Panevėžio apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

ieškovai ieškinyje nurodė, kad L. P. buvo ieškovės A. P. mirusio vyro P. L. A. pamotė, t. y. jo tėvo L. P. antroji žmona. Iš antros santuokos su L. P. L. P. turėjo du vaikus: H. ir O. P. (duomenys neskelbtini) mirus L. P. visą jam priklausantį turtą paveldėjo jo antroji žmona L. P. (duomenys neskelbtini) mirus L. P. pagal bendrą susitarimą su broliais iš antros tėvo santuokos H. P. ir O. P. L. A. P. perėmė tėvų kolūkiečių kiemą (gyvenamąjį namą su pagalbinio ūkio pastatais), esantį (duomenys neskelbtini). Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1990 metais P. L. (A., L.) 1990-12-18 Rokiškio rajono valdybos potvarkiu Nr. 132V gavo 21,77 hektaro žemės ūkiui steigti, pertvarkė kolūkiečių kiemo ūkį į ūkininko ūkį ir pradėjo ūkininkauti. L. P. A. ūkininko ūkiui steigti pasirinko žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame stovėjo jo tėvui L. P. priklausantys pastatai. Nuo 1990 m. L. P. A. su savo šeimos nariais pradėjo šiuos pastatus eksploatuoti bei jais rūpintis kaip savo nuosavybe, nes pagal susitarimą su broliais iš jo tėvo antros santuokos niekas nepretendavo į tėvų ūkį bei grąžintiną žemę, ką patvirtina 1993-03-31 susitarimas, 1990-09-03 L. P. pareiškimas – įsipareigojimas Elektros tinklams. Po ieškovės A. P. vyro L. A. P. mirties (duomenys neskelbtini) A. P., kaip ūkininkė – paveldėtoja, perėmė vyro ūkį pagal įstatymą bei kartu su sūnumi R. P. ir jo žmona L. P. šiame ūkyje toliau ūkininkavo. 2005-03-17 žemės sklypo dovanojimo sutartimi ieškovė ūkį perdavė savo sūnui R. P., kuris šiame ūkyje ūkininkauja iki šiol. Minėti pastatai buvo įrašyti į jų valdomo ūkio apskaitą, tačiau pagal Rokiškio rajono valdybos 2000-03-01 sprendimą Nr. 37 jie buvo apskaityti nekilnojamo turto registre mirusios L. P. vardu, kadangi tinkamai nebuvo įformintas jos turto paveldėjimo klausimas, ką patvirtina 2008-02-13 Rokiškio rajono 3-jo notaro biuro pažyma Nr. S-40. Šis klausimas buvo išspręstas tik Rokiškio rajono apylinkės teismui 2013-01-31 civilinėje byloje Nr. 2-173-620/2013 priėmus sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. kad H. P. po motinos L. P. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą. Tokiu būdu, atsakovas H. P. tapo pastatų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) paveldėtoju ir jų savininku. Tačiau H. P., kaip būsimas ar esamas L. P. turto paveldėtojas ir turto perėmėjas, nuo 1988 m. iki pastatų perdavimo 2013-07-01 paveldimo turto neprižiūrėjo, juo nesirūpino bei į jo išlaikymą neinvestavo. Tuo tarpu L. A. P. ir jo žmona A. P., R. P. ir jo žmona L. P. rūpinosi mirusios L. P. turtu savarankiškai, manydami, kad pagal susitarimą su paveldėtojais šis turtas turėjo atitekti L. A. P.. Nei H. P., nei jo brolis O. P. nereiškė pretenzijų į minėtą turtą. Todėl nuo 1989 m. iki 2008 m. buvo pakankamas pagrindas tikėti, kad H. P. ir O. P. nepretenduos į turtą bei iš savo pusės geranoriškai padės išspręsti klausimą dėl nuosavybės į pastatus perrašymo A. P. ar R. P. vardu. Po 2008 metų, t. y. praėjus daugiau kaip 20 metų visiems ieškininės senaties terminams, tapo aišku, kad L. P. paveldėjimo klausimas negali būti sprendžiamas jos vaikų ar kitų paveldėtojų palikimo priėmimo tvarka, o likęs turtas gali būti įteisintas tik jo teisėto valdytojo R. P. jo nuosavybės teisei atsiradus turtą valdant daugiau kaip 10 metų įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.68 str.). Dėl to L. P. vardu registruotas turtas buvo įtrauktas į ūkininkų P. ūkį bei naudojamas P. šeimos ūkio veikloje, išlaikomas tinkamos būklės. Laikotarpiu nuo 2009 m. birželio mėn. iki 2011 m. kovo mėn., atliekant ūkininko R. P. ūkio modernizavimą, gyvenamas namas su kitais pastatais buvo rekonstruotas, jo būklė ir funkcionalumas/naudingumas buvo gerinamas. Gyvenamo namo rekonstravimo išlaidos buvo daromos 3 etapais: 1) 1988-2004 metais, t. y. laikotarpiu po L. P. mirties, gyvenant ieškovei A. P. ir jos vyrui L. P., o po L. A. P. mirties – A. P., buvo palaikoma namo būklė bei dalinai gerinamas jo funkcionalumas; 2) 2005-2008 m. ūkininko ūkį perėmus R. P., iš jo ir jo sutuoktinės L. P. bendrų lėšų (50 000 Lt), A. P. asmeninių lėšų (17 000 Lt) atlikta pirminė namo rekonstrukcija su kai kurių elementų funkcionalumo pagerinimu (67 000 Lt sumai); 3) 2009-2011 m. iš ūkininko R. P. ūkio lėšų atlikta esminė gyvenamo namo rekonstrukcija (121 800 Lt sumai). Atliktų ieškovų gyvenamo namo rekonstrukcijos darbų apimtį patvirtina ne tik ieškovų pateikta, jų pačių sudaryta atliktų darbų sąmata (kadangi darbai buvo atliekami ūkio būdu), bet ir pateikti nekilnojamojo turto kadastro duomenys, atlikti po ieškovų atlikto namo rekonstrukcijos, nurodant ir turto rinkos vertes, taip pat trečiojo asmens R. I. teismui perduoti buhalteriniai dokumentai, patvirtinantys R. P., kaip ūkininko, įgijimą namo rekonstrukcijai reikalingų medžiagų. Kadangi atliktų gyvenamo namo pagerinimo darbų negalima atskirti nesužalojant pagerinto daikto (gyvenamo namo), kaip išlaidų atlyginimą dėl H. P. priklausančio gyvenamo namo pagerinimo, ieškovai prašė priteisti iš atsakovo H. P. atitinkamai A. P. 17 000 Lt, o R. P. ir L. P. bendrai (sutuoktinių bendra jungtinės nuosavybės teise) 171 800 Lt bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinio netenkino. Iš Rokiškio rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-173-620/2013 nustatė, kad minėtoje byloje ieškovė A. P. buvo pateikusi prašymą dėl proceso atnaujinimo, nurodydama ir aplinkybę dėl kolūkiečių kiemo ūkio Stirniškio kaime perėmimo. Įsiteisėjusios Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013-04-15 nutarties motyvuojamoje dalyje, vertinant surinktus įrodymus, konstatuota, jog L. P. mirties datai ((duomenys neskelbtini)) pareiškėjos vyras nebuvo kolūkinio kiemo narys. Šioje teismo nutartyje taip pat konstatuota aplinkybė, kad P. L., A., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą paveldėjo jo žmona P. L., K., o paveldimą turtą sudaro: medinis gyvenamas namas, tvartas, klojimas, klėtis, esantys (duomenys neskelbtini). Nutartyje taip pat nurodyta, kad paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas užregistruotas Kazliškio apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete 1984 m. vasario 21 d., registro Nr. 28. Šią aplinkybę patvirtina iš nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovų prie ieškinio pateiktas Rokiškio rajono Kazliškio seniūnijos 2000-01-26 pažymėjimas Nr. 28, kuriame nurodyta, jog L. P., mirusios vardu registruotame name, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 1994 m. gyvena ir ūkininkauja A. P.. Aukščiau nurodytas minėtoje teismo nutartyje konstatuotas paveldėjimo teisės liudijimo išviešinimas, jį įregistruojant Kazliškio apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete, atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Laikė, kad paveldimas registruotinas turtas turėjo būti įregistruotas tuo metu galiojusia tvarka vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose. Konstatavo, jog atsakovas H. P. po motinos L. P. mirties priėmęs palikimą vienu iš įstatymu jam suteiktų būdų, t. y. faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti, palikimą priėmė, ką patvirtina įsiteisėjęs Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013-01-31 sprendimas civilinėje byloje Nr.2-173-620/2013, todėl atsakovui nuosavybės teisė į priimtą palikimą, kartu ir į ginčo namą, atsirado nuo palikimo atsiradimo laiko, t. y. palikėjos L. P. mirties momento (1964 m. CK 569 str.). Atsakovas, kaip priėmęs palikimą įpėdinis po motinos mirties, tačiau paveldėto nekilnojamo turto neįregistravęs nekilnojamo turto registre, turėjo teisę paveldėtą turtą valdyti ir juo naudotis, tačiau buvo ribojama jo teisė šiuo turtu disponuoti, t. y. įgyvendinti tuo metu galiojusio CK 96 str. numatytas savininko teises. Tačiau, būdamas teisėtu paveldėto turto savininku, atsakovas turėjo teisę susitarti dėl paveldėto nekilnojamo turto neatlygintino perdavimo naudotis L. A. P., L. šeimai (žmona – ieškovė A. P.). Po L. A. P. mirties (duomenys neskelbtini) perduotais atsakovo neatlygintinai naudotis pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), toliau naudojosi ieškovė L. P., o jai 2005-03-17 dovanojimo sutartimi dovanojus žemės sklypą, kuriame stovi ir ginčo pastatas, priklausantis atsakovui, sūnui R. P., toliau naudojosi R. P. su žmona L. P.. Įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, teismas laikė, kad tarp šalių nuo 1990 m. buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai, kai atsakovo sutikimu jo paveldėti pastatai buvo perduoti neatlygintinai naudotis L. A. P., L. šeimai, o atsakovui neginčijant panaudos gavėjų pasikeitimo, tokie pat santykiai siejo atsakovą su palikimą po vyro mirties priėmusia A. P., o nuo 2005 m. – su R. P., jo žmona L. P.. Tokiu būdu, teismas sprendė, jog dėl reikalaujamų priteisti ginčo gyvenamo namo pagerinimo išlaidų atlyginimo turi būti sprendžiama pagal tarp šalių susiklosčiusių panaudos teisinių santykių teisinį reglamentavimą. Viena iš būtinųjų sąlygų, suteikiančių teisę į išlaidų, panaudotų daiktui pagerinti atlyginimą, - tokių pagerinimų atlikimas turint panaudos davėjo leidimą. Šiuo atveju ieškovai leistinomis įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, jog buvo gavę panaudos davėjo, t. y. atsakovo, leidimą pagerinti jiems perduotą neatlygintinai naudotis atsakovo turtą bei derino su atsakovu numatomų atlikti gyvenamo namo rekonstrukcijos darbų apimtis. Pažymėjo, jog aplinkybei dėl turėtų išlaidų pagrindimo ieškovai pateikė rašytinius įrodymus, tačiau iš juose padarytų prierašų matyti, kad dalis jų nebuvo panaudota gyvenamo namo rekonstrukcijai, todėl lieka neaišku, kokie konkretūs darbai medžiagų įgijimo laikotarpiu buvo atlikti būtent remontuojant gyvenamą namą. Be to, tai, kad pradėdami jiems nepriklausančio nuosavybės teise gyvenamo namo rekonstrukcijos darbus, ieškovai pradėjo esminę gyvenamo namo rekonstrukciją ūkio būdu neturėdami atsakovo, t. y. savininko, leidimo, rodo, jog tuo jie prisiėmė ir dėl tokių veiksmų atsiradusią riziką. Teismo vertinimu, aplinkybės, kad ieškovai, panaudos teise naudodamiesi atsakovo nekilnojamuoju turtu, buvo įsitikinę dėl nuosavybės teisių įgijimo į tokį daiktą įgyjamosios senaties būdu, nėra pagrįstu ieškinį pripažinti pagrįstu ir teisėtu.

Apeliaciniu skundu ieškovė A. P. prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas buvo šališkas vertindamas byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai perkėlė tam tikrų aplinkybių įrodinėjimo pareigą kitai šaliai, dėl ko padarė priešingas išvadas dėl faktinių aplinkybių nei nustatyta įrodymais. Taip pat teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais, kurių taikymo aplinkybės iš esmės yra skirtingos negu esamos šioje byloje. O būtent – šiuo atveju L. P. nuosavybės teisės atsiradimas ir įregistravimas nekilnojamojo turto registre nebuvo siejamas su (duomenys neskelbtini) paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimu Nr. 28, nes jis tinkamai nebuvo įregistruotas pagal tuo metu galiojančius įstatymus. Šis juridinis faktas įrodo tai, kad po L. P. mirties ((duomenys neskelbtini)) į likusį ūkio turtą (o tuo metu tai buvo kolūkiečio ūkio turtas) galėjo pretenduoti tas, kuris perima ūkio turtą ir toliau jame ūkininkauja, arba turtas turi būti paveldėtas pagal įstatymus visų likusių gyvų P. vaikų. Šiuo atveju L. P. turtas buvo perimtas L. (A.) P. Niekas iš vaikų neprieštaravo ir šio fakto neginčijo nuo 1990 m. iki 2013 m. Pagal Rokiškio rajono teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-173-620/2013 H. P. buvo pripažintas L. P. turto paveldėtoju, t. y. praėjus daugiau kaip 25 metams po termino palikimui priimti pasibaigimo dienos. Priešingai, nei konstatavo teismas, byloje nustatytos aplinkybės liudija, kad ieškovė A. P. ir jos vyras L. P. buvo įsitikinę, jog teisėtai ir pagrįstai 1990 m. perima L. P. tėvo šeimos ūkį su visais pastatais. Ieškovai 25 metus elgėsi kaip sąžiningi turto valdytojai, kurie rūpinosi turtu kaip savo nuosavybe. Iš nekilnojamojo turto registro centrinio banko išrašo (2013-06-12) matosi, kad nuosavybės teises į turtą H. P. įregistravo tik 2013-04-10. Tokiu atveju, H. P., kaip paveldėto turto savininko, teisės turi būti ginamos prieš trečiuosius asmenis – ieškovų reikalavimus tik nuo 2013-04-10. Todėl teismas be teisinio pagrindo suteikė teisinę apsaugą H. P. teisėms, pripažindamas jų atsiradimą nuo teisės į paveldėjimą atsiradimo momento (CK 1.75 str.). Teisiniai santykiai tarp ieškovų ir atsakovo negali būti vertinami kaip nekilnojamo turto panaudos teisniai santykiai, nes nėra teisinio pagrindo jiems atsirasti, kai nėra teisėto ir įregistruoto viešame registre turto savininko. Tokiu būdu, ieškovų ir atsakovo ginčui dėl turto pagerinimo išlaidų kompensavimo turi būti taikomos CK 4.97 str. taisyklės. Savo nuosavybės teisės nerealizavimas per 25 metus sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad H. P. piktnaudžiavo savininko teisėmis jų neskelbdamas viešame registre bei tinkamai nesirūpindamas savo turtu, dėl ko suklaidino sąžiningus neteisėtus turto valdytojus dėl valdomo turto statuso bei privertė juos be pagrindo rūpintis svetimu turtu kaip savu, jį prižiūrėti bei atlikti kapitalinius pagerinimus, neatskiriamus be žalos nuo turto. Todėl yra pagrindas taikyti H. P. teisines pasekmes, numatytas CK 1.137 str. Be to, teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą ieškovams dėl panaudojamų medžiagų ir kitų išlaidų pagrįstumo atliekant statybų ekspertinį įvertinimą, kai darbų apimtis ir jų kaina pilnai buvo patvirtinta atliekant gyvenamojo namo techninę inventorizaciją. Atsakovai išreiškė tik savo pastabas dėl trečiojo asmens R. I. pateiktų buhalterinių dokumentų, kurie buvo susiję su gyvenamojo namo kapitaline rekonstrukcija, finansuojama iš R. P. ūkio lėšų. Tačiau pagal pateiktus ieškinio reikalavimus apeliantės reikalavimai buvo aiškiai atskirti nuo kitų ieškovų bei galėjo būti teismo tinkamai įvertinti be papildomų paskaičiavimų.