Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Ž. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės Ž. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pet Style“ dėl sprendimo panaikinimo, sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nelegalaus darbo pripažinimo, su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl 2015-10-06 darbo vietos ir inventoriaus nuomos sutarties Nr. 98 negaliojimo

Byloje nustatyta, kad atsakovė su ieškove buvo sudariusi 2015 m. spalio 6 d. darbo vietos ir inventoriaus nuomos sutartį Nr. 98 (el. b. t. I, b. l. 32–33). Ieškovė reikalauja pripažinti negaliojančia 2015 m. spalio 6 d. darbo vietos ir inventoriaus nuomos sutartį Nr. 98 CK 1.86 straipsnio pagrindu, t.y. kaip sandorį, sudarytą tik dėl akių.Tariamasis sandoris negalioja todėl, kad jame nėra esminio sandorio elemento – sutarties šalių valios siekiant tam tikrų teisinių padarinių, nes jame išreikšta sandorio šalių valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų sutarties šalių ketinimų (CK 1.86 straipsnis). Toks sandoris yra fiktyvus (niekinis) dėl šalių valios ydingumo jį sudarant. Nagrinėjamoje byloje apeliantė iš esmės grindžia sandorio valios ydingumą faktu dėl darbo santykių, kurį ir siekia įrodyti, teigdama, jog realiai dirbo pas atsakovę kaip darbuotoja, todėl nuomos sutarties sąlygos net negalėjo būti vykdomos, o ja buvo pridengta faktinė darbo sutartis.Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu tokį apeliantės argumentą. Apelantė siekė dirbti pas atsakovę, kuri jai pasiūlė būtent tokias veiklos sąlygas, su kuriomis ji sutiko. Sudarytos sutarties tinkamą vykdymą patvirtina ne tik UAB „Pet Style“ išrašytos sąskaitos ieškovei už darbo vietos ir inventoriaus nuomą nuo 2015 m. spalio iki 2016 m. gegužės mėnesio, tačiau ir šių sąskaitų apmokėjimą patvirtinantys kasos pajamų orderiai. PVM sąskaitų–faktūrų gavimą patvirtina ir ieškovės parašai ant jų (Darbo ginčų komisijos byla, b. l. 107, 109–114).Nuomos sutarties 2015 m. spalio 6 d. pasirašymas ir beveik po metų, t.y 2016 m. birželio 7 d., pateiktas prašymas ir 2016 m. liepos 29 d. pakartotinis prašymas įmonės direktorei nuomos sutartį nutraukti (el. b. t. I, b. l. 36, 37–38), nurodant, kad už 2016 m. gegužės, birželio, liepos mėnesius apeliantė nėra gavusi PVM sąskaitų–faktūrų darbo vietos nuomos apmokėjimui, reiškia, jog nebuvo ydingos valios dėl teisinių santykių esmės. Taigi apeliantė veik metus dirbo atsakovei priklausančiose patalpose, naudojosi įdirbiu dėl klientų paieškos, gavo už teikiamas paslaugas užmokestį. Aplinkybė, kad beveik po metų persigalvojo dėl teisinių santykių esmės, nereiškia sandorio fiktyvumo (CPK 185 straipsnis).Ieškovė ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodė, kad 2015-10-07 atvykus į įmonę VMI pareigūnams ji buvo cokoliniame aukšte ir į jį atėjo O. G., kuri liepė jai pasirašyti nuomos sutartį. Šią aplinkybę nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme liudytoja O. G. neigė. Darbo ginčų komisija vertindama šias aplinkybes nurodė, kad vykstant operatyviniam patikrinimui neįmanoma tose patalpose, kurios tikrinamos, dar atgaline data surašinėti sutartį. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiu argumentu, pažymėdama, kad prieš tai aptarti įrodymai paneigia apeliantės įrodinėjamas aplinkybes dėl 2015 m. spalio 6 d. darbo vietos ir inventoriaus nuomos sutarties Nr. 98 negaliojimo CK 1.86 straipsnio pagrindu. Be to, prieš 2015-10-06 sudarant nuomos sutartį, atsakovė su ieškove 2015-04-09 buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį Nr. PET-20150409. Pusė metų tarp sutarčių esantis laikotarpis turėjo būti pakankamas, siekiant galutinai apsispręsti, kokiu teisiniu pagrindu apeliantė siekia dirbti su atsakove. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantė šunų kirpimo veiklą pagal galiojančius teisės aktus galėjo teisėtai įgyvendinti keliais pagrindais: rangos sutartimi, paslaugų, darbo sutarties ir pan. Visi šie būdai pripažįstami kaip tinkami ir legali veiklos forma. Ieškovė nuo 2015 m. spalio 6 d. dirbo savarankiškai pagal nuomos sutartį atsakovei priklausančiose patalpose. Jei ji siekė darbo santykių, tai galėjo raštu kreiptis į atsakovę dėl sutartinių santykių pakeitimo (CK 6.204 straipsnis). Apeliantė nurodė, kad pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį (apsimestinis sandoris) sandoris dėl 2015-10-06 darbo vietos ir inventoriaus nuomos sutarties Nr. 98 taip pat negalioja, nes atsakovė pridengė ieškovės nelegalų darbą, išvengė mokestinių prievolių (GPM, VSDĮ ir kt.) ir nepagrįstai perkėlė visą neigiamų pasekmių riziką ieškovei.Pažymėtina, kad mokestinių prievolių vykdymas nėra šios bylos objektu. Kaip nurodė Teisėjų kolegija, apeliantės atliekamas darbas galėjo būti vykdomas keliais teisiniais pagrindais. Atsakovė aiškiai nurodė, kad sutartinių santykių pradžioje, jos netenkino ieškovės kvalifikacija, todėl ji ir nebuvo priimta pagal darbo sutartį, skirtingai nei kitos kirpėjos. Be to, ieškovė jau vykdė analogišką veiklą individualiai, todėl dėl didesnio atlygio lygiai taip pat galėjo būti nesuinteresuota darbo santykių atsiradimu. Tai reiškia, kad nuomos sutartis negali būti pripažintina negaliojančia ab initio (nuo jos sudarymo momento) pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį ir CK 1.95 straipsnio 1 dalį.Sutartimis, kaip ir kitais sandoriais, siekiama tam tikro teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, nustato tam tikrus esminius principus, kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiama dėl sutarčių rūšies, pobūdžio, padarinių, sąlygų tikrosios prasmės. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, nustatant tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas įstatymo įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, formuoja praktiką, kad, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, dažniausiai nepakanka remtis vien lingvistiniu sutarties nuostatų aiškinimu, būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2011). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia.UAB „Pet Style“ nurodė, kad susipažinusi su apeliantės darbiniais įgūdžiais, nusprendė investuoti į ieškovę ir jai mokymus suteikti nemokamai, tačiau buvo suinteresuota iš to gauti tam tikrą vertę, t.y nustatytą laikotarpį gauti nuomos mokestį už nuomojamą darbo vietą ir inventorių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad beveik metus vykdydama sutartį apeliantė faktiniais veiksmais pripažino, kad tokie sutartiniai santykiai buvo tikrieji. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į ieškovės paaiškinimų prieštaringumą teismo posėdžio metu, t.y. ieškovė pradžioje teigė neprisimenanti, kad būtų pasirašiusi ant 2015-11-16 kasos pajamų orderio (Darbo ginčų komisijos byla, b. l. 117), vėliau nurodė, kad ji orderių iš viso negaudavo.Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagoje esančius įrodymus dėl sutartinių santykių trukmės ir pačios apeliantės valią gauti 2016 m. gegužės, birželio, liepos mėnesius mokėjimo už nuomą dokumentus, sprendžia, jog apeliacinis skundas dalyje, kuriuo ginčijamas tarpusavyje prieštaringais teisiniais pagrindais ir faktinėmis aplinkybėmis 2015-10-06 darbo vietos ir inventoriaus nuomos sutarties Nr. 98 galiojimas, atmetamas kaip neįrodytas (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodo, jog faktiškai yra neįmanoma, kad sandoris būtų sudarytas neketinant sukurti teisnių pasekmių ir tuo pačiu jis būtų vykdomas, siekiant kitą sandorį pridegti.

Dėl 2015-04-09 paslaugų teikimo sutarties Nr. PET-20150409 teisėtumo

Apeliantė ginčija sudarytą paslaugų sutartį dėl mokymų (el. b. t. I, b. l. 86–87), argumentuodama tuo, kad tarp šalių buvo susiklostę darbo santykiai ir ieškovė pas atsakovę vykdė jai paskirtą darbo funkciją – šunų kirpimą, kuri yra atsakovės įprastos veiklos dalis ir pagrindinis pajamų šaltinis.Teisėjų kolegija nurodo, kad tai, jog atsakovė savo „Facebook“ puslapyje 2015-03-13 paskelbė, jog besiplečianti šunų kirpykla siūlo darbą profesionaliai šunų kirpėjai bei nurodė, kad siūlomos puikios darbo sąlygos (el. b. t. I, b. l. 26-29), nereiškia, kad apeliantei pasiūlius savo paslaugas atsakovei turėjo atsirasti pareiga sudaryti darbo sutartį. Atsakovė nors skelbime ir nurodė, jog ieško darbuotojos, tačiau, procesiniuose dokumentuose aiškiai teigė, kad apeliantės kvalifikacija jai buvo nepakankama, todėl ir pasiūlė kitą veikos mechanizmą. Jei apeliantei jis netiko, ji turėjo visas sąlygas atsisakyti sudaryti 2015-04-09 paslaugų teikimo sutartį Nr. PET-20150409. Atsakovė nėra įpareigoja sudaryti darbo sutartį tik dėl to, kad apeliantė atsiliepė į darbo skelbimą. Būtent darbdavys renkasi darbuotoją (DK 16 straipsnis). Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinis skyrius, išnagrinėjęs apeliantės skundą, 2016 m. lapkričio 7 d. sprendime Nr. SD-1-13639 padarė išvadą, kad jos veiklą kvalifikuoti kaip nelegalų darbą UAB „Pet Style“ nėra teisinio pagrindo, nes tyrimo metu nebuvo nustatyti bei konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo sudėties, objektyvieji požymiai. Darbo ginčų komisijos nuomone, VMI atlikto operatyvinio patikrinimo metu, kuris buvo netikėtas, pas atsakovę nebuvo nustatyta jokių pažeidimų, kurie būtų susiję su nelegaliu darbu, todėl reiškia, jog ji dirbo atsakovės patalpose paslaugų sutarties pagrindu. VMI apeliantę nubaudė bauda, nes ji dirbo be verslo liudijimo. Taigi VMI ir VDI nustatytos aplinkybės yra pagal tuo metu įvertintą faktinę situaciją, nenustatant apeliantės įrodinėjamų aplinkybių (Darbo ginčų komisijos byla, b. l.144).Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovės įrodinėjamas darbo teisinių santykių faktas nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, išskyrus jos pačios vertinimas dėl šalių tarpusavio įsipareigojimų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog ieškovo paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. Ieškovo paaiškinimų patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su ieškovo paaiškinimais. Jeigu paaiškinimus teikiantis asmuo tas pačias aplinkybes vienu atveju aiškina vienaip, o kitu – jau kitaip, tai yra pagrindo jo paaiškinimus laikyti nenuosekliais ir nepatikimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013). Atsižvelgiant į šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos suformuluotą taisyklę, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta kaip pagrįstą pirmosios instancijos išvadą dėl ieškovės paaiškinimų nenuoseklumo. Ieškovė įrodinėja sutarties fiktyvumą, kurį paneigia į bylą pateikti 2015 m. spalio 6 d. prekių priėmimo – perdavimo aktai, PVM sąskaitos faktūros ((duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderiai (PAT 85, PAT 84, PAT 81), patvirtinantys nuomos sutarties sąlygas ir jos vykdymą. Darbo ginčų komisijos nustatyta, jog ieškovė reguliariai mokėjo mokestį už patalpų nuomą (Darbo ginčų komisijos byla, b. l. 107, 109–114). Tai visiškai paneigia apeliantės įrodinėjamą aplinkybę, jog šalis siejo darbo santykiai, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė, pasimokiusi pagal 2015-04-09 paslaugų teikimo sutartį Nr. PET-20150409, gaudama pelną pagal vykdomą veiklą, buvo suinteresuota dirbti su atsakovės klientais atsakovės patalpose.Be kita ko, apeliantė ginčija paslaugų sutartį po to, kai ji yra įvykdyta (galiojo nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d.). Į Darbo ginčų komisija ieškovė kreipėsi 2016 m. spalio 13 d., po to, kai ieškovė pranešimais 2016-06-08 ir 2016-06-07 kreipėsi į atsakovę dėl nuomos sutarties nutraukimo dėl sveikatos būklės (el. b. t. I, b. l. 36, 39), o šalys nesusitarė dėl sutarties nutraukimo joms priimtinomis sąlygomis. Tai taip pat patvirtina, kad beveik metus apeliantę tenkinusi sutartis atitiko jos tikrąją valią. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos išvados dėl pavaldumo santykių nebuvimo, komentuodama byloje surinktus įrodymus (CPK 12, 178 straipsnis). Tai, kad buvo derinamasi dėl jos atvykimo laiko ir tikslinama, kada ji atvyks į darbą, tėra aplinkybė, skirta tinkamam darbo organizavimui užtikrinti, nes ne tik apeliantė naudojosi atsakovės patalpomis ir priemonėmis. Paslaugų sutarties laikotarpiu jokio darbo grafiko vesta nebuvo. Pati apeliantė, taip pat nesudarinėjo savo iniciatyva pas atsakovę praleisto laiko apskaitos. Paprastai, kai kyla ginčas dėl darbo laiko ir užmokesčio, darbuotojai yra linkę savo iniciatyva fiksuoti savo sudarytose lentelėse darbo laiką. Šiuo atveju apeliantė nurodė, kad per mėnesį šalių sutartas vidutinis darbo užmokestis buvo apie 1000 Eur per mėnesį į „rankas“. Pagal kokį metodą jis apskaičiuotas ir koks tuomet buvo sutartas apmokėjimo mechanizmas, apeliantė visiškai nepaaiškina nei viename procesiniame dokumente. Taigi, jei šalys tarėsi, anot apeliantės, dėl darbo užmokesčio, ir ji nepateikia jokios detalesnės informacijos apie šį faktą, Teisėjų kolegijos nuomone, visiškai paneigia, jog jų tarpusavio santykiai atitiko galiojusio DK 95 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias privalomą susitarimą dėl būtinųjų darbo sąlygų. Be kita ko, nors ieškovė nurodė, kad nuolat prašė atsakovės su ja sudaryti darbo sutartį, tačiau rašytino dokumento, kuriuo galėtų pagrįsti šią aplinkybę nepateikė. Apeliantė įrodinėja, jog ji pas atsakovę nesimokė, o nuo pat veiklos pas atsakovę pradžios kirpo šunis, kadangi ieškovė šunis laisvalaikiu kirpo iki 2015 metų, turėjo šunų kirpimo patirties ir mokėjo juos kirpti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam kad galėtum įrodyti išsimokslinimo faktą atitinkamoje srityje, reikia pateikti dokumentą (pvz., sertifikatą apie praeitą mokymo programą ir baigimą pagal tam tikrus kvalifikacinius kriterijus, profesinio baigimo atitinkamoje srityje diplomą ir pan.). Nagrinėjamu atveju ieškovė 2013 m. balandžio 6 d. buvo išklausiusi šunų kailio paruošimo kursus (Darbo ginčų komisijos byla, b. l.124), kokius įgijo įgūdžius, išklausiusi kursus, nėra įrodymų (CPK 12, 178 straipsnis). Taip pat dalyvavo praktiniame seminare dėl jorkšyro terjero kirpimo ir priežiūros (el. b. t. I, b. l. 25). Darbas pas atsakovę, iš jos paaiškinimo, tik pagal bendrus įgūdžius, be technikos išmanymo, nebuvo galimas. Teisėjų kolegija nurodo, kad įmonė, kuri teikia įvairias paslaugas gyvūnų priežiūros srityje, privalo saugoti dalykinę reputaciją, todėl yra suinteresuota, jog joje paslaugas teiktų savo srities profesionalai. Tik tokiu būdu, kai susiformuoja pastovus klientų sąrašas, net ir iš nuomos, galima numatyti pelną. Tokiu atveju, darbas atsakovės patalpose, kai yra profesionalių kitų paslaugų tiekėjų ar darbuotojų, iš kurių galima mokytis, taip pat yra atlygintinas paslaugų teikimas. Ginčo paslaugų sutarties 1.1 punktu atsakovė įsipareigojo parinkti asmenį, kuris apmokytų ieškovę kirpimo technikos, o pagal sutarties 3.4 punktą nurodyti kaip naudoti atitinkamą šampūną.Pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė kryptingai siekė tobulėjimo toje verslo srityje, kuri jai patinka ir garantuoja daugiau nei vidutinį atlygį Lietuvoje. Pasibaigus ginčo paslaugų sutarčiai, ieškovė kreipėsi į Lietuvos darbo biržą, kuri 2015-08-27 ieškovei išdavė Bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesinio mokymo kuponą Nr. IDR/PMK/1-366 (Darbo ginčų komisijos byla, b. l. 97–98), todėl ieškovė ir atsakovė 2015-08-28 pasirašė profesinio mokymo sutartį Nr. 19 (Darbo ginčų komisijos byla, b. l. 99–100). Taigi Teisėjų kolegija sprendžia, kad jei jau tuo metu netenkino apeliantės šalių sutartiniai santykiai, nebūtų protinga vėl naudotis atsakovės paslaugomis, įgyjant kvalifikacinį pažymėjimą, o dar vėliau, t.y. 2015 m. spalio 6 d., sudaryti nuomos sutartį. Dogmatiškai vertinant chronologine tvarka šiuos įvykius, apeliantei nurodžius, jog ji neturėjo pakankamai lėšų, kad galėtų vykdyti šunų kirpimo individualią veiklą, investuojant į mokymus, galima padaryti išvadą, jog ieškovė išmoko šio amato, gavo kvalifikacinį pažymėjimą, po to susitarė dėl veiklos vykdymo atsakovės patalpose. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantė neįrodė sandorio negaliojimo pagal CK 1.80, 1.81 straipsnius. Taip pat įvertinus, kad apeliantė siekė įgyti žinių ir patirties šunų kirpimo srityje ir įgijo, tai pagrindžia gauti pažymėjimai būtent iš atsakovės įmonės (el. b. t. I, b. l.63, 64), reiškia, kad sudaryta sutartis atitiko jos valią, todėl nėra pagrindo pripažinti jos negaliojančia CK 1.87 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija nurodė, kad sandoris negali būti ir apsimestinis, ir neketinat sukurti teisinių pasekmių, todėl atmeta apeliantės prašymą pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.87 straipsnį. Teisėjų kolegijos išvadą dėl paslaugų sutarties tikrumo pagrindžia facebook paskyroje esantis 2015 m. vasario 10 d. skelbimas, jog ieškovė vis dar kerpa šunis Senuose Trakuose (Darbo ginčų komisijos byla, b. l.93), o tai reiškia, kad prieš sutartinius santykius su atsakove ji vykdė individualiai veiklą, žinojo tokio verslo ypatumus. Tuo atveju, jei civilinė sutartis, kaip ji nurodo prašymuose dėl jos nutraukimo (Darbo ginčų komisijos byla, b. l.64-67), pažeidžia jos teisėtus interesus dėl esminės šalių nelygybės arba jei pasidarė sunkiau ją vykdyti dėl pasikeitusių aplinkybių, ieškovė tuo pagrindu ir turėtų kreiptis į teismą.

Dėl bylos sustabdymo ir ekspertizės skyrimo

Apeliantė nurodė, kad pateikta 2015-04-09 Paslaugų teikimo sutartis Nr. PET-20150409 (el. b. t. I, b. l.. 86-87) galimai yra suklastota, dėl to buvo kreiptasi į ikiteisminio tyrimo institucijas. Tačiau ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas gali užtrukti, todėl nagrinėjamoje byloje tikslinga skirti teismo ekspertizę, siekiant išsiaiškinti, ar apeliantė pasirašė 2015-04-09 Paslaugų teikimo sutartį Nr. PET-20150409 (el. b. t. I, b. l. 86-87). Rašysenos ekspertizė reikalinga, nes minėtas dokumentas formaliai rodo, jog apeliantė laikotarpiu nuo 2015-04-09 iki 2015-08-25 mokėsi pas atsakovę, nors tai neatitinka tikrovės. Taip pat paskyrus teismo rašysenos ekspertizę galima patikrinti byloje pateiktų kasos pajamų orderių (el. b. t. I, b. l. 121-123) pasirašymo faktą, nes ieškovė neprisimena, jog tokius dokumentus būtų pasirašiusi. Taigi apeliantė remdamasi aplinkybe dėl to, kad neatsimena, ar pasirašė finansinius dokumentus, prašo apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje skirti ekspertizę. Teisėjų kolegija tokį argumentavimą laiko nepakankamai motyvuotu, juolab, kad asmenys, įregistravę individualią veiklą ar turėję verslo liudijimus, turi deklaruoti pajamas. Tai reiškia, kad apeliantė turėtų suprasti finansinės atskaitomybės dokumentų svarbą ir pagal juos tiksliai vesti apkaitą. Atsižvelgiant į tai, Teisėju kolegija atmeta prašymą dėl bylos sustabdymo ir ekspertizės skyrimo, kaip neatitinkantį CPK 7, 212 straipsnių. Kita vertus CPK 212 straipsnis numato, jog ekspertizė yra skiriama ne faktų prisiminimui patikrinti, o tuo atveju, kai yra pagrįstų duomenų, jog parašas ir/ar patys finansiniai dokumentai yra suklastoti, ir to patikrinimui reikalingos specialios žinios. Teismas nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų apeliacijos objektui (CK 1.5 straipsnis; CPK 5 straipsnis, 7 straipsnis, 177 - 179 straipsniai, 185 straipsnis, 270 straipsnis, 313 straipsnis, 320 straipsnis, 328 straipsnis). Iš esmės apeliantė tik pakartoja aplinkybes dėl įrodinėjamų sandorių negaliojimo, pateikdama savo vertinimą dėl ginčo aplinkybių ir teismo išvadų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010), todėl apeliacinės instancijos teismas papildomai nepasisako dėl apeliantės pateikiamo liudytojų parodymų vertinimo, pritardama pirmosios instancijos išvadoms, kurias jis padarė, detaliai apklausęs ir įvertinęs jų paaiškinimų nuoseklumą, remiantis dogmatiniu metodu.Apeliaciniame skunde taip pat keliamas įrodymų vertinimo klausimas, nurodant, kad jie buvo įvertinti netinkamai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais apeliantė išreiškia nesutikimą su teismo sprendimu, iš esmės pakartodama savo poziciją dėl ginčo aplinkybių, o teisės aktų ir teismų praktikos nurodymas, neįrodinėjant aplinkybių sutapimo su šios bylos aplinkybėmis (racio decidedi), nėra faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, galintys paneigti sprendimo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 306 straipsnio1 dalies 4 punktas).Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimus, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsakovė patyrė 2 072,12 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo 8.11. punkte rekomenduojamų priteisti dydžių. Tačiau apeliacinėje instancijoje iš esmės nebuvo pateikta kitų argumentų dėl ginčo esmės, o atsakovė rėmėsi pirmosios instancijos teismo sprendimu, pakartodama jo nuostatas, bei kitų nagrinėtų ginčų tarp šalių aplinkybėmis, todėl laikytina, kad atsiliepimo surašymui nereikėjo sugaišti daug laiko, byloje nebuvo nagrinėjami sudėtingi teisės aiškinimo klausimai, todėl atsakovės bylinėjimosi išlaidos mažinamos iki apeliacinės instancijos teismo vertinimu protingo dydžio, t.y. 1 000 Eur. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

ieškovės Ž. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pet Style“ (juridinio asmens kodas 300155345) iš ieškovės Ž. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.