Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-12-27 · Civilinė byla Nr. 2A-1175/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-27
Bylos Nr.
2A-1175/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Donatas Šernas, Danutė Milašienė, Alvydas Poškus
Atsakovas
V. P., I. P.
Ieškovas
akcinės bendrovės DNB banko, akcinės bendrovės DNB
Kategorijos
  • 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1175/2013Procesinio sprendimo kategorija 50.10. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Alvydo Poškaus ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2002-603/2012 pagal ieškovų akcinės bendrovės DNB banko ir akcinės bendrovės DNB lizingo ieškinį atsakovams I. P. ir V. P. dėl skolos priteisimo. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Metstata“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Investicijų ir verslo garantijos“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai AB DNB bankas ir AB DNB lizingas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams I. P., V. P., prašydami:

priteisti solidariai iš atsakovų ieškovui AB DNB bankui 871 591,58 Lt pagal 2006 m. vasario 22 d. kreditavimo sutartį Nr. 87, 350 838,42 Lt pagal 2007 m. gruodžio 18 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2900-2007-107 ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas;

priteisti solidariai iš atsakovų ieškovui AB DNB lizingui 712 267,45 Lt sumą, kurią sudaro 131 496,48 Lt pradelsti lizingo mokėjimai, 208 469,08 pradelstos skolos pagal skolos dengimo sutartis, 355 893,14 Lt bauda, 9640,58 Lt delspinigiai pagal lizingo sutartis, 6768,14 Lt delspinigiai pagal skolos dengimo sutartis, taip pat 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas AB DNB bankas savo reikalavimų pagrįstumą įrodinėjo tuo, kad UAB „Metstata“ nevykdė 2006 m. vasario 22 d. kreditavimo sutartimi Nr. 87, 2007 m. gruodžio 18 d. kreditavimo sutartimi Nr. K-2900-2007-107 ir susitarimais prie šių kreditavimo sutarčių prisiimtų įsipareigojimų, t. y. laiku nemokėjo palūkanų ir kredito grąžinimo įmokų. Kadangi įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartis įvykdymo užtikrinimui ieškovas su atsakovais buvo sudaręs laidavimo sutartis, 2010 m. liepos 21 d. pranešimu apie kreditavimo sutarčių nutraukimą praėjus 10 dienų terminui po pranešimo išsiuntimo dienos buvo informuotas ne tik UAB „Metstata“, bet ir laiduotojai I. P. ir V. P..

Šalies argumentai

Ieškovas AB DNB lizingas nurodė, kad su UAB „Metstata“ sudarė lizingo sutartis. UAB „Metstata“ nevykdant įsipareigojimų pagal lizingo sutartis, tiek skolininkui, tiek laiduotojams buvo išsiųstos pretenzijos dėl įsipareigojimų nevykdymo, o UAB „Metstata“ prašymu 2009 m. gegužės 27 d. susitarimu prie minėtų sutarčių lizingo vertės dengimo mokėjimai buvo atidėti 12 mėnesių, sudarytos iki šio susitarimo pasirašymo susidariusios skolos mokėjimo sutartys. Be to, su I. P. ir V. P. buvo sudarytos laidavimo sutartys įsipareigojimams tiek pagal lizingo sutartis, tiek pagal skolos mokėjimo sutartis užtikrinti. Lizingo gavėjas lizingo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, t. y. laiku nemokėjo lizingo mokėjimų pagal sutartis. Apie netinkamą įsipareigojimų vykdymą UAB „Metstata“ ir laiduotojai buvo informuoti 2008 m. lapkričio 6 d., 2008 m. gruodžio 15 d., 2009 m. kovo 24 d., 2010 m. kovo 30 d. raštais, o 2010 m. liepos 20 d. pranešimu lizingo sutartys buvo nutrauktos.

2011 m. spalio 24 d. teisme gautas ieškovo AB DNB banko pareiškimas, kuriuo prašoma priimti ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl 296 819,16 Lt kredito pagal 2006 m. vasario 22 d. kreditavimo sutartį Nr. 87 bei 53 185 Lt kredito pagal 2007 m. gruodžio 18 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2900-2007-107 priteisimo, ir priteisti solidariai iš atsakovų I. P. ir V. P. AB DNB bankui 574 772,52 Lt pagal 2006 m. vasario 22 d. kreditavimo sutartį Nr. 87 ir 297 653,42 Lt pagal 2007 gruodžio 18 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2900-2007-107, taip pat 6 proc. dydžio procesines metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas, grąžinti ieškovui 2625 Lt žyminio mokesčio.

Šalies argumentai

2012 m. sausio 3 d. teismo posėdžio metu ieškovas AB DNB bankas pateikė papildomą pareiškimą dėl dalies ieškinio atsisakymo, kuriuo prašė priimti ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl 297 653,42 Lt skolos pagal 2007 gruodžio 18 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2900-2007-107 ir priteisti solidariai iš atsakovų ieškovui AB DNB bankui 574 772,52 Lt pagal 2006 m. vasario 22 d. kreditavimo sutartį Nr. 87, taip pat 6 proc. procesines metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas, grąžinti ieškovui 3851 Lt žyminio mokesčio.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 28 d. sprendimu ieškovo AB DNB banko ieškinį tenkino visiškai.

Solidariai priteisė iš atsakovų I. P. ir V. P. ieškovui AB DNB bankui 574 772,52 Lt skolos pagal kreditavimo sutartį, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 574 772,52 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. spalio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisė ieškovui AB DNB bankui iš atsakovų I. P. ir V. P. lygiomis dalimis 5747 Lt žyminio mokesčio ir 3630 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priėmė ieškovo AB DNB banko atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų atsakovams I. P. ir V. P. dalies dėl 647 657,58 Lt skolos pagal kreditavimo sutartis priteisimo ir civilinę bylą dėl šios dalies nutraukė.

Nusprendė grąžinti ieškovui AB DNB bankui 75 proc., t. y. 7858 Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2010 m. spalio 21 d. mokėjimo pavedimu Nr. M1-01137 per AB DnB NORD banką.

Ieškovo AB DNB lizingo ieškinį teismas tenkino iš dalies:

Solidariai priteisė iš atsakovų I. P. ir V. P. ieškovui AB DNB lizingui 131 496,48 Lt pradelstų lizingo mokėjimų, 208 469,08 Lt pradelstos skolos pagal skolos dengimo sutartis, 249 125,20 Lt baudos, 9640,58 Lt delspinigių pagal lizingo sutartis, 6768,14 Lt delspinigių pagal skolos dengimo sutartis, taip pat 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 605 499,48 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. spalio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmetė.

Priteisė ieškovui AB DNB lizingui iš atsakovų I. P. ir V. P. lygiomis dalimis 10 055 Lt žyminio mokesčio ir 2420 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti;

Lygiomis dalimis priteisė iš atsakovų I. P. ir V. P. į valstybės biudžetą 68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas ieškovo AB DNB banko ieškinį pripažino pagrįstu ir jį patenkino. Priėmęs AB DNB banko atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų dalies dėl 647 657,58 Lt sumos priteisimo solidariai iš atsakovų I. P. ir V. P., civilinę bylą dėl šios dalies nutraukė (CPK 140 str. 1 d., 293 str. 4 p.) ir vadovaudamasis CK 6.38 ir 6.567 straipsniais, kreditavimo bei laidavimo sutarčių nuostatomis, iš atsakovų I. P. ir V. P. ieškovui AB DNB bankui solidariai priteisė likusią skolos dalį – 574 772,52 Lt.

Teismas ieškovo AB DNB lizingo ieškinį tenkino iš dalies.

AB DNB lizingo reikalavimus priteisti 131 496,48 Lt pradelstų lizingo mokėjimų bei 208 469,08 Lt pradelstos skolos pagal skolos dengimo sutartis teismas įvertino kaip reikalavimus įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 6.213 str.), atsižvelgė į kasacinio teismo suformuotą praktiką, kad ieškovo reikalavimas įvykdyti prievolę natūra nėra tapatus reikalavimui dėl civilinės atsakomybės taikymo, ir pripažino, kad dėl reikalavimo įvykdyti prievolę natūra negali būti taikomas CK 6.259 straipsnis, kuriame nustatytas civilinės atsakomybės sumažinimas arba atleidimas nuo jos, kai konstatuojama kreditoriaus kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011). Todėl teismas nusprendė nevertinti pareikštų reikalavimų dėl pradelstos skolos pagal sutartis civilinės atsakomybės aspektu, nurodęs, kad šie reikalavimai negali būti kvestionuojami kreditoriaus kalte ar nepakankamu bendradarbiavimu. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovai nenurodė jokių argumentų, kad pradelsti lizingo mokėjimai bei pradelsta skola pagal skolos dengimo sutartis yra paskaičiuota neteisingai, teismas sprendė, kad šie reikalavimai pagrįsti, todėl juos patenkino (CK 6.574 str.).

Teismas taip pat patenkino ieškovo AB DNB lizingo reikalavimą dėl 6768,14 Lt delspinigių pagal lizingo sutartis bei 6 768,14 Lt delspinigių pagal skolos dengimo sutartis, nurodęs, kad atsakovai neginčijo lizingo sutarčių 7.4. punkte bei įsiskolinimo mokėjimo sutarčių 2.3. punkte nustatyto 0,1 procento delspinigių dydžio nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną.

Teismas sprendė, jog AB DNB lizingas, siekdamas užtikrinti tinkamą prievolių vykdymą, turėjo teisę iš atsakovų ir jų pasiūlyto pirkėjo UAB „Akvesta“ sprendimui dėl lizinguojamo turto pardavimo priimti reikalauti reikalingų dokumentų: įmonės įstatų, akcininkų sprendimo pirkti turtą, dokumentų, pagrindžiančių UAB „Akvesta“ būsimų įsipareigojimų tinkamą įvykdymą, sumokėti turto išpirkimo kainą (sąskaitos išrašai, kredito sutartis, finansinės ataskaitos ar kt.). Nustatęs, kad UAB „Akvesta“ atstovai ieškovo siųstų dokumentų neatsiėmė, su ieškovu nebendradarbiavo, ieškovo elgesio nevertino kaip piktnaudžiavimo teisėmis ir nebendradarbiavimo su kitomis sutarties šalimis. Priešingai, teismas pripažino, kad būtent atsakovų bei jų pasiūlytos įmonės perimti UAB „Metstata“ įsipareigojimus elgesys leidžia daryti išvadą, kad ne ieškovas, o atsakovai tinkamai nesivadovavo sutarties šalių kooperavimosi principu. Dėl šių priežasčių teismas atmetė atsakovų argumentus, jog dėl ieškovo kaltės atsakovams atsirado pareiga mokėti sutartyse numatytą baudą.

Teismas, įvertinęs tai, kad nors atsakovai teigė, jog UAB „Edvijara“ pasiūlymai įsigyti lizinguojamą turtą buvo pateikti 2010 m. gegužės – birželio mėnesiais, tačiau UAB „Metstata“ restruktūrizavimo administratorius informavo, jog įmonės parengtame restruktūrizavimo plano projekte 2010 metais joks turto pardavimas nebuvo numatytas, sprendė, jog ir šioje situacijoje nėra pagrindo pripažinti ieškovo piktnaudžiavimo savo teisėmis, nes ieškovas ėmėsi visų veiksmų, kad nebūtų pažeisti kitų restruktūrizuojamos įmonės kreditorių interesai, o sužinojęs, kad turto pardavimas (lizingo gavėjo pakeitimas) restruktūrizavimo plano projekte numatytas tik 2011-2013 metais, pagrįstai nesiėmė veiksmų, susijusių su lizinguojamo turto pardavimu UAB „Edvijara“ (ĮRĮ 16 str. 3 d.). Be to, teismas nustatė, kad UAB „Edvijara“ pateikto pirkimo-pardavimo sutarties projekto sąlygas ieškovas vertino kaip itin nepalankias, t. y. kaip neatlygintinai suteikta galimybe UAB „Edvijara“ pasipelnyti iš lizingo objektų perpardavimo, todėl nesutiko perleisti turto šiai įmonei jos nurodytomis sąlygomis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad J. J. firma Dupondius būtų realiai galėjusi įsigyti lizinguotą turtą už ne mažesnę nei likutinė vertę, todėl liudytojo J. J. parodymus apie realią galimybę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį vertino kritiškai.

Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas, padarė išvadą, kad ieškovas elgėsi kaip protingas verslo subjektas, bendradarbiavo tiek su atsakovais, tiek su įmonėmis, pretendavusiomis įsigyti UAB „Metstata“ lizinguotą turtą, todėl nėra pagrindo konstatuoti kreditoriaus kaltės bei tokiu būdu sumažinti arba atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės (CK 6.259 str.).

Teismas taip pat kritiškai vertino atsakovų pateiktas turto vertės nustatymo pažymas, pažymėjęs, kad jose nenurodyta turto likvidacinė vertė, į kurią turi būti atsižvelgiama pardavinėjant lizingo bendrovės atsiimtą turtą, bei pažymėjo, jog net ir atsakovų pasiūlyta įmonė UAB „Edvijara“ poliakalę TM 12/15 ABI sutiko įsigyti tik už 247 000 Lt, nurodydama, jog įrenginio remontas kainuotų virš 100 000 Lt, todėl UAB „Centro kubas-nekilnojamasis turtas“ turto vertinimo pažymoje nurodytą šios poliakalės rinkos vertę – 400 000 Lt vertino kritiškai. Be to, atkreipė dėmesį, kad atsakovai ekspertizės skirti neprašė, iš esmės neginčijo kainų, kuriomis buvo parduotas arba šiuo metu parduodamas turtas, todėl sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog turtą ieškovas pardavė už neprotingai mažą kainą.

Ieškovas neprašant iš turto pardavimo faktiškai patirtų nuostolių, teismas sprendė, kad turto vertės ir pardavimo kainos skirtumas esminės reikšmės neturi.

Vertindamas galimybę sumažinti ieškovo prašomas netesybas – baudą, teismas atsižvelgė į tai, kiek ir už kokią kainą buvo parduotas lizingo objektas, ir sprendė, jog yra tikėtina, kad dėl turto realizavimo patirti realūs nuostoliai bus mažesni, nei prašoma priteisti bauda. Nors nustatyti už kokią sumą galimai bus realizuotas neparduotas lizinguojamas turtas, teismas sprendė, jog esant nustatytoms ankstesnio turto pardavimo kainoms, tikėtina, jog dėl turto realizavimo patirti realūs nuostoliai bus mažesni nei prašoma priteisti bauda. Be to, teismas nustatė, jog ieškovas iš turto pardavimo patyrė 75 560,49 Lt dydžio nuostolį, kaip skirtumą tarp pardavimo kainos ir neapmokėtos vertės, o bauda nuo aukščiau nurodytų neapmokėtos lizingo objektų vertės sudaro 138 625,28 Lt, todėl, teismo vertinimu, bauda yra apie 45 procentais didesnė, nei realiai patirtas nuostolis iš turto pardavimo. Visa prašoma priteisti bauda sudaro 355 893,14 Lt, o tai yra beveik pusė visos prašomos priteisti sumos (712 267,45 Lt). Todėl, įvertinęs šias aplinkybes, taip pat tai, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, kurie tik laidavo už juridinio asmens UAB „Metstata“ prisiimtus įsipareigojimus, po sutarčių nutraukimo nesielgė pasyviai, teismas sprendė esant pagrindui mažinti prašomą priteisti baudą. Teismo vertinimu, tikėtina, jog ir pardavus likusį turtą, bus patirti panašaus skirtumo nuostoliai, taigi, laikė, jog realūs ar galimi nuostoliai yra žymiai mažesni už prašomas priteisti netesybas, kurių dydis nagrinėjamu atveju pažeistų laiduotojų teisėtus interesus, o ieškovui, kaip profesionaliam lizingo santykių rinkos dalyviui, būtų suteikta teisė pasipelnyti iš fizinių asmenų. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, jog ieškovas nėra profesionalus statybinės technikos pardavėjas, susigrąžintą turtą reikėjo saugoti, atlikti kitus pardavimui reikalingus veiksmus, todėl sprendė, kad realiai patirti ieškovo nuostoliai gali būti šiek tiek didesni, nei vien skirtumas tarp neišmokėtos vertės bei turto pardavimo kainos. Todėl vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekdamas nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros, priteistinos baudos dydį sumažino trisdešimčia procentų, t. y. iki 249 125,20 Lt (CK 6.73 str., 6.258 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškovo AB DNB lizingo reikalavimai, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovo AB DNB lizingo reikalavimus atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismui buvo pateikta turto vertinimo ataskaita, kuri įrodo, kad nutraukus lizingo sutartį, AB DNB lizingui atiteko turtas, kurio tuometinė rinkos vertė visiškai padengė įmokas.Teismas nevertino, ar AB DNB lizingas ėmėsi visų veiksmų, kurių būtų ėmęsis protingas ir rūpestingas kreditorius, kad būtų sumažinti galimi nuostoliai.Teismo nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011, yra nekorektiška.Teismas nepagrįstai nurodė, kad turto vertinimo ataskaitos duomenys neįrodo AB DNB lizingo turtinės padėties po turto grąžinimo, nes joje nėra nurodyta likvidacinė turto vertė. Anot atsakovo, ne likvidacinė, o būtent rinkos vertė parodo sumą, kurią galima tikėtis gauti, parduodant turtą normaliomis rinkomis sąlygomis.Teismo argumentai dėl baudos yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Teismas, teigdamas, kad sprendžiant, ar baudos dydis yra protingas ir sąžiningas, visiškai neatskleidė protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Be to, atsakovo nuomone, sprendžiant baudos dydžio klausimą, buvo būtina vertinti, ar lizingo davėjas ėmėsi visų veiksmų, kad nuostoliai būtų sumažinti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai AB DNB bankas ir AB DNB lizingas prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gegužės 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2007, išaiškino, kad reikalavimas priteisti pradelstus lizingo mokėjimus vertintinas kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra. Todėl argumentai apie galimą kreditoriaus kaltę, vykdant sutartį, tokio reikalavimo pagrįstumui teisiškai nereikšmingi. Atitinkamai, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nei atsakovai, nei trečiasis asmuo nenurodė argumentų, kad pradelsti lizingo mokėjimai bei pradelsta skola pagal skolos dengimo sutartį yra paskaičiuota neteisingai. Tokių argumentų nėra apeliaciniame skunde.Teismas detaliai išnagrinėjo atsakovų argumentus dėl lizingo objektų vertės, realių šio turto pirkėjų ir pan. Atsakovo argumentas, kad teismas, pasisakydamas dėl baudos, buvo nenuoseklus, negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismas detaliai ir visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino šalių pateiktus įrodymus ir argumentus tiek dėl ieškovo, tiek dėl atsakovų ir trečiojo asmens veiksmų iki ir po lizingo sutarčių nutraukimo. Tuo atveju, jei būtų pripažintas pagrindas tam tikra apimtimi mažinti lizingo sutartimi nustatytas netesybas, kaip šalių sutartą lizingo davėjo nuostolių sumą, turi būti atsižvelgta, kad teismo sprendimu priteista jau sumažinta netesybų suma.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas I. P. prašo atsakovo V. P. apeliacinį skundą patenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui AB DNB lizingas priteista skola, bauda ir delspinigiai, panaikinti. Atsiliepimu atsakovas palaiko apeliaciniame skunde nurodytus motyvus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacine tvarka skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo dalis, kuria patenkinti ieškovo AB DNB lizingo pareikšti reikalavimai.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad ieškovas AB DNB lizingas (buvęs pavadinimas UAB DnB NORD lizingas) su trečiuoju asmeniu UAB „Metstata“ 2006 m. birželio 14 d. sudarė lizingo sutartį Nr. 2006/06-S111, 2008 m. kovo 17 d. - lizingo sutartį Nr. 200803F-3431, 2008 m. kovo 17 d. - lizingo sutartį Nr. 200803F-3432, 2007 m. birželio 28 d. lizingo sutartį Nr. 2007/06-TG12, 2006 m. lapkričio 13 d. lizingo sutartį Nr. 2006/11-T299, 2007 m. spalio 12 d. lizingo sutartį Nr. 200710F-1390, 2006 m. spalio 26 d. lizingo sutartį Nr. 2006/10-V364, 2006 m. spalio 26 d. lizingo sutartį Nr. 2006/10-V365, 2007 m. sausio 31 d. lizingo sutartį Nr. 2007/01-TG20, 2007 m. birželio 22 d. lizingo sutartį Nr. 2007/06-TG124, 2008 m. vasario 27 d. lizingo sutartį Nr. 200802F-3112 (38-81 b. l., 1 t.). 2009 m. gegužės 27 d. susitarimu Nr. 1 prie minėtų sutarčių lizingo vertės dengimo mokėjimai buvo atidėti 12 mėnesių (82 b. l., 1 t.). 2009 m. gegužės 27 d. buvo sudarytos iki šio susitarimo pasirašymo susidariusio įsiskolinimo mokėjimo sutartys Nr. SKL0170, SKL0171; SKL0172, SKL0173, SKL0174 (83-92 b. l., 1 t.). Ieškovas su atsakovais sudarė laidavimo sutartis įsipareigojimams tiek pagal lizingo sutartis, tiek pagal skolos mokėjimo sutartis užtikrinti (93-124 b. l., 1 t.). Kadangi lizingo gavėjas lizingo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, t. y. laiku nemokėjo lizingo mokėjimų pagal lizingo sutartis, UAB „Metstata“ ir laiduotojai apie tai buvo informuoti 2008 m. lapkričio 6 d., 2008 m. gruodžio 15 d., 2009 m. kovo 24 d., 2010 m. kovo 30 d. raštais, o 2010 m. liepos 20 d. pranešimu lizingo sutartys buvo nutrauktos (125-131 b. l., 1 t.).

Taip pat byloje nustatyta, kad lizingo sutarčių 8.9 ir 10.6 punktais buvo sutarta, kad nutraukus lizingo sutartis, lizingo gavėjas turi pareigą grąžinti lizingui lizingo objektus, sumokėti lizingui skolas, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, taip pat sumokėti 30 proc. neapmokėtos lizingo objekto vertės dydžio baudą. Laidavimo sutarčių 2.1 punktais atsakovai, kaip solidarūs skolininkai, įsipareigojo įvykdyti pagal lizingo sutartis, skolos sutartis klientui atsirandančias prievoles DnB NORD lizingo naudai, tuo atveju, jei klientas (UAB „Mestata“) tinkamai nevykdys visų ar dalies prievolių, atsirandančių pagal lizingo sutartis, skolos sutartis. Laidavimo sutarčių 3.1 punktuose nustatyta, kad laiduotojas atsako AB DnB NORD lizingui ta pačia apimtimi, kaip ir klientas, konkrečiai imant, už lizingo sutartyse, skolos sutartyse numatytų mokėjimų, netesybų, kitų mokėjimų sumokėjimą DnB NORD lizingui. (93-124 b. l., 1 t.)

Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo AB DNB lizingo ieškinio reikalavimus priteisti jam iš atsakovų 131 496,48 Lt pradelstų lizingo mokėjimų ir 208 469,08 Lt pradelstos skolos pagal skolos dengimo sutartį, atsižvelgęs į: 1) CK 6.6 straipsnio 4 dalies nuostatas; 2) tai, kad atsakovai iš esmės neginčijo ieškovo paskaičiuotų pradelstų lizingo mokėjimų, pradelstų skolų pagal skolos dengimo sutartis; 3) tai, kad ieškinio reikalavimai priteisti 131 496,48 Lt pradelstų lizingo mokėjimų ir 208 469,08 Lt pradelstos skolos pagal skolos dengimo sutartis yra vertintini kaip reikalavimai įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 6.213 str.), o pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, reikalavimas įvykdyti prievolę natūra nėra tapatus reikalavimui dėl civilinės atsakomybės taikymo, todėl dėl reikalavimo įvykdyti prievolę natūra negali būti taikomas CK 6.259 straipsnis, kuriame nustatytas civilinės atsakomybės sumažinimas arba atleidimas nuo jos, kai konstatuojama kreditoriaus kaltė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovas AB DNB lizingas nepažeidė bendradarbiavo principo, organizuojant lizinguojamo turto pardavimą atsakovų pasiūlytiems pirkėjams, atsakovų pateiktos turto vertės nustatymo pažymos įvertinęs kritiškai, nes jose nėra nurodyta turto likvidacinė vertė, taip pat atsižvelgęs į tai, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, kurie tik laidavo už UAB „Metstata“ prisiimtus įsipareigojimus, po sutarčių nutraukimo nesielgė pasyviai, ieškovo realūs ir galimi nuostoliai yra žymiai mažesni už prašomas priteisti netesybas, tačiau, kita vertus, ieškovas nėra profesionalus statybinės technikos pardavėjas, susigrąžintą turto reikėjo saugoti, atlikti kitus pardavimui reikalingus veiksmus, dėl ko realiai patirti ieškovo nuostoliai gali būti šiek tiek didesni nei vien skirtumas tarp neišmokėtos vertės bei turto pardavimo kainos, ieškovo AB DNB lizingo prašomą priteisti baudą sumažino 30 proc. ir solidariai iš atsakovų priteisė iš viso 249 125,20 Lt baudos.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, ar AB DNB lizingas ėmėsi visų veiksmų, kurių būtų ėmęsis protingas ir rūpestingas kreditorius, kad būtų sumažinti galimi nuostoliai. Anot jo, pateikta turto vertinimo ataskaita įrodė, jog nutraukus sutartį, AB DNB lizingo žinioje atsirado turtas, kurio rinkos vertės būtų pakakę padengti visas įmokas, tačiau AB DNB lizingas nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų operatyviai parduoti įrengimai potencialiems pirkėjams, neorganizavo turto pardavimo kaimyninėse šalyse. Taip pat teigia, jog teismas neturėjo pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovo pareikšti reikalavimai priteisti 131 496,48 Lt pradelstų lizingo mokėjimų ir 208 469,08 Lt pradelstos skolos pagal skolos dengimo sutartis turi būti vertinami kaip reikalavimai įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 6.213 str.).

Pažymėtina, kad tiek laiduotojas, tiek skolininkas, būdami solidariai atsakingi už prievoles tiek pagal lizingo sutartis, tiek pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartis, turi pareigą vykdyti prievolę natūra. Tokią pareigą suponuoja ne tik sutartys, bet ir įstatymas, t. y. jau minėtas CK 6.213 straipsnis, taip pat ir teismo 6.6 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

Iš tiesų, ieškovo reikalavimas įvykdyti prievolę natūra negali būti tapatinamas su reikalavimu taikyti civilinę atsakomybę, atitinkamai, reikalavimui įvykdyti prievolę natūra negali būti taikomas CK 6.259 straipsnis, numatantis galimybę sumažinti civilinę atsakomybę arba atleisti nuo jos, kai konstatuojama kreditoriaus kaltė. Tai reiškia, kad netgi pripažinus, jog ieškovas yra kaltas dėl skolininko prievolės neįvykdymo, tai nesudarytų pagrindo atleisti skolininką ir laiduotoją nuo prievolių įvykdymo. Tos pačios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (pvz., 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-876/2013), taip pat kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011, kuria pagrįstai ir rėmėsi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos atveju). Taigi, pirmosios instancijos teismas, nusprendęs ieškovo reikalavimų dėl pradelstos skolos pagal sutartis nevertinti civilinės atsakomybės aspektu, nepažeidė ne tik materlianės teisės normų, bet ir laikėsi teismų suformuotos praktikos. Kadangi apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neginčija ieškovo paskaičiuotų pradelstų lizingo mokėjimų ir pradelstos skolos pagal skolos dengimo sutartis dydžio, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimo dalį, kuria nuspręsta iš atsakovų ieškovui AB DNB lizingui solidariai priteisti 131 496,48 Lt pradelstų lizingo mokėjimų ir 208 469,08 Lt pradelstos skolos pagal skolos dengimo sutartis, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Pagal lizingo sutarties nutraukimo padarinius reglamentuojančiame CK 6.574 straipsnyje nustatytą lizingo davėjo nuostolių dydžio vertinimo kriterijų, nuostolių turi būti atlyginta tiek, kad jie grąžintų lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šios įstatyme nustatytos nuostolių atlyginimo taisyklės yra dispozityvios, todėl šalys, sudarydamos lizingo sutartį, gali susitarti kitaip. Nagrinėjamu atveju lizingo sutarčių 8.9 punktu šalys susitarė dėl kitokių lizingo sutarties nutraukimo padarinių, nei nustatyti CK 6.574 straipsnyje. Kita vertus, kasacinis teismas išaiškino, kad toks šalių susitarimas, esant ginčui, vertintinas pirmiau nurodytos teisės normos kontekste, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), be to, pažymėjo, jog šalys, susitardamos dėl kitokios nuostolių nustatymo tvarkos, negali susitarti dėl nuostolių dydžio, kuris gerokai viršytų minėtoje normoje nustatytą nuostolių sumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012).

Skundžiaus sprendimu pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo prašomos priteisti baudos mažinimo klausimą, atsižvelgė į tai, kiek ir už kokią kainą buvo parduota lizingo objektų. Teismas nustatė, kad iš turto pardavimo ieškovas patyrė 75 560,49 Lt nuostolį, kaip skirtumą tarp pardavimo kainos ir neapmokėtos vertės, o bauda nuo neapmokėtos lizingo objektų vertės sudaro 138 625,28 Lt. Taigi, teismas nustatė, kad bauda yra apie 45 procentais didesnė, nei realiai patirtas nuostolis iš turto pardavimo. Nors pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės nustatyti, už kokią sumą bus realizuotas likęs neparduotas turtas, nesant nustatytoms ankstesnio turto pardavimo kainoms, teismas sprendė, jog yra tikėtina, kad dėl turto realizavimo patirti realūs nuostoliai bus mažesni, nei prašoma priteisti bauda. Taip pat nustatė, kad prašoma priteisti bauda sudaro 355 893,14 Lt, o tai yra beveik pusė visos prašomos priteisti sumos (712 267,45 Lt). Atsakovas apeliaciniu skundu atskirai neginčija kainų, kuriomis buvo parduotas arba šiuo metu parduodamas lizinguotas turtas, neteigia, kad lizinguotas turtas galėjo (galėtų) būti parduotas už didesnę kainą, neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių pagrįstumo.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų atsakovų pateiktos turto vertės nustatymo pažymos neįrodo, jog lizingo objektų vertė dengia ieškovo pagal lizingo sutartis negautas sumas. Yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismu, jog šiuo atveju yra aktuali ne lizingo objektų rinkos, bet likvidacinė vertė.

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme išaiškinta, kad turto rinkos vertė - tai apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių turtą perduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų sandorį po šio turto tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių bei interesų. Tuo tarpu likvidacinė vertė – tai apskaičiuota pinigų suma, kurią galima gauti, parduodant turtą per palyginti trumpą laiką, neatitinkantį normalaus parduodamo turto buvimo rinkoje laikotarpio, numatyto rinkos vertės apibrėžime, kai pirkėjo ir pardavėjo veiksmus bei sprendimus sąlygoja specifinės priverstinio pardavimo sąlygos. (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-551/2010)

Ieškovas yra suinteresuotas kuo greičiau ir už didesnę kainą parduoti lizinguojamą turtą. Kaip pagrįstai yra nurodęs ieškovas savo procesiniuose dokumentuose (31 b. l., 2 t.), užsitęsęs atsiimto turto pardavimas didintų turto saugojimo, priežiūros išlaidas, turto nusidėvėjimą, dėl ko mažėtų turto kaina. Todėl, akivaizdu, jog ieškovo tikslas - parduoti lizinguojamą turtą skubiai, o tai gali lemti turto pardavimą mažesne, nei rinkos, kaina.

Byloje yra duomenų, patvirtinančių, jog iš tiesų ieškovo atsiimtas lizinguojamas turtas buvo parduotas pirkėjams už mažesnę, nei atsakovų pateiktose turto vertės nustatymo pažymose nurodytą rinkos kainą (9-12, 34, 36, 83, 84, 149 b. l., 2 t.), kas tik patvirtina, jog nagrinėjamu atveju yra aktuali turto likvidacinė vertė, o ne rinkos vertė. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, net ir atsakovų pasiūlyta įmonė UAB „Edvijara“ poliakalę TM 12/15 ABI sutiko įsigyti tik už 247 000 Lt, nurodydama, jog įrenginio remontas kainuotų virš 100 000 Lt (93-94 b. l., 2 t.), nors UAB „Centro kubas-nekilnojamasis turtas“ turto vertinimo pažymoje nurodyta šios poliakalės rinkos vertė – 400 000 Lt (12 b. l., 2 t.).

Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, ar AB DNB lizingas ėmėsi visų veiksmų, kurių būtų ėmęsis protingas ir rūpestingas kreditorius, kad būtų sumažinti galimi nuostoliai. Pirmosios instancijos teismas būtent ir įvertino šalių pateiktus rašytinius įrodymus ir padarė jais pagrįstą išvadą, jog ieškovas ėmėsi veiksmų, kad būtų operatyviai parduoti įrengimai potencialiems pirkėjams.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad atsakovai pateikė teismui 2010 m. gegužės 19 d. pranešimą, skirtą ieškovui (15 b. l., 2 t.), kuriame jie nurodė, jog UAB „Metstata“ rado pirkėją UAB „Akvesta“, kuri sutinka nupirkti lizinguojamą turtą po trišalės sutarties su AB DNB NORD lizingu pasirašymo. Ieškovas 2010 m. birželio 2 d. rašte, adresuotame UAB „Akvesta“ ir V. P., (42 b. l., 2 t.), nurodė, kad 2010-05-03 jis kreipėsi į laiduotojus ir jų nurodytą pirkėją, prašydamas pateikti sprendimui dėl lizinguojamo turto pardavimo priimti reikalingus dokumentus: įmonės įstatus, akcininkų sprendimą pirkti turtą, dokumentus, pagrindžiančius UAB „Akvesta“ būsimų įsipareigojimų tinkamą įvykdymą, sumokėti turto išpirkimo kainą (sąskaitos išrašai, kredito sutartis, finansinės ataskaitos ar kt.), tačiau UAB „Akvesta“ pateikė tik įmonės įstatus ir akcininkų sprendimą pirkti turtą, o trūkstami duomenys, būtini siekiant įvertinti galimo turto pirkėjo galimybes vykdyti prisiimamas prievoles. Kaip matyti iš pateiktos voko kopijos (43 b. l., 2 t.), UAB „Akvesta“ atstovai ieškovo siųstų dokumentų neatsiėmė. Šių nustatytų aplinkybių atsakovai nepaneigė jokiais rašytiniais įrodymais, taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad šis pirkėjas visų ieškovo reikalautų duomenų nepateikė dėl objektyvių priežasčių. Todėl minėtų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas iš tiesų turėjo pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad ieškovas, kaip kreditorius, siekdamas užsitikrinti tinkamą prievolių vykdymą, turėjo teisę reikalauti rašte nurodytų dokumentų ir toks ieškovo elgesys negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas savo teisėmis ar nebendradarbiavimas su kitomis sutarties šalimis.

Taip pat nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas nebendradarbiavo ir su atsakovų pasiūlytu pirkėju UAB „Edvijara“.

Atsakovai pateikė UAB „Edvijara“ pasiūlymus įsigyti lizinguojamą turtą (16, 18, 19-20 b. l., 2 t.). Pirminiai UAB „Edvijara“ pasiūlymai buvo pateikti 2010 m. gegužės-birželio mėn. Lietuvos informacinės teismų sistemos Liteko duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009 m. spalio 8 d. Vilniaus apygardos teisme UAB „Metstata“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla, kuri buvo nutraukta tik 2010 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ieškovas, vadovaudamasis Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatomis, 2010 m. gegužės 28 d. kreipėsi į UAB „Metstata“ restruktūrizavimo administratorių, prašydamas nuomonės, ar minėto turto perleidimas nepažeistų kitų įmonės kreditorių interesų ir ar įmonė bus pajėgi vykdyti veiklą be rašte nurodyto turto (52 b. l., 2 t.). Kaip matyti iš pateikto atsakymo į ieškovo paklausimą, administratorius pažymėjo, jog įmonės parengtame restruktūrizavimo plano projekte 2010 metais joks turto pardavimas (lizingo gavėjo pakeitimas) nenumatytas (53 b. l., 2 t.). Taigi, šios aplinkybės sudarė pakankamos pagrindą ieškovui nesiimti veiksmų dėl lizinguojamo turto pardavimo šiam pirkėjui.

Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas 2010 m. lapkričio 3 d. raštu (51 b. l., 2 t.) informavo UAB „Edvijara“, jog jis nesutinka perleisti turto šiai įmonei jos nurodytomis sąlygomis, pažymėdamas, kad UAB „Edvijara“ nepateikia nei trumpų (prieš ar iš karto po sutarties sudarymo) atsiskaitymo terminų, nei įsipareigojimų įvykdymo garantijų. Teisėjų kolegija, įvertinusi UAB „Edvijara“ pasiūlyto pirkimo-pardavimo sutarties projekto 2.1, 4.3 punktų sąlygas (37-39 b. l., 2 t.), sprendžia, jog ieškovas iš tiesų turėjo pakankamą pagrindą abejoti tokios sutarties perspektyvumu, tuo labiau, kad UAB „Edvijara“ dėl sutarties sąlygų pakeitimo su ieškovu nebendradarbiavo.

Nors byloje buvo pateiktas J. J. firmos Dupondius 2010 m. kovo 18 d. prašymas dėl leidimo įsigyti tris lizingo objektus ne mažesne nei likutinės vertės kaina (88 b. l., 2 t.), tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikta duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad ši įmonė būtų realiai galėjusi įsigyti lizinguotą turtą už ne mažesnę nei likutinė vertė kainą.

Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto teiginys, kad ieškovas netinkamai organizavo lizinguojamo turto pardavimą, yra nepagrįstas, nes byloje surinkti duomenys patvirtina, kad ieškovas jau yra operatyviai pardavęs dalį lizingo objektų, o dėl likusio atsiimto lizinguojamo turto pardavimo jis bendradarbiavo su potencialiais pirkėjais, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti ieškovo, kaip kreditoriaus, kaltės bei tokiu būdu sumažinti ar atleisti atsakovus nuo baudos mokėjimo. Šiuo atveju vien tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovas neorganizavo turto pardavimo kaimyninėse šalyse, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas netinkamai įgyvendino pareigą realizuoti turtą kuo didesne kaina.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašomą priteisti baudą sumažino, atsižvelgęs ne tik į minėtas aplinkybes (realūs ir galimi nuostoliai yra žymiai mažesni už prašomas priteisti netesybas, ieškovas tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą), bet ir įvertinęs tai, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, kurie tik laidavo už UAB „Metstata“ prisiimtus įsipareigojimus, po sutarčių nutraukimo nesielgė pasyviai, ieškovas nėra profesionalus statybinės technikos pardavėjas, susigrąžintą turto reikėjo saugoti, atlikti kitus pardavimui reikalingus veiksmus, dėl ko realiai patirti ieškovo nuostoliai galėjo būti šiek tiek didesni, nei vien skirtumas tarp neišmokėtos vertės bei turto pardavimo kainos. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių visuma sudaro pakankamą pagrindą ieškovo prašomą priteisti baudą sumažinti 30 proc. Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismo argumentai dėl baudos buvo nenuoseklūs. Priešingai, teismas argumentavo, dėl kokių priežasčių buvo sumažinta bauda būtent tokia apimtimi. Tai, kad teismas detaliai neatskleidė protingumo ir sąžiningumo kriterijų sampratos, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos teismo sprendimo dalies, kadangi baudos priteisimo klausimas buvo išnagrinėtas detaliai, įvertinus tiek atsakovų, kaip laiduotojų, tiek ieškovo, kaip kreditoriaus, elgesį, taip pat išsiaiškinus, kokius realius ir galimus nuostolius ieškovas patyrė (patirs), realizuodamas lizingo objektus, o šios aplinkybės buvo pakankamos teismui nuspręsti, kokio dydžio bauda atitiks protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Tuo tarpu atsakovas apeliaciniu skundu nenurodė jokių argumentų, kodėl, anot jo, sumažinta bauda yra neprotinga ir nesąžininga.

Kadangi atsakovas savo apeliaciniame skunde atskirai nenurodo nesutikimo su sprendimo dalimi, kuria buvo nuspręsta priteisti ieškovui iš atsakovų delspinigius pagal lizingo sutartis ir skolos dengimo sutartis, argumentų, nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme jis neginčijo lizingo sutarčių 7.4. punkto bei įsiskolinimo mokėjimo sutarčių 2.3. punkto, kuriais buvo nustatytas 0,1 procento delspinigių nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną dydis, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo naikinti ir šią sprendimo dalį.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apelianto apeliacinį skundą, iš apelianto ieškovui AB DNB lizingui priteisiamos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas pateikė prašymą priteisti jam iš apelianto 1331 Lt bylinėjimosi išlaidų (33-34 b. l., 3 t.).

Kaip matyti iš bylos duomenų, advokatas N. Š. paruošė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.11 punktu, yra pagrindas iš atsakovo V. P. ieškovui AB DNB lizingui priteisti 1331 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. P. ieškovui AB DNB lizingui 1331 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt vieną litą) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Danutė MilašienėAlvydas PoškusDonatas Šernas