Panevėžio apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. D. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3635-940/2019 pagal ieškovo N. D. ieškinį atsakovei L. D., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo bei išlaikymo dydžio nepilnamečiui vaikui pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Teismas konstatuoja:

12. Atskirasis skundas netenkinamas, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 10 d. nutartis paliekama nepakeista (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

14. Byloje sprendžiamas teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (nustatyta nepilnamečio vaiko laikinoji gyvenamoji vieta su ieškovu, priteistas iš atsakovės laikinas 180 Eur išlaikymas, mokamas periodinėmis išmokomis kas mėnesį, ieškovas paskirtas nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

15. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, taigi, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

16. Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, yra laikinas iki teismo sprendimo byloje priėmimo nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas. Ši laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Taigi ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės.

17. Laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas), yra laikinoji apsaugos priemonė, kuria siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, užtikrinti, kad vaiko teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Vadovaujantis CK 3.192 straipsnio nuostatomis, tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

18. Apeliantė atskirajame skunde nurodė nesutinkanti dėl nepilnamečio vaiko A. D. laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, nustatė, jog išvadą teikianti institucija 2019 m. balandžio 9 d. pirmosios instancijos teismui pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad neprieštarauja dėl nepilnamečio vaiko A. D. laikino gyvenamosios vietos iki teismo sprendimo priėmimo nustatymo su ieškovu. Tokią išvadą ji padarė išklausiusi nepilnamečio vaiko nuomonės (mergaitė 2019 m. balandžio 9 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, jog su mama gyventi nenori, nes mama ją muša, ir sutinka, kad jos gyvenamoji vieta būtų nustatyta su tėčiu). Išvadą teikianti institucija pirmosios instancijos teismui taip pat nurodė duomenis apie tai, kad apeliantės atžvilgiu 2019 m. vasario 23 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, jai paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, taip pat nebendrauti ir neieškoti ryšių su A. D., nesilankyti jos gyvenamojoje vietoje. Šie ir vėlesni, po skundžiamos nutarties priėmimo bylos šalių į bylą pateikti duomenys (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendis baudžiamojo byloje Nr. I-435-978/2016, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nutartis dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-07766-19) apie pasikartojantį netinkamą apeliantės elgesį savo vaikų atžvilgiu apeliacinės instancijos teismui sudaro pagrindą laikyti pagrįsta pirmosios instancijos teismo preliminariai padarytą išvadą, jog šiuo atveju šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu labiau atitinka vaiko interesus. Apeliantė nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, jog ieškovas turi žalingų įpročių ar netinkamai vykdo tėvo pareigas. Apeliacinės instancijos teismas neturi faktinio pagrindo abejoti ir išvadą teikiančios institucijos į bylą pateiktais duomenis, jog ieškovo sudarytos tinkamos sąlygos nepilnamečiam vaikui gyventi, ugdytis ir ilsėtis. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos aukščiau nurodytos aplinkybės lemia tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikiną nepilnamečio vaiko A. D. gyvenamąją vietą nustatė su ieškovu.

19. Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodė, jog neturi galimybės teikti teismo priteisto 180 Eur laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui A. D., išgalinti teikti vaikui tik 70 Eur dydžio išlaikymą, nes šiuo metu neturi pastovaus darbo, dirba pavienius darbus ir jos pajamos vidutiniškai per mėnesį sudaro apie 300 Eur, taip pat neturi jokio turto, o pragyventi jai padeda tėvas, kurio būste ji ir gyvena. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios apeliantės nurodytos aplinkybės dėl jos turtinės padėties nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju pakeisti skundžiamą nutartį ir sumažinti nepilnamečiam vaikui priteistą laikiną materialinį išlaikymą.

20. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad šalių nepilnametis vaikas šiuo metu yra 15 metų amžiaus, todėl pagal jos mokyklinį amžių, akivaizdu, kad jos pragyvenimui tenkinant minimalius jos poreikius 70 Eur motinos teikiamas išlaikymas būtų aiškiai nepakankamas. Apeliantė yra pakankamai jauno amžiaus, darbinga (nėra duomenų, kad turi sveikatos problemų, nenustatytas nedarbingumo lygis), todėl, siekdama tinkamai įgyvendinti savo, kaip motinos, pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką, turi būti aktyvi ir dėti visas pastangas, ieškant pastovaus ir geriau mokamo darbo. Atskirajame skunde pati apeliantė nurodė, kad gyvena jos tėvui priklausančiame būste, tėvas jai taip pat padeda ir pragyventi.

21. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei realių galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios apeliantės pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaiko poreikiai ir ar ieškovas iki tol tinkamai vykdė savo pareigą teikti vaikui išlaikymą. Tuo tarpu šioje proceso stadijoje, kai sprendžiamas klausimas tik dėl laikino išlaikymo priteisimo (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), kaip minėta, pakanka konstatuoti, kad pareikštas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir realiai egzistuoja būtinybė taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, priešingu atveju, tokių priemonių netaikius, būtų pažeistos nepilnamečio vaiko teisės ir teisėti interesai. Šiuo atveju, šalių nepilnamečio vaiko interesas gauti, nors ir laikiną, tačiau pastovų, jo būtiniausius poreikius atitinkantį išlaikymą yra aukštesnė vertybė nei apeliantės galimai sudėtinga turtinė padėtis. Be to, apeliantė savo nepilnamečio vaiko atžvilgiu turi ne tik tam tikras teises, bet ir pareigas, kurios negali būti perkeliamos kitiems asmenims ar panaikinamos vien tik jos subjektyvaus nenoro ar negalėjimo pagrindu. Todėl įvertinus išdėstytas aplinkybes, pripažintina, kad laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimas po 180 Eur kas mėnesį šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepažeis apeliantės teisių ir teisėtų interesų ir leis laikinai užtikrinti būtiniausius vaiko poreikius.

22. Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantės atskirojo skundo argumentai, jog teismas nepagrįstai paskyrė ieškovą priteisto laikino išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise ir sustabdė teismo sprendimu Nr. 2-61-488/2016 iš ieškovo priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui vykdymą. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepilnamečio vaiko, kurio gyvenamoji vieta įsiteisėjusiu teismo sprendimu Nr. 2-61-488/2016 buvo nustatyta su apeliante, laikiną iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo gyvenamąją vietą nustatė su ieškovu ir priteisė iš apeliantės 180 Eur dydžio laikiną materialinį išlaikymą nepilnamečiam vaikui. Pagal CK 3.190 straipsnio 1 dalies nuostatas, ištuokos ar tėvų gyvenimo skyrium atveju nepilnamečio vaiko turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.

23. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

24. Pažymėtina, kad nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra laikino pobūdžio, taikomos iki sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo, todėl, pasikeitus aplinkybėms, galėtų būti svarstomas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo klausimas.

25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis). Atskirasis skundas atmetamas, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 10 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.