Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Stungio apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu keturiolikai metų;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, paskiriant ją atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, R. K. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš R. K. priteista 899, 50 Lt turtinei žalai atlyginti ir 32 200 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios J. P. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 31 d., laikotarpiu nuo 19 val. 59 min. iki 20 val. 12 min., tiksliau nenustatytu laiku, savo namo, esančio (duomenys neskelbtini) virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia vieną kartą iš neteisėtai laikyto ginklo - fabrikinės gamybos 8 mm kalibro „IŽ-79-8“ modelio dujinio pistoleto Nr. TPH 5049, savadarbiu būdu perdirbto pakeičiant jo vamzdį ir tokiu būdu pritaikant jį šaudyti 7,65 mm kalibro Brauningo pistoletų šoviniais, šovė į J. P., tuo nukentėjusiajai padarydamas šautinį kiaurinį krūtinės ląstos sužalojimą, pasireiškusį šautine šūvio įėjimo žaizda krūtinės kairėje pusėje, kiauriniu širdies kairiojo skilvelio sužalojimu, šautine šūvio išėjimo žaizda nugaros kairėje pusėje, kas komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, dėl ko nukentėjusioji įvykio vietoje mirė, t.y. tyčia nužudė J. P..

R. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo nenustatyto laiko iki 2010 m. kovo 31 d., 23 val. 00 min., savo namuose Biržuose, Kilučių g. 8, neteisėtai, neturėdamas leidimo laikė šaunamąjį ginklą bei šaudmenis – fabrikinės gamybos 8 mm kalibro „IŽ-79-8“ modelio dujinį pistoletą Nr. TPH 5049, savadarbiu būdu perdirbtą pakeičiant jo vamzdį ir tokiu būdu pritaikant jį šaudyti 7,65 mm kalibro Brauningo pistoletų šoviniais ir 5 šaudmenis -7,65 mm kalibro Brauningo šovinius, skirtus šaudyti iš įvairių modelių 7,65 mm kalibro pistoletų bei pistoletų-kulkosvaidžių.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas tvirtina, kad nusikalstamų veikų, už kurias buvo nuteistas Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, jis nepadarė, o ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikę pareigūnai buvo šališki ir ėmėsi neteisėtų priemonių siekdami surinkti jį įkaltinančius duomenis. Anot nuteistojo, ikiteisminio tyrimo metu atliktų specialistų tyrimų išvadose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji J. P. nusišovė pati, kadangi šūvio pėdsakai buvo rasti tik ant jos rankų ir galvos. Tuo tarpu ant apelianto ir J. P. drabužių rasti šūvio pėdsakai yra antriniai ir susiformavo R. K. liečiant J. P. lavoną. Aplinkybę, jog ginklą atsinešė pati J. P., patvirtina jos rankinėjerasti ginklo pėdsakai. Nuteistasis R. K., aiškindamas įvykio aplinkybes, nurodo, kad tuo metu, kai J. P. nusišovė, jo tame pačiame kambaryje nebuvo. Jis, išgirdęs šūvio garsą, išlaužė kambario, kuriame tuo metu buvo nukentėjusioji, duris, ir į jį patekęs rado gulinčią ir merdinčią J. P. bei šalia jos kairės rankos gulintį ginklą. Apeliantas pažymi, kad visos šios aplinkybės buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, iki prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą 2010 metų lapkričio mėnesį. R. K. nuomone, šio tyrimo atnaujinimą ir procesinių veiksmų atlikimą jame paskatino 2013 metais Biržų mieste padaryti didelį rezonansą sukėlę nusikaltimai. Netrukus ši baudžiamoji byla buvo perduota Panevėžio apygardos teismui, nors jokių naujų aplinkybių nebuvo nustatyta.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad tyrėja R. S. sąmoningai iškraipė liudytojų parodymus protokoluose užfiksuodama, jog šie teigė, kad iki atvykstant policijos pareigūnams ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojams R. K. rankos buvo subintuotos. Šia aplinkybe remdamasis apygardos teismas padarė išvadą, jog būtent dėl to ant nuteistojo rankų galėjo nelikti šūvio pėdsakų. Apeliantas tvirtina, kad rankos jam buvo subintuotos tik nuvežus jį į Biržų ligoninės priėmimo skyrių, jau po to, kai buvo atlikti procesiniai veiksmai šūvio pėdsakams surasti. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojai M. B., V. J. bei L. A..

R. K. nurodo, kad nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojų M. B. ir V. J. parodymus, kuriuose šie patvirtino, kad atvykę į įvykio vietą matė išlaužtas kambario duris. Tokie liudytojų parodymai sutampa su apelianto byloje duotais parodymais apie tai, kad, išgirdęs šūvio garsą ir bandydamas patekti į kambarį, kuriame tuo metu buvo J. P., jis išlaužė duris.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka ir su eksperto E. B. teisiamajame posėdyje duotais paaiškinimais, jog J. P. nusišauti ginklą laikant kairėje rankoje turėjo būti nepatogu. Tačiau atsakydamas į gynėjo užduotą klausimą ekspertas patvirtino savo išvadą, jog J. P. savižudybės versija negali būti kategoriškai atmesta. Nuteistojo teigimu, kritiškai turėtų būti vertinami ir E. P. bei E. S. parodymai apie tai, kad J. P. ruošėsi grįžti gyventi į Vilnių pas E. S.. Tokie minėtų proceso dalyvių parodymai nepatvirtinami jokiais objektyviais bylos duomenimis. Priešingai, liudytoja E. Z., J. P. dukters darželio auklėtoja, parodė, kad J. P. su dukra į Vilnių ruošėsi važiuoti trumpam laikotarpiui, švęsti Velykų. Apelianto teigimu, šioje byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad ginklas, kuriuo nusišovė J. P., priklausė jam.

R. K. apeliaciniame skunde teigia, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, J. P. turėjo priežasčių nusižudyti, kadangi jis (R. K.), sužinojęs apie nukentėjusiosios neištikimybę, pagrasino su ja išsiskirti. Įvykio dieną J. P. pas jį atėjo norėdama susitaikyti, tačiau apeliantui ją atstūmus, ši nusižudė.

Nuteistojo R. K. gynėjas advokatas K. Stungys apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad R. K. nuteistas už nusikalstamas veikas, kurių nepadarė, o pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, nesilaikė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20, 241, 301, 305 straipsnių reikalavimų, tokiu būdu padarydamas esminius minėtų teisės normų pažeidimus, suvaržiusius R. K. teisę į sąžiningą baudžiamąjį procesą. Gynėjo nuomone, bylą nagrinėjęs Panevėžio apygardos teismo teisėjas buvo šališkas. Šį teiginį apeliantas grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teisme E. S. buvo pripažintas nukentėjusiuoju, nors jis su J. P. nebuvo sudaręs santuokos, su ja faktiškai negyveno ir kartu neaugino judviejų vaiko. Teisėjas išankstinį šališkumą pademonstravo ir atmesdamas visus, apelianto nuomone, pagrįstus gynybos prašymus: dėl pakartotinės įvykio vietos apžiūros atlikimo, reikalavimo pateikti į baudžiamąją bylą visas įvykio vietos apžiūros metu padarytas fotonuotraukas, prašymo leisti gynybai susipažinti su visais teismo posėdžių protokolais, dėl baudžiamosios bylos, kurioje buvo kaltinamas A. V., išreikalavimo ir prijungimo prie šios baudžiamosios bylos. Panevėžio apygardos teismo šališkumas, anot advokato, pasireiškė ir netinkamu įrodymų vertinimu bei griežtesnės, nei prašė kaltinimą palaikęs prokuroras, bausmės paskyrimu R. K..

Apeliaciniame skunde teigiama, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu bylai reikšmingi duomenys buvo renkami tendencingai, siekiant įkaltinti R. K. J. P. nužudymu ir visiškai netiriant versijos, jog J. P. nusižudė pati. Todėl apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo įvertinti visi šiai bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai. Nuoseklius R. K. parodymus apie tai, kad J. P. nusižudė, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. M147/10(05), kurioje konstatuota, kad, atsižvelgiant į sužalojimo pobūdį, jo lokalizaciją bei kanalo kryptį kūne, šūvio pėdsakus ir šūvio atstumą, nukentėjusioji galėjo ir pati pasidaryti tokį sužalojimą. Ši išvada sutampa ir su specialistų išvadomis Nr. MK 47/10(01)4/5, MK91/10(01), kuriose taip pat konstatuota, kad neatmetama galimybė, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti pati. Aplinkybė, jog ginklą rankoje turėjo tik J. P., gynėjo teigimu, nustatyta Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-1620(10), 11-1725(10), kurioje konstatuota, kad ant tirti pateiktų lipdukų su mikrodalelėmis nuo nukentėjusiosios J. P. kairės rankos ir galvos yra šūvio pėdsakų, vienodų su šūvio pėdsakais iš tirti pateikto ginklo ir įvykio vietoje rastos tūtelės; ant tirti pateiktų lipdukų su mikrodalelėmis nuo R. K. rankų ir galvos šūvio pėdsakų nerasta. Ši išvada iš dalies sutampa ir specialisto išvada Nr. 11-1732(10), 11-1819(10), kurioje nurodyta, kad J. P. rankinės viduje ir ant rankinėje buvusių daiktų aptiktos dvi alavo-švino-bario-kalcio ir alavo-švino-bario dalelės, sutampančios su šūvio pėdsakais ant tirti pateikto pistoleto. Aptiktų dalelių kiekis yra per mažas išvadai, kad šios dalelės yra būtent ginklo nešiojimo pėdsakai. Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir eksperto J. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų paaiškinimų, jog šūvio pėdsakai ant R. K. marškinėlių ir kelnių galėjo atsirasti tiek šūvio metu, tiek po šūvio pakėlus J. P. arba nuo bet kokio kontakto su šūvio pėdsakais užteršto objekto. Šis ekspertas nurodė ir tai, kad ant J. P. kūno aptiktos šūvio pėdsakų dalelės buvo apvalios formos, o ant R. K. drabužių – netaisyklingos formos. Netaisyklingos formos dalelių kilmės šaltinis gali būti kitos medžiagos, objektai, nesusiję su šūvio pėdsakais.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Panevėžio apygardos teismas neįvertino ir byloje apklaustų liudytojų parodymų, kurie, gynėjo teigimu, sutampa su pirmiau minėtų specialistų išvadomis bei paaiškinimais. O būtent liko tinkamai neįvertinti: liudytojos L. A. parodymai apie tai, kad jai atvykus į įvykio vietą, matė ginklą gulintį šalia J. P. lavono, kairėje jo pusėje; liudytojos A. P. parodymai apie tai, kad į įvykio vietą iškviesta medicinos felčerė jai teigė mačiusi ginklą žuvusios rankoje. Šių liudytojų parodymus, pasak apelianto, patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys.

Gynėjas nurodo, kad byloje yra pakankami duomenų, patvirtinančių, kad šūvio metu J. P. buvo viena užsirakinusi virtuvėje, o R. K., išgirdęs šūvio garsą, išlaužė virtuvės duris. Šią aplinkybę patvirtina Panevėžio apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų biuro Trasologinių tyrimų specialistų išvadoje Nr. 50-5-(duomenys neskelbtini) ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-2898(12) užfiksuoti duomenys. Aplinkybę, jog atvykus į įvykio vietą buvo matyti išlaužtos durys, savo parodymuose patvirtino liudytojai A. P., V. J., M. B., R. P., specialistė R. G..

Apelianto teigimu, šie pirmiau paminėti įrodymai patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes, o būtent tai, kad: J. P. šūvio metu buvo užsirakinusi viena kambaryje, į kurį R. K. pateko tik išlaužęs duris; šūvio pėdsakai rasti tik ant J. P. kūno; ginklą rankinėje atsinešė pati žuvusioji. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos pirmiau paminėtus įrodymus tik išdėstė, tačiau jų tinkamai neįvertino, o teismo nuosprendį grindė nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiųjų E. P., E. S. parodymais, taip pat prielaidomis bei niekuo nepagrįstais samprotavimais, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Biržų rajono apylinkės prokuratūros 2010 m. lapkričio 22 d. nutarimu, kuris buvo paliktas galioti aukštesniojo prokuroro, ikiteisminis tyrimas šioje byloje R. K. atžvilgiu buvo nutrauktas motyvuojant tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta patikimų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad būtent R. K. šovė į J. P.. Panevėžio apygardos teismas, 2011 m. vasario 8 d. nutartimi panaikindamas minėtą prokuroro nutarimą ir įpareigodamas atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, konstatavo ir tai, kad R. K. namuose durys iš tiesų buvo išlaužtos. Po šios Panevėžio apygardos teismo nutarties priėmimo, baudžiamoji byla tolimesniam ikiteisminiam tyrimui buvo perduota Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro A. N. žinion, o ikiteisminio tyrimo veiksmus pavesta atlikti tyrėjai R. S.. Apelianto nuomone, šie du ikiteisminio tyrimo pareigūnai tyrimą vykdė šališkai, siekdami surinkti ne objektyvius, o R. K. įkaltinančius duomenis ir kuo greičiau baudžiamąją bylą perduoti teismui. Liudytojai policijos pareigūnai ir nukentėjusieji, apklausti tyrėjos R. S., pakeitė savo parodymus ir ėmė neigti anksčiau savo nurodytas aplinkybes, patvirtinančias R. K. versiją.

Gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendį priėmusio teismo išvada, kad šūvio pėdsakų ant R. K. rankų neliko todėl, kad šis buvo susitvarstęs rankas. Šią išvadą paneigia byloje surinktų duomenų visetas – liudytojų Š. R., L. A., R. B., V. J., R. G. parodymai, kurie patvirtina, kad R. K. rankas sutvarstė atvykusi medicinos felčerė L. A., jau po to, kai buvo paimti mėginiai šūvio pėdsakams nuo R. K. rankų. Pasak apelianto, objektyviais bylos duomenimis nepatvirtinama ir ta apygardos teismo išvada, kad ant netoliese nuo J. P. lavono rasto rankšluosčio šūvio pėdsakus paliko R. K., šluostydamasis kruvinas rankas. Gynėjo nuomone, mikrodalelės ant rankšluosčio galėjo atsirasti šūvio metu, nes, kaip nurodyta specialisto išvadoje, šūvio metu mikrodalelės sklinda metro spinduliu. Taip pat šūvio pėdsakai galėjo atsirasti ir nuo R. K., kai šis buvo apsikabinęs J. P.. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad šūvio pėdsakai ant rankšluosčio galėjo atsirasti todėl, kad policijos pareigūnai nesilaikė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintų taisyklių „Dėl šūvio pėdsakų ėminių ėmimo, pakavimo ir saugojimo“ 11 punkto. Tokią išvadą leidžia daryti tai, kad bylos medžiagoje nėra rankšluosčio poėmio ir prijungimo prie bylos procesinių dokumentų. Rankšluostis ir kėdė, ant kurios jis buvo rastas, nenufotografuoti, nenurodyta, kur buvo kėdė įvykio vietos apžiūros metu ir kur konkrečiai buvo rastas rankšluostis.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas neturėjo pagrindo apkaltinamąjį nuosprendį grįsti eksperimento metu gautais duomenimis, kadangi šis procesinis veiksmas buvo atliktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus ir negali būti pripažįstamas patikimu įrodymu Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme. Gynėjas nurodo šiuos, jo nuomone, padarytus pažeidimus: eksperimento protokole nurodyta, kad šiuo procesiniu veiksmu siekiama patikrinti įvykio aplinkybes, tačiau nedetalizuojama, kokios konkrečios įvykio aplinkybės yra tikrinamos (ar tai, kad J. P. nusišovė, ar kad buvo nušauta); eksperimento protokolo įžanginėje dalyje yra atliktos korekcijos (užtušuota dalis teksto); protokole nenurodyti eksperimento dalyviai; atliekant eksperimentą nebuvo išanalizuotos visos galimos J. P. mirtino sužalojimo situacijos; eksperimento klausimai suformuluoti ydingai, jais buvo siekiama atsakyti į klausimą, ar eksperimente dalyvaujantiems asmenims vienokiu ar kitokiu būdu šaunant į save patogu laikyti ginklą, kaip laikytų ginklą, jei norėtų nusišauti ir pan., tačiau, apelianto nuomone, turėjo būti patikrinta tai, ar asmuo iš viso galėjo atlikti tam tikrus veiksmus esant konkrečioms sąlygoms; eksperimente dalyvavusių specialistų išvados nepagrįstos jokiais objektyviais tyrimais ir tėra tik subjektyvaus pobūdžio pamąstymai; eksperimento protokolo pabaigoje yra J. P. ir J. D. parašai, kurių funkcijos atliekant eksperimentą yra neaiškios ir neapibrėžtos protokole. Gynėjo teigimu, patikimu įrodymu negali būti pripažįstamas ir byloje esantis Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 87TPK-52/2012, kadangi jis neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 88 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Gynėjo nuomone, nuosprendį priėmęs teismas neturėjo pagrindo remtis ir nukentėjusiosios J. P. byloje duotais parodymais, kadangi jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Nukentėjusioji J. P. viso proceso metu keitė savo parodymus apie tai, ar J. P. ketino išvykti gyventi į Vilnių, ar apie tai pranešė R. K., ar ketino su juo skirtis ir pan.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su R. K. nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį. Teigiama, kad byloje nesurinkta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad R. K. perdirbo dujinį pistoletą į šaunamąjį ginklą ir juo neteisėtai disponavo. R. K. kaltė dėl šios nusikalstamos veikos padarymo grindžiama vien tik nepatikimais duomenimis pagrįsta išvada, kad J. P. niekada nėra turėjusi ginklo. Pasak gynėjo, byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad ginklą į R. K. namus atsinešė pati J. P., galimai jį įgijusi iš V. V.. Tokią išvadą patvirtina gynėjo skunde jau minėta Lietuvos ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1732(10), 11-1819(10), kurioje nurodyta, kad nukentėjusiosios rankinės viduje rasta tokios pačios sudėties dalelių, kaip ir šūvio pėdsakų nuo tirti pateikto ginklo.

Lietuvos Respublikos BPK 20, 174 straipsnių reikalavimų neatitinka ir šioje byloje atlikta įvykio vietos apžiūra, todėl šio procesinio veiksmo protokole užfiksuoti duomenys, gynėjo tvirtinimu, taip pat negali būti pripažįstami patikimu įrodymu. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 174 straipsnio 1 dalį, ikiteisminį tyrimą atlieka tos vietovės, kurioje padaryta nusikalstama veika, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos, kurios veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika, pareigūnas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kitos vietovės prokurorui ar ikiteisminio tyrimo įstaigai atlikti nusikalstamos veikos tyrimą paveda aukštesnysis prokuroras. Aukštesnio prokuroro pavedimo 2010 metų kovo – balandžio mėnesiais, po J. P. mirties, atlikti ikiteisminį tyrimą (apžiūrėti įvykio vietą) Panevėžio apylinkės prokuratūrai ar policijos komisariatui nebuvo. Todėl įvykio vietos tyrimą, šūvio pėdsakų rinkimą privalėjo atlikti Biržų prokuratūra bei policijos komisariatas. Be to, gynėjo nuomone, įvykio vietos apžiūra atlikta neišsamiai, protokole neužfiksuotos visos svarbios aplinkybės: neaprašytas durų išlaužimo faktas; prie protokolo nebuvo pridėtos visos įvykio vietos apžiūros metu padarytos fotonuotraukos; tyrimui nepaimta prie J. P. lavono buvusi nuorūka (nuorūkos radimo faktas patvirtina R. K. parodymus apie tai, kad išeidamas šerti šunų, jis paliko J. P. rūkančią); protokole neužfiksuota, kad įvykio vietos apžiūros metu buvo rastas raktas, rankšluostis; protokole klaidingai aprašyta J. P. lavono padėtis. Prieštaringi yra ir įvykio vietos apžiūros metu dalyvavusių pareigūnų paaiškinimai – teismo posėdžio metu liudytojai A. K. ir R. G. tvirtino įvykio vietos apžiūros metu fotografavę skirtingais fotoaparatais ir abu jie tvirtino sumontavę nuotraukų CD, todėl, apelianto teigimu, lieka neaišku, kuris iš jų pagamino CD. Be to, abu jie tvirtino atrinkę fotonuotraukas, o tai, apelianto teigimu, reiškia, kad buvo atlikta neteisėta fotonuotraukų revizija. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad įvykio vietos apžiūros protokolas buvo suklastotas, kadangi jame melagingai nurodyta, kad atliekant šį procesinį veiksmą dalyvavo Biržų policijos komisariato darbuotojas V. J.. Jis tuo metu apklausinėjo nukentėjusiąją J. P. (t. 2, b.l. 148), todėl apžiūrint įvykio vietą dalyvauti negalėjo.

Nukentėjusioji J. P. atsikirtime į nuteistojo R. K. ir jo gynėjo apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl turi būti paliktas galioti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė bei nukentėjusioji prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

Nuteistasis R. K. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo padaryta daug Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų, kurie iš esmės sutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti teisingą ir pagrįstą teismo nuosprendį. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, nenustatė tokių Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų, kurie būtų iš esmės suvaržę nuteistojo R. K. teisę į teisingą bei sąžiningą procesą ar sutrukdę pirmosios instancijos teismui nustatyti faktines bylos aplinkybes ir tinkamai jas teisiškai įvertinti.

Motyvuodamas pirmosios instancijos teismo šališkumą nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad: pirma, apygardos teismas nepagrįstai E. S. pripažino nukentėjusiuoju; antra, pirmosios instancijos teismas atmetė visus nuteistojo bei jo gynėjo prašymus dėl įrodymų tyrimo apimties ir papildymo; trečia, pirmosios instancijos teismas R. K. paskyrė griežtesnę bausmę, nei savo baigiamojoje kalboje prašė prokuroras.

Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, o ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008). Objektyvusis nešališkumas, kuris dar vadinamas struktūriniu ar organizaciniu nešališkumu, reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas. Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo nei konstatuoti apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo asmeninį tendencingumą, nei daryti išvadų apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad E. S. pirmosios instancijos teisme pareiškė prašymą pripažinti jį nukentėjusiuoju, motyvuodamas tuo, kad jis su nukentėjusiąja J. P. kartu gyveno ir augino bendrą vaiką. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šį prašymą, priėmė protokolinę nutartį pripažinti E. S. nukentėjusiuoju, kadangi jis turėjo su J. P. bendrą vaiką, praeityje kartu gyveno, todėl patyrė neturtinės žalos dėl vaiko motinos žūties (t. 6, b. l, 53-54). Pagal Lietuvos Respublikos BPK 28 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Taigi Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių ribojimų, kurioje proceso stadijoje ir koks teisėsaugos institucijų subjektas galėtų pripažinti asmenį nukentėjusiuoju. Vienintelis reikalavimas yra nustatyti, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyrė žalos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apygardos teismo priimtos protokolinės nutarties motyvais, kad asmuo, kurio vaiko motina žuvo, dėl to patyrė įvairaus pobūdžio išgyvenimus ir nepatogumus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad apygardos teismas, pripažindamas E. S. nukentėjusiuoju, nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK reikalavimų ar tokio savo sprendimo tinkamai nemotyvavo.

Apeliaciniame skunde pateikiami teiginiai dėl bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismo priimtų nuteistajam nepalankių procesinių sprendimų, įrodymų vertinimo ar neišsamaus bylos išnagrinėjimo negali būti pripažinti pagrindu spręsti apie teismo šališkumą. Pažymėtina, kad teismo proceso tikslas yra nustatyti tiesą byloje ir įvykdyti teisingumą. To pirmosios instancijos teismas ir siekė baudžiamojo proceso metu. Šios bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko laikantis rungimosi principo, taip pat bylos nagrinėjimo teisme nuostatų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos BPK XIX-XXII skyriuose. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą bylos nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pateikti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (Lietuvos Respublikos BPK 7 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina tai, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 270 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės bylos Nr. 2K-682/2007, 2K-406/2011).

Teisė reikšti prašymus ir paduoti skundus yra svarbi baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė, sudaranti sąlygas jam proceso metu užimti aktyvią poziciją, t. y. būti visateisiu proceso subjektu. Ši nuteistojo ir jo gynėjo teisė pirmosios instancijos teisme nebuvo suvaržyta. Viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tiek gynybos, tiek kaltinimo šalys teikė įvairius prašymus dėl įrodymų tyrimo atlikimo, papildymo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kiekvieną pareikštą prašymą, jį išsprendė, pateikdamas įtikinamus motyvus dėl tenkinimo ar atmetimo priežasčių. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad dalį nuteistojo ir jo gynėjo reikštų prašymų pirmosios instancijos teismas patenkino (pavyzdžiui, t. 6, b. l. 68), kitą dalį atmetė pateikdamas įtikinamus motyvus (pavyzdžiui, t. 6, b. l. 49, 67). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas neturi pareigos besąlygiškai tenkinti visų pateiktų prašymų; kiekvienu atveju teismas turi diskreciją įvertinęs, ar prašymų tenkinimas padėtų išspręsti bylą, nuspręsti, kuriuos prašymus tenkinti, o kuriuos ne, tačiau privalo savo sprendimą pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą motyvuoti savo sprendimą įgyvendino tinkamai. Įvertinus pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolus ir nuosprendį konstatuotina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, rungimosi principas (Lietuvos Respublikos BPK 7 straipsnis) nepažeistas, visi prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

Nėra pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo šališkumo ir dėl to, kad R. K. buvo paskirta griežtesnė bausmė, nei savo baigiamojoje kalboje siūlė prokuroras. Pažymėtina, kad teismo nuosprendžio priėmimas, taigi – ir bausmės paskyrimas, yra išimtinė teismo kompetencija. Teismas, skirdamas bausmę, yra saistomas baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatų ir objektyviais bylos duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių. Baigiamųjų kalbų paskirtis yra iš esmės sudaryti galimybę proceso dalyviams pateikti savą įrodymų tyrimo metu ištirtų duomenų vertinimą, pasiūlyti jų teisinio vertinimo būdą (kvalifikaciją) bei, esant baudžiamosios atsakomybės kilimo pagrindams, pasiūlyti skirtiną bausmės rūšį bei dydį. Tačiau bylą nagrinėjantis teismas nėra saistomas baigiamųjų kalbų metu išsakytų proceso dalyvių nuomonių. Tuo tarpu proceso dalyviai, nesutinkantys su oficialia teismo nuomone, išdėstyta galutiniame procesiniame dokumente, turi teisę dėl jo paduoti apeliacinį skundą. Šiuo atveju prokuroras baigiamųjų kalbų metu siūlė R. K. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę trylikai metų ir šešiems mėnesiams. Pirmosios instancijos teismas už šią nusikalstamą veiką R. K. paskyrė keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Nors apeliantui paskirtoji laisvės atėmimo bausmė yra šešiais mėnesiais griežtesnė, nei siūlė prokuroras, tačiau prokuroras su paskirtąja bausme sutiko ir apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepadavė. Atsižvelgiant į tai, abejoti teismo nešališkumu nėra jokio pagrindo.

Nėra pagrindo sutikti ir su tais apeliacinių skundų argumentais, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duomenys buvo renkami ir tiriami tendencingai, netikrinant R. K. keltos versijos dėl J. P. savižudybės. Iš bylos duomenų matyti, kad šios gynybinės versijos nuteistasis R. K. laikėsi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, todėl visas ikiteisminis ir teisminis bylos tyrimas buvo nukreiptas ir į šios versijos patikrinimą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti papildomi specialių žinių reikalaujantys tyrimai, apklausti tyrimus atlikę specialistai, prie bylos medžiagos pridėti gynėjo teikti duomenys, pagrindžiantys šią išvadą. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl šios pagrindinės gynybinės versijos netyrimo ar netikrinimo yra deklaratyvūs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pats gynėjas, dėstydamas apeliacinio skundo argumentus, yra nenuoseklus – viena vertus, tvirtina, kad ši R. K. versija nebuvo tirta ir tikrinama, antra vertus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu duomenų, kuriais kaip tik ir buvo tikrinama ši versija, vertinimu. Pavyzdžiui, apeliaciniame skunde kritikuojamas Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados Nr. M147/10(05), kuri, anot apelianto, patvirtina R. K. parodymus, vertinimas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės bei pasiūlymai dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos. Tai, kad teismas neatsižvelgė į nuteistojo ir jo gynėjo siūlytą tam tikrų atskirų įrodymų vertinimo būdą, savaime negali būti laikoma teisės į gynybą pažeidimu ar esminiu Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio pažeidimu. Taip pat pažymėtina, kad įrodymų rinkimas ir tyrimas nėra begalinis procesas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių kaltinime nurodytas faktines aplinkybes bei paneigiančių R. K. gynybinę versiją.

Kaip jau minėta, ikiteisminis tyrimas šioje byloje taip pat buvo atliekamas abejomis kryptimis – tiek tikrinant nužudymo, tiek savižudybės versiją. Sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad prokuroras A. N. ir ikiteisminio tyrimo pareigūnė, tyrėja R. S. buvo šališki R. K. atžvilgiu, nes rinko vien tik jį įkaltinančius įrodymus, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Tyrėjos R. S. ikiteisminio tyrimo metu apklausti asmenys buvo kviečiami liudyti ir teisiamajame posėdyje, todėl tiek bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tiek nuteistasis ir jo gynėjas turėjo galimybę išgirsti ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymus, šiems liudytojams užduoti klausimus, patikrinti, dėl kokių priežasčių šie liudytojai keitė (jeigu keitė) savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus.

Gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikto procesinio veiksmo – eksperimento protokolas su jame užfiksuotais rezultatais negali būti laikomas patikimu įrodymu, kadangi jį atliekant buvo pažeisti Lietuvos Respublikos BPK reikalavimai. Su šiais apeliacinio skundo argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 197 straipsnį, liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti galima atkurti tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus. Taigi eksperimento pagrindinė paskirtis – atkurti įvykio veiksmus, situaciją ar kitokias aplinkybes, siekiant patikrinti ir patikslinti duomenis, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai ištirti. Šį procesinį veiksmai atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir prokuroras. Jokių kitų reikalavimų dėl asmenų dalyvavimo, griežto jų funkcijų apibrėžimo bei paaiškinimo protokole baudžiamojo proceso įstatymas nenumato. Vienintelis reikalavimas yra tas, kad eksperimento metu būtų sudarytos sąlygos, kaip įmanoma panašesnės į buvusias tiriamo įvykio metu. Eksperimento protokole, be bendrų šios rūšies procesiniams dokumentams būtinų duomenų, nurodoma vieta ir aplinka, kurioje eksperimentas buvo daromas, bandymų atlikimo sąlygos ir jų darymo būdai bei eiga. Taip pat protokole nurodomi bandymų rezultatai. Eksperimento protokolą pasirašo pareigūnai ir kiti dalyvavusieji asmenys. Iš šioje byloje atlikto procesinio veiksmo – eksperimento protokolo matyti, kad paminėtų reikalavimų buvo laikomasi. Iš eksperimento protokolo (t. 2, b. l. 15-29) turinio matyti, kad šis procesinis veiksmas buvo atliktas siekiant patikrinti įvykio aplinkybes. Kadangi faktinės aplinkybės, jog R. K. namuose su šautine žaizda krūtinėje buvo rastas J. P. lavonas, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytos ir neginčijamos, akivaizdu, jog šiuo eksperimentu buvo siekiama nustatyti, kokiomis aplinkybėmis buvo padaryti mirtį sukėlę sužalojimai. Kadangi R. K. kėlė J. P. savižudybės versiją, šios aplinkybės ir buvo tikrinamos. Tokią išvadą leidžia daryti ir byloje esantis Panevėžio apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo biuro viršininko raštas, adresuotas Lietuvos teismo ekspertizių centrui, kuriame nurodyta, kad po byloje gautų specialistų išvadų, nutarta atlikti eksperimentą. Eksperimente prašoma užtikrinti išvadas pateikusių specialistų Jono Mincevičiaus ir E. V. dalyvavimą (t. 2, b. l. 11). Iš protokolo turinio taip pat matyti, kokie asmenys dalyvavo atliekant šį procesinį veiksmą – J. D., J. D., specialistas E. B., specialistas T. B., specialistas Jonas Mincevičius, protokolą surašė ikiteisminio tyrimo pareigūnė R. S.. Priešingai nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, iš protokolo turinio matyti, kad J. D. ir J. D. eksperimente dalyvavo kaip asmenys, vykdę specialistų nurodymus dėl ginklo laikymo būdo ir pateikę paaiškinimus dėl galimybės tokiu būdu laikant ginklą paspausti gaiduką. Pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas eksperimente dalyvavęs specialistas E. B., todėl tiek gynėjas, tiek nuteistasis turėjo galimybę užduoti iškilusius klausimus dėl eksperimento eigos ir rezultatų. Deklaratyviu pripažįstamas ir gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad tinkamu įrodymu negali būti laikomas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 87 TPK-52/2012. Gynėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, dėl kurių šis ekspertizės aktas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų. Iš bylos duomenų matyti, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė paskirta vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 286 straipsnio (ir kitų BPK normų, reglamentuojančių ekspertizės skyrimo pagrindus bei tvarką) nuostatomis; ją atliko kompetentingi Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus ekspertai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstė motyvus, dėl kurių remiasi minėtu ekspertizės aktu ir dėl kurių atmeta gynėjo pateiktą privataus specialisto išvadą dėl J. P. savižudybės priežasties – spontaninės suicidinės reakcijos. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde ginčijamas ir įvykio vietos apžiūros protokolo teisėtumas. Teigiama, kad įvykio vietos apžiūrą nepagrįstai atliko Panevėžio apylinkės prokuratūros pareigūnai, o ne Biržų rajono prokuratūros ar policijos komisariato darbuotojai. Iš bylos duomenų nustatyta, kad įvykio vieta, kuroje rasta negyva J. P., - Biržai, Kilučių g. 8. Atliekant įvykio vietos apžiūrą dalyvavo šie pareigūnai: Panevėžio aspkrities Vyriausiojo pilicijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro specialistas A. P., Panevėžio apksirties Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro specialistai A. K., R. G. ir Biržų rajono policijos komisariato tyrėjas V. J. (t. 1, b. l. 62-69). Taigi atliekant įvykio vietos apžiūrą dalyvavo vien tik Panevėžio apskrities VPK ir Biržų rajono PK pareigūnai; nei iš Biržų rajono apylinkės prokuratūros, nei iš Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorai atliekant šį procesinį veiksmą nedalyvavo. Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas yra teritorinė policijos įstaiga, įgyvendinanti policijos uždavinius ir vykdanti jai pavestas funkcijas Panevėžio apskrities teritorijoje. Šiai teritorijai priklauso ir Biržų miestas bei rajonas. Kadangi Panevėžio apskrities VPK yra didesnė policijos įstaiga, kurioje dirba daugiau specialistų, nei Biržų rajono PK, natūralu, kad tiriant labai sunkų nusikaltimą, atliekant įvykio vietos apžiūrą dalyvavo tiek Panevėžio apskrities VPK, tiek Biržų rajono PK pareigūnai. Tokiu būdu nebuvo pažeistos teritorinio teismingumo taisyklės, kadangi Biržų miestas, kaip jau minėta, priskiriamas Panevėžio apskričiai. Tai, kad įvykio vieta Panevėžio apskrities VPK specialistų buvo apžiūrėta teisėtai, laikantis policijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų bei vidinių instrukcijų, patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai N. G. (t. 6, b. l. 44-45), R. G. (t. 6, b. l. 46-47), A. P. (t. 6, b. l. 51-52).

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje yra pakankamai duomenų, kad apžiūrint įvykio vietą, šiame procesiniame veiksme dalyvavo ir Biržų rajono PK pareigūnas V. J.. Liudytoja N. G. patvirtino, kad jai atvykus į įvykio vietą, joje jau buvo kiti policijos pareigūnai, tarp jų ir V. J. (t. 6, b. l. 44-45). Tokius pačius parodymus dėl policijos pareigūno V. J. dalyvavimo įvykio vietos apžiūroje davė ir liudytojai M. B. (t. 6, b. l. 45-46), A. P. (t. 6, b. l. 69) . Pats liudytojas V. J. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad atvyko į įvykio vietą dar prieš atvykstant specialistams iš Panevėžio apskrities VPK ir visą laiką joje buvo, tik tam tikrą laiko tarpą šalia R. K. namų stovėjusiame automobilyje apklausė liudytojus (t. 6, b. l. 50-51). Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad įvykio vietos apžiūros protokolas buvo suklastotas, yra nepagrįsti.

Tai, kad, apelianto nuomone, įvykio vietos apžiūros metu nebuvo apžiūrėtos ir tinkamai užfiksuotos visos svarbios aplinkybės ar kad prie šio protokolo nebuvo pridėtos visos procesinio veiksmo metu padarytos foto nuotraukos, nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad procesinis veiksmas buvo neteisėtas, todėl įvykio vietos apžiūros protokolu, kaip įrodymu, remtis negalima. Net ir pripažinus, kad šis protokolas turi tam tikrų trūkumų, iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų būtinų priemonių jiems pašalinti – apklausė įvykio vietoje dalyvavusius pareigūnus, specialistus, aiškinosi gynybos keliamas abejones, buvo suteikta galimybė pačiam R. K. ir jo gynėjui užduoti klausimus įvykio vietoje dalyvavusiems pareigūnams. Taigi įvykio aplinkybės buvo atkurtos remiantis ne tik įvykio vietos apžiūros protokolu, tačiau ir kitais objektyviais bylos duomenimis, kurie buvo surinkti ir patikrinti laikantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Dėl R. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.

Šioje byloje patikimai ir neginčijamai nustatyta, kad 2010 m. kovo 31 d., vakare, po 20 val., R. K. gyvenamojoje vietoje, buvo rastas J. P. lavonas su šautine žaizda krūtinėje. Kairės pusės krūtinės ląstos ir širdies kairiojo skilvelio sužalojimas J. P. buvo padarytas vienu šūviu iš šalia jos lavono, ant grindų rasto dujinio pistoleto, savadarbiu būdu perdaryto pritaikant jį šaudyti Brauningo tipo šoviniais. Netrukus po įvykio sulaikytas R. K. teigė, kad 2010 m. kovo 31 d., vakare, buvusi sugyventinė J. P. svečiavosi jo namuose. Šio susitikimo metu R. K. pasakė J. P., kad nori su ja skirtis. Apie 20 val. jis išėjo į lauką pašerti šunų, palikęs J. P. vieną rūkančią kambaryje. Netrukus, būdamas kieme, išgirdo šūvio garsą. Greitai grįžo į namą, užlipo į antrą aukštą ir, išlaužęs kambario durtis, kurias buvo užsirakinusi J. P., kambaryje pamatė sukniubusią nukentėjusiąją. Nesupratęs, kodėl J. P. iš burnos bėga kraujas, bandė ją pastatyti ant kojų ir tada pamatė šautinę žaizdą krūtinėje. Tuomet nukentėjusiąją paguldė ant žemės ir, paskambinęs sesei, paprašė jos iškviesti greitąją medicinos pagalbą (t. 4, b. l. 119-122). Tokios pačios versijos R. K. laikėsi vėlesnių apklausų metu ikiteisminiame tyrime (t. 4, b. l. 128-129, 131-132, 140-142) ir pirmosios instancijos teisme (t. 6, b. l. 54-55, 56-59).

Ši nuteistojo R. K. versija buvo tikrinama tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs R. K. parodymus, kitus byloje surinktus duomenis – kiekvieną iš jų atskirai ir jų visetą, padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad J. P. buvo nužudyta R. K.. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Panevėžio apygardos teismas, atmesdamas R. K. versiją dėl J. P. savižudybės, rėmėsi šiais duomenimis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis: iš nukentėjusiųjų J. P., E. S., liudytojų E. Z., E. N. parodymų nustatyta, kad J. P. 2010 m. balandžio 1 d. su dukra rengėsi grįžti į Vilnių ir ten gyventi kartu su E. S.; šių asmenų parodymais paneigtas ir R. K. aiškinimas, kad J. P. prieš mirtį sirgo depresija; R. K. versija, kad J. P. jam buvo neištikima su A. V., ir dėl to nuteistasis nutarė nutraukti su ja santykius, yra neįtikinama, be to, tokius parodymus R. K. davė tik tada, kai jų nebuvo galima patikrinti – A. V. jau buvo miręs. Įvertinęs įvykio vietos apžiūros protokolo bei specialistų išvadų duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad mirtį lėmęs sužalojimas J. P. buvo padarytas šaunant iš artimo atstumo, šūvio kryptis – iš priekio į užpakalį, iš viršaus žemyn ir labai nežymiai iš dešinės į kairę; ginklas, iš kurio buvo šauta, rastas šalia J. P. lavono, kairėje kūno pusėje, ties liemeniu; šūvio pėdsakai buvo rasti ant J. P. kairės rankos, ant galvos, ant drabužių priekinių paviršių, ant rankšluosčio, buvusio priešingoje, nei lavonas, virtuvės pusėje. Apygardos teismas padarė išvadą, kad šios pirmiau nurodytos aplinkybės nepatvirtina R. K. keltos savižudybės versijos, nes: J. P. po šūvio pati nebūtų galėjusi pistoleto saugiklio grąžinti į saugią padėtį; ji yra dešiniarankė, o ne kairiarankė; įvertinus eksperimento rezultatus bei teismo medicinos specialisto išvadoje nustatytą sužalojimo padarymo mechanizmą, darytina išvada, kad tokiu būdu J. P. nusižudyti turėjo būti itin nepatogu ir sudėtinga. Nuteistojo R. K. ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentai nepaneigia šių pirmosios instancijos teismo išvadų.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M147/10(05), kurią gynėjas apeliaciniame skunde nurodo kaip patvirtinančią R. K. parodymus, padaryta išvada, kad J. P. mirė nuo šautinio kiaurinio krūtinės ląstos sužalojimo, pasireiškusio šautine šūvio įėjimo žaizda krūtinės kairėje pusėje, kiauriniu širdies kairiojo skilvelio sužalojimu, šautine šūvio išėjimo žaizda nugaros kairėje pusėje. Atsižvelgiant į sužalojimo pobūdį, lokalizaciją, kanalo kryptį kūne, šūvio pėdsakus ir šūvio atstumą, nukentėjusioji galėjo ir pati pasidaryti tokį šautinį sužalojimą. Kita vertus, toje pačioje išvadoje konstatuota ir tai, kad po šautinio sužalojimo padarymo, J. P. savarankiškai negalėjo atlikti jokių aktyvių veiksmų, kadangi mirtis įvyko tuoj pat (t. 1, b. l. 105-107). Prielaida, kad J. P. galėjo ir pati pasidaryti šautinį sužalojimą, padaryta ir specialisto išvadoje Nr. MK47/10(01) (t. 1, b. l. 145-152). Specialisto išvadoje Nr. MK91/10(01) taip pat padaryta tikėtina išvada, kad J. P. sužalojimą galėjo pasidaryti pati, tačiau su sąlyga, kad ginklą laikė kairėje rankoje (t. 1, b. l. 175-179). Taigi šiose specialistų išvadose padaryta tikėtina išvada, kad J. P. galėjo nusižudyti ir pati. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad specialistų išvados tėra vienas iš įrodymų šaltinių, kurios turi būti vertinamos tiek atskirai, tiek visumoje su kitais byloje esančiais duomenis. Nuosprendį priėmęs teismas laikėsi šių reikalavimų ir įvertinęs kitus objektyvius bylos duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad jie nepatvirtina galimybės, jog J. P. nusišovė pati.

Visų pirma, objektyviais bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad J. P. buvo dešiniarankė, tuo tarpu, kaip nurodyta minėtoje specialisto išvadoje Nr. MK91/10(01), J. P. galėjo nusišauti su sąlyga, kad ginklą laikė kairėje rankoje. Mažai tikėtina, kad nedidelio ūgio, liekna mergina, neturinti patirties šaudant iš ginklų, būtų sugebėjusi nusižudyti ir sąmoningai pasirinkusi tai padaryti kairiąja ranka.

Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiria kritikuodami pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ant R. K. rankų galėjo neišlikti šūvio pėdsakų, kadangi jis buvo susižalojęs rankas ir iki paimant mėginius tyrimui jos buvo sutvarstytos; be to, apžiūrėjus įvykio vietoje rastą rankšluostį, darytina išvada, kad R. K. į šį rankšluostį, ant kurio rasta tiek jo kraujo pėdsakų, tiek šūvio pėdsakų, šluostėsi rankas. Apeliantai tvirtina, kad mėginiai buvo paimti dar prieš sutvarstant R. K. rankas. Tokie teiginiai prieštarauja objektyviems bylos duomenims. Liudytoja L. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dirba Biržų rajono savivaldybės poliklinikoje, greitosios medicinos pagalbos slaugytoja. Ji buvo iškviesta į įvykio vietą, kur konstatavo J. P. mirtį. Jai kieme laukiant policijos pareigūnų, R. K. susižalojo rankas išdauždamas langus. Tuomet ji sutvarstė abi R. K. rankas (t. 2, b. l. 170-171, 172-173). Iš esmės panašius parodymus liudytoja davė ir pirmosios instancijos teisme, kur ji paaiškino, kad jai kieme laukiant policijos pareigūnų, išgirdo dūžtančio stiklo garsą. Po kurio laiko, jau atvykus pareigūnams, prie jos buvo atvestas R. K., kurio abi rankos buvo supjaustytos. Policijos pareigūnai paprašė sutvarstyti jo rankas per daug jų neliečiant. Todėl liudytoja tik apvyniojo rankas steriliu tvarsčiu, medikamentų nenaudojo. Maždaug po valandos laiko greitoji medicinos pagalba buvo kviesta į policijos įstaigą, kur reikėjo pertvarstyti R. K. žaizdas ant rankų (t. 6, b. l. 46-47). Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja (specialistė) N. G. parodė, kad įvykio vietoje R. K. buvo labai neramus, blaškėsi, susidarė įspūdis, kad jis stengiasi elgtis taip, kad nusivalytų pėdsakus nuo rankų. Įvykio vietoje jis neleido specialistei paimti mėginių nuo jo rankų (t. 6, b. l. 44-45). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, siekdama pašalinti apeliaciniame skunde keliamas abejones, teismo posėdyje apklausė liudytoją R. G. kuri buvo atvykusi suteikti greitąją medicinos pagalbą R. K. Biržų rajono PK areštinėje. Liudytoja paaiškino, kad ji R. K. suleido raminamųjų vaistų ir sutvarstė jo rankas. Ji patvirtino savo ranka pildžiusi Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelę Nr. 34-1536, kurioje nurodyta, kad 2010-03-31 pagal 21 val. 51 min. iš policijos budinčiojo gautą iškvietimą ji suteikė medicinos pagalbą R. K., sutvarstydama jo ranką ir 22 val. 20 min. grįžo atgal į ligoninę. Liudytoja parodė, kad nuo ligoninės iki policijos kelionė trunka apie 7 minutes. Tai leidžia teigti, kad iš policijos greitosios medicinos pagalbos automobilis išvyko apie 22 val. 13 min. Liudytoja teigė neprisimenanti, ar prieš tai jo rankos jau buvo sutvarstytos (t. 6, b. l. 223-224). Liudytoja R. G. pirmosios instancijos teisme patvirtino paėmusi mėginius tyrimui nuo R. K. rankų policijos komisariate. R. K. rankos buvo sužalotos, aptvarstytos. Be to, R. K. nuolat rankomis lietė veidą, plaukus, tokiu būdu apsunkindamas mėginių paėmimą (t. 6, b. l. 46). Iš pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolo nustatyta, kad šis procesinis veiksmas buvo atliktas 2010 m. kovo 31 d., tarpe nuo 22.15 val. iki 22.30 val. (t. 1, b. l. 117). Atsižvelgiant į Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje Nr. 34-1536 esančius įrašus ir liudytojos R. G. parodymus galima daryti kategorišką išvadą, kad pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas vyko jau po to, kad R. G. sutvarstė R. K. ranką.

Pirmiau aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, kad R. K. rankas susižalojo įvykio vietoje, pats, išdauždamas lango stiklą. Jo sužalotos rankos pirmą kartą buvo sutvarstytos dar įvykio vietoje, L. A., po to liudytojos R. G., o mėginys tyrimui paimtas policijos komisariate. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl šios priežasties šūvio pėdsakų galėjo nelikti ant R. K. rankų yra pagrįsta objektyviais bylos duomenimis. Be to, įvykio vietoje dalyvavusi liudytoja N. G. ir mėginius tyrimui policijos komisariate ėmusi liudytoja R. G. patvirtino, kad R. K. buvo labai neramus, blaškėsi, trynė rankas, ir todėl buvo galima manyti, kad jis sąmoningai siekia jas nuvalyti.

Gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad R. K. parodymus apie tai, kad jo rankos buvo sutvarstytos jau po mėginių tyrimui paėmimo, patvirtina ir liudytojų Š. R. bei R. B. parodymais. Iš ikiteisminiame tyrime apklausto Š. R. parodymų nustatyta, kad jis, kaip greitosios medicinos pagalbos darbuotojas, atvežė L. A. į įvykio vietą. Jiems kieme belaukiant policijos pareigūnų, R. K. išdaužė kambario langą, o L. A. kieme sutvarstė jam rankas (t. 2, b. l. 174, 175-176). Taigi liudytojo Š. R. parodymai, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, kaip tik patvirtina, kad R. K. rankos buvo sutvarstytos dar įvykio vietoje. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja R. B. parodė, kad R. K. Biržų rajono PK areštinėje apžiūrėjo tik kitą dieną, tai yra, 2010 m. balandžio 1 d., todėl jos parodymai nėra informatyvūs (t. 2, b. l. 177-178).

Teisėjų kolegija sutinka ir su ta pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos duomenys patvirtina, jog R. K. rankas valėsi į įvykio vietoje rastą rankšluostį ir dėl to ant jo rankų galėjo nelikti šūvio pėdsakų. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad šio procesinio veiksmo metu ant kėdės, prieš šaldytuvą, rastas medžiaginis audinys su dėmėmis. Šis audinys paimtas ir supakuotas (t. 1, b. l. 62-69). Taigi, visų pirma, priešingai nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, šis daiktas, turintis reikšmės nusikalstama veikai tirti, buvo paimtas tinkamai ir teisėtai. Specialisto išvadoje Nr. 140-(7333)-IS1-1301 nurodyta, kad ant tirti pateikto rankšluosčio rasto vyro kraujo genotipas sutampa su R. K. genotipu (t. 2, b. l. 8-10). Iš specialisto išvados Nr. 11-1620(10), 11-1725(10) nustatyta, kad ant tirti pateikto rankšluosčio rastos alavo – švino – bario – kalcio dalelės, šūvio pėdsakai, vienodi su šūvio pėdsakais iš įvykio vietoje rastų ginklo ir tūtelės (t. 1, b. l. 161-165). Prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėta schema – planas, iš kurios matyti, kad audinys su dėmėmis buvo rastas gerokai toliau nuo J. P. lavono (t. 1, b. l. 65). Gynėjas apeliacinės instancijos teisme kėlė versiją, kad ši aplinkybė schemoje nurodyta neteisingai, kadangi iš fotonuotraukų matyti, kad audinys su kraujo dėmėmis buvo rastas prie pat J. P. lavono, prie jos dešiniosios kojos ir tai, apelianto teigimu, paaiškina, iš kur atsirado šūvio dalelių ant šio rankšluosčio. Siekdamas patikrinti šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas išsireikalavo ir teismo posėdyje apžiūrėjo šį rankšluostį. Apžiūros metu nustatyta, kad audinys, kuris buvo tirtas specialistų ir ant jo rasta tiek R. K. kraujo, tiek šūvio pėdsakų, yra mėlynos ir baltos spalvų, tuo tarpu įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotas audinys, kurį nurodė gynėjas, yra baltos ir raudonos spalvų. Todėl nėra pagrindo abejoti prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtos schemos patikimumu ir ja remiantis galima daryti išvadą, kad tirtas audinys buvo toliau nuo J. P. lavono. Atsižvelgiant į tai, kad šis rankšluostis buvo padėtas toliau nuo J. P. lavono radimo vietoje bei į tai, kad ant rankšluosčio aptikta R. K. kraujo dėmių, galima daryti išvadą, kad būtent R. K. šluostėsi kruvinas rankas į šį rankšluostį ir paliko ant savo rankų buvusių medžiagų.

Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, R. K. versijos apie J. P. savižudybę nepatvirtina ant jos kairės rankos, plaukų, drabužių, rankinėje rastos šūvio dalelės. Kaip jau minėta, objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad J. P. buvo dešiniarankė, todėl labai mažai tikėtina, kad ji būtų nusišovusi vien tik kairiąja ranka. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas specialistas E. B. patvirtino savo duotas specialisto išvadas ir eksperimento rezultatus bei papildomai paaiškino, kad eksperimento metu buvo išbandyti visi variantai, kuriais J. P. būtų galėjusi nusižudyti. Nustatyta, kad sunkiausia tai padaryti laikant ginklą kaire ranka. Specialistas paaiškino ir tai, kad toks sužalojimas, koks buvo rastas J. P. krūtinėje, savižudybės atveju galėjo būti padarytas nebent laikant ginklą abejomis rankomis. Tokiu atveju šūvio dalelės neabejotinai nusėstų ant abiejų rankų. Pasak specialisto, jo praktikoje atvejo, kad būtų nusižudyta šaunant pistoletu į krūtinę, nebuvo, tai nėra būdinga savižudžiams (t. 6, b. l. 59-61). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas J. Mincevičiaus patvirtino savo išvadas ir papildomai paaiškino, kad iš tiesų J. P. rankinuke buvo aptiktos kelios šūvio dalelės, tačiau jos nėra pakankamos išvadai, kad J. P. galėjo atsinešti ginklą rankinėje. Šios dalelės galėjo atsirasti ir šūvio metu, jei rankinė buvo praverta. Specialistas taip pat paaiškino, kad iš savo patirties gali daryti išvadą, jog mažai tikėtina, kad ginklas buvo rankinėje, kadangi jei ginklas būna laikomas rankinėje, tai pakanka vieno lipduko mėginių kategoriškai išvadai (t. 6, b. l. 194-196). Gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad J. P. savižudybės versiją patvirtina liudytojos L. A. parodymai apie tai, kad atvykusi į įvykio vietą, ji ginklą matė numestą šalia kairės J. P. lavono pusės. Tačiau objektyviais bylos duomenimis paneigus galimybę, kad J. P. nusišovė ginklą laikydama kairėje rankoje, gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė taip pat nėra pagrindas šiai versijai patvirtinti. Įvertinusi šiais objektyviais bylos duomenimis nustatytas aplinkybes visumoje su kitais bylos duomenimis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie duomenys ne patvirtina, o paneigia J. P. savižudybės versiją.

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama aplinkybei, kad R. K. namuose buvo išlaužtos durys į kambarį, kuriame neva nusižudė J. P., ir tai, anot apeliantų, patvirtina R. K. parodymus. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kad minėto kambario durys buvo išlaužtos. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad durys buvo išlaužtos būtent įvykio metu. Iš bylos duomenų nustatyta, kad netrukus po įvykio, R. K. buvo labai neramus, daužė langų stiklus. Todėl neatmestina galimybė, kad duris jis galėjo išlaužti jau po J. P. nužudymo. Be to, byloje yra objektyvių duomenų apie tai, kad minėto kambario durys galėjo būti apgadintos dar prieš įvykį. Liudytojas M. B. pirmosios instancijos teisme patvirtino matęs įvykio vietoje išlaužtas duris, tačiau taip pat pastebėjęs, kad durys buvo akivaizdžiai ne kartą seniau laužtos, apgadintas pats medis ties spyna (t. 6, b. l. 45-46). Tokius pačius parodymus dėl senesnių durų laužimo žymių davė ir liudytoja R. G., atlikusi įvykio vietos apžiūrą (t. 6, b. l. 46). Taigi durų išlaužimas faktas nepatvirtina R. K. parodymų apie J. P. savižudybę.

Pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. P. neturėjo priežasties nusižudyti. Viso proceso metu R. K. tvirtino, kad J. P. nusižudė todėl, kad šis nutarė nutraukti su ja santykius. Pirmosios instancijos teisme apeliantas iš dalies pakeitė savo parodymus ir papildomai nurodė, kad santykius norėjo nutraukti todėl, kad J. P. neva buvo jam neištikima su savo motinos sugyventiniu A. V.. Toks R. K. aiškinimas prieštarauja objektyviems bylos duomenims. Nukentėjusysis E. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iki įvykio jis su J. P. Vilniuje kartu gyveno penkerius metus, turi bendrą vaiką. Prieš įvykį jie buvo apsipykę, todėl nukentėjusioji buvo išvykusi į Biržus. 2010 m. kovo 28 ar 29 dieną E. S. buvo atvykęs į Biržus, bendravo su J. P., jie susitaikė, planavo tolimesnį bendrą gyvenimą. 2010 m. balandžio 1 d. J. P. turėjo grįžti gyventi į Vilnių, kartu su E. S. (t. 6, b. l. 42-43). Tokie E. S. parodymai sutampa su nukentėjusiosios J. P. parodymais. Ši pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad J. P. pastaruoju metu, nuo 2010 metų rudens, gyveno jos namuose, kadangi Vilniuje buvo praradusi darbą. 2010 metų kovo mėnesio pabaigoje, J. P. pasakė, kad jai pasiūlė darbą Vilniuje, todėl balandžio 1 d. ji ketino grįžti gyventi į Vilnių, kartu su E. S.. 2010 m. kovo 30 d. ji išėjo susitikti su R. K. ketindama grąžinti jo daiktus prieš išvykimą į Vilnių. Nukentėjusioji neigė, kad J. P. būtų sirgusi depresija ir būtų planavusi savižudybę (t. 6, b. l. 47-49). Priešingai nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, aplinkybę, kad J. P. ketino grįžti gyventi į Vilnių, nukentėjusioji nurodė ir apklausų, vykusių ikiteisminiame tyrime, metu (t. 2, b. l. 134-135). Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiosios J. P. parodymų nenuoseklumo yra nepagrįsti. Aplinkybę, kad J. P. neketino nusižudyti ir nesirgo depresija, patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja A. N. (t. 6, b. l. 55-56). Liudytoja E. Z. parodė, kad J. P. jai buvo sakiusi, jog po 2010 m. balandžio 1 d. ji ketina išvažiuoti į Vilnių (t. 6, b. l. 53).

Šiuos nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus patvirtina teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 87 TPK-52/2012, kuriame nurodyta, kad J. P. nei prieš įvykį, nei įvykio metu psichikos sutrikimų neturėjo. Nenustatyta, kad J. P. įvykio metu būtų buvusi ir laikino psichikos sutrikimo būsenoje ar emocinėje (pavyzdžiui, streso) būsenoje, kuri galėjo turėti įtakos jos veiksmams. Taip pat nenustatyta, kad priešmirtinė J. P. būsena galėjo būti būdinga savižudybei (t. 2, b. l. 121-124). Kaip jau minėta, nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai rėmėsi šiuo teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu ir motyvuotai bei pagrįstai atmetė gynėjo pateiktą specialisto V. J. išvadą. Pastarojoje išvadoje teisingai nurodyta, kad 2012-05-02 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 87 TPK-52/2012 pateiktas atsakymas į teismo klausimą „ar J. P. įvykio metu galėjo būti psichologinio afekto būsenoje“ nėra adekvatus, nes teismo ekspertai atsakyme kalba ne apie psichologinį afektą, o fiziologinį afektą. Tačiau kiti ekspertizės akte Nr. 87 TPK-52/2012 pateikti atsakymai, kuriuose kalbama apie J. P. emocinę būseną, psichikos ypatumus ir būklę, patvirtina išvadą, kad priešmirtinė J. P. būsena nebūdinga savižudybei. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu specialisto V. J. išvados vertinimu ir atsižvelgdama į tai, kad specialistas, teigdamas, jog „nagrinėjamu atveju labai tikėtina impulsyvioji tiriamosios savižudybė, kai sprendimas nusižudyti kilo staiga, spontaniškai, kaip tiesioginis atsakas į konfliktinį pokalbį ir sužlugusius tiriamosios planus“, rėmėsi klaidingais duomenimis, kadangi net ir pagal R. K. versiją, apie jo sprendimą nutraukti santykius J. P. buvo informuota prieš dvi dienas iki mirties, o be to, pasak R. K., ji nusižudė savo atsineštu pistoletu, kurio ji paprastai nesinešiodavo, t.y. šiuo atveju nėra jokio pagrindo kalbėti apie spontaninę suicidinę reakciją.

Teisiamajame posėdyje apklaustos liudytojos A. P. (nuteistojo sesuo) ir R. P. (nuteistojo mama) iš dalies patvirtino R. K. parodymus, paaiškindamos, kad J. P. joms buvo prasitarusi, kad, tuo atveju, jei R. K. ją paliktų, ji nusižudytų. Tačiau pirmosios instancijos tesimas pagrįstai atmetė tokius liudytojų parodymus motyvuodamas tuo, kad šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu teigė su J. P. artimai nebendravusios, todėl mažai tikėtina, kad ši galėjo atvirauti su liudytojomis tokiomis intymiomis temos. Šių liudytojų parodymų nepatikimumą rodo ne vien jų keitimas, tačiau ir labai artimas giminystės ryšys su R. K., dėl ko jos galimai suinteresuotos duoti jį teisinančius parodymus.

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, pirmiau aptartus objektyvius bylos duomenis, kuriais grindžiamas apkaltinamasis teismo nuosprendis, apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo rezultatus, nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent R. K. nužudė J. P. iššaudamas vieną kartą į krūtinę perdirbtu dujiniu pistoletu ir padarydamas nukentėjusiajai mirtį lėmusį sužalojimą, yra teisinga ir pagrįsta. Tuo tarpu R. K. kelta gynybinė versija paneigta objektyviais bylos duomenimis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. K. pagrįstai ir teisingai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl R. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį

Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu R. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo (laikė) šaunamąjį ginklą bei šaudmenimis – fabrikinės gamybos 8 mm kalibro „IŽ-79-8“ modelio dujiniu pistoletu Nr. THP 5049, savadarbiu būdu perdirbtu pakeičiant jo vamzdį ir tokiu būdu pritaikant jį šaudant 7, 65 mm kalibro Brauningo pistoletų šoviniais, ir 5 šaudmenimis. Nuteistojo gynėjas, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad R. K. nepagrįstai nuteistas ir dėl šios nusikalstamos veikos, iš esmės remiasi ta pačia R. K. gynybine versija, kad J. P. nusižudė pati, atsinešusi ginklą į R. K. namus. Todėl šis ginklas R. K. niekada nepriklausė ir jis juo nedisponavo. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai ir motyvuotai atmetus šią R. K. gynybinę versiją, atmestina ir ta aplinkybė, kad J. P. ginklą galėjo atsinešti pati. Šią aplinkybę paneigia ir tai, kad nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino, kad būtų matę pas J. P. ginklą. Be to, specialistas J. Mincevičiaus apeliacinės instancijos teisme parodė, kad J. P. rankinėje buvo rasti ne ginklo nešiojimo jame, o šūvio pėdsakai. Tačiau ir šūvio pėdsakų buvo rasta per mažai tam, kad galima būtų daryti kategorišką išvadą dėl to, jog ginklas buvo J. P. rankinėje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. K. pagrįstai nuteistas ir pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmių

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes bei pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir skirdamas R. K. bausmes. Griežtesnė bausmė, nulėmusi ir galutinės subendrintos bausmės dydį, apeliantui paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį. Skirdamas bausmę už šią nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas įvertino visas šiam klausimui reikšmingas aplinkybes – padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį; R. K. asmenybę; nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę; į tai, kad R. K. pripažintas pavojingu recidyvistu. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, apygardos teismas R. K. paskyrė laisvės atėmimo bausmę keturiolikai metų, t. y. laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė didesnį, nei Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nelaikytina neteisinga ar akivaizdžiai per griežta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Stungio apeliacinius skundus atmesti.