Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Erika Tamošaitienė, sekretoriaujant Rasai Laurinėnienei, dalyvaujant pareiškėjams A. Š. ir E. G., suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei L. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. Š. ir E. G. patikslintus pareiškimus suinteresuotiems asmenims Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas bylą nagrinėti suinteresuotam asmeniui nedalyvaujant (b. l. 82).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimai tenkintini.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1930-02-18 susituokė A. Š. ir E. S.. Pagal Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2014-12-09 pažymą Nr. (P1-7480)P2-9866 nustatyta, kad Kietaviškių Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad 1906-02-26 pakrikštytas A. ir I., iki santuokos C., Š. sūnus vardu A., gimęs 1906-02-23, Senųjų Kietaviškių kaime. Iš byloje esančių gimimo liudijimų įrašų matyti, kad pareiškėjo A. Š., gim. 1936-11-07, tėvais yra nurodyti A. Š., A., ir E. S. (b. l. 7), pareiškėjos E. G., gim. (duomenys neskelbtini), tėvais yra nurodyti A. Š. ir E. S.-Š. (b. l. 51). Byloje esančiais Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis nustatyta, kad P. Š. bei M. K. tėvais nurodyti A. Š. ir E. Š. (b. l. 33-34). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėjime 1991-02-12 Nr. 8-21951/91 įrašyta, jog A. Š., gimęs 1906 metais, gyvenęs Kietaviškių k., Kaišiadorių raj., buvo neteisėtai represuotas ir išbuvo laisvės atėmimo vietose Kemeravo srityje nuo 1950-04-05 iki 1956-07-17 (b. l. 6). Iš byloje esančių mirties liudijimų įrašų nustatyta, kad E. Š. mirė (duomenys neskelbtini), A. Š. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 96-97). Pagal Elektrėnų savivaldybės Kietaviškių pagrindinės mokyklos 2014-12-02 pažymą Nr. S1-76, nustatyta, kad A. Š. mokėsi Kauno srities Žiežmarių rajono Kietaviškių septynmetėje mokykloje ir 1955 metais baigė 5 klases (b. l. 93), 2014-12-02 pažyma Nr. S1-78 nustatyta, kad P. Š. 1954-1955 metais mokėsi Kauno srities Žiežmarių rajono Kietaviškių septynmetėje mokykloje 3 klasėje ir 1955 metais išbrauktas iš mokinių sąrašų, kadangi išvyko gyventi į Klaipėdą (b. l. 94), 2014-12-02 pažyma Nr. S1-77 nustatyta, kad E. Š. 1953-1954 metais Kauno srities Žiežmarių rajono Kietaviškių septynmetėje mokykloje baigė 2 klases (b. l. 95). A. S. ir E. S. 2014-12-01 pareiškimais liudijo, kad jie iki rusų okupacijos buvo A. Š., E. Š. ir A. Š. kaimynai. Nurodė, kad A. Š., E. Š. ir A. Š. gyveno Senųjų Kietaviškių k., Žiežmarių valst., Kaišiadorių raj. A. Š. palaikė ryšius su Lietuvos partizanais, todėl apie 1951 metus jo sulaikyti atvyko KGB darbuotojai, ir kaip vėliau paaiškėjo jis buvo ištremtas. Nurodė, kad E. Š. po sutuoktinio suėmimo laikotarpiu apie 1951-1954 metus su vaikais A. Š., P. Š., E. Š. (po santuokos G.), D. Š. (po santuokos M.) ir M. Š. (po santuokos K.) pabėgo iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos bijodama, kad jos su vaikais neištremtų, slapstėsi pas įvairius žmones gretimuose kaimuose (b. l. 91-92).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 445 straipsnyje nurodyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą tik tada, kai pareiškėjai negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų. Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius nurodė, kad pareiškėjos E. G. pareiškimas atmestinas, kadangi ji prieš pateikdama pareiškimą teismui dėl juridinio fakto nustatymo nepateikė duomenų, kad ji kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą (pabėgo, pasislėpė ar kitaip išvengė trėmimo; buvo įkalintas be teismo sprendimo; nukentėjo represinių ar baudžiamųjų akcijų metu ir kt. ), kuris yra pagrindas pripažinti asmens, nukentėjusio nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą, teisme nagrinėtinas tik tada, jeigu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras konstatuoja, kad nepakanka duomenų, patvirtinančių pagrindą asmenį pripažinti nukentėjusiu nuo 1939–1990 metų okupacijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas A. Š. pateikė teismui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2014-05-06 raštą Nr. 38R-n-492, pareiškėja E. G. pateikė teismui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2014-05-06 raštą Nr. 38R-n-493, kurie patvirtina, kad abu pareiškėjai kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą ir gavo atsakymą apie duomenų, patvirtinančių pagrindą pareiškėjus pripažinti nukentėjusiaisiais nuo 1939-1940 metų okupacijų, nepakankamumą, todėl suinteresuoto asmens argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjai prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie nuo 1951 m. pavasario iki 1953 m. pavasario negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Senųjų Kietaviškių k., Žiežmarių sen., Kaišiadorių r. – slapstėsi. Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius pareiškimus prašo atmesti nurodydamas, kad pareiškėjų pateikti paaiškinimai teismo posėdžio metu yra neišsamūs, o pateikti rašytiniai liudytojų parodymai yra nedetalūs, nepatvirtina pareiškėjų nurodytų aplinkybių, todėl, siekiant nustatyti faktines bylos aplinkybes, liudytojai turėtų būti apklausti tiesiogiai teismo posėdžio metu. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta, jog įrodymų šaltinis yra tiesiogiai duoti liudytojų parodymai. Išimtiniais atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę vertinti liudytojo raštu pateiktus parodymus, jeigu, teismo nuomone, atsižvelgiant į liudytojo asmenybę ir liudytinų aplinkybių esmę, tai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui (Civilinio proceso kodekso 192 straipsnio 8 dalis). Teismas, atsižvelgęs į liudytojų A. S. (82 m.) bei E. S. (82 m.) amžių, įvertinęs tai, kad nurodyti liudytojai gyvena Elektrėnuose, o civilinė byla pagal pareiškėjų A. Š. ir E. G. patikslintus pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjama Klaipėdos miesto apylinkės teisme, tai, kad byloje pateikti notaro patvirtinti liudytojų pareiškimai, mano, kad raštu pateikti liudytojų parodymai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui, todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, yra pakankamas pagrindas vertinti nurodytų liudytojų raštu pateiktus parodymus.

Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius nurodo, kad nagrinėjamu atveju juridiniam faktui nustatyti taip pat reikalinga įvertinti, ar pareiškėjai, jų tėvai buvo įrašyti į tremtinių sąrašus. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje pateiktuose dokumentuose nesutampa pareiškėjų tėvo A. Š. tėvo vardai, t.y. Kietaviškių Romos katalikų bažnyčios archyviniame fonde santuokos metrikų knygoje įrašyta, kad 1930-02-18 susituokė A. Š., kuris yra Andriejaus sūnus, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1991-02-12 pažymėjime įrašyta, jog A. Š. yra Andriaus sūnus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalimi faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005).

Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).

Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimais dėl juridinio fakto nustatymo siekdami, kad jiems būtų suteiktas tremtinių statusas. Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami bent vieno iš tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai) ir politinių kalinių sutuoktiniai, jeigu šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Tai reiškia, kad nurodytu atveju įrašymas į tremiamųjų sąrašus yra nebūtinas, todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų ar jų tėvų įrašymas į tremtinių sąrašus nėra būtina aplinkybė juridiniam faktui nustatyti, todėl suinteresuoto asmens argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat pažymėtina, kad nors Lietuvos Valstybės archyvo 2014-12-09 pažymoje Nr. (P1-7480)P2-9866, 2014-10-18 archyvo pažymoje Nr. (P1-8409)-10118, pareiškėjo A. Š. gimimo liudijime nurodyta, kad A. Š. tėvo vardas yra A., o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėjime 1991-02-12 Nr. 8-21951/91 įrašyta, jog jo tėvas yra A., teismas, atsižvelgęs į tai, kad sutampa kitos dokumentuose nurodytos aplinkybės: gyvenamoji vieta bei gimimo data, vertina, kad nurodytuose dokumentuose yra minimas tas pats asmuo.

Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, teismas atsižvelgęs į tai, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjų tėvas A. Š., gyvenęs Kietaviškių k., Kaišiadorių raj., buvo neteisėtai represuotas ir išbuvo laisvės atėmimo vietose Kemeravo srityje nuo 1950-04-05 iki 1956-07-17, į tai, kad pareiškėjų tėvai susituokė Kietaviškių k., į tai, jog 1954-1955 metais pareiškėjai bei jų brolis P. Š. lankė Kauno srities Žiežmarių rajono Kietaviškių septynmetę mokyklą, įvertinęs E. S. bei A. S. rašytinius pareiškimus patvirtinančius, kad pareiškėjai kartu su šeima gyveno Senųjų Kietaviškių k., Žiežmarių valst., Kaišiadorių raj., 1951-1954 metais bijodami ištrėmimo pabėgo iš nuolatinės gyvenamosios vietos bei slapstėsi pas įvarius žmones, konstatuoja, kad yra labiau tikėtina, jog pareiškėjai iki 1951 metų gyveno Senųjų Kietaviškių k., Žiežmarių sen., Kaišiadorių r., o po pareiškėjų tėvo A. Š. suėmimo ir nuteisimo, t.y. nuo 1951 m. pavasario iki 1953 m. pavasario, negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, esančioje Senųjų Kietaviškių k., Žiežmarių sen., Kaišiadorių r. – slapstėsi, todėl pareiškimai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkintini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270, 448 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškimus tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas A. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) nuo 1951 m. pavasario iki 1953 m. pavasario negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, esančioje Senųjų Kietaviškių k., Kietaviškių sen., Elektrėnų r. sav. – slapstėsi.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja E. G., a. k. (duomenys neskelbtini) nuo 1951 m. pavasario iki 1953 m. pavasario negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, esančioje Senųjų Kietaviškių k., Kietaviškių sen., Elektrėnų r. sav. – slapstėsi.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas pareiškėjams A. Š. ir E. G. siekiant įgyti tremtinio statusą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.