Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. C. ir D. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1039-781/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karpis“ ieškinį atsakovams A. C. ir D. C. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Audito ir turto vertinimo biuras“, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Toplit“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo, liudytojo apklausos ir kitų apeliantų procesinių prašymų

Apeliantai A. C. ir D. C. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 321 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, yra pripažįstama, kad įstatyme yra nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Taigi byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nelemia žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; 2014-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014). Apeliaciniame skunde prašymas dėl žodinio proceso motyvuojamas poreikiu į teismo posėdį iškviesti ir apklausti UAB „Karpis“ vadovą R. K.. Kaip matyti iš bylos procesinės eigos, jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu 2016-03-15 teismo posėdyje apeliantų A. C. ir D. C. atstovė advokatė V. Ramanauskaitė pateikė prašymą į teismo posėdį iškviesti UAB „Karpis“ direktorių R. K., tačiau teismas nutarė netenkinti prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir netenkinti apeliantų prašymo dėl šio liudytojo iškvietimo. Kita vertus, teismo posėdis vis tik buvo atidėtas dėl kitų priežasčių, taigi apeliantai iki kito teismo posėdžio turėjo pakankamai laiko ir procesinę galimybę iš naujo pareikšti tokį prašymą. Pagal CPK 245 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu teismas atmeta prašymą, tai neapriboja asmens, kurio prašymas atmestas, teisės vėl pateikti jį vėliau, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos eigą. Bylos medžiaga leidžia įsitikinti, kad iki 2016-04-28 bei 2016-05-18 įvykusių teismo posėdžių ir / ar jų metu nei apeliantai, nei jų atstovė pakartotinio motyvuoto prašymo iškviesti apklausai liudytoju ieškovės UAB „Karpis“ vadovo R. K. nepareiškė. Taigi apeliantų procesinių įrodinėjimo teisių suvaržymo pirmosios instancijos teisme, galinčio nulemti žodinio proceso poreikį, teisėjų kolegija nenustatė. Be to, apeliaciniame skunde nenurodyta, kokias nagrinėjamoje byloje sprendžiamam ginčui dėl laidavimo prievolių (ne)vykdymo reikšmingas aplinkybes galėtų patvirtinti apeliantų prašomas apklausti liudytojas. Apeliantai teigia, kad liudytojas patvirtintų šalių tikruosius ketinimus ir tikslus, dėl kurių buvo sudaryti susitarimai dėl paskolos, tačiau sprendžiant, ar egzistuoja apeliantų prievolė ieškovei laidavimo sutarčių pagrindu, trečiojo asmens ir ieškovės susitarimo dėl paskolos tikslai bei motyvai nėra teisiškai reikšmingi. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria civilinėje byloje buvo patvirtinta taikos sutartis, nustatant skolininkės atitinkamo dydžio įsipareigojimus ieškovei, turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią, draudžiančią pareikšti tapatų reikalavimą / atsikirtimus teisme (CPK 18 str.). Teisėjų kolegija nenustatė teisinių prielaidų ir kitų apeliantų procesinių prašymų patenkinimui, t. y. išreikalauti iš ieškovės skolos mokėjimo detalizaciją, kuri parodytų, kokius mokėjimus ieškovei yra atlikusi pagrindinė skolininkė ir atsakovai, duomenis, ar ir kokia dalimi TŪB „Audito ir vertinimo biuras“ nariai I. C., M. J., už kuriuos laidavo D. C., yra padengę bent dalį skolos, visų ieškovės sąskaitų, turėtų AB DNB banke, išrašus laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-01-31, ieškovei pateikus vienos sąskaitos išrašą apie mokėjimus nuo 2010-01-11.Įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos CPK yra įtvirtinęs ribotos apeliacijos modelį (CPK 320 str.). Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija yra ne pakartotinis paties ginčo ir tų pačių aplinkybių išnagrinėjimas, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas (lot. revisio prioris instantiae). Procesui apeliacinės instancijos teisme būdingos kitokios, specifinės proceso taisyklės, o naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas ir gali būti įgyvendinamas tik esant tam tikroms sąlygoms (CPK 314 str.). Todėl ir įrodymai, susiję su byloje analizuojamų prievolių įvykdymo apimtimi, apeliantų turėjo būti teikiami būtent pirmosios instancijos teismui (CPK 12 str., 178 str.). Šiuo konkrečiu atveju byla aiškiai dispozityvi, taigi atitinkamų įrodymų, susijusių su atsikritimais į reikalavimus (skolos, jos atitinkamų dalių sumokėjimo dokumentų; CPK 177 str. 3 d. ), pateikimo į bylą pareiga teko patiems apeliantams, siekiantiems paneigti argumentus dėl skolos dydžio, o ne ieškovei ar teismui. Žinodami, kad prievolių negali pilna apimtimi įvykdyti, apeliantai turėjo fiksuoti skolos dalių mokėjimus ir mokėjimo dokumentus saugoti, todėl siekis perkelti jiems tenkančias įrodinėjimo pareigas ieškovei ir, juo labiau, apeliacinės instancijos teisme neatitinka įrodinėjimo naštos paskirstymo procesinių taisyklių bei apeliacijos paskirties. Tai konstatavus, apeliantų prašymai nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, į teismo posėdį iškviesti ir apklausti liudytoją ieškovės direktorių R. K., įpareigoti ieškovus pateikti apeliantų prašomus duomenis netenkinami.

Dėl apeliantų solidariosios atsakomybės pagal laidavimo sutartis ir laidavimo termino

Kaip matyti iš 2009-12-09 taikos sutarties, patvirtintos Vilniaus apygardos teismo 2009-12-17 nutartimi, skolininkė TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra trečiasis asmuo BUAB „Audito ir turto vertinimo biuras“, įsipareigojo iki 2011-05-20 sumokėti ieškovei 160 000 Lt skolą, 15 000 Lt palūkanas, 1 815 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti taikos sutarties 3.1. – 3.17. punktuose nustatyta tvarka. Pagal taikos sutarties 4 punktą skolininkė taip pat įsipareigojo mokėti ieškovei 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė ir apeliantas A. C. tą pačią dieną, t .y. 2009-12-09 sudarė laidavimo sutartį, pagal kurios 1 punktą laiduotojas įsipareigojo kreditoriui įvykdyti visas prievoles pagal 2009-12-09 taikos sutartį už skolininkę, jeigu skolininkė neįvykdys taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų taikos sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais. Pagal laidavimo sutarties 2 punktą šalys susitarė, kad jeigu taikos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka skolininkė nesumokės taikos sutartyje numatytų sumų ir / ar kitų mokėjimų, tokiu atveju laiduotojas įsipareigoja, kreditoriui pareikalavus įvykdyti visiškai šias prievoles, t. y. tokia pat apimtimi, kaip ir skolininkė, taip pat atlyginti skolos išieškojimo ir / ar bylinėjimosi išlaidas, jei ginčas būtų nagrinėjamas teisme. Laidavimo sutarties 5 punktas nustatė, kad laidavimo sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki visiško piniginių prievolių įvykdymo. Byloje yra nustatyta ir tokia aplinkybė, kad nei prievolė pagal taikos sutartį, nei laidavimo prievolė gera valia nebuvo vykdomos, todėl prasidėjo priverstinio skolos išieškojimo procesas 2011-04-28 išduoto vykdomojo rašto pagrindu, kuris buvo sustabdytas tik apeliantui D. C. pateikus ieškovei dar vieną užtikrinimo priemonę – ir jo asmeninį laidavimą pagal 2011-07-22 laidavimo sutartį. Šioje sutarties 1 punkte apeliantas D. C. įsipareigojo kreditoriui įvykdyti visas prievoles pagal Vilniaus apygardos teismo 2011-04-28 išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-7278-262/2009 už UAB „Audito ir vertinimo biuras“, A. C., I. C., M. J., jeigu skolininkė neįvykdys prisiimtų įsipareigojimų ir nesumokės 228 595,37 Lt skolos ir vykdymo išlaidų taikos sutartyje nustatytais terminais. Laidavimo sutarties 2 punkte šalys taip pat sulygo, kad jeigu nustatytu terminu skolininkė neatliks numatytų mokėjimų ir neįvykdys kitų įsipareigojimų, tokiu atveju laiduotojas įsipareigoja, kreditoriui pareikalavus, pilnai įvykdyti šias prievoles tokia pat apimtimi, kaip ir pati skolininkė bei atlyginti skolos išieškojimo ir / ar bylinėjimosi išlaidas, jei ginčas būtų nagrinėjamas teisme. Ir šios laidavimo sutarties 5 punktas nustatė, kad laidavimo sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki visiško piniginių prievolių įvykdymo. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms bei jas pagrindžiantiems motyvams, kad ieškovė turėjo diskrecijos teisę pasirinkti, kam nukreipti savo reikalavimus dėl negrąžintos skolos dalies pagrindinės skolininkės bankroto atveju – pačiai skolininkei ar laiduotojams ar jiems kartu, apeliacinio skundo argumentus dėl dvigubos atsakomybės taikymo atmeta kaip deklaratyvius ir visiškai nepagrįstus, prieštaraujančius tiek laidavimo teisinių santykių esmei, tiek laidavimo teisiniam reglamentavimui, tiek ir teisės normų taikymo bei aiškinimo, įskaitant ir santykyje su bankrotu, kasacinio teismo praktikai. Kasacinės instancijos yra pasisakęs, kad iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės, ir tai yra jo, kaip akcesorinės prievolės, pagrindinis požymis. Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės. Akcesorinė laiduotojo prievolė pasižymi nuspėjamumu, todėl laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio. Šie laidavimo požymiai apibūdina laiduotojo teisių apsaugą. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra laiduotojo įsipareigojimas, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, įvykdyti ją kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas (CK 6.78 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Taip pat kasacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad, skolininkui bankrutuojant, kreditoriui išlieka teisė pareikšti savo reikalavimą tiek skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) kylanti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek jiems abiems kartu. Taigi, pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Laidavimo teisiniai santykiai grindžiami įstatyme nustatyta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, kuri yra bendrosios taisyklės, kad, esant skolininkų daugetui, jų prievolė yra dalinė, išimtis (CK 6.5 str., 6.6 str. 1 d.). Kadangi tiek apeliantas A. C., tiek apeliantas D. C. pagal 2009-12-09 bei 2011-07-22 laidavimo sutarčių 2 punktą įsipareigojo atsakyti ieškovei lygiai tokia pačia apimtimi, kaip ir pati skolininkė, nagrinėjamoje civilinėje byloje jiems pareikštas reikalavimas, nepaisant reikalavimų pareiškimo skolininkės bankroto byloje, negali būti interpretuojamas kaip dvigubos atsakomybės taikymo atvejis, nes tai yra solidarios laiduotojų atsakomybės taikymo išraiška, reikalaujant skolininkės neįvykdytos prievolės dalies įvykdymo iš laiduotojų. Skolininkei iškėlus bankroto bylą, neabejotinai atsiranda materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių, turinčių įtakos ir solidariųjų skolininkų (laiduotojų) teisinei padėčiai. Materialieji teisiniai padariniai reiškia, kad modifikuojamos skolininko prievolės kreditoriams. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 16 straipsnyje nustatyta, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos. Ši nuostata reiškia, kad yra užfiksuojama įmonės skolų sudėtis ir apimtis, susidariusi iki bankroto bylos iškėlimo. Kreditoriai per teismo nustatytą terminą turi teisę bankrutuojančiai įmonei pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos (ĮBĮ 10 str. 4 d. 5 p.). Šio reglamentavimo tikslas – bankroto byloje išsiaiškinti kreditorių skaičių ir jų pareikštų reikalavimų apimtį. Kreditoriaus reikalavimo apimtis nustatoma pareikštą reikalavimą patvirtinus teismui nutartimi (ĮBĮ 26 str.). Vadinasi, bankroto bylos iškėlimo skolininkei faktas turi reikšmės ir sprendžiant dėl apeliantų atsakomybės: skolininkės prievolė laikoma jau suėjusia, atitinkamai, atsiranda pagrindas ir reikalavimams pagal laidavimo sutartį pareikšti; nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimas leidžia užfiksuoti pagrindinės skolininkės skolos dydį, ir, atitinkamai, laiduotojų atsakomybės apimtį, nes pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas; laiduotojų atsakomybė negali būti didesnė, nei pagrindinės skolininkės neįvykdyta prievolė. Visus šiuo aspektus pirmosios instancijos teismas įvertino ir į juos atsižvelgė, pavyzdžiui, apskaičiuodamas pagrindinės skolininkės nesumokėtas palūkanas, nepratęsdamas jų, kaip pagrindinės skolos dalies, skaičiavimo ir apeliantams. Tačiau apeliantų skundo argumentai, kad Vilniaus apygardos teismui 2015-04-24 nutartimi iškėlus skolininkei, trečiajam asmeniui UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“, bankroto bylą, jų prievolė pagal laidavimo sutartis pasibaigė, o teismas turėjo taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą laidavimo sutarčių pabaigos pagrindą, stokoja pagrįstumo. Bankroto bylos skolininkei iškėlimo faktas nereiškia laidavimo pabaigos. CK 6.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas prievolės pasibaigimo pagrindų – jos įvykdymas. CK 6.6 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas solidariosios skolininkų pareigos įvykdymo ypatumas: jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos įvykdymo kreditoriui; tai reiškia, kad vieno solidariojo skolininko įvykdyta visa solidarioji prievolė baigiasi tinkamu įvykdymu. Duomenų, kad pagrindinė skolininkė ar kuris nors iš laiduotojų (arba jie visi kartu) būtų prievolę įvykdę, nėra, taigi ir prielaidų kalbėti apie prievolės pasibaigimą jos įvykdymu akivaizdžiai nėra. Be to, apeliantai 2009-12-09 ir 2011-07-22 laidavimo sutartimis yra įsipareigoję ieškovei atsakyti už pagrindinę skolininkę tokia pačia apimtimi, kaip ir pati skolininkė, o šalių susitarimu laidavimas galioja iki visiško pagrindinės prievolės įvykdymo (šios nutarties 25 ir 27 punktai). Pasisakydamas dėl laidavimo prievolės pabaigos kasacinis teismas yra nurodęs, kad įsipareigojus iki prievolės visiško įvykdymo, laidavimas galios tol, kol bus grąžintas visas įsiskolinimas, nes laidavimo sutarties šalys laisva valia siekė tokių teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2011).CK 6.87 straipsnio 4 dalis nustato, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Tačiau dėl bankroto fakto 2009-12-09 ir 2011-07-22 laidavimo sutartimis užtikrinta prievolė apeliantas nepadidėjo, t .y. nepadidėjo laiduotojų atsakomybė. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-10-19 nutartimi skolininkės UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ bankroto byloje Nr. eB2-4199-653/2015 (šiuo metu bylos Nr. eB2-627-653/2017; teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys) buvo patvirtintas ieškovės UAB „Karpis“ 58 141,61 Eur finansinis reikalavimas. Tai reiškia, kad ieškovei iš apeliantų nagrinėjamoje byloje priteista skolos suma nėra didesnė, nei teismo nutartimi buvo įtvirtintas pagrindinės skolininkės prievolės dydis (apeliantams nustatyta net mažesnė prievolė). Bankroto bylos iškėlimo pagrindinei skolininkei faktas taip pat negali būti aiškinamas kaip kitos nepalankios laiduotojui atsiradusios pasekmės CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo kontekste, nes šalutine, papildoma laidavimo prievolė yra nustatyta būtent kreditoriaus naudai bei interesais, siekiant išvengti ir tokių padarinių, kaip galimas pagrindinio skolininko nemokumas. Taigi vien tai, kad trečiajam asmeniui yra iškelta bankroto byla, neleidžia padaryti išvados, kad prievolė, pagal kurią apeliantai turėtų atsakyti ieškovei, iš esmės yra pasikeitusi (padidėjusi). Todėl ieškovė pagrįstai pasinaudojo įstatymine teise pareikšti savo reikalavimą trečiajam asmeniui bankroto byloje ir iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) kylančia teise atskiroje civilinėje byloje pareikšti reikalavimą taip pat ir laiduotojams. Apeliacinio skundo argumentai, kad nei vienoje iš laidavimo sutarčių nesusitarta, kad skolininkės bankroto atveju laidavimas toliau lieka galioti, teisiškai neaktualūs, šalims susitarus dėl laidavimo iki visiško pagrindinės skolininkės prievolių įvykdymo (laidavimo sutarčių 5 p.), kas, atitinkamai, reiškia, neterminuotą laidavimą (CK 6.89 str.). Nepagrįsta apeliantų pozicija ir tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jų pačių negalėjimo įgyvendinti atgręžtinio reikalavimo teisės į skolininkę, įvykdžius už ją prievolę (CK 6.83 str.). Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 str. 1 d.). Trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už pradinį skolininką įstatymo pagrindu įvyksta subrogacija, t. y. jis perima kreditoriaus reikalavimą pradiniam skolininkui ir įgyja regreso teisę į pradinį skolininką. Kartu su pagrindine prievole pereina ir akcesorinės prievolės. Įgyvendindamas regreso teisę trečiasis asmuo gali pasinaudoti teise reikšti reikalavimą tiek skolininkui, tiek kitų tos pačios prievolės užtikrinimą suteikusiems davėjams, jei tos sumos negali būti išieškotos iš skolininko (toks atvejis įtvirtintas CK 6.84 str.)Taigi laiduotojui (ar laiduotojams) įvykdžius prievolę už pagrindinę skolininkę, atsirastų prielaidos spręsti ieškovės procesinių teisių perėmimo skolininkės bankroto byloje klausimą. Todėl patys apeliantai, siekdami pasinaudoti šia teise iki skolininkės įmonės bankroto bylos pabaigos, turėtų nedelsti įvykdyti iš laidavimo kylančių savo asmeninių prievolių ieškovei.

Dėl skolos dydžio nustatymo

Apeliantai A. C. ir D. C. apeliaciniame skunde nurodo ir tokius argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė byloje faktinių aplinkybių, susijusių su skolos ieškovei dydžiu. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Kaip šioje nutartyje jau aptrata, analizuojamoje situacijoje patiems apeliantams teko tokių jų atsikirtimų argumentų, kad ieškovės nurodyta negrąžintos skolos suma yra suskaičiuota neteisingai, įrodinėjimo pareiga, pateikiant atitinkamų piniginių lėšų sumokėjimo ar išieškojimo priverstine tvarka dokumentus ar kitus objektyvius duomenis (CPK 177 str. 4 d.). Vien paaiškinimų, kad grąžinta daugiau skolos, kilus dėl to suinteresuotų asmenų ginčui, aiškiai nepakanka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, trečiojo asmens ir apeliantų mokėjimai užfiksuoti (ar priešingai, neužfiksuoti) šiuose įrodymuose: 2010-01-20 (5 000 Lt), 2011-10-20 (8 000 Lt), 2011-09-19 (8 000 Lt), 2011-11-21 (8 000 Lt), 2012-10-02 (8 000 Lt) mokėjimo nurodymuose, kuriais apeliantas A. C. pervedė į ieškovės sąskaitą 10 715,94 Eur (37 000 Lt); ieškovės 2016-04-28 buhalterinėje pažymoje apie skolos likučius; ieškovės AB DNB banko sąskaitos išraše už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-01-31 (jame nėra R. B. atlikto mokėjimo). Ieškovė ieškinyje taip pat patvirtino, kad 295,41 Eur dalis skolos išieškota antstolio pagal Vilniaus apygardos teismo 2011-04-28 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-7278-262/2009 (šių aplinkybių neginčija ir apeliantai). Be to, tarpiniai skolų dydžiai atitinkamais laikotarpiais taip pat įvardijami ir elektroniniame susirašinėjime tarp ieškovės ir apelianto D. C.. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas į bylą pateiktus įrodymus įvertino tinkamai, nepažeisdamas įrodinėjimo procesinių taisyklių, pagrįstai atsižvelgė ir į apelianto A. C. bei R. B. teiginių dėl galimai sumokėtos sumos dydžio prieštaringumą, juolab nesant jokių kitų neginčijamų įrodymų apie nei apie 3 000 Lt, nei apie 2 000 Lt sumokėjimą į ieškovės įmonės sąskaitą už apeliantą. Taigi vien skundo teiginiai apie neteisingai nustatytą skolos ieškovei dydį pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo nepaneigia ir kitokių išvadų dėl apeliantų prievolės apimties nesuponuoja (CPK 185 str.). Nors apeliaciniame skunde apeliantai prašo išreikalauti iš ieškovės jos sąskaitų, esančių AB DNB banke, išrašus laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-01-31, teigdami, jog ieškovė pateikė sąskaitos, esančios AB DNB banke, išrašą tik už laikotarpį nuo 2010-01-11 iki 2010-01-31, toks prašymas nepagrįstas. Byloje esantis sąskaitos išrašas apima laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-01-31 (terminas apibrėžtas po žodžiais „Sąskaitos išrašas“), o 2011-01-11 data šiame išraše reiškia tik pirmosios finansinės operacijos, o ne laikotarpio pradžios datą.

Dėl priteistų palūkanų ir jų dydžio

Apeliaciniame skunde apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jų ieškovei palūkanas už laikotarpį nuo 2010-01-21 iki 2015-05-04, pagrįsdami šiuos teiginius motyvais, jog palūkanos suskaičiuotos už laiką, kai už įsiskolinimo padengimą atsakovas D. C. negalėjo būti atsakingas, nes laidavimo sutartis su apeliantu D. C. sudaryta jau po nutarties patvirtinti taikos sutartį įsiteisėjimo. Su tokiais skundo argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti. Ieškovės ir trečiojo asmens sudarytos 2009-12-09 taikos sutarties, patvirtintos 2009-12*07 teismo nutartimi, 4 punktas nurodyta, kad trečiasis asmuo įsipareigoja ieškovei mokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pradėjus atsiskaitymus pagal taikos sutartį, palūkanos skaičiuojamos ir mokamos nuo negrąžintos sumos. Pagal ieškovės ir apelianto A. C. sudarytos 2009-12-09 laidavimo sutarties 2 punktą šalys susitarė, kad jeigu taikos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka skolininkas nesumokės taikos sutartyje numatytų sumų ir / ar kitų mokėjimų, tokiu atveju laiduotojas įsipareigoja, kreditoriui pareikalavus, įvykdyti visiškai šias prievoles, t. y. tokia pat apimtimi, kaip ir skolininkas, taip pat atlyginti skolos išieškojimo ir / ar bylinėjimosi išlaidas, jei ginčas būtų nagrinėjamas teisme. Pagal ieškovės ir apelianto D. C. sudarytos 2011-07-22 laidavimo sutarties 2 punktą šalys susitarė, kad jeigu nustatytu terminu skolininkas neatliks numatytų mokėjimų ir neįvykdys kitų įsipareigojimų, tokiu atveju laiduotojas įsipareigoja, kreditoriui pareikalavus, pilnai įvykdyti šias prievoles, t. y. tokia pat apimtimi, kaip ir skolininkas bei atlyginti skolos išieškojimo ir / ar bylinėjimosi išlaidas, jei ginčas būtų nagrinėjamas teisme. Laidavimo sutarties 1 punkte nustatyta, kad laiduojama už visų skolininko prievolių įvykdymą pagal Vilniaus apygardos teismo 2011-04-28 išduotą vykdomąjį dokumentą civilinėje byloje Nr. 2-7278-262/2009, o vienu iš skolininku laidavimo sutartyje nurodytas trečiasis asmuo (sutarties 1.1. p.). Vadinasi, apeliantas D. C. prisiėmė asmeninę prievolę laiduoti už taikos sutartyje įtvirtintus skolininkės ir ieškovės susitarimus, jau pradėtus vykdyti CPK nustatyta priverstine procesinių teismų sprendimų vykdymo tvarka, todėl tokia aplinkybė, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta po nutarties patvirtinti taikos sutartį įsiteisėjimo, teisiškai neaktuali ir jo atsakomybės skolininkei neeliminuoja.Pažymėtina, kad įstatyme nustatytos dvejopos paskirties palūkanas, t.y. kaip atlyginimą, kurį skolininkas moka už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kaip kompensaciją už nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui šalys ar įstatymas preziumuoja. CK 6.37 straipsnio 1 dalis nustato, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Ieškovė ir trečiasis asmuo 2009-12-09 taikos sutartimi buvo susitarę dėl 6 proc. dydžio metinių palūkanų mokėjimo, skaičiuojamų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo (teismo 2009-12-17 nutarties rezoliucinės dalies 4 punktas). Laidavus už taikos sutarties įvykdymą visa apimtimi, šios palūkanos tampa skolos dalimi ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė ir jų priteisimo klausimą. Apeliacinio skundo deklaratyvūs teiginiai dėl apeliantams nepagrįstai net iki 2015-07-20 skaičiuojamų palūkanų, nors trečiajam asmeniui UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ Vilniaus apygardos teismo 2015-04-24 nutartimi iškelta bankroto byla, paneigiami šios nutarties 32 ir 33 punktuose išdėstytais teisėjų kolegijos argumentais. Nors ieškovė ieškinyje iš tiesų prašė priteisti iš apeliantų 14 457,50 Eur dydžio palūkanas už laikotarpį nuo 2010-01-21 iki 2015-07-20, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į trečiajam asmeniui UAB „Audito ir vertinimo biuras“ Vilniaus apygardos teisme 2015-04-24 nutartimi iškeltos bankroto bylos faktą (ši nutartis įsiteisėjo 2015-05-04), ieškovės prašomas priteisti palūkanas perskaičiavo, aiškiai nurodydamas, kad šalių susitarimu nustatytos palūkanos gali būti priteistos ieškovei tik iki bankroto bylos iškėlimo trečiajam asmeniui. Apeliantai taip pat tvirtina, kad priteistos iš jų ieškovei palūkanos yra akivaizdžiai per didelės, o ieškovė savo minimalių nuostolių neįrodė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė ir trečiasis asmuo 2009-12-09 taikos sutartimi susitarė dėl būtent tokio dydžio palūkanų ir jų skaičiavimo laikotarpio. Apeliantai 2009-12-09 bei 2011-07-22 laidavimo sutartimis laisva valia visa apimti laidavo už pagrindinio skolininko prievolę kreditoriui (įskaitant palūkanas). Be to, pirmosios instancijos teismas jau įvertino analogiškus apeliantų teiginius dėl per didelių palūkanų ir nenustatė, kad sutartinė palūkanų norma, analogiška ir įstatyminiam jų dydžiui, pažeistų šalių interesų pusiausvyrą ar prieštarautų protingumui, teisingumui bei sąžiningumui. Teisėjų kolegija, šiam vertinimui pritardama, atkreipia dėmesį į tai, kad už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatytos sutartyje ar įstatyme palūkanos būtent ir yra skiriamos kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, o kreditorius, įrodęs kitus savo nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą (CK 6.261 str.) Taigi priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, sulygus dėl palūkanų, kaip minimalių nuostolių, dydžio papildomai įrodinėtini tik didesni kreditoriaus nuostoliai. Dėl 5 proc. metinių procesinių palūkanų priteisimo, kaip išvestinio reikalavimo tenkinimo, išsamiau nepasisakytina. Tokiu atveju konstatuotina, kad ginčas yra išspręstas teisingai, o aplinkybių pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme iš esmės pabaigos nepateikė dokumentų, pagrindžiančių jos turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme faktą bei dydį (CPK 98 str. 1 d.). Todėl bylinėjimosi išlaidų kompensavimo ieškovei klausimas nekyla. Vilniaus apygardos teismo 2016-06-30 nutartimi apeliantai buvo atleisti nuo 700 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimo už paduodamą apeliacinį skundą, o likusios 331 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinio skundo netenkinant, iš apeliantų lygiomis dalimis priteistina valstybei 331 Eur už apeliacinį skundą nesumokėta žyminio mokesčio dalis (CPK 84 str., 96 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 165,50 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt penkis eurus ir penkiasdešimt centų) žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš atsakovo D. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 165,50 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt penkis eurus ir penkiasdešimt centų) žyminio mokesčio.