Vilniaus apygardos teismo nutartis

2009-11-25 · Civilinė byla Nr. 2A-1015-611/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-11-25
Bylos Nr.
2A-1015-611/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski, Tatjana Žukauskienė
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Ieškovas
UAB „Vilniaus energija“
Trečiasis asmuo
B. A.
Kategorijos
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1015-611/2009Procesinio sprendimo kategorija: 45.5.; 99.9.; 121.15.; 121.18.; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. lapkričio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti

iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Andžej Maciejevski,teisėjų Romualdos Janovičienės ir Tatjanos Žukauskienės,sekretoriaujant Jonei Markovičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretysis asmuo B. A..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1558,03 Lt įsiskolinimą, 5 % metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2008-01-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas teikia šilumos energiją butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiam atsakovui. Minėtas butas yra išnuomotas trečiajam asmeniui, tačiau individuali šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su trečiuoju asmeniu nebuvo sudaryta, todėl šilumos vartotojas yra buto savininkas, t.y. atsakovas, turintis prievolę mokėti mokesčius už teikiamą šilumą ir karštą vandenį. Atsakovas už ieškovo suteiktas paslaugas nuo 2007-06-01 d. iki 2008-11-30 nemokėjo, nors šiluma bei karštas vanduo buvo tiekiami pastoviai.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas buvo išnuomotas trečiajam asmeniui B. A.. Pagal LR CK 6.584 str. 1 d. mokestis už šiluminę energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Be to, ieškovas niekada neteikė atsakovui sąskaitų už šilumos energiją, jos buvo teikiamos trečiajam asmeniui - buto nuomininkui. Ieškovas žinojo apie faktinį šilumos energijos vartotoją, t.y. tretįjį asmenį, todėl šiuo atveju energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra būtent nuomininkas, t.y. tretysis asmuo.

Tretysis asmuo B. A. su ieškiniu sutiko.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 1558,03 Lt įsiskolinimą, 5 % metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2009-01-22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad butas adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui ir yra išnuomotas B. A. 2001-12-27 Nuomos sutarties Nr. 3512 pagrindu (b.l.7). Iš ieškovo į bylą pateiktos įsiskolinimo skaičiuotės turinio teismas nustatė, kad nuo 2007-06-01 iki 2008-11-30 įsiskolinimas už ieškovo teikiamą šilumą butui sudarė 1558,03 Lt sumą (b.l. 8). Atsakovas pateiktų paskaičiavimų neginčijo. Iš ieškovo 2008-09-30 pretenzijos nustatė, jog ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl įsiskolinimo už šilumos teikimą butui apmokėjimo (b.l. 9-10). Iš 2008-10-14 pranešimo turinio nustatė, jog atsakovas nurodė, kad už suvartotą šilumos energiją turi atsiskaityti buto nuomininkas (b.l. 11). Iš 2001-12-27 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. 3512 turinio nustatė, kad atsakovas išnuomojo trečiajam asmeniui butą, esantį (duomenys neskelbtini), o tretysis asmuo įsipareigojo mokėti atsakovui buto nuomos ir komunalinius mokesčius (b.l. 33-36). Byloje nebuvo nustatyta, kad šalis siejo rašytinė sutartis, įregistruota viešame registre. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog šilumos ir karšto vandens tiekimo paslaugų sutartis nebuvo pasirašyta su nuomininkais ir ieškovu, ir atsakomybė už tiektą ir sunaudotą šilumos energiją tenka patalpų savininkui. Nors tarp ieškovo ir atsakovo individuali rašytinė energijos pirkimo-pardavimo sutartis ir nebuvo sudaryta, tačiau tokia sutartis yra laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais tarp ieškovo, kaip šilumos tiekėjo, ir atsakovo, t.y. pastato savininko. Teismas nurodė, jog nuomos sutartis nebuvo įregistruota viešame registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, t.y. šiuo atveju prieš ieškovą.

Šalies argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju yra taikytini LR CK 6.584 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr. 876, kaip reguliuojantys ginčo santykius, įtvirtinantys ginčo santykių dalyvių teises, pareigas bei atsakomybę. Teismas, priteisdamas skolą iš atsakovo, turėjo taikyti LR CK 6.584 str., kuris yra sukonkretintas LR Vyriausybės nutarime Nr. 876, kuriame yra apibrėžta valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymas už šilumos energijos tiekimą. Taip pat teismas turėjo įvertinti ir tai, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, jog būtina nustatyti galutinį energijos vartotoją. Mano, jog nagrinėjamu atveju yra formuojama ydinga teismų praktika, kad faktinis energijos vartotojas nebūtų įpareigotas apmokėti už faktiškai suvartotą energiją, nors tokia pareiga kyla tiek iš teisės aktų nuostatų analizės, tiek iš teismų praktikos. Teigia, kad įvertinus ieškovo veiksmus laikytina, kad UAB „Vilniaus energija“ šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė buto nuomininką ir būtent nuomininko ir ieškovo konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo- pardavimo teisiniai santykiai. Teigia, kad nors su buto nuomininku nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai rodė, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas teikė šilumos energiją butui, o nuomininkas ją vartojo, t.y. pripažino sandorį, todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę – už pateiktą šilumos energiją mokėti nustatytais terminais. Todėl atsakovu byloje turėjo būti laikomas buto nuomininkas, su kuriuo ieškovas pats konkliudentiniais veiksmais sudarė energijos pirkimo- pardavimo sutartį ir kuris naudojosi ieškovo teikiama šiluma. Apeliantas, remdamasis 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 356V nurodė, tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos nuomininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Nurodė, jog pirmos instancijos teismas visiškai nevertino pateiktų argumentų, kad nuomojamame bute gyvenančių asmenų skaičius yra reikšmingas sprendžiant klausimą dėl skolos dydžio. Ieškovas paskaičiuodamas skolą rėmėsi senais 2002 m. duomenimis, t.y. pažymą iš UAB „Lazdynų būstas“, kuriuose nurodytas gyventojų skaičius – 2. Nėra aišku kokiais duomenimis atsakovas skaičiuoja susidariusį įsiskolinimą nuo 2007-06-01 dviem asmenims, kadangi pagal gyventojo centro registro duomenis bute adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą yra deklaravęs tik vienas asmuo, t.y. B. A.. Mano, jog teismas nepagrįstai priteisė 590 Lt procesinių dokumentų parengimo išlaidų iš atsakovo. Ieškiniui surašyti specialių žinių neprireikė bei nereikalavo sudėtingos ir plačios teisės normų analizės. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad palaiko savo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, jog šis ištirtų teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir Vyriausybės nutarimui išdėstytus argumentus dėl LR ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų neatitikimo LR Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintam Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašui, LR Šilumos ūkio įstatymui, LR Civilinio kodekso 6.384 str. 1 d. Teismas dėl minėto prašymo visiškai nepasisakė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, prašė priteisti iš apelianto 1190 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teigia, kad nepagrįstas apelianto teiginys, jog teismas, priteisdamas skolą iš atsakovo, pažeidė LR CK 6.584 str. ir LR Vyriausybės nutarimą Nr. 876. Nurodo, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutarties išaiškinimais, matyti, jog CK 6.584 ir Vyriausybės nutarimo normos nekonkuruoja su 2003-06-30 LR Ūkio ministro įsakymo normomis, kadangi jos reglamentuoja skirtingus teisinius santykius. Ieškovas pažymi, kad apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, nepagrįstai teigė, jog yra būtina įvertinti, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas, kadangi apelianto nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose yra nagrinėjami ginčai dėl atsiskaitymo už elektros energijos, o ne šilumos teikimo paslaugas. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad nors ir negalima remtis minėtais kasacinės instancijos teismo precedentais, tačiau šiose civilinėse bylose taip pat pripažįstama, jog elektros energijos vartotoju privalu laikyti patalpų savininką, o ne nuomininką ar kitą asmenį, faktiškai naudojantį gyvenamąsias patalpas. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai pažymėjęs, jog kuomet nėra sudarytos rašytinės šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią šilumos vartotoju būtų laikomas kitas asmuo, o ne patalpų savininkas, pagal standartines šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas, asmeniu, atsakingu už atsiskaitymą su šilumos tiekėju, laikomas savininkas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs teisminę praktiką dėl savininko pareigos atsiskaityti už šilumos energiją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nustatęs, jog standartinės šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos yra taikomos tol, kol jos nėra šalių pakeistos rašytiniu susitarimu. Apeliantas, kaip patalpų nuomotojas, nekontroliavo ar nuomininkas laikosi Vyriausybės 2001-07-11 nutarime Nr. 876 numatytų pareigų, t.y. ar su šilumos tiekėju sudarė rašytinę sutartį ar laiku atsiskaitė už teikiamas paslaugas. Pažymėjo, jog mokesčiai už karštą vandenį buvo skaičiuojami dviem asmenims, remiantis 2002-12-31 UAB „Lazdynų būstas“ pateiktais duomenimis, nei nuomininkas, nei buto savininkas apie gyventojų skaičiaus pasikeitimą neinformavo. Pažymėjo, jog atsakovo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą yra piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, kadangi, kasacinės instancijos teismas nutartimi Nr. 3K-3-3/2008 išaiškino apelianto prašomų ištirti teisės normų taikymo klausimus. Nesutinka su apelianto argumentu, jog šilumos energijos paslaugų teikimo teisiniai santykiai nėra sudėtingi ir nereikalaujantys specialių žinių. Pažymi, jog ruošiantis procesui nuolat reikia tikrinti susijusių galiojančių teisės aktų reguliavimą, teismų praktiką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešas interesas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, ir už laikotarpiu nuo 2007-06-01 iki 2008-11-30 butui tiektą šilumos energiją yra susidaręs 1558,03 Lt įsiskolinimas (b.l.7-8). Minėtame bute Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo patalpų nuomos pagrindu gyvena B. A. (b.l.7, 33-35). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į specialias šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, įtvirtintas Šilumos ūkio įstatyme, jį detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose, teisės aiškinimą bei formuojamą teismų praktiką, ieškovo reikalavimą priteisi įsiskolinimą tenkino, remdamasis tuo, kad, jeigu buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties pagal individualias sąlygas, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas, ir pagal jas šilumos energijos vartotoju ir, atitinkamai asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą energiją, yra buto savininkas. Atsakovas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja LR CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t.y. bendrosios normos, skirtos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams reguliuoti, ir specialiosios, t.y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis vadovavosi.

Šilumos tiekimo sutartis yra viešoji sutartis, pagal kurią vartotoju gali būti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys (LR CK 6.383 str.). Viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamais teisės aktais. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 62 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo. Taisyklių 52.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas-šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas-buitinis šilumos vartotojas. Aptartas teisinis reglamentavimas lemia tai, kad, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Tokia išvada pripažįstama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008; 2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-280/2009).

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 punktą ir Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 5 punkte pateiktą šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoką šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis gali būti ir juridinis asmuo, vartojantis šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, tarp jų ir daugiabučiame name esančiose gyvenamosiose patalpose. Teismų praktikoje pripažįstama, jog šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog tarp ieškovo ir buto nuomininko nebuvo sudarytas susitarimas dėl individualių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų, taip pat byloje nesant įrodymų apie tai, kad atsakovas su buto nuomininku sudaręs nuomos sutartį, aptaręs atsiskaitymo už šilumos energiją, tiekiamą butui, sąlygas ir tvarką, konstatavo, kad tarp ginčo šalių ir B. A. nebuvo pasiektas susitarimas dėl individualių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje (b.l. 33-35) nenumatytos nuostatos, numatančios atsiskaitymą už sunaudotą šilumos energiją tvarką, o pati gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis nėra įregistruota viešame registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis (LR CK 6.579 str. 4 d.). Tokiu būdu atsakomybė už tiektą ir sunaudotą šilumos energiją tenka atsakovui, t.y. Vilniaus miesto savivaldybei. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka.

Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Nurodytų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 56 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; standartinės sąlygos galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šių sąlygų (Taisyklių 57 p.). Aptariamų Taisyklių 65 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, ir standartinės sąlygos galioja tol, kol šalys individualiai susitaria dėl sutarčių sąlygų (Taisyklių 66 p.). Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas neteisingai nustatė, jog ginčo santykių nereguliuoja CK 6.584 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kadangi nurodytų aktų nuostatos iš tikrųjų reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių.

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog tarp ieškovo ir nuomininko buvo susiklostę prievoliniai santykiai, kai ieškovas butui tiekė šilumos energiją, kuria naudojosi buto nuomininkas, laikytina, kad šalių valia tiekti ir gauti šilumos energiją buvo realizuota konkliudentiniais veiksmais, o faktinis šilumos energijos vartotojas laikytinas buto nuomininkas. Tačiau tokie apelianto argumentai atmestini, nes, kaip jau minėta, tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko (atsakovo), nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.

Apelianto argumentai, kad susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko dėl šilumos energijos tiekimo ir atsiskaitymo turėjo atsirasti 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“ pagrindu, todėl teismas nepagrįstai juo nesivadavo ir nelaikė, jog atsiskaityti su ieškovu turi nuomininkas, o ne patalpų savininkas, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi nurodytas sprendimas yra skirtas savivaldybės įmonių veiklai reglamentuoti ir negali būti vertinamas kaip dvišalis susitarimas su ieškovu dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų ir atsiskaitymo per nuomininkus tvarkos.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog skaičiuojant įsiskolinimo dydį už šilumos energiją turėjo būti atsižvelgiama į nuomojamame bute gyvenančių asmenų skaičių. Tačiau apelianto nurodyti duomenys, jog gyventojų registro tarnybos išrašas (b.l. 66) įrodo, jog bute adresu (duomenys neskelbtini), savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs tik vienas asmuo, nėra laikomi tinkamais įrodymais. Šis išrašas tik patvirtina trečiojo asmens gyvenamosios vietos deklaraciją minėtame bute, tačiau neįrodo, kiek iš viso asmenų šiame bute gyvena. Sodros išrašas (b.l. 67) pagrindžia ieškovo teiginius, jog bute gyvena daugiau nei vienas asmuo, kadangi B. A. laikotarpiu 2008-10-07 – 2009-03-14 įvardijama kaip „asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų“. Nustatyta aplinkybė suponuoja išvadą, jog bute gyvena tretysis asmuo su vaiku, o tai reiškia, kad bute gyvena mažiausiai du asmenys. Pažymima, jog tretysis asmuo teismo posėdžio metu neginčijo ieškovo nurodytos aplinkybės dėl gyventojų skaičiaus. Pabrėžtina, jog tretysis asmuo su atsakovu sudarė nuomos sutartį 2001 m., ieškovas teikė sąskaitas remiantis UAB „Lazdijų būstas“ 2002 m. pateiktais duomenimis, skaičiuodamas mokesčius už dviejų asmenų sunaudotą šilumos energiją, įsiskolinimas pradėtas skaičiuoti nuo 2006 m., gyventojų skaičius nebuvo keičiamas, todėl ši išvada patvirtina, jog ieškovo įsiskolinimo apskaičiavimas yra teisingas.

Apeliantas taip pat teigia, kad šioje byloje yra būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar LR Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punktas, 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktai atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 punktams, Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 7 ir 25 punktams, CK 6.384 straipsnio 1 daliai (b.l.39-43). Toks prašymas netenkintinas, kadangi LR CPK 3 str. 4 dalis numato, kad teismas, nustatęs, jog byloje taikomas teisės norminis aktas ar jo dalis prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, priimdamas sprendimą, neturi vadovautis tokiu teisės aktu, o turi teisę kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes ir taikomus teisės aktus, nėra faktinio ir teisinio pagrindo manyti, jog apelianto nurodytos nuostatos prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, kadangi teisės aktai, kuriais remiasi atsakovas, ir teisės aktai, kuriais remiasi ieškovas, reguliuoja pagal savo prigimtį skirtingus teisinius santykius, todėl tarp jų nėra prieštaravimo, todėl nėra būtinybės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

LR teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Nagrinėjama byla yra analogiška bylai Nr.3K-3-280/2009, užbaigtai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-09 nutartimi. Todėl nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas yra saistomas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytų teisės aiškinimo taisyklių ir jomis vadovaujasi. Dėl to šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis apelianto (atsakovo) nurodytomis kasacinės instancijos teismo nutartimis (2008-02-02 nutartimi byloje Nr.3K-3-211/2007, 2005-04-25 nutartimi byloje Nr.3K-3-269/2005 ir t.t.), kadangi po nurodytų nutarčių priėmimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pasikeitė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008; 2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-280/2009 ir kt.). Taip pat pažymėtina, jog teisingumo bei asmenų lygybės įstatymui ir teismui principų įgyvendinimas reikalauja, kad teismai analogiškose situacijose kylančius ginčus spręstų vienodai, vienodai aiškintų ir taikytų tas pačias teisės normas.

Kolegija atmeta apelianto argumentus, dėl priteistų per didelių bylinėjimosi išlaidų. LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakyme Nr. 1R-85 rekomenduojama priteisiant atstovavimo išlaidas atsižvelgti, į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Atsižvelgiant į bylos apimtį, surinktų įrodymų visumą, parengtus procesinius dokumentus, dalyvavimą posėdžiuose laiką, pirmos instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma atitinka LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad priteista bylinėjimosi išlaidų suma nepagrįsta. Vadovaujantis LR CPK 93 str., 98 str., atmetus apeliacinį skundą iš apelianto ieškovui priteitinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Kadangi pagrindiniai įrodymai buvo surinkti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, ir ieškovo atstovo darbo sąnaudos apeliacinės instancijos teisme nebuvo didelės, ieškovo atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos nuo 1190 Lt iki 600 Lt.

Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurias sudaro 9,85 Lt, į valstybės biudžetą (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 2 d.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 600 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 9,85 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Kolegijos pirmininkas Andžej MaciejevskiTeisėjos Romualda JanovičienėTatjana Žukauskienė