnybos argumentai dėl advokato rūpestingo, tinkamo atstovavimo yra nepagrįsti.
Nurodo, jog jis skundėsi dėl advokato teikiamų paslaugų. Pagrindinis argumentas, kuriuo grindė advokato nekompetenciją ir dėl ko prašė pakeisti minėtą advokatą, yra neefektyvi besitęsianti jo teikta pagalba pagal Tarnybos 2009 m. spalio 28 d. sprendimą Nr.(1.10.)-S-2540-09. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. I-885-281/2011 matyti, jog pareiškėjas 2010 m. balandžio 16 d. prašymą Nr. (1.10.)-APP-57-10 įvertinti advokato E. Š. teikiamų teisinių paslaugų kokybę 2010 m. rugpjūčio 2 d. papildymu Nr. (1.10.)-GD-1026-10 papildė teisinės pagalbos teikimo kasaciniame proceso aplinkybėmis, todėl teismas nepagrįstai nepriskyrė šių aplinkybių prie 2010 m. balandžio 16 d. prašymo Nr. (1.10.)-APP-57-10 papildymo ir neperdavė jų vertinti Lietuvos advokatūrai. Pareiškėjo nuomone, teismas ignoravo šias aplinkybes, buvo šališkas, todėl byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo ir nevisapusiškai.
Pažymi, jog Tarnyba disponuoja visa informacija apie pareiškėjo santykius su advokatu E. Š. (kad prašė jį pakeisti, įvertinti jo teikiamų paslaugų kokybę, šio advokato ataskaitą apie pareiškėjui teiktas teisines paslaugas), todėl ji turi pareigą ištirti visas priežastis, galimai trukdančias advokatui teikti kokybišką ir efektyvią teisinę pagalbą. Tačiau Tarnyba tokio tyrimo neatliko.
Nurodo, jog teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti šią bylą, kol bus išnagrinėta Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-2314-815/2010.
Pabrėžia, jog advokato darbo krūvis yra labai didelis, todėl tai daro įtaką jo darbui ir pavedimų vykdymui (bylų likutis 70-80 bylų, bylų, kuriomis dirbama per mėnesį 37-42, laimėtų bylų skaičius apie 35 procentai). Todėl teismo argumentas, kad advokatas E. Š. nebuvo Tarnybai nurodęs savo pernelyg didelį užimtumą ar darbo krūvį, yra nepagrįstas. Be to, VGTPĮ 10 straipsnio 2 punktas numato, kad antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės tikrinimą pagal antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisykles, kurias tvirtina Lietuvos advokatūra, suderinusi su Teisingumo ministerija, organizuoja Lietuvos advokatūra. Šiuo metu antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisyklės nepriimtos, todėl šios normos vykdymas negalimas. Tarnybos 2010 m. liepos 2 d. Sprendimas yra neteisėtas, nes yra grindžiamas subjektyvia Tarnybos ir advokato E. Š. nuomone bei prielaidomis, nepateikiant kompetentingo subjekto įvertinimo teiktų teisinių paslaugų kokybės.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 162-167).
Nurodo, jog teismas vertino ne advokato E. Š. darbą, o Tarnybos 2010 m. liepos 2 d. Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjas dėl advokato E. Š. veiklos kokybės tikrinimo nei Tarnybą, nei į Lietuvos advokatūrą nesikreipė. Advokatui parengus kasacinį skundą, G. K. jį pasirašė ir įteikė LAT, tokiu būdu aiškiai ir vienareikšmiškai išreikšdamas sutikimą dėl skunde išdėstytų aplinkybių ir reikalavimų, jo turinio bei struktūros. Tik vėliau, kai LAT atsisakė priimti kasacinį skundą, pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą, skųsdamasis advokato darbo kokybe. Pažymi, kad šis skundas Tarnybos 2010 m. balandžio 21 d. raštu Nr. (1.41.)-SD-1618-10 buvo persiųstas nagrinėti Lietuvos advokatūrai ir ji 2010 m. lapkričio 30 d. priėmė išvadą Nr. 956 „Dėl advokato E. Š. profesinės veiklos”, kuri patvirtina, kad G. K. išdėstyti teiginiai apie advokato E. Š. tariamai nekokybiškai suteiktą antrinę teisinę pagalbą yra visiškai nepagrįsti. Minėtoje išvadoje konstatuota, kad advokato E. Š. profesinėje veikloje nebuvo nustatyta jokių Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo ar Lietuvos advokatų etikos kodekso pažeidimų, o taip pat nebuvo surinkta jokių duomenų apie advokato nekokybišką, nekvalifikuotą, neefektyvų darbą ir jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo skunde išdėstytus teiginius. Lietuvos advokatūros išvadoje taip pat konstatuota, kad advokatas nėra atsakingas už atstovaujamajam palankų bylos rezultatą. Tarnybos nuomone, tai, kad pareiškėjas neturėjo galimybės ketvirtą kartą kreiptis į LAT su kasaciniu skundu, nereiškia, kad iš pareiškėjo buvo atimta teisė ginti savo teises. Pažymi, jog G. K. realizavo savo teisę į kasaciją. G. K. kasacinis skundas buvo nepriimtas ne dėl to, kad advokatas E. Š. nesugebėjo tokio skundo parengti, o dėl kad LAT teisėjų atrankos kolegija nenustatė CPK 346 straipsnyje įvardintų kasacijos pagrindų.
Tarnybos nuomone, advokatas E. Š. rūpinosi pareiškėjo byla ir maksimaliai stengėsi apginti pareiškėjo interesus. Iš Tarnybai pateiktų duomenų apie suteiktą antrinę teisinę pagalbą matyti, kad advokatas susipažino su pareiškėjo bylos medžiaga, atliko LAT praktikos analizę, konsultavo G. K. ir, nepraleisdamas CPK nustatytų terminų, parengė kasacinį skundą. Advokatas skyrė pakankamai laiko pareiškėjo išklausymui, bylos dokumentų ir teismų praktikos analizei ir procesinių dokumentų rengimui. Tarnybos nuomone, advokatas E. Š., teikdamas G. K. antrinę teisinę pagalbą, įsigilino į bylos esmę, išanalizavo visus reikšmingus su byla susijusius dokumentus, nustatė visus galimus ir įmanomus kasacijos pagrindus, bei tinkamai ir kokybiškai parengė kasacinį skundą.
Atsiliepimas
Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje advokatas E. Š. neginčijo fakto, jog teikė LAT tą patį kasacinį skundą keletą kartų, tačiau, advokato teigimu, jis tai darė, atsižvelgdamas išimtinai į pareiškėjo pageidavimus (žr. advokato atsiliepimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A575 – 2388/2011). Kaip matyti iš advokato E. Š. Tarnybai 2010 m. liepos 1 d. pateikto paaiškinimo, pakartotinai teikdamas LAT kasacinį skundą, advokatas nenustatė naujų kasacijos pagrindų, išskyrus tuos, kurie jau kartą buvo pateikti kasacinės instancijos teismui. Tai buvo išaiškinta G. K., tačiau, advokato teigimu, pareiškėjas primygtinai reikalavo teikti LAT analogišką kasacinį skundą, motyvuodamas tuo, kad šio skundo priėmimo klausimą nagrinės kita LAT teisėjų atrankos kolegija. Todėl, nenorėdamas komplikuoti santykių su pareiškėju, esant jo reikalavimams, advokatas parengė skundus ir pasirašytinai įteikė juos pareiškėjui. Kadangi nagrinėjamu atveju Tarnyba neturi teisės ir kompetencijos revizuoti advokato veiksmų, todėl atsakyti į klausimą, ar buvo kiti kasacijos pagrindai, kuriems esant būtų galima kreiptis į LAT, nėra galimybės. Tarnybos nuomone, advokatas E. Š. atsakingai įvykdė savo pareigas. Advokato E. Š. parengtą kasacinį skundą vertino net trys skirtingos LAT teisėjų atrankos kolegijos, tačiau nei viena iš jų G. K. byloje nenustatė būtinų kasacijos pagrindų. Šis faktas suteikia pagrindo abejoti, ar tokie kasacijos pagrindai G. K. byloje apskritai galėjo būti.
Nurodo, jog, spręsdama dėl advokato E. Š. pakeitimo kitu advokatu, visapusiškai įvertino visas pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir, nepažeisdama VGTPĮ nuostatų, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Šalies argumentai
Pabrėžia, kad pareiškėjas, pateikdamas Tarnybai 2010 m. birželio 29 d. Prašymą dėl advokato E. Š. pakeitimo, šio advokato dideliu darbo krūviu nesiskundė. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant klausimą dėl advokato E. Š. pakeitimo šios aplinkybės nebuvo pagrindo vertinti. Be to, 2010 m. birželio 29 d. Prašyme G. K. pateikė informaciją, susijusią su advokato E. Š. šiam pareiškėjui tariamai išsakytomis abejonėmis dėl kasacinio skundo trūkumų pašalinimo, tuo pagrindu prašydamas Tarnybos imtis atitinkamų veiksmų, siekiant užtikrinti jam teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybę. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba, siekdama išsamiai ir objektyviai išnagrinėti pareiškėjo prašymą bei užtikrinti kokybišką ir efektyvią pareiškėjo interesų gynybą, 2010 m. liepos 1 d. raštu Nr. (1.10.)-SD-2672-10 kreipėsi į advokatą E. Š., prašydama iki 2010 m. liepos 2 d. paaiškinti G. K. 2010 m. birželio 29 d. Prašyme išdėstytas aplinkybes. Taigi skundžiamas sprendimas buvo priimtas, įvertinus tiek pareiškėjo, tiek ir advokato E. Š. nurodytas aplinkybes.
Teigia, kad G. K. nepagrįstai prašo Tarnybos pakeisti praktiškai kiekvieną advokatą, kuris yra paskiriamas teikti šiam pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Visuose Tarnybai pateiktuose prašymuose pareiškėjas išdėsto iš esmės identiškas aplinkybes, tai yra, kad abejoja advokatų tinkamumu ir galimybėmis atstovauti byloje, reiškia pretenzijas dėl advokatų darbo kokybės, jų skiriamo dėmesio, laiko ir pan. Advokato pakeitimas, nesant tam pagrįstų pagrindų, pažeidžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo principą. Tarnybos nuomone, pareiškėjo subjektyvus nepasitikėjimas advokatu negali būti pagrindu pagal VGTPĮ 18 straipsnį pakeisti tokį advokatą kitu. Pareiškėjo nepasitikėjimas advokatu galėtų būti pagrindu pakeisti advokatą kitu advokatu tik tokiu atveju, jeigu pareiškėjo išreikštas nepasitikėjimas būtų pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis ir/ar įrodymais, o ne pareiškėjo subjektyvia nuomone. Tarnybos manymu, praktikoje, sprendžiant advokatų pakeitimo klausimus, turėtų būti laikomasi taisyklės, kad advokatas pagal VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalį gali būti pakeistas kitu advokatu tik tokiu atveju, kai pareiškėjas pateikia Tarnybai bent kokius objektyvius įrodymus, pagrindžiančius, kad advokatas iš tiesų negali teikti tokiam pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos konkrečioje byloje. Tai galėtų būti įrodymai apie advokato darbo vietos pakeitimą, advokato ligą, advokato netinkamai ar nekokybiškai teikiamą teisinę pagalbą, šališką, neetišką ar neadekvatų elgesį byloje ar pareiškėjo atžvilgiu ir pan. Tuo tarpu, vien tik pareiškėjo subjektyvus įsitikinimas, kad advokatas netinkamai ar nekokybiškai atlieka savo pareigas, negali būti pakankamu pagrindu pagal VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalį pakeisti tokį advokatu kitu, nes tai prieštarautų valstybės kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principams bei sudarytų sąlygas pareiškėjams piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2010 m. liepos 2 d. Sprendimo, kuriuo pastaroji nusprendė netenkinti pareiškėjo G. K. prašymo pakeisti advokatą E. Š., paskirtą jam teikti nemokamą antrinę teisinę pagalbą pagal Tarnybos 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-498-520/2009 apskundimo Lietuvos Aukščiausiajam teismui, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat neturtinės žalos pareiškėjui priteisimo.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalyje inter alia numatyta, kad antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas gali būti pakeistas pareiškėjo arba paties advokato motyvuotu rašytiniu prašymu, jeigu nustatomas interesų konfliktas arba kitos aplinkybės, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali teikti teisinės pagalbos konkrečioje byloje. Lingvistinis minėtos teisės normos aiškinimas leidžia identifikuoti du atskirus advokato pakeitimo kitu advokatu pagrindus: pirma, kai nustatomas interesų konfliktas, ir, antra, kai nustatomos kitos aplinkybės, t. y. aplinkybės, nesusijusios su interesų konfliktu.
Analizuojant kiekvieną iš šių pagrindų detaliau, dėl pirmojo pažymėtina, kad VGTPĮ nereglamentuoja interesų konflikto, iškilusio tarp antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato ir asmens, kuriam ji teikiama, sąvokos, neatskleidžia jos turinio. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Atstovavimas, kaip civilinės teisės institutas, yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, kurio 2.135 straipsnyje, apibrėžiant interesų konfliktą, nurodoma, kad jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti (1 d.), ir kad asmuo tuo pat metu negali būti abiejų sandorio šalių atstovu, tačiau ši nuostata netaikoma vykdant prievoles, taip pat kai abi sandorio šalys aiškiai išreiškia savo valią, kad atstovas veiktų dėl jų abiejų interesų (2 d.). Pagal prasmę analogiška, tik atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį pakoreguota, interesų konflikto samprata atsispindi ir advokato teisinę veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad advokato veikla turi būti grindžiama lojalumo klientui ir interesų konflikto vengimo principu, o 39 straipsnio 1 dalies 1 punkte inter alia numatyta, kad advokatas privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų. Lietuvos advokatų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-345, 3 straipsnyje atskleistas interesų konflikto vengimo principo turinys, įtvirtinant, kad advokatas negali konsultuoti, atstovauti, ginti ar veikti dviejų ar daugiau klientų vardu tuo pačiu klausimu ar toje pačioje byloje, jeigu tų klientų interesai yra priešingi (3.1 p.). Nurodoma, kad jeigu atstovaujant klientams kyla interesų konfliktas ar pavojus, kad bus pažeistas konfidencialumas ar advokato nepriklausomumas, advokatas turi nustoti veikti tų klientų vardu (3.2 p.).
Tarp antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato ir asmens, kuriam tokia antrinė teisinė pagalba teikiama, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos administracinio akto (VGTPĮ 18 str. 6 d.) pagrindu susiklosto specifiniai atstovavimo teisiniai santykiai. Todėl vadovaujantis paminėtų teisės aktų nuostatų sistemine analize darytina išvada, kad VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalies taikymo aspektu, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba gali pakeisti antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą kitu advokatu, jeigu objektyviai nustatoma tokia situacija (interesų konfliktas), kai antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtas advokatas konsultuoja, atstovauja, gina ar veikia asmens, kuriam antrinė teisinė pagalba teikiama, ir kito (ar kitų) klientų vardu tuo pačiu klausimu ar toje pačioje byloje, jeigu šių atstovaujamųjų asmenų interesai yra priešingi.
Kaip minėta, pagal VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalį pagrindas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo kitu advokatu gali būti ir kitos (su interesų konfliktu nesusijusios) pareiškėjo arba paties advokato motyvuotame rašytiniame prašyme išdėstytos aplinkybės. VGTPĮ nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio tokių aplinkybių sąrašo, kas, teisėjų kolegijos nuomone, reiškia, jog minėtas klausimas yra vertinamojo pobūdžio ir turi būti sprendžiamas kiekvieną kartą individuliai, atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę situaciją. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas turi būti grindžiamas siekiu užtikrinti asmens teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugą (VGTPĮ 3 str. 1 d. 1 p.), suteikti asmeniui kokybišką ir efektyvią valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (VGTPĮ 3 str. 1 d. 2 p.), tačiau taip pat būtina atsižvelgti į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo (VGTPĮ 3 str. 1 d. 2 p.) ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (VGTPĮ 3 str. 1 d. 4 p.) principus.
VGTPĮ 9 straipsnio 3 dalies 4 punktas inter alia nustato, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą. Sutartyje turi būti nustatyta advokatų pareiga teikti antrinę teisinę pagalbą, šios pareigos atlikimo sąlygos ir tvarka, tarnybos teisė nutraukti sutartį, jeigu advokatas neteikia ar netinkamai teikia antrinę teisinę pagalbą, ir kitos sąlygos. Pagal minėtas sutartis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kontroliuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str. 3 d. 6 p.). VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Šios institucijos ir asmenys prašomą informaciją turi pateikti tarnybai ne vėliau kaip per 7 dienas nuo prašymo gavimo dienos. Minėtos teisės akto nuostatos suponuoja išvadą, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, priimdama sprendimą dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo kitu advokatu, privalo būti aktyvi ir atlikti išsamų advokato ar pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimą, realiai naudodamasis VGTPĮ suteiktais įgalinimais, o šio proceso rezultatai, pagrindžiant juos objektyviais tyrimo metu surinktais duomenimis, turi atsispindėti motyvuotame sprendime. Tai patvirtina ir aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šioje srityje (žr. pvz., 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575 – 2388/2011).
Pažymėtina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigą atlikti išsamų pareiškėjo ar advokato rašytiniame prašyme, pateiktame VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalyje nurodytu tikslu, išdėstytų aplinkybės tyrimą implikuoja ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, įpareigojančios viešojo administravimo subjektą priimamą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti.
Analizuodama nagrinėjamoje administracinėje byloje susiklosčiusią situaciją teisiniu ir faktiniu aspektu, vertindama Tarnybos 2010 m. liepos 2 d. Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tik pareiškėjo subjektyvi nuomonė nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą pakeisti antrinę teisinę pagalbą jam paskirtą teikti advokatą kitu. Tokia nuomonė VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalies taikymo požiūriu turi būti argumentuota, grindžiama faktais. Kitoks VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalies normos aiškinimas būtų nesuderinamas su VGTPĮ įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principais.
Tačiau pirmosios instancijos teismas ydingai pareiškėjo 2010 m. birželio 29 d. Prašymą interpretuoja vien kaip subjektyvios nuomonės išreiškimą, nepatvirtintą jokiais objektyviais įrodymais. Minėtame prašyme pareiškėjas G. K. kelia tam tikras abejones, kurios grindžiamos konkrečiais faktais (kasacinio skundo trūkumų nepašalinimu, analogiško kasacinio skundo teikimu antrą kartą), todėl Tarnyba privalėjo patikrinti jų pagrįstumą, kiek tai būtina VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalyje numatytam sprendimui priimti ir pareiškėjo abejonėms dėl netinkamo jo atstovavimo pašalinti.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis, vertina, kad Tarnyba visapusiško, išsamaus ir objektyvaus pareiškėjo prašyme išdėstytų aplinkybių tyrimo neatliko. Skundžiamo 2010 m. liepos 2 d. Sprendimo turinio analizė suponuoja išvadą, kad G. K. prašymas išnagrinėtas formaliai. Tai išplaukia iš tokių bylos aplinkybių: Tarnyba tinkamai neįvertino pareiškėjo pateiktų argumentų, susijusių su advokato veiksmais, teikiant kasacinį skundą civilinėje byloje, tai yra fakto, kad advokatas, antrą kartą teikdamas apeliacinį skundą pateikė tik jo kopiją. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad VGTPĮ 23 straipsnio 2 dalis imperatyviai įtvirtina, jog antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas privalo nedelsdamas pranešti tarnybai apie paaiškėjusias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Prie šių aplinkybių priskirtinas ir atstovavimo byloje neperspektyvumas ar teikiamo reikalavimo nepagrįstumas. Priešingu atveju, advokatui ir toliau atliekant teisinius veiksmus, būtų pažeisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir matereliomis bei procesinėmis teisėmis). Atsakovas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai remiasi tuo, kad pareiškėjas nesikreipė į Lietuvos advokatūrą dėl advokato veiklos tikrinimo, kadangi, net ir nesant tokio kreipimosi, tai nepašalina pačios Tarnybos pareigos kreiptis į atitinkamas institucijas dėl advokato veiklos kokybės tikrinimo (VGTPĮ 9 str. 3 d. 6 p., 10 str. 2 p., 18 str. 13 d., Lietuvos advokatūros įstatymo 57 str. 1 d. 4 p.). Teisėjų kolegija nevertina atsakovo pateiktos 2010 m. lapkričio 30 d. Lietuvos advokatūros išvados Nr. 956, nes ji pateikta jau po ginčijamo sprendimo priėmimo, ja nebuvo remtasi Tarnybos priimtame sprendime, be to, iš šios išvados nėra aišku, ar buvo vertinti advokato veiksmai, paduodant pakartotinius kasacinius skundus, tai yra aiškiai nepasisakoma dėl pareiškėjo 2010 m. birželio 29 d. prašyme išdėstytų advokato veiklos abejonių.
Kadangi Tarnybos 2010 m. liepos 2 d. Sprendimas priimtas neatlikus visapusiško ir objektyvaus pareiškėjo prašyme dėl antrinę teisinę pagalbą teikti paskirto advokato pakeitimo kitu nurodytų aplinkybių tyrimo, konstatuotina, kad toks sprendimas iš esmės neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų (Viešojo administravimo įstatymo 8 str.) ir yra naikinamas, o atsakovas Tarnyba įpareigotinas pareiškėjo 2010 m. birželio 29 d. Prašymą išnagrinėti iš naujo.
Atsakovas Tarnyba taip pat nurodė, kad pareiškėjas, reikšdamas prašymą dėl antrinę teisinę pagalbą teikti paskirto advokato pakeitimo kitu, piktnaudžiauja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, materialinėmis ir procesinėmis teisėmis, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šį faktą, nėra. Pažymėtina, kad vadovaujantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu, antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis arba reikalauja iš advokato įgyvendinti arba ginti teises neleistinais būdais. Duomenų, kad Tarnyba šia procedūra pasinaudojo, byloje nėra. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A575 – 2365/2011 pareiškėjo prašymas pakeisti Tarnybos paskirtą advokatą išties buvo patenkintas.
Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2314-815/2010 jau yra priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A575 – 2388/2011. Todėl pareiškėjo reikalavimai sujungti minėtas bylas atmestini.
Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nenagrinėti kaip akivaizdžiai nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, pažymėtina, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str., kaip specialioji norma bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu, reglamentuoja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.271 straipsnio 2 d., terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6. 249 str.). Įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 str., kurio 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444 – 619/2004; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A442 – 330/2008).
Šioje byloje nustatyta, jog Tarnyba ginčijamą sprendimą priėmė neatlikusi visapusiško ir objektyvaus pareiškėjo prašyme dėl antrinę teisinę pagalbą teikti paskirto advokato pakeitimo kitu nurodytų aplinkybių tyrimo. Pareiškėjas nurodo, kad tokiais veiksmais jam buvo padaryta moralinė žala, pažeidžiant jo teisę gauti tinkamą teisinę pagalbą, neatstatomai sužlugdant jo teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus ir konkrečios bylos faktinę bei teisinę situaciją, daro išvadą, kad yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl advokato, teikusio antrinę teisinę pagalbą, pakeitimo, buvo padarytas procedūrinis pažeidimas. Atsižvelgdama į tai, kad šie veiksmai iš dalies lėmė pareiškėjo siekiamo ginčyti sprendimo apskundimo termino praleidimą, o jo atnaujinimo galimybė nėra aiški, teisėjų kolegija vertina, jog šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą atsirasti negatyvioms pasekmės, numatytoms CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pakenktų vertybių pobūdį ir intensyvumą, Tarnybai nustatytą įpareigojimą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2010 m. birželio 29 d. Prašymą, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, sprendžia, kad 200,00 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra pakankama moralinė satisfakcija.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes dėl Tarnybos veiksmų, priimant 2010 m. liepos 2 d. Sprendimą, teisėtumo ir pagrįstumo bei nepagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikintinas, o pareiškėjui priteistinas 200,00 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (1.10.)-APS-78-10 panaikinti ir įpareigoti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą pareiškėjo G. K. 2011 m. birželio 29 d. prašymą Nr. (1.10.)-GD-892-10 išnagrinėti iš naujo.
Pareiškėjui G. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, priteisti 200,00 Lt (du šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimą.
Sprendimas neskundžiamas.