Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, jog kameroje buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Paaiškina, kad jis buvo įrengtas gyvenamojoje kameroje ir neatitvertas (nebuvo durų ir nuo likusios gyvenamosios vietos dalies skyrė maždaug 1 metro pločio ir 1,2 metro aukščio sienelė bei plastikinė užuolaida). Nurodo, jog sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos, todėl dėl nuolatinio kalinių naudojimosi sanitariniu mazgu sklisdavo nemalonus kvapas.

Mano, kad galimybė tik kartą per savaitę 15 minučių praustis šiltame duše yra tiesiogiai susijusi su antisanitarinėmis sąlygomis. Teigia, kad dušas turi būti suteikiamas po sporto ar mankštos. Nurodo, jog dėl galimybės tik kartą per savaitę ir tik 15 minučių pasinaudoti šiltu dušu jis patyrė orumo pažeminimą, nepatogumų, nes atsakovas prieš jo valią vertė jį būti antisanitarinėje ir nehigieniškoje aplinkoje, taip pat kontakto būdu kilo pavojus susirgti ir infekcinėmis ligomis.

Paaiškina, kad nuteistieji yra priversti rūbus skalbti ir džiovinti gyvenamosiose kamerose. Primena, kad galimybė vėdinti kameras pro langus iš kalinamųjų asmenų yra atimta, o ventiliacijos kamerose nėra, todėl išskalbti rūbai neišdžiūsta ir supūva, o pačioje kameroje kaupiasi drėgmė ir veisiasi pelėsis.

Pareiškėjas neturtinė žalą kildina ir iš to, kad nuolatos buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą, todėl tai jam sukėlė nepatogumų, sunkumų bei orumo pažeminimą. Pareiškėjas dėl to patirdavo ir streso, psichologinės įtampos, nervinio išsekimo, nes naujoje kameroje, jis turėjo prisitaikyti prie ten jau buvusių nuteistųjų, o kitiems nuteistiesiems tekdavo prisitaikyti ir prie pareiškėjo. Pareiškėjas pažymi, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, kankinimų, orumo pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, kankino nemigą, dažnai skauda galvą, tapo agresyvus bei dirglus, sutriko sveikata, pavojus būti susargdintam sunkia liga – vėžiniais susirgimais.

Teigia, kad Lukiškių TI-K nesilaikė nei vieno higienos ir materialinio aprūpinimo normų reikalavimų, nes pareiškėjas negaudavo nei tualetinio popieriaus, nei dantų šepetėlių ir pastos, skutimosi priemonių, muilo prieš einant į dušą. Teigia negaudavęs ir priemonių indams plauti. Pažymi, jog neaprūpinimas tualetiniu popieriumi ypatingai žemino jo orumą. Pareiškėjas mano, jog materialinio aprūpinimo normos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes higienos reikmenis numatė suimtiesiems, tačiau nuteistiesiems tai nenumatyta, todėl jis jautėsi diskriminuojamas.

Pažymi, jog jis turėjo būti aprūpinamas ir švaria patalyne bei rankšluosčiais, tačiau nurodo, kad antra pagalvė, antklodė bei antras rankšluostis niekada nebuvo išduodami, o vieno rankšluosčio išdavimas buvo retenybė. Pareiškėjas nurodo, jog lovos inventorius (čiužinys, antklodė, pagalvė) negali būti skalbiami, o sausojo valymo galimybių Lukiškių TI-K neturi. Mano, jog minėtas inventorius yra tik dezinfekuojamas, o tai nepašalina nešvarumų, kuriuos palieka kiti nuteistieji. Pažymi, jog išduodamas minkštasis lovos inventorius visuomet yra pasibaisėtinos būklės – nešvarus, dėl ko blizga, todėl mano, jog vertimas naudotis tokiu lovos inventoriumi yra nežmoniškas elgesys, kuris žemina žmogaus orumą.

Teigia, kad gyvenamųjų pastatų stogų, dengtų šiferiniais stogų lakštais yra asbesto, kuris yra pavojingas ir uždraustas. Teigia, kad atsakovas patvirtino, kad gyvenamuosiuose pastatuose yra asbesto (minėto stogo dangoje). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nurodo, jog bausmės atlikimo metu jam buvo sudaryta nesaugi aplinka, kuri sukėlė pavojų jo sveikatai ar net gyvybei.

Paleistas į laisvę pareiškėjas buvo gydomas ligoninėje. Grįžus iš ligoninės pareiškėjui buvo nustatytas 45 procentų darbingumo lygis. Pareiškėjas teigia, kad reguliariai negaunant reikiamų vaistų, sumažėjo jo darbingumo lygis (viso 5 procentais). Pareiškėjas dėl to patyrė didelį pažeminimą ir skausmą, nes didėjo materialios išlaidos. Pažymi, jog sumažėjus darbingumo lygiui darbdaviai nebenori priimti į darbą, todėl jam nebeužtenka pinigų, jis atsidūrė skurde. Nurodo, jog turi ir kitų ligų, nuo kurios per ginčijamą laikotarpį vaistų negavo, todėl pablogėjo ir jo kepenų funkcija.

Paaiškina, kad visas kameras (išskyrus Nr. 104 – 125, kurias tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Vadovaujantis teisės aktais per mėnesį išduodama 100 g geraimosios sodos indų plovimui ir 100 g kalcinuotos sodos sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimui. Taip pat į kameras išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius. Atsakovas pažymi, kad į Lukiškių TI-K gyvenamąsias kameras indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonės išduodamos du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir viduryje), tačiau gavus suimtųjų ir nuteistųjų prašymus, kad gyvenamosiose kamerose trūksta indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonių, trūkstamos priemonės nedelsiant atnešamos.

Teigia, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte yra nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžtina, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar dregmės gyvenamosiose kamerose.

Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Asmeniniai skalbiniai suimtųjų ir nuteistųjų į skalbyklą buvo nustatyta tvarka. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis, apmokėti skalbimo paslaugą. Neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus striukes ar paltus - vieną kartą per sezoną.

Vadovaujantis teisės aktais Vilniaus PN suimtiesiems (nuteistiesiems) vyrams išduotų skalbimo miltelių (400 g.) ir dezodoranto arba antiperspiranto (75 ml) naudojimo laikas yra 3 mėn., dantų pastos (75 ml) – 2 mėn., tualetinio popieriaus (3 ritinėliai), tualetinio muilo (100 g), dantų šepetėlio (1 vnt.) ir skutimosi peiliukų (4 vnt.) - 1 mėn. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad higienos priemonės išduodamos tik jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Nusteistasis (nuteistasis) laikomas mokiu tuo atveju, kai per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (t. y. 19 €) arba asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti.

Atkreipia dėmesį, jog priešgaisrinės apsaugos reikalavimuose nenurodomas privalomas kamerose autonominių dūmų signalizatorių įrengimas. Evakuacinių išėjimų planai buvo iškabinti Lukiškių TI-K koridoriuose matomose vietose. Įvykus gaisrui ar kitoms stichinėms nelaimėms, suimtųjų ir nuteistųjų evakuaciją į saugias zonas turėjo užtikrinti Lukiškių TI-K pareigūnai, kurie žinojo ir turėjo evakuacinius išėjimo planus.

Teigia, kad iš pareiškėjo skundo matyti, kad neturtinės žalos atsiradima jis iš esmės kildina iš teisinio reglamentavimo, kuomet galiojantys norminiai teisės aktai suteikia suimtiesiems ir nuteistiesiems skirtingas režimo ir teisės normas. Šiuo aspektu atsakovas pažymi, kad norminio teisės akto teisėtumas gali būti tiriamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas nepatenka į subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą prašant ištirti norminio akto teisėtumą.

Dėl neturtinės žalos atsakovas nurodo, jog pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atkreipia dėmesį, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo taip pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Mano, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinos nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų sąlygos.

Pažymima, kad 2017 m. birželio 6, 9 ir 12 dieną buvo gauti pareiškėjo rašytiniai prašymai priimti konsultacijai dėl bipolinės depresijos bei dėl vaistų paskyrimo. 2017 m. liepos 3 d. buvo konsultuotas klininkinio psichologo. 2017 m. liepos 2 d., 2017 m. rugpjūčio 13 d. ir 2017 m. rugsėjo 4 d. gauti prašymai pratęsti gaunamų medikamentų paskyrimą. 2017 m. lapkričio 3 ir 30 d. buvo gauti pareiškėjo prašymai pratęsti medikamentų paskyrimą. 2017 m. lapkričio 20 d. gautas prašymas priimti konsultacijai dėl bipolinio afektinio sutrikimo paūmėjimo, 2017 m. lapkričio 21 ir 22 d. – prašymai suderinti gaunamų vaistų paskyrimą.

Paaiškina, kad psichotropiniai vaistiniai preparatai skirti trumpalaikiam, o ne ilgalaikiam psichikos sveikatos sutrikimo gydymui. Psichotropinių vaistų vartojimas yra Saugus ir veiksmingas, kuomet vaistai skiriami atsižvelgiant į paciento psichikos sutrikimų ypatumus, pacientas laikosi gydytojo rekomendacijų, gydymas psichotropiniais vaistais derinamas su gyvenimo būdo korekcija, psichoterapija. Vartojant juos ilgiau nei numatyta, jie gali skatinti fizinės ir psichinės priklausomybės išsivystymą.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl to, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas – visą kalinimo laikotarpį pareiškėjui tekdavo mažiau nei 2 kv. m gyvenamojo ploto. Nurodo ir tai, kad neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas jo sveikatai sukėlė neigiamas pasekmes.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 5 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 104, plotas – 7,38 kv. m (2 asmenys kameroje); 2017 m. gegužės 6 d. – 2017 m. gegužės 7 d. kamera Nr. 104 (2 asmenys kameroje); 2017 m. gegužės 8 d. perkeltas į kamerą Nr. 201, plotas – 5,40 kv. m (1 asmuo kameroje); 2017 m. gegužės 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 278, plotas – 7,92 kv. m (2 asmenys kameroje); 2017 m. gegužės 10 d. kamera Nr. 278 (2 asmenys kameroje); 2017 m. gegužės 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 163, plotas – 7,56 kv. m (2 asmenys kameroje); 2017 m. gegužės 12 d. – 2017 m. gegužės 24 d. kamera Nr. 163 (2 asmenys kameroje); 2017 m. gegužės 25 d. kamera Nr. 163 (1 asmuo kameroje); 2017 m. gegužės 26 d. – 2017 birželio 1 d. kamera Nr. 163 (2 asmenys kameroje); 2017 m. birželio 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 346, plotas – 7,88 kv. m (2 asmenys kameroje); 2017 birželio 3 d. – 2017 m. birželio 5 d. kamera Nr. 346 (2 asmenys kameroje); 2017 m. birželio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 109, plotas – 7,31 kv. m (1 asmuo kameroje); 2017 m. birželio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 166, plotas – 7,94 kv. m (1 asmuo kameroje); 2017 m. birželio 8 d. – 2017 m. birželio 14 d. kamera Nr. 166 (1 asmuo kameroje); 2017 birželio 15 d. – 2017 m. liepos 17 d. kamera Nr. 166 (2 asmenys kameroje); 2017 m. liepos 18 d. kamera Nr. 166 (1 asmuo kameroje); 2017 m. liepos 19 d. – 2017 m. rugpjūčio 13 d. kamera Nr. 166 (2 asmenys kameroje); 2017 m. rugpjūčio 14 d. kamera Nr. 166 (1 asmuo kameroje); 2017 m. rugpjūčio 15 d. – 2017 m. rugsėjo 10 d. kamera Nr. 166 (2 asmenys kameroje); 2017 m. rugsėjo 11 d. išvyko į Utenos ekspertinį skyrių. 2017 m. spalio 2 d. atvyko iš Utenos areštinės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110, plotas – 7,48 kv. m (2 asmenys kameroje); 2017 m. spalio 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 161, plotas – 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje); 2017 m. spalio 4 d. kamera Nr. 161 (2 asmenys kameroje); 2017 m. spalio 5 d. kamera Nr. 161 (1 asmuo kameroje); 2017 m. spalio 6 d. – 2017 m. spalio 11 d. kamera Nr. 161 (2 asmenys kameroje); 2017 m. spalio 12 d. kamera Nr. 161 (1 asmuo kameroje); 2017 m. spalio 13 d. – 2017 m. spalio 29 d. kamera Nr. 161 (2 asmenys kameroje); 2017 m. spalio 30 d. kamera Nr. 161 (1 asmuo kameroje); 2017 m. spalio 31 d. – 2017 m. lapkričio 13 d. kamera Nr. 161 (2 asmenys kameroje); 2017 m. lapkričio 14 d. kamera Nr. 161 (1 asmuo kameroje); 2017 m. lapkričio 15 d. – 2017 gruodžio 20 d. kamera Nr. 161 (2 asmenys kameroje); 2017 m. gruodžio 21 d. paleistas į laisvę.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad nuolat buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą, todėl tai jam sukėlė nepatogumų, sunkumų, orumo pažeminimą ir kitus išgyvenimus.

Atsakovas paaiškino, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K galiojusiu suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, įgyvendinat nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuteistųjų) bei ypatingų įvykių priežasčių atsiradimo įstaigoje bei siekiant aprūpinti kiekvieną atvykusį asmenį miegamąja vieta, tuo pačiu mažinant suimtųjų (nuteistųjų) autoagresijos atvejus, tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto tik griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir BVK 70 straipsnio nuostatomis.

Įvertinęs pareiškėjo judėjimą Lukiškių TI-K teismas kaip nepagrįstus atmeta jo argumentus, kad jis nuolat ir be pagrindo buvo keliamas iš vienos kameros į kitą. Lukiškių TI-K pateikti duomenys tvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleido dviejose skirtingose kamerose (kameroje Nr. 166 nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 10 d. ir kameroje Nr. 161 nuo 2017 m. spalio 3 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d.). Kitais laikotarpiais pareiškėjas tam tikrose kamerose buvo laikomas trumpiau, tačiau tai nesudaro pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K paskirstydamas suimtuosius arba nuteistuosius į kameras turi laikytis teisės aktų, todėl nuteistųjų perkėlimas į kitas kameras yra galimas.

Pareiškėjas skunde nurodo ir tai, kad gyvenamosiose kamerose buvo viršytas leistinas drėgmės lygis, neveikė papildoma vėdinimo sistema, kameroje buvo įsiveisęs pelėsis. Mano, kad kameros ilgą laiką nerenovuotos, nes byrėjo tinkas, todėl sklandė daug dulkių. Teigia, kad minėtų aplinkybių visuma pakenkė jo sveikatai.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte yra nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžtina, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė atliko patikrinimą, kurio pagrindu 2017 m. rugpjūčio 8 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. PP.10-1496(16.16.8 10.12) (b. l. 54 – 55), kuriuo konstatuota, kad patikrinimo metu pažeidimų nenustatytą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats pareiškėjas nenurodo kokiu būdu bandė išmatuoti drėgmę kameroje ir kokiu pagrindu nusprendė, jog ji viršija leistiną normą. Taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog ir kitos skunde minimos gyvenimo sąlygos neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, jog pareiškėjas dėl minėtų sąlygų neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai, todėl įvertinus visą aplinkybių visumą, pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas nurodė, kad baigėsi gultų eksploatavimo laikotarpis, todėl jie yra netinkami naudoti. Paaiškina, kad gultai nestabilūs, girgžda, jų pagrindas skylėtas – dėl minėtų priežasčių pareiškėjui skaudėjo nugarą, kaklą, šonus. Teigia neišsimiegodavęs, jį kamuodavo nuovargis, stresas.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad kameroje buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Paaiškina, kad jis buvo įrengtas ir neatitvertas (nebuvo durų, o nuo gyvenamosios dalies skyrė žema sienelė bei plastikinė užuolaida). Nurodo, jog nebuvo ir ventiliacijos, todėl nuolatos sklisdavo nemalonus kvapas.

Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.).

Atsakovas nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Atsiliepime atsakovas nepateikė duomenų, kurių gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kurios su pakabinta užuolaida, todėl laikytina, jog visos kameros buvo be durų, tačiau kaip pat pareiškėjas nurodo, su pakabinama plastikine užuolaida.

LVAT praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei vertinama, kad tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, ir kt.). Tačiau tuo pačiu teismas pažymi, kad LVAT, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą privatumo aspektu, laikosi praktikos, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

Turimais duomenimis nustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sanitarinis mazgas įrengtas nuo bendros kameros erdvės jį atskiriant ne tik mūrine sienele, bet ir užuolaidomis (nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gruodžio 21). Teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodyta LVAT praktika, tokį sanitarinio mazgo įrengimą laiko tinkamu, todėl pareiškėjo teisės į privatumą minėtu pažeidimo laikotarpiu nėra pagrindo konstatuoti.

Pareiškėjas mano, kad galimybė tik kartą per savaitę 15 minučių praustis šiltame duše yra tiesiogiai susijusi su antisanitarinėmis sąlygomis. Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidė.

Higienos normos 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, jog, pagal EŽTT praktiką, kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, kad jis negali naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (EŽTT 2012 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Var tie prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Onacaprieš Rumuniją). LVAT 2016 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016 konstatavo, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2335-556/2016). Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje konstatuota, kad tokia situacija, kai nėra galimybės pasinaudoti dušu, yra apgailestaujama, bet ne ta, kuri visiškai atimtų galimybę palaikyti asmeninę higieną (LVAT 2017 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l93-556/2017). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui pasinaudojimas dušu buvo užtikrintas laikantis teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo konstatuoti įkalinimo įstaigos neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teigia, kad Lukiškių TI-K skirdavo vos vieną valandą pasivaikščioti kiemeliuose, o esant prastam orui – atsisakydavo vesti į pasivaikščiojimo kiemelius. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad ant gyvenamųjų pastatų stogų, kurie yra dengti šiferiniais stogų lakštais yra asbesto.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pagal Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Atsakovas pažymi, kad pasivaikščiojimas gryname ore, yra nuteistųjų teisė bet ne pareiga.

Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 21–22 punktai, kurie numato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės rėžiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Remiantis Higienos normos HN 76:2010 18.4 punktu, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi.

Atsakovas nurodė ir pasivaikščiojimo kiemelių plotus, jų kiekį atskiruose korpusuose, nurodė, kad jie išdėstyti I, II ir III korpusuose. Pažymėjo, jog kiemelių kontūrai padengti cemento pjuvenų (cetrio) plokšte. Atsakovas pažymi ir tai, kad statinių konstrukcijose asbesto nebuvo ir nėra. Taip pat pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai būtų rašęs skundus dėl pasivaikščiojimo kiemelių ar asbesto ant stogų. Atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas kaip vieną iš skundo argumentų nurodo, jog susipažinimo su dokumentais procedūra yra formali ir nepakankama, todėl nuteistieji dažnai nežino savo teisių ir pareigų.

Atsakovas nurodo, kad nesutinka su šiais pareiškėjo skundo argumentais ir teigia, kad atvykę į Lukiškių TI-K suimtieji (nuteistieji) tinkamai supažindinami su įstatymais, tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais, kurių jie turi laikytis ir jų nepažeidinėti (BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimais). Nurodo, kad jie yra įspėjami už minėtų teisės aktų pažeidimą. Paaiškina, kad nuteistieji (suimtieji) su minėtais teisės aktais supažindinami pasirašytinai.

Pareiškėjas paaiškina, kad nuteistieji yra priversti rūbus skalbti ir džiovinti gyvenamosiose kamerose, kuriose dėl prastos ventiliacijos išskalbti rūbai neišdžiūsta ir supūva, o pačioje kameroje kaupiasi drėgmė.

Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtieji ir nuteistieji gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigos patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną išdžiovinti.

Asmeniniai skalbiniai suimtųjų ir nuteistųjų į skalbyklą priimami vadovaujantis Lukiškių TIK direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 “ Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis, apmokėti skalbimo paslaugą. Neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus striukes ar paltus - vieną kartą per sezoną, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 3 d. įsakymu Nr.1-151 „Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 “Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo.

Pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo išsiskalbti rūbų, teismo vertinimu, yra abstraktūs ir nepagrįsti. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę buvo skalbiama suimtųjų ir nuteistųjų patalynė ir apatiniai drabužiai. Valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K nesilaikė nei vieno higienos ir materialinio aprūpinimo normų reikalavimų, nes pareiškėjas negaudavo nei tualetinio popieriaus, nei dantų šepetėlių ir pastos, skutimosi priemonių, muilo einant į dušą, priemonių indams plauti. Taip pat jis nebuvo aprūpinamas švaria patalyne bei rankšluosčiais. Teigia, kad čiužinys, antklodė, pagalvė yra tik dezinfekuojami, todėl jis yra pasibaisėtinos būklės.

Vadovaujantis nuo 2017-01-01 galiojančia Materialinio buitinio aprūpinimo norma, visiems į Lukiškių TI-K atvykusiems nuteistiesiems ir suimtiesiems vyrams buvo išduodama antklodė (1 vnt.), čiužinys (1 vnt.) ir pagalvė (1 vnt.). Užvalkalų išdavimo minėta norma nenumato. Tiems nuteistiesiems ir suimtiesiems, kurie neturi nuosavos patalynės, rankšluosčių ir indų, yra išduodami rankšluosčiai (2 vnt.), indų komplektas (1 vnt.) (kurį sudaro lėkštutė, dubenėlis, šaukštas ir du puodukai) ir patalynės komplektas (2 vnt.) (kurį sudaro paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei)

Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016-04-20 įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau - Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas), Vilniaus PN suimtiesiems (nuteistiesiems) vyrams išduotų skalbimo miltelių (400 g.) ir dezodoranto arba antiperspiranto (75 ml) naudojimo laikas yra 3 mėn., dantų pastos (75 ml) – 2 mėn., tualetinio popieriaus (3 ritinėliai), tualetinio muilo (100 g), dantų šepetėlio (1 vnt.) ir skutimosi peiliukų (4 vnt.) - 1 mėn. Atkreipiame dėmesį, kad higienos priemonės išduodamos tik jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Nuteistasis laikomas mokiu tuo atveju, kai per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (t. y. 19 €) arba asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus dėl netinkamo higienos ir materialinio aprūpinimo Lukiškių TI-K administracijai. Pareiškėjo argumentai dėl pasibaisėtinos būklės čiužinio, patalynės, pagalvės yra neparemta jokiais realiais faktais ar įrodymais, todėl tai yra tik subjektyvi pareiškėjo nuomonė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis, todėl pareiškėjo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas nurodo ir tai, kad Lukiškių TI-K nesilaikė priešgaisrinės saugos taisyklių.

Atsakovas nurodo, kad patalpos, kuriose privaloma įrengti autonominius dūmų signalizatorius: daugiabučių gyvenamųjų namų patalpos, vienbučių–dvibučių, gyvenamųjų namų patalpos, poilsio paskirties pastatų patalpos (kempingai, vasarnamiai, medžioklės nameliai ir pan.), statybinio vagonėlio patalpos. Tai nurodoma Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d įsakyme Nr. 1-168 „Dėl priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 1-66 „Dėl normatyvinių statinio saugos dokumentų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau - Priešgaisrinė apsauga) reikalavimuose. Priešgaisrinės apsaugos reikalavimuose nenurodomas privalomas kamerose autonominių dūmų signalizatorių įrengimas. Evakuacinių išėjimų planai buvo iškabinti Lukiškių TI-K koridoriuose matomose vietose. Įvykus gaisrui ar kitoms stichinėms nelaimėms, suimtųjų ir nuteistųjų evakuaciją į saugias zonas turėjo užtikrinti Lukiškių TI-K pareigūnai, kurie žinojo ir turėjo evakuacinius išėjimo planus.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K medicinos įstaigą, kuri skyrė jam vaistus, kurie jam yra privalomi. Teigia rašęs prašymus, tačiau atsakymus gavo maždaug po mėnesio, kuomet jam buvo skirti vaistai. Pareiškėjas nurodo, kad vaistus gaudavo ne visada, dėl to rašė pakartotinius laiškus, tačiau atsakymo nesulaukė. Teigia, jog išėjus į laisvę jis buvo gydomas ligoninėje, nustatytas dar 5 procentų darbingumo sumažėjimas, dėl to darbdavys nebenori priimti į darbą, jam stinga pinigų.

Iš bylos duomenų ir atsakovo atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 6, 9 ir 12 (1 t., b. l. 142) dienomis teikė prašymus Lukiškių TI-K direktoriui dėl bipolinės depresijos bei dėl vaistų paskyrimo. 2017 m. liepos 3 d. buvo konsultuotas klinikinio psichologo. 2017 m. liepos 2 d, 2017 m. rugpjūčio 13 d. ir 2017 m. rugsėjo 4 d. atsakovas gavo pareiškėjo prašymus pratęsti medikamentų paskyrimą, 2017 m. lapkričio 20 d. buvo gautas prašymas priimti konsultacijai dėl bipolinio afektinio sutrikimo paūmėjimo, o 2017 m. lapkričio 21 ir 22 d. prašymai suderinti gaunamų vaistų paskyrimą. Taip pat iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui birželio – rugpjūčio bei spalio mėnesiais buvo skiriami vaistai (1 t.; b. l. 140–141; 152–153).