Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. E. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos įstaiga), 54 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2–4, 7–11).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2013 metų iki 2018 m. birželio 12 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2013 metų, skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2018 m. birželio 12 d. (b. l. 6). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Pataisos įstaigoje laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2018 m. birželio 12 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2015 m. birželio 11 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas nurodo, jog senaties terminas neturėtų būti taikomas, kadangi tai tęstinio pobūdžio pažeidimas. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad tokio pobūdžio pažeidimas yra tęstinis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, kad tai nėra tęstinis pažeidimas (2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2015 m. birželio 11 d. taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2015 m. birželio 11 d. atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 12 d. iki 2018 m. birželio 12 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 28-31, 119), jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 12 d. iki 2016 m. gegužės 12 d. buvo paskirtas gyventi į 11 būrį 8 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 35,40 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,22 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. gegužės 29 d. buvo paskirtas gyventi į 4 būrį 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 18,07 kv. m, joje įrengta 5 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,614 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. birželio 12 d. buvo paskirtas gyventi į 5 būrį 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 34,44 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,13 kv. m.

Atsakovė pateikė teismui 2018 m. liepos 2 d. pažymą Nr. 63-1702, kurioje nurodė, jog 11 būrio 8 gyvenamojoje patalpoje yra 11 miegamųjų vietų. Gavę pareiškėjo atsikirtimą į atsakovės atsiliepimą, atsakovė nurodė, jog gyvenamosiose patalpose nuteistųjų buvo patalpinta tik tiek, kiek šiose patalpose yra miegamųjų vietų arba mažiau, tačiau pareiškėjo teiginių, jog 11 būrio 8 gyvenamojoje patalpoje gyveno 16 nuteistųjų nepaneigė. Taigi, atsakovė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kiek ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo miegamųjų vietų (nuteistųjų) 11 būrio 8 gyvenamojoje patalpoje nepateikė.

Dėl patalpų ploto pareiškėjo argumentai, jog 11 būrio 8 gyvenamosios patalpos plotas turi būti 33 kv. m ploto nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais atsakovės duomenimis.

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 12 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. teko 2,21 kv. m ( 333 paras trūko 0,88 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose).

Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl didelio kiekio nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti tualetu, dušu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz. LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos), buvo nurodyta, kad tualete turi būti po klozetą arba unitazą, pisuarą – dvylikai asmenų bei praustuvė dešimčiai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje Aprūpinimo normų redakcijoje numatyta 1 klozetas arba pisuaras, praustuvės 15 nuteistųjų.

Pataisos įstaiga nurodė, kad 3-6 būrių sanitariniame mazge įrengta 4 unitazai ir 4 pisuarai, 7 praustuvės, 10-11 būrių sanitariniame mazge – 10 klozetų, 12 praustuvių, tačiau teismui nepateikė duomenų apie nuteistųjų skaičių būriuose ginčo laikotarpiu. Neesant tokių duomenų, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sanitarinių įrenginių (tualetų), prausyklų trūkumo lieka nepaneigtos.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamos oro temperatūros, ventiliacijos, drėgmės, apšvietos gyvenamosiose ir pagalbinės patalpose. Nurodė, jog ant sienų ir lubų buvo pelėsis. Taip pat nurodė, jog pastato konstrukcijose buvo asbesto, nebuvo avarinio išėjimo, gesintuvų priešgaisrinės sistemos. Taipogi buvo gausu parazitų, jie buvo netinkamai naikinami.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (Higienos normos HN 76:2010 22, 23 p.) .

Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte, pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 735-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.

Higienos normos HN 76:2010 56 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.

Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 14, 16, 17 ir 39 punktuose. Šiose normose tik nenumatyta natūralaus ir naktinio apšvietimo koeficientų.

Atsakovė nurodė, jog gyvenamosios patalpos ventiliuojamos per langus. Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus, toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovė dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidusi.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 11.6 punktą numatyta, jog gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Duomenų apie tai, jog buvo įrengtas naktinis apšvietimas atsakovė nepateikė, todėl lieka nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas dėl naktinio apšvietimo neįrengimo. Grotų įrengimą ant langų numato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės.

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie gyvenamųjų patalpų apšvietą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog užtikrina tinkamas sąlygas, numatytas Higienos normoje. Nurodė, jog perdegusios lemputės iš karto yra keičiamos į naujas. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipiąsis į administraciją dėl netinkamo apšvietimo nėra.

Atsakovė nurodė, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti patalpų patikrinimą. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose netinkama temperatūra, vėdinimas, drėgmė, apšvietimas, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl apšvietimo, oro temperatūros ir kitų veiksnių pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovės deliktinei atsakomybei kilti.

Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių (drėgmė, pelėsis, apšvietimas ir pan.) būtų kreipęsis į administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis, jog patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Panašiai reglamentuota ir Higienos normos HN 76:2010 60 punkte.

Nustatyta, jog Pataisos įstaigoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“ ir su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 32-58). Taip pat pateikti darbų atlikimo aktai, kurie patvirtina, jog pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo atliekami darbai. Šie duomenys patvirtina, kad ginčo patalpose kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyse nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį. Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl buitinių kenkėjų buvimo patalpose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, yra pagrįsti.

Be to, nė viename teismui pateiktame dokumente pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis buvo sukandžiotas blakių, nebuvo užfiksuota, taip pat byloje nėra įrodymų, jog dėl to pareiškėjui sutriko sveikata ir jis kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistą, todėl vertintina, jog pareiškėjo teiginiai dėl to, kad jis buvo sukandžiotas blakių, nepagrįsti ir neįrodyti (b. l. 26).

Tačiau nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų.

Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo išduodamos valymo priemonės, tačiau byloje nepateikta duomenų, jog pareiškėjas dėl neišduotų valymo priemonių būtų kreipiasi į administraciją ar kitą instituciją, nedetalizavo kada buvo neišduotos valymo priemonės ir t.t. Todėl pareiškėjo argumentai dėl priemonių neišdavimo atmestini. Be to, atsakovė pateikė teismui cheminių valymo priemonių išdavimo registrą, iš kurio matyti, kad priemonės būdavo išduodamos. Skundų, prašymų su priemonių neišdavimu byloje nėra.

Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl uždraustos medžiagos – asbesto buvimo pastato, kuriame buvo ginčo būrys, konstrukcijoje, taip pat teigė, kad nebuvo gesintuvų, priešgaisrinės sistemos bei avarinio išėjimo, todėl, gyvendamas sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje, patyrė didelį stresą.

Atsakovė nurodė, jog Įstaigoje 3 –iame sektoriuje evakuaciniai išėjimai numatyti ir paskelbti visuose būriuose (b. l. 121-123). Gesintuvai būriuose nėra laikomi, kadangi nuteistieji juos gadina. Gesintuvai yra saugomi Kontrolės ir paleidimo punktuose. Duomenų apie tai, jog yra avarinis išėjimas yra atsakovė nenurodė, todėl iš dalies pareiškėjo argumentai lieka pagrįstais. Tačiau pažymėtina, kad reikalavimą dėl žalos atlyginimo šiuo aspektu pareiškėjas turėtų pagrįsti realiais įrodymais (jau jam padaryta žala), tuo tarpu pareiškėjas nurodo, kad žala gali kilti ateityje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas šiuo aspektu jam padarytos žalos nepagrindė.

Taip pat atsakovė nurodė, jog pastate, kuriame buvo 11 būrys, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau įstaigoje jokie darbai nebuvo atliekami. Šiuo metu pastatas renovuotas ir stogo danga pakeista bitumine. Pastato, kuriame yra 3-4-5-6 būriai stogo danga bituminė.

Pareiškėjas skunde nenurodė kada buvo atliekami darbai. Atsakovas nurodo, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių. Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo nekonstatuotini. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

Lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimai nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, kuriose reikalavimo pritvirtinti baldus prie grindų nėra nustatyta. Toks reikalavimas neįtvirtintas ir nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiose Aprūpinimo normose. Atsižvelgiant į tai, kad baldų (lovų, spintų) pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas, pareiškėjo pretenzijos dėl nepritvirtintų baldų atmestinos kaip nepagrįstos.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai bei teisės aktuose nenumatyta kiek pasivaikščiojimo kiemelių ploto turi tekti vienam nuteistajam. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui teko naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse numatyta, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (19 p.). Pataisos namų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos krituliu šalinimo sistemą ir 1,2 m pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl lietaus vandens kanalizacijos šulinių bei stogelių nebuvimo pasivaikščiojimo kiemeliuose yra nepagristos.

Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (20 p.).

Higienos normos HN 76:2010 18.3. punkte buvo nurodyta, jog sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti, sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei.

Atsakovė nurodė, jog 10-11 būrio teritorijoje sporto aikštelės nebuvo. Sporto aikštelė buvo atskiroje teritorijoje atskirtoje nuo gyvenamųjų būrių tvoros, tačiau nenurodė ar sporto aikštelė buvo atskirta nuo pasivaikščiojimo kiemelio, todėl konstatuotinas HN 76:2010 18.3. punkto pažeidimas.

Pravieniškių PN-AK nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl kiemelio oro taršos, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl oro užterštumo pasivaikščiojimo kiemelyje lieka nepaneigti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, nebuvo įrengta batų ir drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, atskiro tualeto personalui, kambarys valymo inventoriui ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti ir pan.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, Taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų valymo ir paruošimo sandėlis (5.6 p), laisvalaikio kambarys, batų ir drabužių džiovykla (5.9. p), tualetas personalui (5.5 p.).

Atsakovo atstovas pateikė teismui pažymą (b. l. 29-31), kurioje nurodyta, jog 3–jame sektoriuje veikia skalbykla ir džiovykla, tačiau ši pažyma neįrodo, kad batų ir drabužių džiovykla buvo įrengta būtent ginčo būriuose (11, 4 ir 5 būriuose). Taip pat nurodė, jog yra įrengtas sandėlis, kuriame laikomos dezinfekavimo priemonės. Pataisos įstaiga neginčijo aplinkybės, kad 11, 4 ir 5 būriuose nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, tualetas personalui. Esant minėtoms faktinėms bylos aplinkybėms bei atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Taisyklių 5.5, 5.8 punktuose nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį ir tualetą personalui. Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, pareiškėjui kalint 11 būryje 8 gyvenamojoje patalpoje, spręstina, kad papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų, inventoriaus, džiovinamų drabužių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl pastatų, kuriuose buvo 4, 5 ir 11 būriai, techninės būklės, nurodydamas, kad šie pastatai buvo netinkami gyventi, avarinės būklės, jų stogai nebuvo keičiami ilgą laiką, padengti šiferiu (asbestu), kuris sutrūnijęs, išorinės sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos pasėdusios, vietomis po asbestiniu stogu iškritusios plytos. Tvirtino, kad tokia pastatų būklė kėlė grėsmę jo sveikatai ir saugumui.

Atsakovė pažymoje (b. l. 29-31) nurodė, kad 4, 5 būrio gyvenamojo pastato danga yra bituminė, 11 būrio - asbestas, kas patvirtina pareiškėjo teiginį dėl asbesto gyvenamojoje aplinkoje (kalint 11 būryje) buvimo. Nurodė, jog šiuo metu 11 būrio pastatas renovuotas ir stogo danga pakeista į bituminę.

Atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų apie statinių, kuriuose buvo 4, 5 ir 11 būriai, jų sienų, stogų, techninę būklę, jos stebėjimus, kasmetines statinių, atskirų jų konstrukcijų ir inžinerinės įrangos apžiūras (statinių techninės priežiūros žurnalų kopijų), t. y. objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl prastos pastatų, kuriame buvo 4, 5 ir 11 būriai, techninės būklės – seno, nusidėvėjusio stogo, suskilusių sienų, netvarkingų durų ir sienų sąramų ir pan., todėl pareiškėjo pretenzijos šiame kontekste laikytinos pagrįstomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d.. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d.. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu kankinimu, orumo pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais. Pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikęs, atsakovė nurodė, jog nusiskundimų dėl blogų sąlygų įtakojusių sveikatos būklę neišsakė ir pateikė medicininį pažymėjimą, kuris patvirtina, jog pareiškėjas nesikreipė į sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusios sveikatos, prasto regėjimo, nebuvo gydomas dėl sužeidimų, nesikreipė dėl parazitų sukandžiojimo (b. l. 26). Teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pataisos įstaigos psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 27) nurodoma, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Apibendrindamas išvardintas nuostatas teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose, 333 paras jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus bendrabučio tipo patalpose. Be to, buvo nustatyti ir kiti pažeidimai, todėl konstatuoja, jog tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 2300 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1, 5 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjo R. E. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti R. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 2300 Eur (du tūkstančius tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.