Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo 4 metams 1 mėnesiui bausme, ir R. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš R. Ž. priteista: Šiaulių teritorinės ligonių kasai 1 415,11 eurų F. Š. gydymo išlaidoms atlyginti; nukentėjusiajam F. Š. 8 000 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 345,43 eurus valstybei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidoms, patirtoms atstovaujant nukentėjusįjį F. Š., atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Ž. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad 2014 m. lapkričio 22 dieną apie 21.00 val. Pakruojo rajone, Linkuvos miestelyje, viešoje vietoje – už Linkuvos kultūros namų pastato, esančio adresu Varpo g. 16, Linkuvoje, Pakruojo rajone, automobilių stovėjimo aikštelėje, įžūliu elgesiu, dėl chuliganiškų paskatų, tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam F. Š. į veidą, dėl ko F. Š. griūdamas ant bordiūro susižalojo galvą, taip jam padarė pakauškaulio ir kaukolės pamato užpakalinės duobės lūžį, galvos smegenų kairės kaktinės – smilkininės skilties sumušimą, kraujo išsiliejimą smegenėlėse, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu kairėje, muštinę žaizdą pakauškaulyje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi apelianto ir liudytojos D. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais melagingais parodymais bei prieštaringais liudytojo D. J. ir nukentėjusiojo F. Š. parodymais.

Liudytoja S. Š. teisme parodė, kad D. J. sutikęs mokykloje jos dukrą L. Ž., liepė pasakyti F. Š., kad šis atsiimtų pareiškimą, žadėdamas už tai sumokėti. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad būtent D. J. įvykdė nusikaltimą ir norėdamas išvengti atsakomybės siūlė nukentėjusiajam F. Š. pinigus per pastarojo giminaičius. Liudytojas P. B. parodė, kad įvykio vakarą D. J. jam pasakė, kad eitų pasiimti savo draugo F. Š.. Apelianto manymu, teismas, priimdamas nuosprendį, turėjo remtis nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymais.

Apelianto manymu, byloje reikalinga papildomai apklausti liudytojus, nes yra nepašalinti prieštaravimai tarp jo (apelianto), nukentėjusiojo F. Š., liudytojų D. J. ir D. A. parodymų, bei spręsti klausimą dėl bylos perdavimo policijai ikiteisminiam tyrimui papildyti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. Ž. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą, prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis R. Ž. apeliaciniame skunde prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti, nes nusikaltimo, už kurį nuteistas, jis nepadarė. Apelianto manymu, teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepašalino prieštaravimų tarp jo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, todėl prašo bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apelianto prašymai netenkinami.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis be pagrindo reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kuriuo remiantis jis pripažintas kaltu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-89/2014; 2K-242/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodo apeliantas, teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius nusikalstamą veiką. Nuteistojo R. Ž. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs apeliantui nereiškia, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė neteisingas išvadas.

Nuteistasis R. Ž. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl jo kaltės ir pateikia savo įvykio versiją. Apeliantas neneigia fakto, kad 2014-11-22, apie 21 val., jis su D. J. buvo šokiuose, vykusiuose Linkuvos kultūros namuose. Apelianto teigimu, D. J. pasikvietė jį ir nukentėjusįjį F. Š. pasikalbėti į lauką, pokalbio metu D. J. priekaištavo nukentėjusiajam F. Š. dėl draugo N. D. sumušimo, tarp D. J. ir nukentėjusiojo F. Š. įvyko konfliktas, kurio metu D. J. sudavė vieną smūgį F. Š. į veido sritį, po kurio pastarasis nugriuvo ant žemės. Apeliantas nurodo, kad po smūgio sudavimo nukentėjusiajam, jis sutiko prisiimti kaltę ir sekančią dieną, girdint liudytojai D. A., kuri matė, kaip D. J. sudavė smūgį F. Š., buvo susitarta sakyti, kad nukentėjusiajam F. Š. į veidą vieną smūgį sudavė apeliantas, pamatęs, kad F. Š. rankoje turi peilį. Apelianto teigimu, už kaltės prisiėmimą D. J. pažadėjo jam materialinį atlygį. Tokios pozicijos nuteistasis laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, nepripažindamas kaltės ir nurodydamas, kad smūgį sudavė ne jis, o D. J., kuris už kaltės prisiėmimą buvo pažadėjęs jam atsilyginti pinigais. Tokią nuteistojo versiją, apelianto teigimu, patvirtinto teisme apklausta liudytoja D. A.. Pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo versiją išsamiai patikrino ir atmetė kaip nepasitvirtinusią. Apygardos teismas kritiškai vertino nuteistojo R. Ž. ir liudytojos D. A. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, nes šie parodymai lyginant juos tarpusavyje yra nenuoseklūs ir prieštaringi bei prieštarauja kitiems byloje surinktiems objektyviems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes ji pagrįsta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma.

Nuteistasis R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ne kartą prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir davė iš esmės vienodus ir nuoseklius parodymus apie tai, kaip jis sudavė smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veidą. Pirmose keturiuose apklausose, atliktose 2014-11-27, 2014-12-19, 2015-03-24 ir 2015-04-08, nuteistasis R. Ž., apklausiamas kaip įtariamasis, pripažino sudavęs smūgį kumščiu nukentėjusiajam F. Š. į kairę veido pusę, po kurio nukentėjusysis nugriuvo, tačiau nurodė, kad smūgį sudavė tik pamatęs nukentėjusiojo rankoje peilį, taip norėdamas apsaugoti save ir draugą D. J. (1 t., 151-152, 154, 185-186, 190-191 b. l.). Tokius parodymus nuteistasis patvirtino ir atliekant jo parodymų patikrinimą vietoje (1 t., 169-175 b. l.). Liudytoja D. A., apklausta ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo bei ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, jog įvykio metu buvo už 3-4 metrų nuo besikalbančių D. J., R. Ž. ir F. Š., apie ką jie kalbėjosi – negirdėjo, tačiau kažkuriam iš vaikinų surikus, ji atsisuko ir pamatė, kaip nukentėjusysis F. Š. ištraukė rankas iš kišenių, dešinę ranką atmetė atgal tarsi norėdamas smogti, pastebėjo nukentėjusiojo rankoje blizgesį ir tada nuteistasis R. Ž. užsimojo dešine ranka ir smogė F. Š. į veidą, nuo smūgio nukentėjusysis krito aukštielninkas ir galva trenkėsi į šaligatvio bordiūrą (1 t., 84-86, 89-90 b. l.). Tokius parodymus liudytoja D. A. patvirtino 2015-03-02 parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 92-98 b. l.).

Nuteistasis R. Ž. savo kaltę pradėjo neigti 2015-04-16, kai papildomai apklaustas kaip įtariamasis, jis pareiškė, kad smūgio nukentėjusiajam nesudavė, tai padarė D. J., o jis (apeliantas) kaltę prisiėmė dėl to, kad to paprašė D. J. ir pažadėjo jam piniginį atlygį, kurio negavęs nusprendė pasakyti tiesą (1 t., 193-195 b. l.). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis kaltės taip pat nepripažino ir nurodė, kad smūgį sudavė ne jis, o D. J.. Nuteistasis teisme tvirtino, kad dar tą patį vakarą buvo susitikęs su D. A., kuri klausinėjo, kas sudavė smūgį. Kitą dieną po įvykio susitikęs su D. J. ir D. A. kalbėjo apie įvykį, šio pokalbio metu pasakė D. A., kad ne jis, o D. J. trenkė F. Š., tačiau visi susitarė sakyti, kad smūgį sudavė nuteistasis. R. Ž. taip pat parodė, kad D. J. neprašė jo prisiimti kaltės, jis pats pasisiūlė, manydamas, kad nieko blogo nebus, pareiškimo policijai F. Š. nerašys. Taip pat susitarė meluoti, kad nukentėjusysis turėjo peilį. Liudytoja D. A. teisme parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu melavo, jog matė, kad nukentėjusiajam smūgį sudavė R. Ž. bei, kad nukentėjusiojo rankoje pastebėjo kažką švystelint. Minėta liudytoja pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad nors tiksliai nematė, kuris – R. Ž. ar D. J. – sudavė smūgį, tačiau iš to, kad D. J. paprašė R. Ž. prisiimti už tai kaltę, mano, kad nukentėjusįjį sužalojo D. J.. Taigi minėta liudytoja teisme nepatvirtino mačiusi, kad smūgį nukentėjusiajam sudavė D. J., o tik nurodė, kad taip mano, nes D. J. paprašė R. Ž. prisiimti už tai kaltę. Tuo tarpu, kaip minėta, nuteistasis teisme teigė, kad D. J. jo neprašė prisiimti kaltės, jis pats pasisiūlė tai padaryti. Be to, nuteistojo teigimu, susitarimas tarp jų įvyko kitą dieną po įvykio, tuo tarpu liudytoja D. A. teisme negalėjo tiksliai pasakyti, kada įvyko jų susitarimas - įvykio vakarą ar kitą dieną.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuteistojo R. Ž. ir liudytojos D. A. teisme duoti parodymai ne tik nenuoseklūs ir prieštaringi tarpusavyje, bet prieštarauja ir kitiems bylose esantiems įrodymams. Liudytoja apklausta D. A. motina V. A., kuri teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad jau įvykio naktį grįžusi po šokių dukra pasakė, jog R. Ž. sumušė F. Š.. Be to, liudytojos D. A. ir nuteistojo parodymus apie pastarojo susitarimą su D. J. paneigia kitų įvykio vietoje buvusių, tačiau tiesiogiai smūgio sudavimo nemačiusių, liudytojų parodymai. Liudytojas I. K. teisme parodė, kad susirinkę prie sužaloto F. Š. žmonės kalbėjo, kad kaltas R. Ž.. Liudytojai S. B., L. S. teisme patvirtinę, kad galima vadovautis jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat parodė, jog įvykio vietoje susirinkęs jaunimas kalbėjo, kad F. Š. sumušė R. Ž.. Apelianto ir D. A. parodymų apie susitarimo buvimą nepatvirtino ir liudytojas D. J.. Minėtas liudytojas teisme parodė, kad jokio susitarimo apie kaltės prisiėmimą, nei su R. Ž., nei su D. A. nebuvo, nes jis nukentėjusiojo nesužalojo. Po įvykio buvo susitikęs tik su nuteistuoju R. Ž., kuris jam pasakė, kad F. Š. trenkė todėl, kad jis turėjo peilį, nors pats liudytojas D. J. peilio nematė. Susitarimo buvimą liudytojas D. J. neigė tiek 2015-04-23 papildomos apklausos, tiek akistatos su nuteistuoju R. Ž. metu, kai pastarasis jau buvo pakeitęs parodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo versijos, kad jis sutiko prisiimti D. J. kaltę, ne tik nepatvirtina byloje esantys duomenys, tačiau ji nėra ir įtikinanti ir logiška įvertinus tai, kad nusikaltimo padarymo metu jis (R. Ž.) buvo teistas, jam atidėtas bausmės vykdymas, ir jam buvo žinomos pasekmės padarius naujas nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus. Bylos duomenimis, Kauno apylinkės teismo 2014-04-02 nuosprendžiu R. Ž. nuteistas laisvės atėmimu 4 metams 1 mėnesiui, pritaikius BK 92 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas 3 metams. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė, kad žinojo bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, tačiau manė, kad nukentėjusysis nerašys pareiškimo policijai, o jei ir rašys, tai nieko blogo vis tiek nebus. Kaip minėta, nuteistasis pakeitė parodymus ir kaltę neigti pradėjo tik nuo 2015-04-16, t. y. nuo įvykio praėjus beveik 5 mėnesiams.

Nuteistojo R. Ž. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodo ne tik jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti pirminiai parodymai, bet ir kiti byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai. Liudytojas D. J. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad smūgį nukentėjusiajam sudavė būtent nuteistasis R. Ž.. Šiuos parodymus liudytojas D. J. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, akistatos su nukentėjusiuoju metu, taip pat 2015-04-23 papildomos apklausos bei akistatos su nuteistuoju metu, kai pastarasis jau pakeitė parodymus, bei apklausiamas teisme (1 t., 73-79, 81, 82-83, 2 t., 1-3 b. l.). Priešingai nei nurodo apeliantas, minėto liudytojo parodymuose, jokių esminių prieštaravimų nenustatyta. Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad liudytojas P. B., teisme patvirtinęs, jog įvykio vakarą būtent D. J. liepė jam eiti pasiimti savo draugo, nevertintina kaip turinti esminės reikšmės nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymui ir nepaneigia R. Ž. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo.

Be to, nuteistojo R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir liudytojo D. J. nurodytos nukentėjusiojo F. Š. sužalojimo aplinkybės iš esmės atitiko specialisto išvadoje nurodytiems objektyviems duomenimis bei specialisto teisme duotiems paaiškinimams apie nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmą (1 t., 126 b. l.).

Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi prieštaringais nukentėjusiojo parodymais. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymai apie įvykio aplinkybes nėra informatyvūs, nes kaip matyti iš parodymų turinio, jis pamena tik tai, kad aikštelėje prieš jį stovėjo D. J., su kuriuo apie kažką kalbėjosi, o nuteistasis tuo metu buvo kažkur aplink. Smūgį jis pajuto į galvą iš nugaros pusės, po smūgio daugiau nieko nepamena. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas vadovavosi tik ta nukentėjusiojo parodymų dalimi, kurią patvirtina kiti bylos duomenys, t. y., kad tuo metu, kai jis pajuto smūgį, prieš jį stovėjo D. J., o nuteistojo jis nematė. Teismo posėdyje apklaustas ekspertas paaiškino, kad pagal medicininius dokumentus, nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus ir ši aplinkybė turėjo įtakos nukentėjusiajam realiai įvertinti sužalojimą, pojūčius.

Priešingai nei skunde nurodo apeliantas, liudytojos S. Š. teismo posėdžio metu nurodyta aplinkybė, jog D. J. sutikęs mokykloje jos dukrą L. Ž., liepė pasakyti F. Š., kad šis atsiimtų pareiškimą, žadėdamas sumokėti už tai pinigus, rodo norą padėti draugui (R. Ž.), tačiau nepaneigia R. Ž. kaltės įvykdžius inkriminuotą nusikaltimą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybinį pranešimą. Be to, nepriklausomai nuo to būtų ar ne nukentėjusiojo skundas, ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo fakto vis tiek būtų pradėtas.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje byloje surinktų ir teisme ištirtų, patikrintų įrodymų visuma leidžia daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad R. Ž. tyčia sužalojo F. Š., padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas pagrįstai pripažino, kad nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų. Teismų praktikoje laikomasi suformuotos nuomonės, kad nusikaltimas laikytinas padarytu dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementaraus moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltinimo elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo jokių išankstinių nesutarimų nebuvo, įvykio vietoje jie tarpusavyje nekonfliktavo, buvo mažai pažįstami, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis smūgį nukentėjusiajam sudavė be jokios priežasties. Atsižvelgiant į tai, R. Ž. veiksmai, kuriais jis padarė sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam, pagrįstai kvalifikuoti kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad R. Ž. pripažintas kaltu pagrįstai ir jo nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas - BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas, taikytas tinkamai.

Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su jam paskirtos bausmės dydžiu ir pagrįstumu.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą R. Ž. paskyrė teisingą, aiškiai ne per griežtą, BK 41, 54 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę, atsižvelgęs į BK 91 straipsnio 3 dalyje numatytus bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus bei pagrįstai pagal BK 64 straipsnio nuostatas šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su Kauno apylinkės teismo 2014-04-02 nuosprendžiu paskirta bausme.

Apskųstuoju nuosprendžiu iš R. Ž. priteista 1415,11 Eur Šiaulių teritorinei ligonių kasai atlyginti nukentėjusiojo gydymo išlaidoms bei 8000 Eur nukentėjusiajam F. Š. neturtinei žalai atlyginti. Apeliantas skunde nesutinka su iš jo priteistais civiliniais ieškiniais nurodydamas, kad jis nusikaltimo nepadarė. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad R. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu dėl nukentėjusiojo F. Š. sunkaus sveikatos sutrikdymo, iš jo pagrįstai priteisti ir civiliniai ieškiniai, kurių dydžio apeliantas neginčija (BPK 109 str., 113 str., 115 str., Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.250 str., 6.283 str., 6.280 str.). Taip pat nuosprendžiu pagrįstai iš nuteistojo valstybės naudai priteista 345,43 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų atstovaujant nukentėjusįjį F. Š. (BPK 106 str. 2 d.).

Dėl apelianto prašymo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pažymėtina, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama teismui nagrinėti iš naujo, kai bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BK 224 ir 255 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmos instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo šališkumo nenustatė, nenustatyta ir kitų minėtame įstatyme nurodytų aplinkybių, todėl apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o apygardos teismo nuosprendis nekeičiamas ir nenaikinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.