Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas), Viktoro Preikšo ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Ė. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. Ė. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžiu paskirta bausmė ir nustatyta galutinė 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atliekama pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2017 m. vasario 15 d.

Iki nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo pradžios G. Ė. paskirta kardomoji priemonė suėmimas.

Taip pat nuspręsta patenkinti Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir priteisti iš G. Ė. 374,45 eurus nukentėjusiojo J. P. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Ė. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė sveikatą kitam asmeniui, tai yra 2016 m. vasario 13 d. apie 1 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia spyrė vieną kartą į veido sritį J. P., padarydamas galvos smegenų sukrėtimą, atvirą nosies kaulų lūžimą, kraujavimą iš nosies, kairio skruosto lanko lūžimą, kraujosruvą po akimi, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė J. P. sveikatą. Nuteistasis skundžia Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, prašo jį išteisinti arba nagrinėjamą baudžiamąją bylą sujungus su baudžiamąja byla Nr. 1-59-610/2016, subendrinti paskirtas bausmes ir į bausmės laiką įskaityti bausmę, jo atliktą nuo 2016 m. gegužės 16 d. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nesivadovavo visų liudytojų parodymais, atsižvelgė tik į nukentėjusiojo ir jo draugo V. G. parodymus, tokiu būdu buvo šališkas.Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis po nagrinėjamo įvykio nebuvo sulaikytas, o kaltinimai jam buvo pareikšti tik sulaikius jį kitoje baudžiamojoje byloje, praėjus daugiau kaip trims mėnesiams. Tokiu būdu nebuvo atlikti reikiami ikiteisminio tyrimo veiksmai, ekspertizės, kurių metu būtų galima nustatyti, ar tikrai jis, kokiu būdu ir su kuo padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios yra nuteistas. Pažymima, kad nukentėjusysis tą pačią dieną po įvykio E. Ž. ir M. J. nurodė, kad pats nukrito nuo laiptų. Tik išėjęs iš ligoninės jis pradėjo tvirtinti, kad sužalojimus jam padarė nuteistasis, galimai sužinojęs, kad už gydymą teks sumokėti 374,45 eurus. G. Ė. nukentėjusysis apkaltino, kadangi žinojo, jog jis jau buvo teistas ir atlikęs bausmę pataisos namuose, todėl teisėsaugos institucijos patikės J. P., o ne juo. Nuteistojo manymu, į jam paskirtą bausmę turėtų būti įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl J. P. nesunkaus sveikatos sutrikdymo

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantą pripažino kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais baudžiamajame procese pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. P. 2016 m. vasario 13 d. apie 1 val. buvo nuteistojo G. Ė. bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Objektyvūs duomenys patvirtina, kad jam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. 2017 m. kovo 14 d. specialisto išvadoje jam konstatuoti sužalojimai: galvos smegenų sukrėtimas, atviras nosies kaulų lūžimas, kraujavimas iš nosies, kairio skruostikaulio lanko lūžimas, kraujosruva po kaire akimi. Nukentėjusiojo 2016 m. vasario 15 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pateikta skubios kompiuterinės tomografijos rezultatų kopija patvirtina, kad 2016 m. vasario 13 d. 14.43 val. J. P. konstatuoti nosikaulių skeveldrinis lūžis ir kairėje skruostikaulio lanko lūžis (1 t., b. l. 28). Apeliaciniu skundu nuteistasis iš esmės neigia savo kaltę padarius J. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ginčija įrodymų vertinimą, motyvuodamas tuo, kad teismas nepagrįstai didesnę reikšmę teikė nukentėjusiojo J. P. ir liudytojo V. G. parodymams. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, skundžiamo nuosprendžio motyvais, sprendžia, jog, priešingai nei teigiama nuteistojo skunde, pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad nuteistasis padarė jam inkriminuojamą veiką, grindė remdamasis įrodymų visetu, o ne teikdamas prioritetą konkretiems nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nors apeliantas kelia bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo klausimą, tačiau objektyvių tai patvirtinančių argumentų nepateikia. Pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinys rodo, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo padaryta šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo kaltę sukėlus nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą patvirtina įrodymų visuma, iš kurios matyti loginė įvykių seka. Liudytojas V. G., kaip nurodo ir nukentėjusysis, prieš įvykį sėdėjęs šalia J. P., parodė, kad pastarajam trenkė būtent G. Ė.. Nors jis teigė nematęs, ar smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas ranka, ar koja, tačiau iš karto po smūgio sudavimo ant savo striukės pamatė kraujo. Prieš tai J. P. iš nosies nekraujavo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas nurodė, kad iš nuteistojo buto išvažiavo kartu su nukentėjusiuoju, nuvežė jį į (duomenys neskelbtini) ligoninę, nes šis prastai jautėsi. Nors nuteistasis skunde teigia, kad nukentėjusysis dėl sužalojimo jį apkaltino tik po įvykio praėjus kuriam laikui, sužinojęs, kad jis galimai turės sumokėti už gydymo išlaidas, tačiau tokius G. Ė. parodymus paneigia liudytojo M. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti parodymai. Šis liudytojas apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (savo parodymus patvirtinę ir pirmosios instancijos teisme) nurodė, kad tos pačios dienos vakare jis buvo susitikęs su J. P. ir V. G., nukentėjusysis jam pasakė, kad G. Ė. įspyrė į veidą, jam sėdint ant lovos. Nepagrįstos ir nuteistojo prielaidos, kad nukentėjusysis ketino jį apšmeižti, sužinojęs apie prievolę sumokėti už gydymą. Jokie byloje surinkti objektyvūs duomenys nepatvirtina, jog nukentėjusysis tokią pareigą būtų turėjęs. Be to, priešingai negu teigia apeliantas, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas po įvykio praėjus tik dviem dienoms ikiteisminio tyrimo pareigūnui gavus VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyriaus pranešimą, jog 2016 m. vasario 13 d. kreipėsi J. P., kuris nurodė, kad buvo sumuštas nežinomų asmenų. Nors apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis siekė jį apkalbėti, tačiau matyti, kad tyrimas pradėtas ne nukentėjusiojo skundu (pareiškimu), o ikiteisminio tyrimo subjekto iniciatyva, nustačius nusikalstamos veikos požymius. Ir netgi 2016 m. vasario 15 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną J. P., nors ir nurodė įvykio aplinkybes, kurios iš esmės atitinka jo vėlesnius duotus parodymus, tačiau atsisakė nurodyti jį sumušusius asmenis. Ir tik papildomos apklausos metu 2016 m. kovo 29 d. jis patvirtino, kad asmuo, apie kurį jis anksčiau davė parodymus kaip apie jį sumušusį asmenį, yra G. Ė..Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su kitų įvykio metu Kalvarijoje, Sodų g. 6-7 bute buvusių liudytojų parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiant juos teisiamajame posėdyje, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog V. C. ir E. Ž. parodymų nenuoseklumas, tvirtinant, jog J. P. nurodė susižalojęs nukritęs nuo laiptų, kelia pagrįstų abejonių tokių jų parodymų teisingumu. Tiek pats nuteistasis, tiek ir J. P. nurodė, kad iki įvykio vienas kito nepažinojo. Nenustačius jokių objektyvių aplinkybių, patvirtinančių, jog J. P. turėjo pagrindą apkalbėti nuteistąjį, tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl duomenų ikiteisminiame tyrime pakankamumo. Baudžiamajame įstatyme reglamentuota, jog ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Taigi, nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, taktikos, kuria remiantis renkami duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys veikos padarymu įtariamo asmens kaltę, yra prokuroro prerogatyva. Nors priimdamas sprendimus prokuroras privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus, be kita ko ir papildyti ikiteisminį tyrimą, ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog nei tyrimo metu, atsisakydamas duoti parodymus, nei paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir išaiškinus teisę pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą, G. Ė. jam įstatymo suteiktomis teisėmis aktyviai nesinaudojo, su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažinti nepageidavo. Prašymų prie bylos medžiagos prijungti papildomus duomenis ar išreikalauti papildomą medžiagą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui taip pat nepateikė. Ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių, šie duomenys, apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažinti įrodymais, buvo išsamiai ištirti bylą nagrinėjant teisme, su byloje nustatytomis įrodytomis aplinkybėmis sutinka ir skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas.

Dėl G. Ė. paskirtos bausmės

Nuteistasis, neginčydamas jam paskirtos bausmės rūšies bei dydžio, kelia ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir iš dalies atliktos bausmės įskaitymo į galutinės subendrintos bausmės laiką klausimą. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios ir rezoliucinės dalies turinio matyti, jog G. Ė. pripažinus kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, jam už šios nusikalstamos veikos padarymą buvo paskirta 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė iki Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžio priėmimo dienos, apylinkės teismas pagrįstai šias bausmes subendrino, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog įsiteisėjęs Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendis buvo atiduotas vykdyti, o nuteistasis dar iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo atlikinėjo ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę pataisos namuose. Todėl, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir iš dalies atlikta bausmė turėjo būti įskaitoma į nagrinėjamoje byloje paskirtos subendrintos bausmės laiką. Kaip teisingai nurodoma apelianto skunde, apylinkės teismas nepagrįstai neišsprendė atliktos bausmės įskaitymo klausimo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas, išsamiai ir objektyviai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pripažino G. Ė. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, tačiau į galutinę subendrintą bausmę neįskaitydamas ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir nuteistojo iš dalies atliktos bausmės, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas tenkintinas ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nuosprendis keistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, į G. Ė. paskirtos galutinės Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. ir 2017 m. vasario 15 d. nuosprendžiais subendrintos 1 (vienerių) metų 9 (devynių) laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžiu paskirtą ir nuteistojo iš dalies atliktą bausmę.

Kitoje dalyje apeliacinį skundą atmesti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.