Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Žanas Kubeckas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas M. S. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 20 000 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2016-03-22 iki 2019-08-21. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje.

Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį daliai pareiškėjo reikalavimo skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, todėl šiam reikalavimui taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra tokį senaties terminą praleidęs, nes tik 2020-09-25 kreipėsi į teismą (spaudas ant voko, 1 t., b. l. 22). Todėl šiuo atveju yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos ir pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2016-03-22 iki 2017-09-24 atmestini, kaip nepagrįsti.

Teismas pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjo argumentai, kad apie tai, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės, jis sužinojo neseniai pamatęs per televiziją, o pažeidimų metu pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, nes nėra teisiškai išprusęs, turi vidurinį išsilavinimą, be to, EŽTT nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą pareiškėjui buvo nežinomi. Apie juos taip pat sužinojo neseniai iš žiniasklaidos priemonių. Tokie pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės, todėl atmestini, kaip nepagrįsti. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės matyti, kad pareiškėjas dar 2015-04-29 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su analogišku skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime (administracinė byla Nr.1-3287-423/2015, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02429-2015-8). Šioje byloje teismui teiktame skunde pareiškėjas citavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimus, kuriais aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, jog pareiškėjas sąmoningai siekia suklaidinti teismą. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintinas.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas nurodo, jog jam teko mažiau kameros ploto, nei tai numato teisės aktai. Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2017-09-25 iki 2019-08-21 Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje Nr. 320 (plotas 36,24 kv. m.). Iš atsakovo atsiliepimo bei byloje pateiktų nuteistųjų, kurie atitinkamą dieną buvo nurodytame miegamajame, sąrašų (1 t., b. l. 139-200, 2 t., b. l. 1-2) matyti, kad ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma nuo 6 iki 12 nuteistųjų. Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta tuo metu, kai gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma 12 asmenų, t. y. iš viso 146 paras, kadangi tuo metu pareiškėjui bendrabučių tipo patalpoje teko 3,02 kv. m ploto. Be to, pažymėtina, kad atsakovas nurodė, jog kiekvienam nuteistajam kameroje buvo skirtas būtinas inventorius, numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakyme Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (TAR, 2017-06-07, Nr. 2017-09661) bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 93-3422; TAR, 2016-04-20, Nr. 2016-10107), be kita ko ir po vieną kėdę kiekvienam asmeniui. Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, jog esant gyvenamojoje patalpoje daugiau nei leidžia teisės aktai, asmenų, tuo pačiu labiau buvo ribojama ir pareiškėjo judėjimo laisvė, įvertinus patalpoje esančius papildomus baldus. Atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m patalpos ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015-08-03 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015).

Atsakovas atsiliepime nurodo, jog pataisos namuose esantys pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, o visose gyvenamosiose patalpose taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus. Dirbtinis apšvietimas visose patalpose yra ne mažesnis, nei 200 lx, pataisos namuose yra veikianti katilinė, kuri užtikrina teisės aktuose numatytos temperatūros palaikymą. Patalpų sienų danga yra lygi, patalpų einamieji remontai atliekami nuolat, todėl pelėsio patalpose nėra. Patalpos atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai dėl patalpų neatitikimo higienos normos reikalavimams deklaratyvūs, nurodo, jog ne kartą kreipėsi į atsakovą su prašymais išmatuoti temperatūrą, tačiau Pataisos namų administracija atsisakė tai padaryti. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių kada jis kreipėsi, neprideda nei prašymų, nei atsakymų į jo prašymus kopijų. Taip pat pareiškėjas nurodo, jog dėl šių aplinkybių jam nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra. Iš asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas dėl peršalimo simptomų ginčui aktualiu laikotarpiu į sveikatos priežiūros specialistus kreipėsi du kartus (2018-02-02 ir 2018-04-16), tačiau iš įrašų sveikatos istorijoje matyti, kad pareiškėjui temperatūra nebuvo pakilusi, įrašų apie tai, kad pareiškėjas sušalo gyvenamosiose, dušo ar kitose patalpose, nėra. Duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) byloje nėra. Tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

Nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais. Visose patalpose tualetai yra skylė grindyse, kur nuo esančių kabinų yra atskirta siena. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad būrio, kuriame bausmę atliko pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpose yra įrengti 6 pisuarai ir 6 klozetai su uždaromis kabinomis. Pareiškėjo teiginiai dėl sanitarinių mazgų neatitikimo teisės aktų reikalavimams ir jo privatumo pažeidimo, yra deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kaip buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.

Pareiškėjas nurodė, kad stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje yra asbesto. Pareiškėjas nenurodė kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nedetalizuoti, deklaratyvūs, todėl atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad patalpose nebuvo signalizacijos mygtuko. Šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nedetalizuoti, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodo, kuo pasireiškė jo teisų pažeidimas. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pataisos namuose yra įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, todėl pareiškėjas, naudodamasis pareigūnų iškvietimo mygtuku, galėjo iškviesti pataisos pareigūnus. Informacijos, jog ginčui aktualiu laikotarpiu iškvietimo mygtukas neveikė, atsakovas neturėjo. Radijo transliacijos ir pareigūnų iškvietimo sistema buvo atnaujinta 2016 m. Ši sistema yra nuteistųjų nuolatos gadinama ir niokojama. Pastebėjus sugadinimus ar nuteistiesiems informavus apie tai, įrengimai yra kaip galima greičiau suremontuojami. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių kada ir dėl kokios priežasties jam buvo būtina pasinaudoti signalizacijos mygtuku, taip pat nenurodė aplinkybių, kada tokia sistema neveikė. Įvertinus šias aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl signalizacijos mygtuko nebuvimo atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, išduodavo vieną paklodę, užvalkalą pagalvei, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo tik vieną virtuvinį rankšluostį. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016-04-20 įsakymu Nr. IR-132, nuteistajam atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei nuteistasis neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Nuteistajam yra išduodami 2 komplektai, kad skalbimo dieną nuteistasis nešvarų patalynės komplektą galėtų priduoti skalbti, o švarų naudoti.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas“ (akto redakcija galiojusi nuo 2017-08-31 iki 2020-01-11), kurio 4 punkte numatyta, kad „Pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms.“ Aprašo 5 punkte numatyta, kad „Drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui“. Aprašo 1 priede nustatytos laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos, kurios numato jog nuteistajam išduodami 2 patalynės komplektai (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei), t. y. suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodamas tik vienas patalynės komplektas, o kitas išduodamas tada, kai patalynė atiduodama skalbti, taip pat išduodami 2 rankšluosčiai. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs. Pareiškėjas nenurodo kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl aprūpinimo patalyne atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas, nebuvo kaloringas ir skanus, o dienos maisto davinio energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, dažnai neatitiko nustatyto kiekio. Nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos pavalgyti. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nenurodo jokių konkrečių aplinkybių kada jis gavo nekokybišką maistą, ar jo buvo per mažai. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 261 p. išduodamo pagaminto maisto juslinio patikrinimo rezultatai įrašomi į Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnalą. Minėtame žurnale, kiekvieną dieną užrašomi nuteistiesiems pagamintų patiekalų pavadinimai, parašoma išvada apie maisto kokybę bei valgyklos higienos būklę, kurią pateikia slaugos specialistas, o maistą pagaminęs virėjas bei pataisos įstaigos budėtojas leidęs išduoti maistą pasirašo. Maisto kokybę pataisos namuose tikrina valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Todėl visiems nuteistiesiems, tame tarpe ir pareiškėjui, suteikiamas kokybiškas maitinimas. Iš Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro tyrimų protokolų (1 t., b. l. 133-138) matyti, kad dienos patiekalų energetinė vertė svyruoja nuo 2496 kcal iki 3327 kcal. Iš Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos patikrinimo akto (2 t., b. l. 3-8) matyti, kad ištyrus maisto pavyzdžius dėl maisto kiekio ir kokybės pažeidimų, susijusių su nagrinėjama byla, nenustatyta. Įvertinus pareiškėjo nurodomas aplinkybes ir byloje ištirtus įrodymus, konstatuotina, kad neįrodyta, kad pareiškėjui buvo tiekiamas nekaloringas ar teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maistas ar per mažas jo kiekis, todėl pareiškėjo argumentai dėl pareiškėjo teisių pažeidimo neužtikrinant tinkamą maitinimą, atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad Pataisos namuose dažnai nebūdavo šilto (karšto) vandens ir nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Maudymuisi paskirtą dieną ir vienu metu maudosi visi kalinamieji apie 150 žmonių. Ne kartą pareiškėjas neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu dušu. Paprastai dušas užtikrinamas tik vieną kartą per savaitę, iki 15 minučių. Šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nedetalizuoti. Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau, kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose nuteistieji pasinaudoti dušu gali pagal pataisos namų direktoriaus įsakymu patvirtintą grafiką. Pataisos įstaigoje nebūna tokių situacijų, jog nuteistieji nespėtų ar negalėtų kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Šias aplinkybes aptvirtina Naudojimosi dušo paslaugomis grafikas. Pareiškėjo teiginiai abstraktūs, pareiškėjas nenurodė kada konkrečiai jis negalėjo pasinaudoti dušu, nenurodė, jog teikė skundą (skundus) pataisos namų direktoriui. Įvertinus paminėtas aplinkybes konstatuotina, kad neįrodyta, jog atsakovas pažeidė pareiškėjo teises dėl naudojimosi dušu.

Teismas pažymi, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją ir kt.). Tokiai praktikai pritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., LVAT 2014-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1352/2014 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.

Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias. Vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą.

Teismas, įvertinęs visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsižvelgia į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nors pareiškėjui tenkanti gyvenamosios patalpos ploto norma buvo pažeista, tačiau pareiškėjas buvimo pataisos namuose laikotarpiu turėjo galimybę laisvai judėti, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, pažeidimo laikotarpį, įvertindamas turimų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2293-1062/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-10-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2795-662/2020, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3249-629/2020 ir kt.), taip pat įvertindamas pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį) bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 300 Eur. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 20 000 Eur neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 300 Eur (tris šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.