- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-03
- Bylos Nr.
- e2S-443-730/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-14065-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erinija Kazlauskienė
- Suinteresuotas asmuo
- AB SEB banko, UAB „Būsto paskolų draudimas“
- Pareiškėjas
- K. D.
- Advokatai
- Eligijus Karbauskas
- Kategorijos
Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. e2S-443-730/2016
Teisėja Danutė Žvinklytė (Proceso Nr. 2-06-3-14065-2014-4) Procesinio sprendimo kategorijos:
3.4.5.7.; 3.3.2.3.
2016 m. kovo 3 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens AB SEB banko atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos K. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims AB SEB bankui, UAB „Būsto paskolų draudimas“, antstolei V. D., antstoliui A. S. dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pagal pareiškėjos K. D. prašymą dėl bankrutuojančio fizinio asmens kreditinių reikalavimo tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos jai iškėlimo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-02-18 nutartimi K. D. iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Atenegro“. Teisme 2015-12-02 gautas bankrutuojančios K. D. bankroto administratorės UAB „Atenegro“ prašymas dėl patikslinto K. D. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano patvirtinimo. Nurodė, kad 2015-12-01 vyko K. D. kreditorių susirinkimas, kuris nepatvirtino bankrutuojančio asmens mokumo atkūrimo plano dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Prašė teismo prašyme įvardytais motyvais patvirtinti K. D. patikslintą mokumo atkūrimo planą.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-12-22 nutartimi patvirtino pareiškėjos mokumo atkūrimo planą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad plane esantys duomenys nagrinėjamu atveju yra pakankami kreditoriams nustatyti tai, kokia pareiškėjos pajamų dalis bus paskirstoma kreditoriams ir kokį numatomų lėšų dydį gaus kiekvienas kreditorius. Įstatymas nenumato reikalavimo kreditorių reikalavimų tenkinimo grafike nurodyti tikslias kreditoriams mokėtinas sumas, nes mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpiu bankrutuojančio fizinio asmens gaunamų pajamų dydis gali pasikeisti. K. D. planas ne kartą buvo tikslinamas pagal kreditorių pasiūlymus ir pastabas. Mokumo atkūrimo įgyvendinimo trukmė yra numatyta 5 metai, o tai reiškia, jog kreditorių interesai bus optimaliai apsaugoti, jeigu pasikeistų K. D. turtinė padėtis. Bankroto proceso metu planas galės būti tikslinamas, atsižvelgiant į K. D. galimai pasikeitusią finansinę situaciją ar dėl kitų aplinkybių. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 punkte nurodyti reikalavimai plane yra aptarti ir išanalizuotos galimybės jį įvykdyti pagal esamą realią padėtį, mokumo atkūrimo plane nurodytos kiekvieną mėnesį būtiniesiems pareiškėjos poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos, išlaidų bankroto procedūroms atlikti ir atlyginimo už bankroto administravimo teikiamas paslaugas tvarka ir dydis atitinka protingumo kriterijus ir yra pagrįsti, todėl įstatymo reikalavimai yra nepažeisti.
Šalies argumentai
Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo AB SEB bankas prašo pirmosios instancijos teismo 2015-12-22 nutartį panaikinti, atsisakyti tenkinti prašymą dėl pareiškėjos mokumo atkūrimo plano patvirtinimo bei įpareigoti bankroto administratorių pateikti teismui pakeistą mokumo atkūrimo plano tą dalį, kurioje aptartas bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo klausimas. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Iš mokumo atkūrimo plano turinio matyti, kad jame visiškai neaptarta, kokiu būdu bus dengiamos bankroto administravimo išlaidos, nors mokumo atkūrimo plane, kuris buvo teikiamas 2015-10-20 vykusiam kreditorių susirinkimui, buvo aiškiai apibrėžta bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo tvarka. Iš mokumo atkūrimo plano matyti, kad pareiškėjos gaunamų pajamų nepakaks net būtiniesiems poreikiams patenkinti, todėl neaišku, iš kokių lėšų bus dengiamos bankroto administravimo išlaidos. Pardavus įkeistą turtą, bus atskaitoma pakankami didelė dalis, beveik 8 procentai, administravimo išlaidoms padengti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjos bankroto administratorius prašo netenkinti atskirojo skundo, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad bankroto administratorius derino su kreditoriais fizinio asmens paruoštą mokumo atkūrimo planą, buvo atsižvelgta į kreditorių siūlymus ir tuo pagrindu buvo šaukiami keturi kreditorių susirinkimai, tačiau AB SEB bankas nė viename susirinkime nebalsavo, tik teikė siūlymus. FABĮ 22 straipsnio 5 dalis nurodo, kad bankroto administravimo išlaidos atlyginamos pirmiausia ir iš visų fizinio asmens lėšų rūšių, todėl privalu laikytis įstatymo nuostatų. Administravimo lėšų suma sudaro 3000,00 Eur, tai yra daugiau nei trečdaliu mažesnė suma nei įstatymo numatytas maksimalus dydis. FABĮ numato daugybę bankroto administratoriaus pareigų, kas atitinkamai sąlygoja ir administravimo išlaidas, be to, įvertinus bankroto procedūros sudėtingumą, mokumo atkūrimo plane nurodyta administravimo išlaidų suma yra protinga, atitinka įstatymus.
Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjos atstovas advokatas Eligijus Karbauskas prašo atskirąjį skundą atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Nurodė, kad FABĮ nenustato reikalavimo mokumo atkūrimo plane nurodyti, kaip ir kokia tvarka bus dengiamos bankroto administravimo išlaidos. Be to, bankroto administravimo išlaidų dengimo tvarką pareiškėjos kreditoriai patvirtino 2015-10-20 vykusio kreditorių susirinkimo metu, būtent ta tvarka ir vadovaujamasi dengiant bankroto administravimo išlaidas viso bankroto proceso metu. Pareiškėjos gaunamų pajamų užtenka ne tik jos būtiniesiems poreikiams patenkinti, bet ir bankroto administravimo išlaidoms padengti ir kreditorių reikalavimams patenkinti. Be to, pareiškėja turi galimybę pasinaudoti artimųjų teikiama finansine pagalba, kuria pasinaudodama jau yra padengusi 869,00 Eur bankroto administravimo išlaidų nuo bankroto bylos iškėlimo iki teismo nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl nutarties, kuria patvirtintas pareiškėjos kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2015-06-17 vyko pirmasis pareiškėjos kreditorių susirinkimas, kuriame kreditoriai, turintys 99,03 proc. balsų, nepritarė plano projektui. Pirmosios instancijos teismui pratęsus mokumo atkūrimo plano pateikimo tvirtinti terminą iki 2015-07-31, 2015-07-24 vyko antrasis kreditorių susirinkimas, kurio metu 99,03 proc. balsų turintys kreditoriai nepritarė plano projektui. Teismo posėdis dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo buvo atidėtas iki 2015-10-21. 2015-10-20 vyko trečiasis kreditorių susirinkimas, kurio metu 100 proc. balsų turinčių kreditorių sprendimu nepritarta plano projektui. 2015-12-01 vyko ketvirtasis kreditorių susirinkimas, kuriame vėl nebuvo pritarta mokumo atkūrimo planui. Pareiškėjos kreditorė AB SEB bankas dėl plano projekto nebalsavo, tik pateikė pastabas ir pasiūlymus, kreditorė UAB „Būsto paskolų draudimas“ nepritarė plano projektui. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2015-12-22 nutartimi patvirtino pareiškėjos mokumo atkūrimo planą.
Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio nuostatą fizinio asmens bankroto institutu siekiama sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo institutu iš esmės siekiama vienas kitam prieštaraujančių tikslų, kuriuos būtina derinti: apsaugoti fizinį asmenį nuo sunkių ekonominių ir socialinių padarinių ir padėti jam grįžti į visavertį gyvenimą, t. y. grąžinti skolininko ekonominį pajėgumą, kartu maksimaliai apsaugoti ir ginti kreditorių interesus.
Viena fizinio asmens pareigų bankroto procese yra parengti mokumo atkūrimo planą. Fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos taip pat siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, nes plane turi būti nurodoma įvairi informacija, iš kurios aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančiam asmeniui būtinos jo poreikiams tenkinti išlaidos ir pan. Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015).
Atskirajame skunde kreditorė AB SEB bankas iš esmės nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas pareiškėjos mokumo atkūrimo planas, dalimi dėl administravimo išlaidų dengimo tvarkos. Teigia, jog pareiškėjos mokumo atkūrimo plane visiškai neaptarta, kokiu būdu bus dengiamos bankroto administravimo išlaidos, nors mokumo atkūrimo plane, kuris buvo teikiamas 2015-10-20 vykusiam kreditorių susirinkimui, buvo aiškiai apibrėžta bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo tvarka. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu.
FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plane turi būti nurodyta bankroto administravimo išlaidų suma ir jos pagrindimas. FABĮ 22 straipsnyje, reglamentuojančiame bankroto administravimo išlaidų dydį, nurodyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro: išlaidos bankroto procedūroms atlikti (turto pardavimo, saugojimo, transporto, ryšių, kanceliarinės ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos) ir atlyginimas bankroto administratoriui. Bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš fizinio asmens visų rūšių lėšų (gautų pardavus ir (ar) perdavus fizinio asmens turtą, fiziniam asmeniui grąžintų skolų, individualios ir (ar) ūkininko veiklos ir kitų fizinio asmens bankroto proceso metu gautų lėšų). Pardavus ar perdavus įkeistą turtą, bankroto administravimo išlaidoms gali būti skiriama ne daugiau kaip 15 procentų gautos lėšų sumos ar šio turto vertės, išskyrus atvejus, kai įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius sutinka kitaip (FABĮ 22 straipsnio 5 dalis).
Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pirmosios instancijos teismo patvirtintame pareiškėjos mokumo atkūrimo plano projekte numatyta, kad bankroto administratoriaus atlyginimas sudarys 2000,00 Eur (neįskaičius mokesčių) viso bankroto proceso metu ir 1000,00 Eur (neįskaičius mokesčių) bankroto procedūroms atlikti nuo plano patvirtinimo dienos. Administravimo išlaidos, įskaitant atlyginimą administratoriui, apmokamos iš piniginių lėšų, viršijančių bankrutuojančio asmens būtiniesiems poreikiams patenkinti skirtas lėšas, taip pat iš piniginių lėšų, gautų realizavus bankrutuojančiam asmeniui priklausantį turtą. Administravimo išlaidos sumokamos pirmiausiai, mokėjimus atliekant lygiomis dalimis kas šešis mėnesius, kartu atliekant piniginių lėšų paskirstymą kreditoriams.
Atsižvelgiant į įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plane nėra reikalaujama nurodyti bankroto administravimo išlaidų mokėjimo tvarkos, reikalaujama nurodyti tik sumą ir pagrindimą.
Kaip matyti, pareiškėja nurodė tikslią tiek bankroto administratoriaus atlyginimo sumą, tiek bankroto procedūroms atlikti reikalingą išlaidų sumą, kaip to reikalauja FABĮ 22 straipsnio 1 dalis. Apeliantė neginčija bankroto administravimo išlaidų dydžio ir pagrįstumo, tačiau nesutinka, jog plane nėra aiškiai numatyta, kokia tvarka bus mokamos minėtos išlaidos. Su tokiu argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kadangi iš mokumo atkūrimo plano matyti, jog pareiškėja vis dėlto nurodė bankroto administravimo išlaidų dengimo tvarką, kuri nepažeidžia FABĮ 22 straipsnio nuostatų, tai yra jog administravimo išlaidos, įskaitant atlyginimą administratoriui, apmokamos iš piniginių lėšų, viršijančių bankrutuojančio asmens būtiniesiems poreikiams patenkinti skirtas lėšas, taip pat iš piniginių lėšų, gautų realizavus bankrutuojančiam asmeniui priklausantį turtą, o tai atitinka FABĮ 22 straipsnio 5 dalies nuostatą, jog bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš fizinio asmens visų rūšių lėšų (gautų pardavus ir (ar) perdavus fizinio asmens turtą, fiziniam asmeniui grąžintų skolų, individualios ir (ar) ūkininko veiklos ir kitų fizinio asmens bankroto proceso metu gautų lėšų). Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pareiškėja mokumo atkūrimo plane nurodė administravimo išlaidų mokėjimo tvarką, kuri nepažeidžia įstatymo nuostatų, o konkrečios kreditorės pageidaujamos bankroto administravimo išlaidų mokėjimo tvarkos nenurodymas negali būti laikomas kliūtimi patvirtinti pareiškėjos mokumo atkūrimo planą.
Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmajame kreditorių susirinkime, kuris vyko 2015-05-16, nepritarę mokumo atkūrimo plano projektui, atskiru nutarimu kreditoriai patvirtino, kad dalis administravimo išlaidų sumos (3000,00 Eur) būtų dengiama iš K. D. priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo, t. y. 1200,00 Eur. Likusią bankroto administravimo išlaidų sumą (t. y. 1800,00 Eur) sumoka bankrutuojantis asmuo. Kadangi pareiškėjos mokumo atkūrimo plane nurodyta bankroto administravimo išlaidų mokėjimo tvarka neprieštarauja 2015-05-16 kreditorių susirinkimo nutarimui, o minėtu nutarimu iš esmės nėra nustatytas nei kitoks administravimo išlaidų dydis, nei mokėjimo tvarka, tik patikslinta, kokia konkreti suma bus sumokėta iš gautų lėšų pardavus turtą, o kokia iš pareiškėjos gautų pajamų, nėra pagrindo išvadai padaryti, kad nesant mokumo atkūrimo plane įtrauktos tikslios 2015-05-16 nutarimo formuluotės, yra pažeidžiami kreditorių interesai. Tokia išvada darytina dėl to, jog viso bankroto proceso metu dengiant bankroto administravimo išlaidas vis tiek bus vadovaujamasi 2015-05-16 kreditorių susirinkime priimtu nutarimu, kadangi jis priimtas vadovaujantis FABĮ 26 straipsnio 4 punktu.
Atsakant į atskirojo skundo argumentą, jog pareiškėjos gaunamų lėšų suma yra maža, todėl neaišku, iš ko bus dengiamos bankroto administravimo išlaidos, paminėtina, kad su mokumo atkūrimo planu yra pateikta pareiškėjos darbo sutartis, iš kurios matyti, kad pareiškėjos atlyginimą sudaro minimalusis mėnesinis atlyginimas, kuris nuo 2016-01-01 sudaro 350,00 Eur neatskaičius mokesčių. Kadangi pareiškėjos būtinųjų poreikių patenkinimo sumos dydis, kuris nurodytas plane, yra 250,00 Eur, matyti, kad likusių lėšų pakaks tiek kreditorių reikalavimams dengti, tiek administravimo išlaidoms. Be to, pareiškėjos atstovas atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, jog pareiškėja turi galimybę skolintis lėšų iš giminaičių, todėl iš paskolintų lėšų jau padengė dalį administravimo išlaidų – 869,00 Eur.
Pažymėtina, kad nors apeliantas neginčija nei bankroto administravimo išlaidų, nei bankroto administratoriaus atlyginimo dydžio bei pagrįstumo, tačiau atskirajame skunde teigia, kad pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą iš gautų lėšų bus atskaitoma didelė dalis – 8 procentai administravimo išlaidoms padengti.
Atsižvelgiant į minėto įstatymo 22 straipsnio 5 dalies nuostatą, jog pardavus ar perdavus įkeistą turtą, bankroto administravimo išlaidoms gali būti skiriama ne daugiau kaip 15 procentų gautos lėšų sumos ar šio turto vertės, bei esant byloje duomenų, kad pareiškėjos nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, remiantis Registrų centro duomenimis, yra 38800,00 Eur, pardavus varžytynėse turtą už minėtą kainą, numatyta plane administravimo išlaidų suma, net ir ją visą dengiant iš lėšų, gautų pardavus turtą, neviršytų įstatyme numatytos 15 procentų ribos nuo turto pardavimo kainos, priešingai, yra beveik perpus mažesnė (7,7 procento). Ta aplinkybė, jog administravimo išlaidų suma sudarytų beveik 8 procentus turto pardavimo kainos, nepažeidžia įstatymo nuostatų (FABĮ 22 straipsnio 5 dalies), todėl pagrindo pripažinti, jog ji nepagrįsta ir neprotingai didelė, nėra.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą kad, esant ginčui tik dėl bankroto administravimo išlaidų mokėjimo tvarkos, kurios numatymas mokumo atkūrimo plane nėra privalomas, ir nesant nesutarimų dėl kitų mokumo atkūrimo plano dalių, kurios iš esmės reikšmingos, siekiant maksimaliai patenkinti kreditorių reikalavimus bei atkurti pareiškėjos mokumą, darytina išvada, kad kreditoriaus pastabos nėra esminės, dėl kurių nebūtų įmanoma užtikrinti teisingos skolininkės ir jos kreditorių interesų pusiausvyros.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatas, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis), todėl atskirasis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas
nutaria:
palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį.