Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1; 1.2.22.1; 1.1.7.2.7; 1.1.8.3; 1.1.8.7.9; 2.3.2.2; 2.3.6.4.5; 1.1.4.7; 1.1.8.10.1; 1.1.8.13; 2.1.8; 2.1.15.3.3;

2013 m. gruodžio 20 d.

teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje RICHARDAS KOMAS, a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini)Biržuose, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, 9 klasių išsilavinimo, nevedęs, deklaravęs gyvenamąją vietą Biržų r. sav. (duomenys neskelbtini) k., gyvenantis Biržuose, (duomenys neskelbtini), teistas: 1996-01-11 Biržų r. apylinkės teismo pagal 1961 m. BK 16str., 118 str. 3 d. laisvės atėmimu 5 metams, 2001-09-21 Panevėžio apygardos teismo pagal 1961 m. BK 104 str., 203str.2d., 212¹ str. laisvės atėmimu 9 metams, 2007-10-19 Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi iš laisvės atėmimo vietos paleistas lygtinai prieš 2 metus 2 mėnesius 14 dienų, kaltinamas pagal BK 129 str.1d., 253 str.1d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. 2010 m. kovo 31 d., laikotarpiu nuo 19:59 val. iki 20.12 val. tiksliau nenustatytu laiku, savo namo, esančio Biržuose, (duomenys neskelbtini)virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia vieną kartą iš neteisėtai laikyto ginklo - fabrikinės gamybos 8 mm kalibro „IŽ-79-8“ modelio dujinio pistoleto Nr. (duomenys neskelbtini), savadarbiu būdu perdirbto pakeičiant jo vamzdį ir tokiu būdu pritaikant jį šaudyti 7,65 mm kalibro Brauningo pistoletų šoviniais, šovė į J. P., tuo nukentėjusiajai padarydamas šautinį kiaurinį krūtinės ląstos sužalojimą, pasireiškusį šautine šūvio įėjimo žaizda krūtinės kairėje pusėje, kiauriniu širdies kairiojo skilvelio sužalojimu, šautine šūvio išėjimo žaizda nugaros kairėje pusėje, kas komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, dėl ko nukentėjusioji įvykio vietoje mirė, t.y. tyčia nužudė J. P.. Be to, R. K. nuo nenustatyto laiko iki 2010 m. kovo 31d. 23 val. 00 min., savo namuose Biržuose (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas leidimo laikė šaunamąjį ginklą bei šaudmenis – fabrikinės gamybos 8 mm kalibro „IŽ-79-8“ modelio dujinį pistoletą Nr. (duomenys neskelbtini), savadarbiu būdu perdirbtą pakeičiant jo vamzdį ir tokiu būdu pritaikant jį šaudyti 7,65 mm kalibro Brauningo pistoletų šoviniais ir 5 šaudmenis -7,65 mm kalibro Brauningo šovinius, skirtus šaudyti iš įvairių modelių 7,65 mm kalibro pistoletų bei pistoletų-kulkosvaidžių.

Kaltinamasis R. K. kaltu neprisipažino. Parodė, kad su J. P. susipažino maždaug 2007 metais būdamas laisvės atėmimo vietoje. Išėjęs į laisvę susitiko, ji tuo metu dirbo Vilniuje, į Biržus atvažiuodavo pas mamą. Vėliau ji grįžo gyventi į Biržus, jie pradėjo susitikinėti. 2010-02-13 jis išvyko į Norvegiją. Susiskambindavo, siųsdavo jai pinigus. Ji klausdavo, kada jis grįš, sakydavo, kad jai baisu dėl kažko, kvietė grįžti atgal. Grįžus į Lietuvą vėl susitikinėdavo. Jie bendro ūkio nevedė, tik susitikinėjo, kalbėjo apie gyvenimą kartu, tačiau kartu negyveno, nes J. nenorėjo gyventi jo gyvenamojoje vietoje, o nuomotis butą nebuvo pinigų. Susitikdavo kasdien, beveik kiekvieną dieną ji pas jį miegodavo, ryte grįždavo pas jos mamą. Jo ketinimai buvo rimti, tačiau grįžęs iš Norvegijos po kelių dienų iš draugų sužinojo, kad jie matė J. pakelės namuose Pasvalio r. „17-ame kilometre“, atvažiavusią su dviem vyrais. Jie ten buvo kelioms valandom išsinuomoję kambarį. Žino vieną iš tų vyrų, tai garbingas žmogus, turintis šeimą, todėl nenori jo įvardinti. Suprato, kad J. buvo veidmainė jo atžvilgiu, nes šią informaciją pasakiusiais draugais tikėjo, žino, kad jie nemeluotų. Savaitę svarstęs, nusprendė skirtis su J. P., 2010 m. kovo 29 d. jai apie tai pasakė. Tai buvo jų pirmas pokalbis apie tai, kad reikia skirtis. Klausė J. P. apie kavinę ir vyrus, su kuriais ji ten buvo, tačiau ji pasimetė ir ėmė pasakoti apie tai, kad turėjo santykių su savo patėviu V., apie kurį jis iki to laiko nieko nežinojo ir net neįtarė. Jis vėl pasakė, kad tarp jų bendravimo nebebus. Pasiūlė draugiškai pakalbėti, išgerti ir išsiskirti. Lydint ją namo, ji ėmė bėgti, griuvo ant asfalto, sakė niekur neis, todėl ją paėmęs parnešė namo ir paliko prie motinos durų, nes ji pati nenorėjo eiti. Motina tai matė, J. P. verkė. Jos atžvilgiu jokio smurto nenaudojo. Vėliau ji skambino, aiškinosi, rašė žinutes. Įvykio dieną vėl skambino, atsiprašinėjo, susitarė susitikti, jei ji sutiks draugiškai skirtis. Apie 17-18 val. atėjo pas jį į namus, gėrė vyną. Pirmą butelį atidarė šakute, antras neatsidarė, todėl paskambinęs sesei paprašė atidarytuvo, kurį sesė atvežė. Besikalbant J. P. ėmė sakyti, kad jis jai sugadino gyvenimą, sudavė kelis kartus, todėl nenorėdamas veltis į konfliktą jis išėjo į lauką pašerti šunų, paliko ją besiruošiančią parūkyti ir rėkaujančią, psichuojančią. Praėjus ne daugiau minutei, išgirdo šūvio garsą, po kurio pasidarė tylu, suvokė, kas galėjo atsitikti, jį išgąsdino tas garsas, po kurio iš karto stojo tyla, todėl nubėgo į butą, durys buvo užrakintos, jis išstūmė duris. J. P. gulėjo, prilėkė prie jos, apkabino, prisitraukė. Jos lūpos mėlynavo, ji mykė. Pagalbos numeriu neskambino, nes nežinojo, koks tas numeris, todėl paskambino sesei, kuriai pasakė, kad J. nusišovė, liepė kviesti greitąją. Išvadą, kad J. nusišovė, padarė iš to, kad girdėjo šūvio garsą. Mano, kad būtų atskyręs kritimo garsą nuo šūvio garso. Tuo metu jam pasirodė, kad girdėjo būtent šūvio garsą, o ne krintančio daikto garsą. Po skambučio sesei pakėlė J. P., bėgo kraujas, todėl padėjo į tą pačią vietą, niekur jos nenešė. Jos paltuko kalnierius buvo atlenktas, krūtinėje pamatė duobutę. pamatė šalia ginklą, padėjo jį į šoną. Iš kur tas pistoletas, nežino. Ginklą pamatė, kai pakėlė ją. Jis gulėjo kairėje pusėje prie jos. Pamatęs ateinančią medikę patraukė jį į šoną, daugiau ginklo nelietė. Atvykę medikai pasakė, kad nieko nebegali padaryti. Tuomet jis nebesusivaldęs pradėjo viską niokoti, išdaužė stiklą iš rankos ėmė bėgti kraujas. Taip jis reiškė savo emocijas. Įvykio vietoje užfiksuotas kraujas greičiausiai iš jo žaizdų. Po stiklų daužymo, J. P. kilnojimo, ginklo stūmimo rankų niekur nesivalė. Atėję pareigūnai jam liepė lipti žemyn, tačiau jis vėl norėjo pamatyti J. P., veržėsi prie jos, tačiau pareigūnai neleido, papurškė dujų, paguldė ant žemės, uždėjo antrankius ir išvežė į komisariatą, kur nuėmė šūvio pėdsakus, taip pat ėmė pėdsakus nuo rankų, plaukų, rūbų, paėmė visus rūbus, kuriuos vilkėjo. Šūvio pėdsakus nuėmė komisariate, rankos nebuvo sutvarstytos, nes neleido pareigūnai. Girdėjo liudytojus sakant, kad jo rankos buvo subintuotos, jie meluoja, kodėl to nepaneigė per ankstesnes apklausas, nežino. Iš kur J. P. gavo pistoletą, nežino. Taip pat nėra girdėjęs, kad ji ruošėsi grįžti pas dukros tėvą. Kartais J. P. elgesys buvo neprognozuojamas, ji greitai užsidegdavo. J. P. sesers gimtadienyje, apie kurį mini liudytoja A. N., kuris buvo 2009 m. lapkričio 22 ar 23 d. net nebuvo pagrindo pavydėti, ten buvo sesės draugė, tačiau J. pavydėjo, psichavo, rėkavo, prie visų žmonių trenkė jam per akį, visi viską matė. Civilinio ieškinio nepripažįsta.

Nukentėjusysis E. S. parodė, kad su J. P. apie 5 metus, iki 2009 metų pabaigos gyveno Vilniuje, augino (duomenys neskelbtini) gimusią bendrą dukrą. Po to susipyko ir nuo 2009 metų pabaigos gyveno atskirai, jis –Vilniuje, J. P. su dukra – pas mamą Biržuose, tačiau jie tarpusavyje bendraudavo, J. P. 3-4 kartus buvo atvažiavusi pas jį į Vilnių, jis taip pat atvažiuodavo pas ją į Biržus. Išvykdama iš Vilniaus su savimi J. P. pasiėmė tik būtiniausius daiktus, dauguma jos daiktų buvo likę bute Vilniuje. Gyvendama Biržuose J. P. nedirbo, jis jai ir dukrai duodavo pinigų pragyvenimui. Paskutinį kartą jie betarpiškai bendravo Biržuose, kur jis buvo atvažiavęs diem dienoms, kovo 28 ir 29, ir tada galutinai nusprendė vėl gyventi kartu, o apie tai kalbėtis buvo pradėję maždaug prieš tris mėnesius iki įvykio, kartu Vilniuje sutiko ir naujus metus, ir šventė Valentino dieną, vasario 3 d. mirus jo mamai, kuri gyveno Pabiržėje, atvykęs į laidotuves jis apsistojo ir nakvojo pas J. P., laidotuvėse dalyvavo kartu su J. P.. Būtent per šias laidotuves prasidėjo konkreti kalba apie J. P. grįžimą gyventi pas jį į Vilnių. 2010 m. kovo 31 d. ryte jis su J. P. kalbėjosi telefonu ir tada konkrečiai susitarė, kad ji su dukra autobusu atvažiuos pas jį balandžio 1 d. apie 15 valandą ir jie ketino Velykas, kurios buvo balandžio 3 d., švęsti kartu. R. K. pažįsta, nes jie kartu vienoje įkalinimo įstaigoje atlikinėjo bausmę, tačiau po to nebendravo ir nesusitikinėjo. Žinojo, kad J. P. gyvendama su juo, susirašinėjo su tuo metu dar bausmę atlikinėjusiu R. K., tačiau tai nebuvo jų išsiskyrimo priežastis. Jis taip pat žinojo, kad J. P. gyvendama Biržuose bendravo su R. K., apie tai ji pati jam pasakojo, sakė, kad R. K. norėjo ją vesti, su ja gyventi, bet ji to nenorėjo, sakė, kad tai ne tas žmogus, su kuriuo ji norėtų būti. Paskutinį kartą su J. P. jis bendravo telefonu kovo 31 d. apie 18.50 val., jos balsas buvo sutrikęs, išsigandęs. J. P. tada tik pasakė, kad yra su R. K. ir baigė pokalbį. Pas R. K. ji galėjo eiti pasiimti savo daiktų, arba grąžinti jo daiktus ir pasakyti, kad tarp jų viskas baigta. Jis vėliau dar mėgino jai skambinti, tačiau J. P. į skambučius nebeatsiliepė. Po to apie 23 val. jam paskambino J. P. sesuo ir pranešė apie jos mirtį. Tą patį vakarą jis atvažiavo į Biržus ir kitos dienos ryte pats nuvedė dukrą į darželį. Auklėtoja dėl to buvo nustebusi, nes J. P. jai buvo pasakiusi, kad tą dieną dukra į darželį neateis, nes jos ruošėsi išvažiuoti.

J. P. neturėjo jokio motyvo nusižudyti, jai nebuvo depresijos, ji buvo gavusi gerą darbo pasiūlymą Vilniuje, jis jau buvo pradėjęs tvarkyti dokumentus dėl dukros priėmimo į darželį. J. P. buvo dešiniarankė, ji ginklų bijojo ir jais visiškai nesidomėjo. Ji alkoholį vartodavo tik esant progoms, šiaip negerdavo, o išgėrusi būdavo rami.

Nukentėjusioji J. P. parodė, kad jos dukra J. P. su savo dukra pusę metų iki mirties gyveno pas ją, prieš tai gyveno Vilniuje su vaiko tėvu E. S.. Į namus grįžo todėl, kad Vilniuje prarado darbą. Gyvendama su ja, dukra bendravo su E. S., važinėjo vienas pas kitą, jų santykiai buvo geri. Taip pat J. P. bendravo ir su R. K., jie susitikinėdavo, 2010 m. po Naujų metų R. K. siūlė dukrai gyventi kartu. Ji tam nepritarė, siūlė taikytis su E. S.. Dukra buvo apsisprendusi grįžti į Vilnių, nutraukti ryšius su R. K.. Pora dienų prieš įvykį, kovo 28 d. buvo atvykęs E. S., susitaikė su dukra, sakė, kad nori gyventi kartu, jų santykiai buvo normalūs, dukra buvo patenkinta jos ir E. S. santykiais, ji planavo grįžti į Vilnių, ten dirbti ir gyventi su E. S.. E. S. kovo 29 d. išvykus, dukra buvo nuėjusi pas R. K., ilgai negrįžo. Skambino jai, iš balso buvo girdėti, kad kažkas negerai. Po valandos R. K. pats atityso ją namo ir numetė prie durų, žiūrėjo „baltomis“ akimis ir išėjo. Dukra verkė, sakė, kad R. K. ją tąsė, stumdė, žemino, po to atvilko namo, nes ji R. K. pasakė, kad išvažiuos į Vilnių pas E. S., o R. K. norėjo, kad ji liktų su juo. Kovo 30 d. dukra visą dieną buvo namie, su R. K. nebuvo susitikusi, tik skambinosi, tą dieną telefonu bendravo ir su S.. Kovo 31 d. dukra dėjosi savo ir dukrytės drabužius, ruošėsi išvykimui į Vilnių, pasakė darželyje, kad dukros nebeatves. Sudėjo ir R. K. daiktus, sakė, kad reikės atiduoti. Apie 17 val. dukrai paskambino, kaip suprato, R. K., dukra paėmusi jo daiktus išėjo pas jį, sakė atiduos daiktus ir grįš. Ji skambino dukrai apie 20 val., ši žadėjo tuoj grįžti, nes ryt reikės važiuoti į Vilnių, jos balsas buvo nusiminęs, o vėliau ji į skambučius nebeatsiliepė. Apie 22.30-23 val. atvažiavo R. K. sesuo A. ir pasakė, kad Jolita nusišovė. Dukra buvo dešiniarankė, ji niekada neturėjo jokių ginklų, o yra sakiusi, kad yra mačiusi pas R. K. paslėptą ginklą. Dukrai nebuvo jokių priežasčių nusižudyti, depresija ji nesirgo, nebuvo agresyvi, važiuoti į Vilnių pas E. S. apsisprendė ji pati. Civilinį ieškinį palaiko. Jos sūnaus tėvas A. V., su kuriuo ji kartu pragyveno 8 metus ir išsiskyrė prieš tris metus iki J. P. mirties, nusišovė 2011 m. rugpjūčio 10 d. A. V. 2010 m. kovo 31 d. buvo pas ją atėjęs aplankyti sūnaus ir tada jis bendravo su J. P. prieš šiai išeinant susitikti su R. K..

Liudytoja A. N. parodė, kad 2009 metais dirbo su J. P. Vilniuje UAB (duomenys neskelbtini), buvo geros draugės, apie daug ką atvirai kalbėdavo. Prieš išvykdama į Biržus, kelias savaites J. P. gyveno jos bute Vilniuje, ten buvo atsivežusi ir savo daiktus, tačiau jokio ginklo ji neturėjo. Žino, kad grįžusi pas mamą į Biržus, J. P. bendravo su R. K.. J. P. pasakojo, kad jos santykiai su R. K. nebuvo tokie, kokių ji tikėjosi, ji bijojo jo, minėjo, kad R. K. su ja lytiškai santykiaudavo ir prieš jos valią, kad kažkokio vakarėlio metu R. K. glamonėjosi su kita mergina, Jolita jam kažką pasakė ir jis griežtai jai atsakė. Tuo metu, kol bendravo su E. S. ir su R. K., J. P. neturėjo kitų vyrų, ji tikrai būtų apie tai jai papasakojusi. Su dukros tėvu E. S. Jolita gražiai bendravo, nesipyko, susitikdavo. Nusižudyti ji tikrai negalėjo, nes buvo stiprus žmogus, dukra jai buvo svarbiausia ir negalėtų jos palikti vienos. Ginklo ji niekada neturėjo. Priklausomybės alkoholiui ji neturėjo, juo nepiktnaudžiaudavo, išgėrusi agresyvi nebuvo. Žino, kad jai buvo negerai Biržuose, ji jautėsi nelaiminga, tai jausdavosi ir iš jos balso. J. P. planavo grįžti į Vilnių, tačiau kada tai planavo įgyvendinti – nežino, o kada šis pokalbis buvo, ji nepamena.

Liudytoja R. P. parodė, kad J. P. apie metus iki įvykio draugavo su jos sūnumi R. K.. Tarp jų buvo šilta draugystė, jie nesipyko, vaikščiojo susikibę už rankų, buvo laimingi. Ji (liudytoja) ir J. P. motina gyvena viename name. R. K. buvo išvykęs ieškoti darbo į Norvegiją, bet ten neįsidarbino ir grįžęs toliau bendravo su J. P.. Vėliau jis išvyko dirbti į Angliją. Ten prabuvo apie du mėnesius. Tuo metu J. P., ją sutikusi, vis prašydavo, kad ji pakviestų R. K. grįžti į Lietuvą, kad bijo, kad jam kas nors neatsitiktų. J. P. maždaug prieš mėnesį iki mirties buvo pasikvietusi į motinos butą išgerti kavos ir tada pasipasakojo, kad serga depresija nuo tada, kai dar besimokant mokykloje buvo išžaginta, kad nuo tada vartoja antidepresantus. Sakė, kad R. K. myli ir jei šis ją paliktų, nusižudytų. J. P. bendravo ir su savo dukros tėvu, tačiau jai pasakojo, kad jo nekenčia, nemyli, o bendrauja su juo tik dėl to, kad jis atveža pinigų, kad myli tik R. K.. Nežinojo, kad ji ruošiasi važiuoti pas dukros tėvą. 2010-03-31 vakare, jau buvo tamsu, su dukra A. ji buvo nuvažiavusi į (duomenys neskelbtini) namą, kur antrame aukšte esančiame bute gyvena R. K., tačiau bute šviesa virtuvėje nedegė, kambario langų į tą pusę nėra ir nežino, ar kambaryje šviesa degė. Iš namo pirmame aukšte esančio sandėlio pasiėmė daiktus, kuriuos nuvežė į turgų, po to užvažiavo į parduotuvę, kur būnant, nuo jų apsilankymo K. gatvėje praėjus apie 20 minučių, A. paskambino R. K. ir pasakė, kad kviestų greitąją, nes Jolita miršta. Po to nuvyko vėl į K. gatvę, ten jau buvo atvykę medikai, iš kurių sužinojo, kad J. P. negyva. Į R. K. butą tada užėjusi nebuvo. Matė, kaip R. K. lakstė, verkė, išdaužė langą. Nėra mačiusi, kad sūnus turėtų ginklą. Į įvykio vietą buvo nuėjusi praėjus trims dienoms po įvykio, buto durys buvo išlaužtos, spyna išbarstyta ant žemės, buvo keli lašai kraujo, nebaigtas gerti vynas.

Liudytoja A. P. parodė, kad jos brolis R. K. su J. P. draugavo gražiai, bendravo maždaug 3-4 metus. Brolis sakydavo, kad į jų santykius žiūri rimtai, kol nesužinojo, kad ji turi artimus santykius su savo patėviu, apie ką jam pasakojusi pati J., dėl to brolis buvo be nuotaikos, stengėsi su ja išsiskirti. Paskutinį kartą ją matė įvykio dieną pavakary brolio namuose, kai jo prašymu nuvežė vyno butelio atidarytuvą. J. P. žiūrėjo pro langą piktu žvilgsniu, jos nebendravo. R. K. sakė, kad jie kalbasi apie išsiskyrimą. Po valandos į brolio namą užsuko su mama paimti daiktų, tačiau buvo tik apatinėje namo dalyje, viršuje girdėjo piktai kalbančią J. P., į viršų nėjo, išvažiavo. Po pusvalandžio paskambino verkdamas brolis, liepė kviesti greitąją, nes J. nusišovė. Nuvažiavo pas brolį į namus, medikai pasakė, kad nieko nebegali padėti, iškvietė policiją. R. K. buvo tarsi pamišęs, rėkavo, išdaužė langą. Matė, kad vienas iš atvykusių pareigūnų iš namų plikomis rankomis išnešė ginklą ir pasidėjo savo mašinoje. Brolį išvežė į policiją. R. K. niekada neturėjo jokio ginklo, merginos jis niekada nenuskriaustų. J. pati jai yra sakiusi, jei ji išsiskirtų su R. K., nusižudytų, nes manė, kad jų santykiai gali eiti į pabaigą, po pokalbių su ja bei jos broliu apie santykius su patėviu. Su E. S. J. P. tikrai nebendravo, jis jai nieko nepadėjo, pinigų duodavo R. K., kuris mylėjo ir J. P. dukrą. Nėra girdėjusi, kad ji žadėjo grįžti pas dukros tėvą. Buvo įvykio vietoje, matė išlaužtas duris, tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio. Iki tol durys buvo sveikos. Durų spyną policijos pareigūnai paėmė gal po pusės metų.

Liudytojos A. P. ikiteisminio tyrimo pareigūno 2010-03-31 nuo 21.33 val. iki 22.30 val. surašytame apklausos protokole, kuris A. P. pasirašytas, nurodyta, kad su J. P. ji bendravo gan retai ir santykiai artimi nebuvo, t.y. nebuvo jos draugės ir jos praktiškai nepažinojo (T.3 b.l. 8-9)

Liudytoja E. Z. parodė, kad buvo J. P. dukros S. darželio auklėtoja. Ji buvo rūpestinga mama, santykiai su dukra tikrai buvo geri. Paskutinį rytą prieš įvykį mergaitę į darželį irgi atvedė mama. Pamena, kad ji sakiusi, jog po pietų miego mergaitę ves į kirpyklą, kitą dieną išvažiuos į Vilnių švęsti Velykų, žodžiu įspėjo, kad darželio nelankys, tačiau sekantį rytą po J. P. mirties S. į darželį atvedė vyriškis, kuris prisistatė jos tėčiu. J. P. nebuvo parašiusi prašymo dėl dukros darželio nebelankymo.

Liudytoja L. A. parodė, kad dirba Biržų greitosios pagalbos skyriuje. Pamena, kad vyko į įvykį (duomenys neskelbtini) g.. Atvykus į įvykio vietą, pro langą ar duris šaukė R. K., prašė greičiau padėti. Namo antrame aukšte pamatė gulintį kūną. R. K. sakė, kad „ji nusišovė“. Mergina buvo be gyvybinių funkcijų, konstatavo mirtį, iškvietė policiją. Ji matė ginklą, kuris gulėjo šalia lavono, kairėje pusėje. Iki atvykstant policijai R. K. visą laiką buvo viršuje, būdama bute pas jį sužalojimų nepastebėjo, jo neapžiūrinėjo. Jis buvo atsiklaupęs prie J. P., bučiavo ją, buvo paėmęs jos veidą, verkė, blaškėsi, šaukė, kad padėtume. Matėsi, kad jis labai pergyvena. Laukiant policijos išgirdo dūžtantį langą, vėliau pareigūnai atvedė R. K., kurio rankos buvo sužalotos, ji ant žaizdos uždėjo spaudžiamą sterilų tvarstį, medikamentų nenaudojo, žaizdos netvarstė, nes taip liepė policijos pareigūnai.

Liudytojas M. B. parodė, kad pagal gautą pranešimą, kad nusišovė žmogus, vyko į įvykio vietą (duomenys neskelbtini). R. K. buvo išlindęs pro antro aukšto langą, kažką šaukė, stiklai buvo išdaužyti, atrodė kaip girtas ir susinervinęs, buvo ganėtinai agresyvus. Kai R. K. išėjo į lauką, buvo panaudotos spec. priemonės, jo rankos buvo sužalotos iki to. Paskui jis kartu su kitais pareigūnais nuvežė R. K. į komisariatą, kur jam buvo iškviesta medicinos pagalba, nes per rankos tvarsčius sunkėsi kraujas. Po to jis dar buvo grįžęs į įvykio vietą ir tada pirmą kartą užėjo į butą. Ten buvo daug kraujo, durys buvo atidarytos, matėsi, kad durys buvo buvusios ne kartą laužtos, matė ir nesenas laužimo žymes, buvo apgadintas medis ties spyna.

Liudytojas V. J. parodė, kad vyko į įvykio vietą (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur yra nušautas ar nusišovęs žmogus. Atvykus R. K. buvo antrame aukšte, šaukė pro langą, daužė lango stiklus, buvo agresyvus, kažkiek kruvinas, susijaudinęs, susinervavęs, veržėsi atgal į įvykio vietą, lyg ir norėjo paimti ginklą, kuris buvo dešinėje lavono pusėje, todėl ginklą paėmė su polietileniniu maišeliu, vėliau, prieš atvykstant ekspertams, padėjo į tą pačią vietą, kur jis ir buvo ir tokioje pat padėtyje. R. K. lindo prie gulinčios negyvos mergaitės, neklausė jų reikalavimų nelysti ir šūkavo, elgėsi neadekvačiai, sakė, kad nori atsisveikinti. Matė gulinčią mergaitę, ten buvo daug kraujo. Durys iš laiptinės į virtuvę buvo medinės, dažytos baltais dažais, lyg ir išlaužtos. Raktas, galėjo būti kitame kambaryje ant grindų už durų. Kambarys buvo netvarkingas, buvo keli buteliai vyno, taurės.

Liudytoja N. G. parodė, kad kaip pareigūnė vyko į įvykio vietą. Lauke matė, kad pareigūnai laikė R. K. prispaudę prie žemės, nes jis labai priešinosi, buvo susižalojęs rankas, šaukė. Jis nesileido specialistei nuimti nuo jo rankų šūvio pėdsakus, trukdė, jis matyt suprato, kad kuo daugiau trins rankas, tuo mažiau pėdsakų liks. Pats įvykis įvyko namo antrame aukšte, kur buvo rastas J. P. kūnas. Patalpos durys buvo atidarytos, lango stiklas išdaužtas, buvo kraujo. Iki jai atvykstant į įvykio vietą ten jau buvęs policijos pareigūnas rastą ginklą buvo paėmęs ir atnešęs į policijos automobilį, po to ginklą padėjo į tą pačią vietą, iš kur jį buvo paėmęs iki pradedant įvykio vietos apžiūrą.

Liudytoja R. G. parodė, kad kartu su ekspertais A. P. ir A. K. dalyvavo įvykio vietos apžiūroje (duomenys neskelbtini). R. K. tiek įvykio vietoje, tiek pristatytas į policijos komisariatą blaškėsi, elgėsi isteriškai, minėjo, kaip mylėjo J.. Nuimant šūvio pėdsakus R. K. rankos buvo aptvarstytos, kraujuotos, jis blaškėsi ir apsunkino pėdsakų paėmimą. Šūvio pėdsakus nuėmė nuo jo kruvinų rankų, tvarsčių nuėmusi nebuvo. Įvykio vietoje durys antrame aukšte iš laiptinės į virtuvę buvo išlaužtos, ant durų matėsi senesnių išlaužimų pėdsakų, buvo neuždažytos laužimo žymės, deformuotos durys, susidarė įspūdis, kad tos durys daug kartų jau buvo išlaužtos. Namai buvo netvarkingi, netoli krosnies buvo medžio atplaišėlės. Nuo lavono šūvio pėdsakų neėmė. Įvykio vietos fiksavimui naudojo skaitmeninį fotoaparatą. Informaciją iš atminties kortelės įkėlė į kompiuterį, kokybiškas nuotraukas įrašė į kompaktinį diską, kurį atidavė tyrėjui prijungti prie baudžiamosios bylos. Įvykio vietoje su A. K. dirbo techninį darbą, abu fotografavo skirtingais fotoaparatais, ji naudojo fotoaparatą Nikon.

Liudytojas A. P. parodė, kad dirba ekspertu, rašė įvykio vietos apžiūros protokolą, užfiksavo visas reikšmingas detales. Įvykio vieta buvo mansardiniame aukšte, įėjimas į patalpą, kur buvo lavonas, pro medines baltas į vidų varstomas duris. Jei durys būtų prieš tai užrakintos ir jėga atidarytos, tai visi pažeidimai turėtų matytis akivaizdžiai nuo įėjimo pusės, tačiau jis ir kiti kartu buvę du ekspertai jokių pažeidimų ant durų nepastebėjo. Jei būtų pastebėjęs laužimo žymes, būtų užfiksavęs. Medžio atplaišėlių matėsi pagal kūną, bet jos galėjo likti pakapojus malkas, šalia buvo pečius. Už tų virtuvės durų buvo rastas kulkos apvalkalas. Įvykio vietoje matė pistoletą. Tūtelė buvo rasta prie palėpės durų. Kliūties, kurią kliudė kulka nesurado, todėl ir neužfiksavo. Lavono padėtis jokių abejonių nekėlė. Nebepamena kas ir kaip buvo imama, viskas užfiksuota protokole. Techninį – fotografavimo darbą atliko R. G. ir A. K.. Iš peržiūrėto disko su nuotraukomis matyti, kad iš 52 turėjusių būti nuotraukų trūksta 20 nuotraukų. Tai galėjo būti nekokybiškos nuotraukos, kurios ištrintos iš karto tik sukėlus į kompiuterį, nes tokios nuotraukos neinformatyvios.

Liudytojas A. K. parodė, kad kaip specialistas dalyvavo įvykio vietos apžiūroje, atliko techninį darbą – fotografavo, ką tiksliai, nepamena. Nagrinėjamo įvykio metu jis turėjo fotoaparatą Minolta. Ar šiame įvykyje fotografavo savo fotoaparatu, ar kito specialisto – nepamena. Tyrėjui paprastai pateikia tik kokybiškas nuotraukos, neryškių, dubliuotų ir brokuotų tyrėjui nepateikia. Nuotraukos pateikiamos skaitmeninėse laikmenose kompaktiniuose diskuose. Fotoaparatų atminties kortelės informacija saugoma failuose.

Iš 2010-03-31 įvykio vietos apžiūros protokolo bei nuotraukų prie jo matyti, kad (duomenys neskelbtini), Biržuose esančio nuosavo namo mansardoje įrengtoje virtuvėje tarp durų iš laiptinės aikštelės ir pečiaus ant grindų rastas gulintis ant nugaros moteriškos lyties lavonas, kurio galva nukreipta į pietvakarių, kojos – į šiaurės rytų pusę, klubai ir kojos (sulenktos per kelius) pasukti į kairę, rankos ištiestos ir atmestos į šalis 45⁰ laipsnių kampu kūno atžvilgiu. Krūtinės kairėje viršutinėje dalyje ant lavono marškinėlių yra raudonos spalvos skysčio nutekėjimai į kairę, po marškinėliais, apie 1 cm virš liemenėlės viršutinio krašto rasta 10 mm skersmens ovalo formos žaizda. Ant dešinės rankos plaštakos nugarėlės yra tamsiai rudos spalvos pažeidimas. Lavono vilkimo požymių nenustatyta. Apvertus lavoną kairėje, nugaros dalyje rasta žaizda. Šalia lavono kairio šono ties liemeniu ant grindų guli juodos spalvos pistoletas, kurio vamzdis nukreiptas į lavono pusę. Ant pistoleto užrašai: „ IŽ ( raidės rusiškos) – 79-8, cal. 8 mm, TPH 5049 02, made in Russija “ Pistoleto saugiklis saugioje padėtyje. Dėtuvėje yra trys šoviniai, dar vienas šovinys šovinio lizde. Ant virtuvės grindų įvairiose vietose matyti raudonos spalvos dėmės, tokios pat lašo formos dėmės yra ir ant stalo. Taip pat virtuvėje, prie durų į palėpę, link kurių nukreiptos lavono kojos, rasta šovinio tūtelė, o prie priešingos sienos, link kurios yra nukreipta lavono kairė ranka, rastas kulkos apvalkalas. Kitame virtuvės gale nuo lavono, prie lango ant šalia šaldytuvo esančios kėdės rastas rankšluostis. 2010-09-02 papildomos įvykio vietos apžiūros protokole aprašytos durys iš laiptinės į virtuvę su laužimo žymėmis iš išorinės pusės, duryse nėra spynos, taip pat ant staktos nėra užkabos. (T. 1 b.l. 62-70, 72-77 )

Teismo medicinos specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. P M (duomenys neskelbtini), bei Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini)nurodyta, kad J. P. mirė maždaug prieš dvi paras iki lavono tyrimo 2010-04-02 14 val. nuo šautinio kiaurinio krūtinės ląstos ir širdies kairiojo skilvelio sužalojimo, kas komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę. Sužalojimas padarytas vienu šūviu iš šaunamojo ginklo, galimai 2010-03-31. Verpstės formos šūvio įėjimo žaizda krūtinės kairėje pusėje 122,5 cm aukštyje nuo pado, išėjimo žaizda nugaros kairėje pusėje 108 cm aukštyje nuo pado. Šautinis krūtinės ląstos ir širdies sužalojimas padarytas prieš pat mirtį, pomirtinių sužalojimų jos kūne nerasta. Šūvio įėjimo žaizda, padaryta iš labai artimo atstumo, galimai dalinai įrėmus ginklo vamzdžio laibgalį. Šūvio kryptis – iš priekio užpakalin, iš viršaus žemyn ir labai nežymiai iš dešinės į kairę nukentėjusiosios kūno atžvilgiu. J. P. drabužių pažeidimai atitinka lavone rastus šautinius sužalojimus. Ant J. P. kūno parako dalelių nerasta. Mirtis įvyko tuoj pat po sužalojimo. Po šautinio sužalojimo padarymo ji atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus pvz. judėti, gintis, šaukti, numesti toliau kokius nors daiktus negalėjo. Nukentėjusiosios ir ginklo tarpusavio padėtis šūvio metu buvo priešpriešinė. Sprendžiant pagal nukentėjusiosios radimo pozą, sužalojimo pobūdį, jo lokalizaciją bei kanalo kryptį kūne, šūvio pėdsakus ir šūvio atstumą, nukentėjusioji galėjo ir pati pasidaryti tokį šautinį sužalojimą, laikydama ginklą kairėje rankoje. Nustatyti odos nubrozdinimai dešinėje plaštakoje J. P. galėjo būti padaryti 2010-03-29 kovos ar savigynos metu, ne mažiau trijų smūgių kietu buku daiktu poveikyje, greitai vienas po kito. J. P. kraujyje rasta 2,22 promilės etilo alkoholio. J. P., kurios svoris apie 45 kg. per 3 val. išgėrus apie pusę butelio vyno, lavono kraujyje turėtų būti žymiai mažiau nei 2, 22 promilės etilo alkoholio. Pagal kraujyje rastas 2,22 promiles etilo alkoholio per 3 val. jei reikėjo išgerti apie du butelius vyno ( T. 1 b.l. 105-107, 111, 145-152, 175-179).

Trasologinių ir balistinių ekspertizių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad įvykio vietoje rastas automatiškai užsitaisantis, tinkamas šaudyti fabrikinės gamybos 8 mm kalibro „ IŽ-79-8 “ modelio dujinis pistoletas Nr. (duomenys neskelbtini), savadarbiu būdu perdirbtas pakeičiant jo vamzdį ir tokiu būdu pritaikant jį šaudyti 7,65 mm kalibro Brauningo pistoletų šoviniais ir yra šaunamasis ginklas. Taip pat įvykio vietoje rasta tūtelė yra 7,65 mm Brauningo šovinio šauta tūtelė. Ji bei kulka, kurios apvalkalas taip pat rastas įvykio vietoje buvo iššauta iš pistoleto Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyti ar kulka, kurios apvalkalas pateiktas tyrimui, prieš ją iššaunant sudarė vieną visumą ( šovinį ) su tirti pateikta tūtele negalima, nes nėra požymių, leidžiančių apie tai spręsti. Tirti pateikti keturi šoviniai yra 7,65 mm kalibro Brauningo šoviniai, skirti šaudyti iš įvairių modelių 7,65 mm kalibro pistoletų – kulkosvaidžių. Šie šoviniai yra šaudmenys ( T. 1 b.l. 154-159 ).

Trasologinių ir balistinių ekspertizių skyriaus ir Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialistų išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad J. P. lavone esantis šautinis sužalojimas – šūvio įėjimo žaizda, esanti krūtinės kairėje pusėje, atitikmens tirti pateiktose jos drabužiuose – švarke ir marškinėliuose neturi. Šautinis sužalojimas – šūvio išėjimo žaizda, esanti nugaros kairėje pusėje, atitinka šautinius pažeidimus jos drabužiuose – švarko ir marškinėlių nugaros pusėje. Pateiktose J. P. lavono odos krūtinės ir nugaros žaizdose yra metalizacijos variu, nikeliu ir švinu pėdsakai. Šie pėdsakai atitinka kulkos, kurios apvalkalas pateiktas tirti, sudėtį.( T. 1 b.l. 167-172 )

Serologijos ir DNR laboratorijos specialistų išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad nuoplovose nuo įvykio vietoje rastų ginklo užrakto bei abiejų taurių, taip pat J. P. lavono tyrimo metu paimtose J. P. kairės rankos nagų nuokarpose su panagių turiniu gauti J. P. ir R. K. DNR profiliai, kraujo pavyzdžiuose nuo grindų ir stalo gautas R. K. DNR profilis, J. P. dešinės rankos nagų nuokarpose su panagių turiniu gautas J. P. DNR profilis, nuoplovose nuo šovinių, buvusių šovinių dėtuvėje, nuo tūtelės DNR profilio, tinkančio asmens identifikavimui, negauta. (T.1 b.l.139-140,142-143)

Iš pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolo matyti, kad 2010-03-31 laikotarpyje nuo 22.15 val. iki 22.30 val. specialistė R. G., dalyvaujant specialistui V. M., paėmė šūvio pėdsakų ėminius nuo R. K. abiejų rankų ir galvos plaukuotosios dalies (T.1 b.l. 117)

Medžiagų ir gaminių ekspertizių skyriaus specialistų išvadoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad ant lipdukų su mikrodalelėmis nuo nukentėjusiosios J. P. kairės rankos aptiktos trys, nuo galvos – dvi, ant lipdukų su mikrodalelėmis nuo J. P. viršutinių drabužių aptiktos keturios – po vieną ant džinsinių kelnių bei švarko ir dvi ant palaidinės priekinių paviršių, bei dvi ant įvykio vietoje rasto rankšluosčio alavo-švino-bario-kalcio dalelės – šūvio pėdsakai, vienodi su šūvio pėdsakais iš įvykio vietoje rastų ginklo ir tūtelės. Ant lipduko su mikrodalelėmis nuo J. P. dešinės rankos, bei lipdukų su mikrodalelėmis nuo įtariamojo R. K. rankų ir galvos, taip pat ant kontrolinių lipdukų, pažymėtų užrašais: „ Specialistas “ ir „ Aplinka “, šūvio pėdsakų nėra. Ant R. K. kelnių ir marškinėlių yra alavo – švino – bario – kalcio dalelių, vienodos sudėties su šūvio pėdsakais iš tirti pateikto ginklo ir įvykio vietoje rastos tūtelės. Dėl to, kad šios dalelės yra netaisyklingos formos, t.y. jos nėra apvalios, kokios būdingos nuo terminio poveikio apsilydžiusiems mikroobjektams, kategoriška išvada, kad tai tikrai šūvio pėdsakai, negalima. Alavo-švino-bario-kalcio šūvio pėdsakų elementinė sudėtis yra unikali, būdinga „Sellier and Bellot“ šovinių gamintojui, o tokių dalelių, pasižyminčių apvalia, nuo terminio poveikio apsilydžiusiems mikroobjektams būdinga forma, kilmės šaltinis gali būti tik šūvio pėdsakai, gamtoje tokių darinių nėra. Pistoleto metalinės dalys pagamintos iš labai paplitusio buityje paprasto plieno, kurio elementinė sudėtis neturi individualizuojančių požymių, todėl, nors ant kiekvieno iš pateiktų tirti pateiktų lipdukų tiek nuo R. K.. tiek nuo J. P. rankų ir galvų aptikta po keliolika ar keliasdešimt dalelių, kurio sudėtyje vyrauja geležis, sudaranti pistoleto plieno elementinės sudėties pagrindą, nustatyti, kad šios dalelės yra nuo pistoleto metalo, negalima. Ant tirti pateikto pistoleto išorinio paviršiaus alyvos pėdsakų nėra, ant rankšluosčio mineralinės alyvos nuo tirti pateikto pistoleto užrakto vidinių paviršių pėdsakų taip pat nėra (T. 1 b.l. 161-165 ).

Iš daiktų apžiūros protokolo, pakvitavimo, reikalaujamų daiktų pateikimo protokolų matyti, kad įvykio vietoje paimta J. P. rankinė ir joje esantys daiktai, tarp kurių buvo ir piniginė, 2010-04-07 buvo apžiūrėti ir 2010-04-20 grąžinti J. P., kuri 2010-06-14 ir 2010-06-15 šiuos daiktus vėl pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnui (T.1 b.l. 180-185)

2010-06-30 Medžiagų ir gaminių ekspertizių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atliktoje pagal 2010-06-15 užduotį nurodyta, kad ant tirti pateiktos piniginės aptikta viena alavo-švino-bario-kalcio dalelė, neturinti aštrių briaunų, tačiau nėra ir idealiai apvalaus lašo formos, o rankinės viduje esančioje užsegamoje užtrauktuku kišenėje aptikta alavo- bario dalelė, kurios sudėtyje yra mikrokiekiai švino. Dalelė netaisyklingos formos, tačiau be aštrių briaunų. Abi dalelės, tokios pat sudėties, kaip šūvio pėdsakai ant tirti pateikto pistoleto ir įvykio vietoje rastos tūtelės, tačiau aptiktas dalelių kiekis per mažas išvadai, kad šios dalelės yra tiriamo ginklo nešiojimo rankinėje pėdsakai. Toks yrimo rezultatas leidžia daryti alternatyvias išvadas: arba ginklas rankinėje buvo nešiojamas kruopščiai išvalytas ar į kažką supakuotas, nes priešingu atveju rankinėje turėjo likti žymiai didesnis kiekis dalelių; arba abi rastos dalelės atsirado atsitiktinai prieš ar po nagrinėjamo įvykio nuo užteršimų aplinkoje; arba dalelės pateko į rankinę įdėjus bet kokį objektą, užterštą šūvio pėdsakais. Taip pat tyrimo metu nustatyta, kad rankinė yra pakankamo dydžio, kad pateiktas tyrimui pistoletas tilptų jo pagrindiniams skyriuje, kuriame parako dalelių nėra. Rankinėje esančios kišenės yra per mažos, kad jose tilptų tiriamas pistoletas. Dėl šių priežasčių nustatyti, ar tirti pateiktoje J. P. rankinėje buvo nešiojamas pistoletas „IŽ 79-8 “ (duomenys neskelbtini), negalima. ( T. 1 b.l. 188-191 ).

Iš 2011-11-04 eksperimento protokolo ir eksperimento metu darytų nuotraukų matyti, kad šio veiksmo metu dvi eksperimento dalyvės, panašaus kūno sudėjimo, kaip ir J. P., viena dešiniarankė, kita - kairiarankė buvo paprašytos parodyti, kaip jos laikytų pistoletą IŽ-79-8, jei norėtų nusišauti. Viena jų parodė, kad šautų laikydama ginklą dešine ranka prie dešinio smilkinio, nuleistuką spaustų smiliumi, kita laikydama ginklą prieš save abiem ištiestoms rankom, nuleistuką spaustų dešinės rankos nykščiu. Eksperimento dalyvės, paprašytos parodyti, kaip jos šautų sau į krūtinę iš labai artimo atstumo, abi, pistoletą laikydamos abiem rankomis, ginklo vamzdį įrėmė tarp krūtų, o paprašytos parodyti, kaip laikytų ginklą šaudamos į vietą, kur nustatyta šūvio žaizda J. P., abi ginklą laikė dešine ranka, o paprašytos tai padaryti kaire ranka, neprilaikant dešine, nurodė, kad taip laikant pistoletą nuleistuką nuspausti gali, tačiau tokia poza yra labai nepatogi, ranka užlaužiama per petį ir riešą, persikreipia kūnas. ( T. 2 b.l. 15-29 ).

Ekspertas E. B. parodė, kad byloje davė specialisto išvadas, kurias tvirtina, taip pat dalyvavo atliekant eksperimentinį situacijos modeliavimą, kurio metu buvo padaryta bendra eksperimento dalyvių išvada, kad J. P. nustatytas sužalojimas nebūdingas savižudybei. Teoriškai ši galimybė yra, tačiau taip laikant ranką nuspausti gaiduką yra sudėtinga. Abi eksperimento dalyvės nurodė, kad jei šautų į krūtinę, šūvio kanalo kryptis būtų kitokia, negu nustatyta nukentėjusiajai. Tokia kryptis, kokia buvo nustatyta nukentėjusiajai, gali būti padaryta, jei būtų šauta laikant ginklą dviem rankomis ir nuspaudžiant nuleistuką vienos rankos arba kitos rankos nykščiu. Kitas dalykas dėl šūvio dalelių nusėdimo – kad pasiekti tokį kanalą pagal sužalojimo kryptį, kokia buvo kūne, turėtų būti šauta laikant ginklą dviem rankomis, kadangi viena ranka nulaikyti, laikant nykštį ant nuleistuko, moteriai sunku, dėl to ginklą turi laikyti dviem rankom, tokiu atveju šaunant dalelės nusėstų ant abiejų rankų, o ten šūvio dalelių rasta buvo tik ant vienos rankos. Įvertinus tai, buvo padaryta išvada, kad sužalojimas nebūdingas savižudybei. Šiuo atveju viena ranka to padaryti negalima, tuo labiau savižudybei nebūdinga nusišaunant pakelti rūbus. Jo praktikoje tokio pobūdžio, lokalizacijos susižalojimas savižudybės atveju nebuvo. Tvirtina visas savo duotas išvadas. Išvadoje yra atsakyta, iš kokio atstumo šauta į J. P.. Jei įrėmus ginklą būtų šaunama, dalinai parakas eitų į kūną ir dalelės nusėstų ant plaštakų ir dalinai ant aplinkos, dalelės būtų ir ant to, kuris šovė, ir ant to į kurį šovė, jei artimas atstumas.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad J. P. nei prieš įvykį, nei įvykio metu psichikos sutrikimu nesirgo, ji galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nenustatyta, kad J. P. įvykio metu būtų buvusi ir laikino psichikos sutrikimo būsenoje, ji buvo vidutinio girtumo laipsnio ir negalėjo būti fiziologinio afekto būsenoje. Taip pat nenustatyta, kad J. P. įvykio metu buvo emocinėje būsenoje ( pvz. streso ), kuri galėjo esminiai įtakoti jos sąmonę ir veiksmus, nuteiktų savižudybei, ar kad ji turėjo individualius psichinius ypatumus, galėjusius esminiai įtakoti jos veiksmus įvykio metu. Taip pat nenustatyta, kad priešmirtinė J. P. būsena galėjo būti būdinga savižudybei ( T. 2 b.l. 121-124 ).

Iš 2013-10-29 specialisto V. J. išvados dėl 2012-05-02 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo atlikta pagal advokato K. S. raštišką užduotį matyti, kad atliekant ekspertinį tyrimą nebuvo atlikti veiksmai, būtini pagrįstam atsakymui į teismo suformuluotus klausimus. Dėl to ekspertizės akte pateikti atsakymai negali būti pripažinti pagrįstais. Teismo ekspertizės akte pateiktas atsakymas į teismo klausimą „ar J. P. įvykio metu galėjo būti psichologinio afekto būsenoje“ nėra adekvatus, nes teismo ekspertai atsakyme kalba ne apie psichologinį afektą, o visiškai kitą reiškinį (fiziologinio afekto būklė). Šis neadekvatus atsakymas į teismo klausimą sudaro ekspertams pagrindą nepagrįstai išvadai apie tai, kad J. P. alkoholinės intoksikacijos būklė negali daryti poveikio jos elgesiui. Nagrinėjamu atveju labiau tikėtina impulsyvioji tiriamosios savižudybė, kai sprendimas nusižudyti kilo staigiai, spontaniškai, kaip atsakas į konfliktinį pokalbį ir žlugus tiriamosios planus. Tiriamosios spontaninė reakcija buvo sustiprinta dėl to, kad tiriamoji buvo alkoholinės intoksikacijos būklėje ir pasireiškė šios intoksikacijos laipsniui būdingi psichikos pokyčiai, kurie dar labiau suintensyvino šią spontaninę suicidinę reakciją (T.5 b.l. 122-135).

Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos darymo metu R. K. psichikos sutrikimų neturėjo, galėjo visiškai suvokti savo veiksmų esmę ir galėjo visiškai savo veiksmus valdyti. ( T. 4 b.l. 184-185 ).

Iš 2010-03-31 alkotesterio „Lion alkolmeter 500“ serijos Nr. 19030 parodymų matyti, kad 2010-03-31 21:16 val. R. K. nustatytas 1.72 promilės girtumas ( T. 4 b.l. 19 ).

Daktiloskopinio tyrimo specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nagrinėjamo įvykio vietos apžiūros metu nukopijuoti penki rankų pirštų pėdsakai Nr.1, Nr.2, Nr.3, Nr.5, Nr.7 ( nuo vyno butelių) rasti yra palikti R. K.. Kiti daktiloskopinėse plokštelėse nukopijuoti rankų pėdsakai asmens identifikavimui netinkami (T. 1 b.l. 193-197 ).

Biologinių tyrimų specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad ant įvykio vietos apžiūros metu virtuvėje nuo kėdės paimto rankšluosčio rasta R. K. kraujo, taip pat R. K. biologinis pėdsakas bei 3 sumaišyti R. K. ir J. P. biologiniai pėdsakai ( T. 2 b.l. 8-10 ).

Iš 2010-09-27 Trasologinio tyrimo specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad mansardos duryse vedančiose į virtuvę yra pažeidimų, ant vidinės staktos pusės, šalia užkabos yra 2 spaudimo pėdsakai. Užkaba tirti nebuvo pateikta. Kada bei iš kurios pusės paradyti šie durų pažeidimai negalima, nes pirminės įvykio vietos apžiūros metu šis durų ir jos spynos mazgas nebuvo užfiksuotas ( T. 1 b.l. 85-93 ).

Skaitmeninės informacijos ekspertizių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad atsižvelgiant į esančius atitinkamos spalvos ir formos žymenis, galima daryti tikėtiną išvadą, kad pateiktose tirti skaitmeninėse nuotraukose DSCN FOTO 1332.jpg (nuotrauka daryta 2010-03-31 22.13 val.) ir IMG FOTO 9564.JPG (nuotrauka daryta 2010-09-21 12.30 val.) yra užfiksuota vienos ir tos pačios staktos dalis, tačiau pirmoje nuotraukoje staktos dalis užfiksuota su įleidžiamosios skląstinės spynos užkaba, ant kurios yra mechaninio poveikio žymės nuo velkės ir nuo velkės drūtgalio, o antroje nuotraukoje staktos dalis užfiksuota be užkabos ir dėl to negalima sulyginti užfiksuotus staktos dalies mechaninius pažeidimus (T.1 b.l. 97-99).

Iš 2013-02-26 daiktų apžiūros protokolo matyti, kad ant R. K. marškinėlių priekyje bei nugaroje matyti rudos iki 1 cm skersmens dėmės. Kelnių priekyje ir užpakalyje matyti daug, įvairaus dydžio rudos spalvos dėmių. Taip pat daug smulkių rudos spalvos dėmių matyti ant sportinių batų padų šonų bei rudos spalvos dėmė matyti ant dešinio sportinio bato viršutinės priekio dalies ( T. 2 b.l. 51-60 ).

Iš 2010-04-02 Teismo medicinos specialisto išvados (duomenys neskelbtini) matyti, kad R. K. nustatyti paviršiniai kairio skruosto ir kairės smakro pusės odos nubrozdinimai, muštinė kairio kelio vidurinės dalies, taip pat 7 cm ilgio pjautinė dešinės plaštakos išorinio paviršiaus žaizda delnikaulių vidurio srityje. Pastaroji žaizda padaryta kietu aštriabriauniu daiktu (juo galėjo būti dūžtančio stiklo šukės briauna), nes jos lygūs kraštai. Ši žaizda apžiūros metu jau buvo susiūta ir sutvarstyta. Paviršutiniai veido odos nubrozdinimai ir kairio kelio muštinė žaizda galėjo būti padaryta pargriaunant R. K. ant plokščią šiurkštų paviršių turinčių daiktų, nes šie sužalojimai vienoje plokštumoje. Tokie sužalojimai galėjo būti padaryti antrankių uždėjimo veiksmo metu. Dėl paviršutinių veido odos nubrozdinimų, paviršutinių kairio kelio ir dešinės plaštakos žaizdų jo sveikata sutrikdyta nežymiai ( T. 4 b.l. 172 ).

Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelių matyti, kad pagalba R. K. buvo kviečiama į Biržų r. policijos komisariatą 2010-03-31 21.51 val. Ten jam dėl dešinės plaštakos pjautinės žaizdos buvo suteikta pagalba panaudojant sterilų spaudžiamą tvarstį. Ekipažas grįžo į med. pagalbos stotį 22.20 val. (T.5 b.l.139)

Aukščiau išdėstytų įrodymų visetu neginčytinai nustatyta, kad J. P. mirė 2010 m. kovo 31 d. vakare R. K. namo, esančiame Biržuose, (duomenys neskelbtini) mansardoje įrengto buto virtuvėje nuo šautinio kiaurinio kairės pusės krūtinės ląstos ir širdies kairiojo skilvelio sužalojimo, kuris buvo padarytas iššaunant vieną šūvį iš prie ant grindų gulinčio J. P. lavono kairės pusės ties liemeniu buvusio dujinio pistoleto, savadarbiu būdu perdaryto pritaikant jį šaudyti Brauningo tipo šoviniais. Taip pat neginčytinai nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu įvykio vietoje daugiau jokių asmenų, be J. P. ir R. K., nebuvo.

R. K. teigia, kad J. P. nusišovė tuo metu, kai jis buvo išėjęs į lauką pašerti šunų, ir nusišovė iš vidaus užsirakinusi bute. Kaltinamojo teigimu, tokio J. P. poelgio priežastimi buvo tai, kad jis, sužinojęs iš asmenų, kuriuos įvardinti atsisakė, jog J. P. jam buvo neištikima su jam žinomu asmeniu, kurį nurodyti taip pat atsisakė, be to, pačiai J. P. prieš keletą dienų iki įvykio, prisipažinus, kad ji turėjo intymius santykius su buvusiu savo motinos sugyventiniu A. V., nusprendė su ja išsiskirti ir apie tai J. P. pranešė kovo 29 d., o kovo 31 d. J. P. pareiškė, kad savo sprendimo skirtis nekeis.

R. K. parodymus apie priežastį, dėl kurios ji turėjo motyvą nusižudyti, iš esmės patvirtino ir liudytoja, R. K. sesuo A. P., duodama parodymus teisme apie tai, kad J. P. jai pasakojo apie savo santykius su patėviu ir kad buvo jai minėjusi, jog santykių nutraukimo su R. K. atveju nusižudys. Tačiau A. P., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui iš karto po įvykio, nurodė, kad jos santykiai su J. P. nebuvo artimi ir jos praktiškai nepažinojo.

Taip pat ir kaltinamojo motina R. P. teisme parodė, kad ji su J. P. bendravo artimai, kad pastaroji jai pasakojusi, kad serga depresija, kad jos sūnų (R. K.) myli ir jei šis ją paliktų – nusižudytų. Tačiau duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui iš karto po nagrinėjamo įvykio, R. P. nurodė, kad ji žinojo, jog R. K. bendrauja su J., kurios pavardės nežino, gal apie pusantrų metų, bet kokie jų tarpusavio santykiai nežino (T.3 b.l. 21-22).

Tuo tarpu nukentėjusiųjų J. P. ir E. S. bei liudytojos E. Z., iš dalies ir liudytojos A. N. parodymai yra visiškai priešingi aptartiems tiek R. K., tiek A. P. parodymams apie J. P. santykius su R. K.. J. P. motina J. P., J. P. dukters tėvas E. S., J. P. dukters darželio auklėtoja E. Z. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios parodė, kad J. P. 2010 m. balandžio 1 d. su dukra rengėsi važiuoti pas Vilniuje gyvenantį E. S.. E. S. ir J. P. parodė, kad J. P. 2010 m. kovo 29 d. galutinai apsisprendė grįžti pas E. S., su kuriuo kartu gyveno iki 2009 metų rudens, o kartu ir apie tai, kad nutraukia santykius su R. K. ir tą pačią dieną apie tai pranešė R. K.. J. P. parodė, kad apie tai jai parlydėta į namus R. K., verkdama pasakojo pati J. P., kuri sakė, kad dėl to R. K. ją tampė ir žemino, nenorėdamas jos prarasti. Tokią aplinkybę iš esmės, nors ir netiesiogiai, patvirtino ir liudytoja A. N., artimai bendravusi su J. P., nurodžiusi, kad J. P. santykiai su E. S. buvę geri, o kalbėdama apie savo santykius su R. K., J. P. liudytojai sakiusi, kad planavo grįžti gyventi į Vilnių, kad Biržuose jautėsi nelaiminga, kad santykiai su R. K. nebuvo geri, kad šis prieš J. P. vartojo prievartą. Pastarosios liudytojos parodymai teismo nuomone yra visiškai objektyvūs ir jais abejoti nėra jokio pagrindo, atsižvelgiant ir į tai, kad jos parodymus detalėse (pvz. dėl J. P. ir R. K. buvusio konflikto dėl to, kad R. K. vakarėlio metu asistavo kitai merginai), patvirtino ir pats kaltinamasis.

Taip pat J. P., E. S. ir A. N. kategoriškai paneigė versiją, kad J. P. prieš mirtį sirgo depresija. Ši aplinkybė iš esmės patvirtinta teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės akte esanti informacija apie tai, kad J. P. niekada nebuvo diagnozuoti psichikos sutrikimai, ji pas psichiatrus ir psichologus nesilankė, tik 2001 metais jai diagnozuota somatoforminė autonominė disfunkcija, kuri, tikėtina, buvo susijusi su tuometiniais emociniais išgyvenimais.

Tai, kad prieš J. P. mirtį jos ir E. S. santykiai buvo geri, akivaizdžiai įrodo ir faktas, kad E. S. į Biržus atvyko tą patį vakarą, kai tik sužinojo apie J. P. mirtį, be to ir R. K. nepaneigė E. S. parodymų, kuriuos patvirtino J. P., apie tai, kad paskutiniu metu prieš mirtį J. P. palaikė intensyvius santykius su savo dukros tėvu E. S. – jie lankėsi vienas pas kitą, J. P. dalyvavo E. S. motinos laidotuvėse ir panašiai.

Taigi, J. P. artimų asmenų parodymais, kurie, kaip minėta, šioje dalyje yra nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, netikėti nėra jokio pagrindo, tuo tarpu R. K. nurodydamas J. P. neištikimybę jam kaip priežastį, paskatinusią būtent jį inicijuoti santykių nutraukimą, tik teisme įvardijo po daugiau nei po metų nuo nagrinėjamo įvykio mirusį asmenį, su kuriuo neva buvo kaltinamajam neištikima, t.y. teisme iškėlė versiją, kurios patikrinti nebeįmanoma, nors ikiteisminio tyrimo metu, kol A. V. buvo gyvas, apie tai R. K. neužsiminė.

Todėl, atsižvelgiant ir į tai, kad R. K. versija apie motyvą jam inicijuoti santykių su J. P. nutraukimą dėl jos neištikimybės jam su A. V., byloje atsirado tik po pastarojo mirties, apie tai jis, būdamas nuo pat nagrinėjamo įvykio pradžios įtariamasis šioje byloje, kuriam, beje buvo taikoma kardomoji priemonė suėmimas, šių aplinkybių nenurodė ikiteisminio tyrimo metu, kai tuo galėjo grįsti savo nekaltumą, todėl tokie R. K. parodymai atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visetui. Taip pat ir A. P. bei R. P. parodymai teisme apie jų santykius su J. P. ir neva pastarosios pasakojimus joms apie savo neištikimybę R. K., kurie iš esmės skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir yra nelogiški, atsižvelgiant ir į šių liudytojų ryšį su kaltinamuoju, vertinami kritiškai, kaip siekimas padėti išvengti kaltinamajam baudžiamosios atsakomybės, ir atmetami.

Šiuo aspektu vertinant byloje atliktą pomirtinį J. P. teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės aktą ir kaltinamojo gynėjo iniciatyva surašytą specialisto išvadą dėl šio akto pažymėtina, kad ekspertizė atlikta įvertinus tiek visus surinktus J. P. medicininius dokumentus, tiek išanalizavus bylos medžiagą ir padaryta išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog priešmirtinė J. P. būsena galėjo būti būdinga savižudybei. Tuo tarpu specialisto išvada grindžiama absoliučiai neteisingu, bylos duomenimis visiškai nepatvirtintu teiginiu apie galimą (labiau tikėtiną) J. P. impulsyviąją savižudybę, kai sprendimas nusižudyti kilo staigiai, spontaniškai, kaip atsakas į konfliktinį pokalbį ir žlugus jos planams, o tokia spontaninė reakcija buvo sustiprinta dėl to, kad J. P. buvo alkoholinės intoksikacijos būklėje ir pasireiškė šios intoksikacijos laipsniui būdingi psichikos pokyčiai, kurie dar labiau suintensyvino spontaninę suicidinę reakciją, kadangi net jei tikėti R. K. versija, apie jo sprendimą nutraukti santykius J. P. buvo informuota prieš dvi dienas iki mirties, o be to, anot R. K., ji nusižudė savo atsineštu pistoletu, kurio ji paprastai nesinešiodavo, t.y. šiuo atveju nėra jokio pagrindo kalbėti apie spontaninę suicidinę reakciją.

Taigi, aptariama specialisto išvada padaryta įvertinus aplinkybes, neturinčias nieko bendro su nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, todėl ja remtis vertinant įrodymų visetą byloje, nėra jokio pagrindo.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms daroma išvada, kad J. P. turėjo konkrečius ateities planus ir negalėjo turėti kaltinamojo R. K. bei liudytojų A. P. ir R. P. nurodyto motyvo žudytis. Pažymėtina ir tai, kad J. P. turėjo mažametę dukrą. Liudytoja A. N. parodė, kad J. P. buvo stiprus žmogus, svarbiausia jai buvo jos dukra, vien dėl jos ji negalėtų nusižudyti. Šias aplinkybes patvirtino ir J. P. dukros darželio auklėtoja liudytoja E. Z. nurodydama, kad J. P. buvo rūpestinga mama, santykiai su dukra tikrai buvo geri.

Kadangi J. P. ateities planai buvo nesusiję su R. K., šis turėjo motyvą nužudyti J. P. iš pykčio dėl asmeninių nesutarimų nutrūkstančių jų santykių, kad J. P. savo ateitį ketino sieti su savo dukros tėvu E. S., apie ką R. K. buvo informuotas 2010 m. kovo 29 dieną.

Minėta, kad J. P. mirties momentu įvykio vietoje be pačios J. P. ir R. K. jokių asmenų nebuvo, todėl mirtiną šautinį sužalojimą iš labai mažo atstumo galėjo arba pasidaryti pati J. P., arba jį padarė R. K.. Pastarasis teigia, kad jis dėl J. P. mirties nekaltas, J. P. nusišovė pati.

Iš nagrinėjamo įvykio vietos apžiūros metu surinktų ir specialistų ištirtų įrodymų viseto matyti, kad J. P. mirtis įvyko iš karto po patirto šautinio sužalojimo, po kurio ji jokių aktyvių veiksmų atlikti nebegalėjo. Žaizda padaryta kairėje krūtinės ląstos pusėje, iš labai artimo atstumo, šūvio kryptis iš priekio užpakalin, iš viršaus žemyn ir labai nežymiai iš dešinės į kairę. Pistoletas, iš kurio buvo paleista J. P. mirtį sukėlusi kulka, buvo rastas ant žemės šalia J. P. kūno, jo kairėje pusėje, ties liemeniu. Nors byloje neginčijamai nustatyta, kad iki įvykio vietos apžiūros pradžios šį pistoletą iš jo buvimo vietos buvo paėmęs V. J. ir nunešęs į automobilį, tačiau prieš įvykio vietos apžiūrą atlikusių asmenų atvykimą, pistoletą tokioje pat padėtyje padėjo tiksliai į tą vietą, iš kurios jį buvo paėmęs. Pastarąją aplinkybę patvirtino ir R. K.. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad pistoleto saugiklis saugioje padėtyje. Šūvio pėdsakai buvo rasti ant J. P. kairės rankos, ant galvos, ant drabužių priekinių paviršių, ant rankšluosčio, buvusio priešingoje nei lavonas virtuvės pusėje. Ant R. K. rūbų, bei ant J. P. rankinėje buvusios piniginės rastos dalelės, vienodos cheminės sudėties kaip ir šūvio pėdsakai, tačiau ne apvalios formos. Įvykio vietoje ant grindų ir stalo buvo rastas pakankamai gausus kiekis kraujo lašų, kurių pavyzdžius ištyrus nustatyta, kad tai R. K. kraujas. Taip pat R. K. kraujo buvo rasta ant minėto rankšluosčio, ant kurio rasti ir šūvio pėdsakai.

Atsižvelgiant į tai, kad po patirto sužalojimo iki mirties J. P. jokių veiksmų atlikti nebegalėjo, akivaizdu, kad ji negalėjo prieš mirtį ir pistoleto saugiklio perstatyti į saugią padėtį. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad šūvio pėdsakai buvo rasti ant kairės J. P. rankos, o ji, kaip parodė jos artimieji, buvo dešiniarankė, be to, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu atlikto eksperimento rezultatus, iš kurių akivaizdu, jog asmeniui pačiam pasidaryti tokios krypties ir lokalizacijos sužalojimą yra itin sudėtinga ir nepatogu, tam reikia pakankamai didelių pastangų, o norint nusišauti, yra daug žymiai paprastesnių ir patogesnių būdų pasirenkant ginklo laikymo pozą, šūvio vietą. Dėl to daroma išvada, kad pastarosios aplinkybės neleidžia padaryti logiškos išvados, kad J. P. nusišovė pati, o šūvio pėdsakai ant jos kairės rankos galėjo atsirasti dėl to, kad ranka šūvio metu buvo pakelta, instinktyviai siekiant užsidengti nuo sužalojimo.

Byloje neginčytinai nustatyta ir aplinkybė, kad po J. P. mirties R. K., išdauždamas lango stiklą, stipriai susižalojo savo dešinės rankos plaštaką ir iš žaizdos gausiai kraujavo, vėliau žaizda ligoninėje net buvo susiūta. Taip pat liudytoja L. A. parodė, kad ji įvykio vietoje R. K. ant žaizdos dėjo sterilų tvarstį, taip pat apie analogiškos medicininės pagalbos suteikimą R. K. policijos komisariate iki paimant nuo jo ėminius šūvio pėdsakams nustatyti ir iš įrašų greitosios medicinos pagalbos dokumentuose. Ant rankšluosčio, ant kurio buvo rastos šūvio dalelės, esantys sutepimai R. K. krauju, sprendžiant pagal dėmių intensyvumą ir formą, akivaizdžiai padaryti R. K. valantis kraujuojančią ranką. Kaip matyti iš šūvio pėdsakus tyrusio specialisto J. M. paaiškinimų, kad šūvio pėdsakų dalelės šūvio metu savo energija nuskrieja tik iki 1 metro, toliau gali būti pernešamos tik dėl skersvėjo ar tiesioginio kontakto metu ( T. 2 b.l. 33-35, 36-37 ) Atsižvelgiant į specialisto išvadą, kad šūvio pėdsakai ant R. K. marškinėlių ir kelnių priekio galėjo atsirasti ir šūvio metu, ir po šūvio, pakėlus J. P., arba nuo bet kokio kontakto su šūvio pėdsakais užteršto objekto, tačiau tai niekaip nepaaiškina šūvio pėdsakų atsiradimo ant toli nuo lavono ir ginklo buvusio rankšluosčio, ant kurio buvo ir R. K. kraujo, todėl daroma išvada, kad pastarieji šūvio pėdsakai ant rankšluosčio galėjo būti pernešti tik R. K. valantis kraujuojančią ranką. Pastarosios aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad šūvio pėdsakai gali būti nuo objektų nuvalomi ar nuplaunami, logiškai paaiškina ir šūvio pėdsakų nebuvimą ant nuo R. K. rankų paimtuose mėginiuose.

R. K. teiginys, kad šūvio metu jis buvo lauke, o buto durys buvo užrakintos iš vidaus, o jis į butą po šūvio pateko tik išlaužęs duris, todėl nušauti J. P. negalėjo, niekuo nepagrįstas – įvykio vietos apžiūros protokole neužfiksuoti jokie minimų durų laužimo pėdsakai, nors durų staktos vaizdas yra užfiksuotas nuotraukoje, tačiau akivaizdu, kad ši vieta nebuvo sužalota taip, kaip užfiksuota papildomos įvykio vietos apžiūros metu, t.y. ant staktos iš karto po įvykio spynos užkaba buvo, o vėlesnės apžiūros metu šioje vietoje užkabo nebebuvo, o mediena šioje dalyje apgadinta. Atsižvelgiant į tai, kad įvykio vietos apžiūros metu buvo užfiksuota sugadintų daiktų (kėdė be sėdimosios dalies, apgadintos durys į kitą kambarį be vienos dalies), taip pat atsižvelgiant į aukščiau aptartus įrodymus, neginčijamai įrodančius R. K. kaltę, nėra jokio pagrindo išvadai, kad durys į butą buvo išlaužtos būtent R. K. nurodytomis aplinkybėmis, o ne prieš ar po J. P. mirties, arba net po įvykio vietos apžiūros.

Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių visetą, neginčytinai įrodyta, kad R. K. dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio šaudamas į ją nužudė J. P., todėl jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 1 d. sudėtį ir ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuota teisingai.

R. K. taip pat teigia, kad ginklas, kuriuo mirtinai buvo sužalota J. P., buvo ne jo, kad ginklą į jo namus atsinešti galėjo tik J. P..

Pastaroji aplinkybė yra visiškai paneigta nukentėjusiosios artimųjų parodymais, kad J. P. niekada jokio ginklo nėra turėjusi, specialisto išvada, kad nėra jokių požymių apie įvykio vietoje rasto ginklo nešiojimą J. P. rankinėje.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad byloje neginčijamai įrodyta, jog J. P. nužudė R. K. savo namuose, į nukentėjusiosios J. P. parodymus apie tai, kad J. P. jai sakė mačiusi ginklą R. K. namuose, daroma išvada, kad aptariamas ginklas, o kartu ir jame buvę šoviniai, priklausė R. K.. Kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad R. K. minimą ginklą ir šovinius laikė teisėtai, tokia jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 253 str. 1 d. sudėtį ir ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuota teisingai, tačiau, kadangi R. K. ginklo ir šaudmenų įsigijimo aplinkybės byloje surinktais įrodymais nėra nustatytos, iš kaltinimo šalintina aplinkybė, kad ginklą ir šaudmenis jis neteisėtai įgijo.

Teismas kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką R. K. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

Skirdamas bausmę už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamajam, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytais bausmės skyrimo bei BK 41 str. 2 d. įtvirtintais bausmės skyrimo tikslais: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę.

Šiuo atveju skiriant bausmes teismas atsižvelgia į tai, kad R. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, į kaltinamojo asmenybę – baustas administracine tvarka, buvusios darbovietės ir kaltinamojo lankyto futbolo klubo charakterizuojamas teigiamai, narkologinio ir psichoneurologinio kabinetų įskaitose neįregistruotas, į tai, kad veikdamas tiesiogine tyčia padarė baigtus vieną labai sunkų, bei vieną apysunkį tyčinius nusikaltimus, sukeldamas neatitaisomas pasekmes – žmogaus mirtį. Nusikaltimus padarė būdamas ankščiau teistas už analogišką labai sunkų nusikaltimą – nužudymą, taip pat už išžaginimą. Paminėtų duomenų visuma neabejotinai rodo jau susiformavusiais R. K. neigiamas nuostatas, nenorą elgtis pagal nustatytas visuomenės moralės ir elgesio normas, kad jis jokių išvadų dėl savo neigiamo elgesio nepadarė, o jam taikytos poveikio priemonės buvo neveiksmingos, t. y. kad nuteistasis R. K. kaip asmenybė yra ypač pavojingas visuomenei. Teismas, atsižvelgdamas į išvardintas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų motyvus, jų baigtumo stadijas, nusikalstamos veikos (nužudymo) padarymo mechanizmą ir įrankį, pasekmes, ankstesnius teistumus ir kitas, daro išvadą, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d., optimaliausiai bus pasiekti R. K. už abi jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrus laisvės atėmimo bausmes, artimas įstatymo numatytam tokių bausmių maksimumui.

R. K. teisiamas trečią kartą, anksčiau buvo teistas už sunkų ir labai sunkų tyčinius nusikaltimus, nagrinėjamas veikas padarė praėjus labai trumpam laiko tarpui po lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos termino pabaigos, turėdamas neišnykusį teistumą ir būdamas recidyvistu. Kaltinamojo anksčiau padarytų nusikaltimų ir naujai padaryto nusikaltimo derinys sukuria pavojingo nusikaltimų recidyvo situaciją. Todėl teismas, atsižvelgęs į kaltinamojo naujai padaryto nusikaltimo pavojingumą bei jo asmenybę, ankstesnius teistumus, daro išvadą, kad R. K. kelia padidintą pavojingumą visuomenei, todėl jis pripažįstamas pavojingu recidyvistu (BK 27 str. 2 d. 2 p.)

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. P. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš R. K. 1419,50 Lt turtinei ir 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (T. 2 b.l. 143, 149). Nukentėjusioji nurodo, kad turtinę žalą sudaro laidojimo išlaidos, kurioms pagrįsti pateikia patirtas išlaidas patvirtinančius dokumentus ( 2 t. b.l. 144- 148), neturtinę žalą dėl dukros nužudymo vertina 40 000 Lt, nes patyrė dvasinį skausmą, depresiją, nepatogumus.

Nukentėjusios ir civilinės ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies.

Kaip matyti civiliniame ieškinyje nurodytos betarpiškai su J. P. laidojimu susijusios išlaidos, kurios patvirtintos rašytiniais įrodymais.

Neturtinės žalos atlyginimo būdus, jos atlyginimo atvejus, žalos dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis. Pagal šiame straipsnyje įtvirtintą prezumpciją neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo.

Nustatant neturtinės žalos dydį, įstatymas įpareigoja atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus veiklai, gyvenimui ir pan. Žalą padariusio asmens kaltė, jos forma (tyčia ar neatsargumas) taip pat yra vienas iš kriterijų, į kurį privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį.

Šioje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai J. P. padaryta tyčiniais nusikalstamais kaltinamojo R. K. veiksmais, kuriais atimta gyvybė J. P. artimam žmogui – dukrai. Be abejonės, dėl tragiškos dukters mirties, su kuria nukentėjusioji gyveno paskutiniu laikotarpiu, nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, depresiją, nepatogumus, kurie turi būti atlyginti. R. K. J. P. gyvybę atėmė tyčia, nusikaltimu sukeltos pasekmės neatstatomos.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės prašoma priteisti 40 000 Lt neturtinė žala visiškai atitinka susiformavusią teismų praktiką, todėl jos prašymas pagrįstas, nes tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus bei susiklosčiusią teismų praktiką baudžiamosiose bylose. Ir kaip minėta civiliniame ieškinyje nurodytos betarpiškai su J. P. laidojimu susijusios išlaidos, kurios patvirtintos rašytiniais įrodymais.

Tačiau byloje yra Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos raštas, iš kurio matyti, kad yra priimtas sprendimas avansu kompensuoti nukentėjusiajai J. P. smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos dalį, tai yra išmokėti 8320 Lt dydžio kompensaciją, kurią sudaro 520 Lt už patirtą turtinę ir 7800 Lt už patirtą neturtinę žalą ( 2 T. b.l. 153-155), todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 13 straipsnio 5 dalimi, priėmus sprendimą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, laikoma, kad sprendime nurodyto dydžio žala atlyginta. Kadangi, nukentėjusiajai J. P. smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos dalis - 8320 Lt sumai yra kompensuota, šia suma yra mažinamas iš kaltinamojo R. K. priteistos civilinio ieškinio sumos turtinei žalai atlyginti dydis – J. P. priteistina 899,5 Lt turtinei ir 32200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Daiktų, turinčių reikšmės bylai nagrinėti likimas spręstinas įstatymo nustatyta tvarka (BPK 94 str.)

J. P. daiktai – švarkas, marškinėliai, džinsinės kelnės, liemenėlė, kelnaitės, puskojinės, batais, raudona plastikinė dėžutė, piniginė, kalendorius, plaukų šepetys nukentėjusios J. P. prašymu grąžintini J. P. (BPK 94 str. 1 d. 4 p.).

R. K. daiktais – sportinės kelnės, marškinėliai, sportiniai bateliai, rankšluostis, durų rankena, įleidžiamas užraktas ir raktas, kaltinamojo prašymu grąžintini R. K. (BPK 94 str. 1 d. 4 p.).

Pistoletas „ IŽ 79-8 “ Nr. (duomenys neskelbtini) ir keturi šoviniai, saugomi Panevėžio apskrities VPK saugykloje perduotini LR ginklų fondui (BPK 94 str. 1 d. 2 p.).

Kiti daiktai – R. K. seilių pavyzdžiai, šūvio pėdsakų ėminiai, lavono plaukai, šovinio tūtelė ir kulkos apvalkalas – sunaikintini.

R. K. asmens tapatybės kortelė nuosprendžiui įsiteisėjus persiųstina į R. K. bausmės atlikimo vietą.

Pripažintina proceso išlaidomis ir išieškotina iš R. K. 36,11 Lt išmokėtų proceso dalyviams atlyginant jų kelionės į teismą išlaidų valstybės naudai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297, 301-305,308 str., teismas,-

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

R. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 129 str. 1 d., 253 str. 1 d. ir paskirti bausmes:

- pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimą keturiolikai metų;

- pagal BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimą trims metams;

Vadovaujantis LR BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę ir R. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą keturiolikai metų. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2010 m. rugsėjo 28 d. ir suėmimo laiką nuo šio nuosprendžio paskelbimo iki jo įsiteisėjimo

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 str. 2 d. 2 p. R. K. pripažinti pavojingu recidyvistu.

Kardomąją priemonę – rašytinį įsipareigojimą neišvykti ir dokumentų paėmimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo pakeisti į suėmimą, R. K. suimant teismo salėje.

Priteisti J. P. iš R. K. 899,50 Lt turtinės ir 32200 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

J. P. daiktus – švarką, marškinėlius, džinsines kelnes, liemenėlę, kelnaites, puskojines, batus, raudoną plastikinę dėžutę, piniginę, kalendorių, plaukų šepetį grąžinti J. P..

R. K. daiktus – sportines kelnes, marškinėlius, sportinius batelius, rankšluostį, durų rankeną, įleidžiamą užraktą ir raktą grąžinti R. K..

Pistoletą „ IŽ 79-8 “ Nr. (duomenys neskelbtini) ir keturis šovinius perduoti LR ginklų fondui.

R. K. seilių pavyzdžius, šūvio pėdsakų ėminius, lavono plaukus, šovinio tūtelę ir kulkos apvalkalą – sunaikinti.

R. K. asmens tapatybės kortelę iki nuosprendžio įsiteisėjimo saugoti prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus persiųsti į R. K. bausmės atlikimo vietą.

Išieškoti iš R. K. 36,11 Lt proceso išlaidų valstybei.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo, o nuteistojo – nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo jam dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.