Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą (suinteresuoti asmenys: D. S., J. Š., R. Z., UAB „Vermosa“, Valstybinė mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolės D. M. ir A. P.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos prašė klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėjo skola valstybės (savivaldybių) biudžetams yra 2269,34 Eur, iš jų 1,28 Eur gyventojų pajamų mokesčio delspinigių ir 2268,06 Eur pagal Lietuvos institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų pareiškėjas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas jų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

11. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl apelianto nemokumo, tačiau kilo ginčas dėl jo sąžiningumo, o kartu – dėl atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindo, nustatyto FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. Pirmosios instancijos teismas bankroto bylą atsisakė iškelti, konstatavęs pareiškėjo nesąžiningumą dėl šių aplinkybių: 1) pareiškėjas neskundė ir sutiko su Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-2770-392/2016, kuriuo iš pareiškėjo, kaip buvusio (duomenys neskelbtini) vadovo, bendrovės naudai priteistas 61131,11 Eur žalos atlyginimas (kreditorinių reikalavimų suma), už tai, kad pareiškėjas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, nevykdė pareigos tinkamai tvarkyti ir saugoti įmonės apskaitą bei prižiūrėti ir saugoti jam patikėtą įmonės turtą, neperdavė įmonės dokumentų bankroto administratoriui; 2) fizinio asmens bankroto bylos nagrinėjimo metu sudarė povedybinę sutartį, net nesidomėdamas, kaip tai paveiks kreditorių interesus; 3) pareiškėjas ilgą laiką nededa pastangų susirasti geriau apmokamą darbą; 4) pareiškėjas tik 2017 m. balandžio 4 d. su turimo žemės sklypo bendraturčiais sudarė susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamu daiktu tvarkos, nepaaiškinęs, kodėl anksčiau nesiekė tokio susitarimo sudarymo, siekiant padidinti žemės sklypo kainą ir bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais.

12. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė FABĮ 5 str. 7 d. nustatytos tvarkos, pagal kurią pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo nutarties dėl pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo dienos, o esant svarbioms priežastims – pasirengimo nagrinėti terminas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip 15 dienų. Apeliacinės instancijos teismas paaiškina, kad vien procesinio termino praleidimas savaime negali būti pagrindu panaikinti skundžiamą nutartį, juolab, pareiškėjas nenurodo, kaip užsitęsęs klausimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimas pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Teisėti asmens interesai tokioje situacijoje ginami, suteikiant asmeniui teisę kreiptis į apeliacinės instancijos teismą, jeigu pirmosios instancijos teismas laiku neatlieka procesinių veiksmų (CPK 72 str. 3 d.), taip pat įstatyme įtvirtinus galimybę peržiūrėti apeliacine tvarka nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo ar atsisakymo ją iškelti (FABĮ 6 str. 2 d., CPK 334, 338 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į apeliacinės instancijos teismą nesikreipė su prašymu nustatyti terminą klausimui dėl bankroto bylos iškėlimo išspręsti, nors klausimo nagrinėjimas užsitęsė 9 mėnesius (pareiškimas priimtas 2017 m. sausio 9 d., bankroto bylą atsisakyta iškelti 2017 m. rugsėjo 28 d.), todėl darytina išvada, kad užsitęsęs bylos nagrinėjamas pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė. Pareiškėjas pasinaudojo teise apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria pareiškėjui atsisakyta iškelti bankroto bylą, todėl toliau apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl atskirojo skundo esmės.

15. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme priimtas 2017 m. sausio 9 d., todėl, kaip teisingai nurodė apeliantas, aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas jo sąžiningumas kreditorių atžvilgiu, yra nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2017 m. sausio 9 d. Būtent šis terminas nustato ribas, kurių negalima peržengti, vertinant asmens sąžiningumą, sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą. Jokie veiksmai, atlikti už šio laikotarpio ribų, negali būti vertinami sąžiningumo aspektu nepaisant to, ar jie yra nemokumo priežastis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo sąžiningumas turėjo būti vertinamas už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 8 d. iki 2016 m. lapkričio 8 d. (iki pareiškėjo kreipimosi į teismą su pareiškimu iškelti fizinio bankroto bylą), t. y. teismas suklydo dėl termino, kuris yra aktualus, vertinant bankrutuoti siekiančio fizinio asmens sąžiningumą. Tačiau iš skundžiamos nutarties turinio nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo vertinti pareiškėjo nesąžiningumo epizodai (nustatyti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendime už akių civilinėje byloje Nr. 2-2770-392/2016; dėl pastangų surasti geriau apmokamą darbą; dėl povedybinės sutarties sudarymo; dėl susitarimo su bendraturčiais dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos sudarymo) yra ne senesni nei atskaitos pradžios terminas (2014 m. sausio 9 d.), t. y. patenka į pareiškėjo sąžiningumo vertinimo laikotarpio ribas. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir klaidingai nurodęs, tačiau pareiškėjo veiksmus sąžiningumo aspektu vertino už laikotarpį, atitinkantį kasacinio teismo išaiškinimus dėl FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. normos taikymo.

16. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nustatyto aktualaus termino, per kurį vertintinas bankrutuoti siekiančio fizinio asmens sąžiningumas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo praktikos, toliau būtina patikrinti ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pareiškėją nesąžiningu.

18. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2016 m. gegužės 2 d. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-2770-392/2016 (duomenys neskelbtini) naudai iš J. S., kaip buvusio bendrovės vadovo, priteista 61553,06 Eur žalos atlyginimo bei 1520 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei (žyminis mokestis). Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendime už akių nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) vadovas J. S., neteisėtu neveikimu (CK 6.246 str. l d.), laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-4919-661/2014 (įsiteisėjo 2014 m. rugsėjo 15), kuria įmonei iškelta bankroto byla, konstatavo, kad įmonė yra nemoki ir nebegali įvykdyti savo įsipareigojimų. J. S. nevykdė savo pareigos tinkamai tvarkyti ir saugoti įmonės apskaitą bei prižiūrėti ir saugoti jam patikėtą įmonės turtą, neperdavė įmonės dokumentų bankroto administratoriui, todėl nėra galimybės nustatyti įmonės veiklos rezultatų bei likusio turto buvimo vietos. Dėl tokių buvusio įmonės vadovo veiksmų (neveikimo) įmonės turtas buvo prarastas ar galimai pasisavintas, įmonei ir jos kreditoriams yra padaryta žala. Įmonės turtas 2011 m. gruodžio 31 d. pagal VĮ Registrų centro pateikto balanso duomenis sudarė 237118 Eur. Priteisiamos žalos dydis sutampa su (duomenys neskelbtini) nurodoma kreditorių finansinių reikalavimų suma. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 31 d. sprendime už akių taip pat nustatė, kad J. S. 2014 m. liepos 28 d. teismo nutartimi (duomenys neskelbtini) bankroto byloje buvo baustas 868,86 Eur bauda už teismo reikalautų bendrovės dokumentų nepateikimą (Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 1 d.) bei 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi, t. y. po bankroto bylos iškėlimo, pakartotinai 868,86 Eur bauda už įmonės dokumentų ir turto neperdavimą bankroto administratoriui (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d.).

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimo už akių neskundė, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas su sprendime už akių nurodytomis aplinkybėmis, kurios patvirtina pareiškėjo nesąžiningumą, sutiko. Kadangi minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl jame konstatuotos faktinės aplinkybės nagrinėjamai bylai turi prejudicinę reikšmę (CPK 182 str. 2 d.). CPK įtvirtina bendrą taisyklę, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, tačiau apeliantas jokių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, nepateikė (CPK 178 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, nurodė, kad jo pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudaro mažiausiai 77988,54 Eur sumą, iš kurios 61131,11 Eur skola R. Z. (2016 m. gruodžio 29 d. perėmė reikalavimo teisę iš (duomenys neskelbtini)); 2390,14 Eur (iš jų 1520 Eur bylinėjimosi išlaidos Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. civilinėje byloje Nr. 2-2770-392/2016 ir 868,86 Eur bauda už įmonės dokumentų ir turto neperdavimą (duomenys neskelbtini) bankroto byloje) – Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos; 14467,29 Eur – J. Š.. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo (unikalus Nr. 4110-0200-0012) dalies vertė yra apie 12000 Eur. Kaip minėta, pagal teismų praktiką nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui. Pareiškėjui pareiga grąžinti skolas kreditorei J. Š. kilo 2013-2014 m., todėl akivaizdu, kad beveik 64000 Eur įsiskolinimas (žala kreditoriams, bylinėjimosi išlaidos, baudos už įmonės dokumentų ir turto neperdavimą), atsiradęs dėl pareiškėjo sąmoningų veiksmų (neveikimo), konstatuotų Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendime už akių, ne tik, kad turėjo reikšmingą įtaką pareiškėjo mokumui, bet faktiškai lėmė pareiškėjo nemokumą. Tokie veiksmai neabejotinai rodo pareiškėjo nesąžiningumą, įvertinant ir tai, kad iki (duomenys neskelbtini) bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjas turėjo visas galimybes atsiskaityti (ar bent didžiąją dalimi, atsižvelgiant į nurodomą turto vertę) su J. Š., o (duomenys neskelbtini) bankroto proceso metu privalėjo vykdyti Įmonių bankroto įstatyme įmonės valdymo organams nustatytas pareigas. Vengimas vykdyti Įmonių bankroto įstatyme nustatytas pareigas (nesikreipimas laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmonės dokumentų ir turto neperdavimas, nebendradarbiavimas su (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriumi ir pan.), dėl ko (duomenys neskelbtini) naudai iš pareiškėjo buvo priteistas žalos atlyginimas, lėmė, kad aktualiu trejų metų laikotarpiu, pareiškėjo įsiskolinimai kreditoriams išaugo beveik penkis kartus. Pareiškėjas nuo 2009 m. iki bankroto bylos iškėlimo buvo (duomenys neskelbtini) direktorius ir vienintelis akcininkas, t. y. faktiškai vienintelis bendrovės valdymo organas, kuriam keliami aukštesni nei vidutiniai apdairumo bei rūpestingumo standartai, todėl jis turėjo suprasti, kad nevykdydamas Įmonių bankroto įstatyme nustatytų pareigų, jam, kaip fiziniam asmeniui, gali kilti neigiami turtiniai padariniai. Atitinkamai apelianto nurodoma aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) kreditoriniai reikalavimai atsirado anksčiau nei prieš trejus metus iki pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo, teisinės reikšmės neturi, kadangi pareiškėjo nesąžiningumas nagrinėjamu atveju pasireiškia tuo, kad pareiškėjas sąmoningai savo neveikimu sudarė prielaidas jo, kaip fizinio asmens, civilinei atsakomybei kilti. Kitaip tariant, pareiškėjas sąmoningai leido susidaryti skoloms, būtent ir lėmusioms pareiškėjo nemokumą, nors šių aplinkybių susidarymo pareiškėjas galėjo išvengti. Nustačius aplinkybes, patvirtinančias nesąžiningą pareiškėjo elgesį, iš esmės lėmusį pareiškėjo nemokumą, t. y. priežastinį ryšį tarp pareiškėjo veiksmų ir negalėjimo atsiskaityti su savo kreditoriais, darytina išvada, kad toks pareiškėjo elgesys yra nesąžiningas, neatitinkantis reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo.

22. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad povedybinės sutarties sudarymas yra galimas bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo (CK 3.102 str. 1 d.). Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-37858-535/2014, pareiškėjo kreditorės J. Š. prašymu, nustatė skolininko J. S. turto dalį, esančią bendroje su sutuoktine D. S. nuosavybėje, t. y. kad skolininkui J. S. priklauso ½ dalis sutuoktinės vardu gaunamų pajamų (2 t., b. l. 6-7). Kitaip tariant, teismo nutartimi buvo leista pareiškėjo kreditorės naudai išieškojimą vykdyti iš pusės pareiškėjo sutuoktinės gaunamų pajamų (CK 3.88 str., 3.89 str.). Tuo tarpu fizinio asmens bankroto bylos nagrinėjimo metu, sutuoktiniai 2017 m. balandžio 27 d. sudarė povedybinę sutartį, kuria sutarė, kad pareiškėjo sutuoktinės turtas (tame tarpe gaunamos pajamos), įgytas nuo sutarties sudarymo momento, yra jos asmeninė nuosavybė (3 t., b. l. 44-48). Tokiu būdu sutuoktiniai, sudarydami povedybinę sutartį, pakeitė teismo nutartimi nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą, apribojantį pareiškėjo kreditorių galimybes gauti didesnį savo reikalavimų patenkinimą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad povedybinės sutarties pasirašymas (turtinio režimo pakeitimas) pareiškėjo bankroto bylos nagrinėjimo metu, neatitinka sąžiningo žmogaus elgesio, atitinkančio protingumo ir teisingumo principų reikalavimus.

23. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas nedėjo pastangų susirasti geriau apmokamą, kadangi bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atlyginimas padidėjo nuo 380 Eur iki 500 Eur.

24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo, neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys. Fizinis asmuo yra laikomas nesąžiningu ir jam negali būti keliama bankroto byla, kai jis suvokia, jog esant dabartinėms pajamoms nepavyks atsiskaityti su kreditoriais, jis išlieka pasyvus, nededa pakankamų pastangų mokumui pagerinti, užsitikrindamas tik savo interesus, gaudamas pajamas, kurios negali būti panaudotos atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015). Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį pabloginti ar jos negerinti, kai akivaizdžiai turi galimybių padėtį pagerinti, tačiau nepateisinamai ja nepasinaudoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015).

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens gaunamos pajamos paprastai negali būti tiesiogiai siejamos su jo sąžiningumu, nes jos priklauso nuo objektyvių veiksnių – bankrutuoti siekiančio fizinio asmens sveikatos būklės, gebėjimų, profesijos ir jos paklausos rinkoje ir pan. Pareiškėjas iš tiesų pirmosios instancijos teismui pateikė 2013 m. lapkričio 11 d. sutarties pakeitimą, pagal kurį pareiškėjui nuo 2017 m. liepos 1 d. mėnesinis atlyginimas (duomenys neskelbtini) padidintas iki 500 Eur (3 t., b. l. 98). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal pirminę darbo sutartį, pagal kurią pareiškėjas priimtas į darbą (duomenys neskelbtini) ekspedicijos vadybininku, pareiškėjo atlyginimas turėjo sudaryti 469,76 Eur (1 t., b. l. 38). 2016 m. sausio 1 d. buvo sudarytas darbo sutarties pakeitimas, kuriuo nustatytas 1 MMA (iki 2016 m. birželio 30 d. – 350 Eur, nuo liepos 1 d. – 380 Eur) darbo užmokestis (1 t., b. l. 42). Tačiau VSDFV Vilniaus skyriaus pažyma apie pareiškėjo valstybinį socialinį draudimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. (už vėlesnį laikotarpį duomenų nepateikta) tvirtina, kad faktiškai iki 2016 m. sausio mėn. pareiškėjui (duomenys neskelbtini) buvo priskaičiuojamas mažesnis nei sutarta atlyginimas – 341,76 Eur (1 t., b. l. 93-97). Apeliantas yra darbingo amžiaus, turi vadovavimo patirties įmonėms bei dirba darbą, kuris yra susijęs su jo turėtos įmonės veiklos specifika (transporto ekspedicija), turi techniko-mechaniko kvalifikaciją, todėl turėdamas pradelstus įsiskolinimus kreditoriams, privalėjo dėti maksimalias pastangas padidinti gaunamas pajamas. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškojo geriau apmokamo darbo, nors iš pareiškėjo turto priverstinis išieškojimas vykdomas dar nuo 2013 m. Teismo vertinimu, mažų pajamų, kurių dydis ilgą laikotarpį neatitiko net darbo sutartyje sulygto dydžio, gavimas, rodo, kad pareiškėjas nedėjo pakankamai pastangų gauti didesnes pajamas. Tai sudarė prielaidas dar labiau padidėti jo nemokumui. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo veiksmus (neveikimą) gauti didesnes pajamas ir bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, kaip nesąžiningus bei sudarančiais pagrindą, atsižvelgiant į aukščiau nustatytų nesąžiningų veiksmų visumą, atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

26. Apeliantas teisingai nurodo, kad 2017 m. balandžio 4 d. jo su bendraturčiais sudarytas susitarimas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, neįrodo, kad pareiškėjas tikslingai siekė negerinti savo padėties. Prašyti teismo nustatyti konkrečią skolininkui priklausančio turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalį, vykdymo procese turi teisę ir išieškotojai (CPK 667 str.). Darytina išvada, kad pareiškėjo delsimas nustatyti konkrečią dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį, šiuo atveju nepagrindžia pareiškėjo nesąžiningumo. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo nesąžiningumo, delsiant sudaryti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarką, nepaneigia kitų pirmosios instancijos teismo teisingai konstatuotų pareiškėjo nesąžiningumo epizodų, užkertančių kelią pareiškėjui bankrutuoti (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.).

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, nenagrinėjant kitų apelianto išdėstytų motyvų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 2 str., 3 str., 7 str., 182 str. 2 p., 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį nepakeistą.