Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Donato Šerno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų uždarosios akcinės bendrovės klinikos „Sana vita“, V. P. ir S. J. atskiuosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutarties, kuria atsakovų uždarosios akcinės bendrovės klinikos „Sana vita“, uždarosios akcinės bendrovės „Valsta“, V. P. ir S. J. turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovų turto areštas civilinėje byloje Nr. 2-1754-230/2008, iškeltoje pagal ieškovų E. J. ir D. I. J. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei klinikai „Sana vita“, uždarajai akcinei bendrovei „Valsta“, V. P. ir S. J. dėl žalos atlyginimo, tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Vitros prekyba“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė vadovaudamasis teismų praktikoje suformuota prezumpcija, jog didelė ieškinio suma savaime padidina ieškovui galimai palankaus sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau teismas nesuteikė atsakovams galimybės pateikti jų gerą turtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus. Pažymėjo, jog V. P. turtinė padėtis yra itin gera, todėl netgi patenkinus ieškinyje pareikštus reikalavimus, nėra ir nebus grėsmės, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdytas;Teismo argumentas, kad atsakovų turto areštas taikomas siekiant užtikrinti šalių lygiateisiškumą dėl kitose civilinėse bylose atsakovų prašymu taikyto ieškovų turto arešto, yra nepagrįstas, nes tokio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo nenumato proceso įstatymo normos. Laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip atsakas į kitoje byloje priešingoje procesinėje padėtyje esančios šalies turtui taikytą areštą;Ieškovai reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindžia preliminariąja sutartimi, dėl kurios neįvykdymo ir susidarė ieškovų tariami nuostoliai. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas ieškovų pareikštame ieškinyje nurodomoje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, kurioje šalys buvo priešingose procesinėse padėtyse negu nagrinėjamoje byloje, 2008 m. spalio 28 d. nutartyje pažymėjo, kad nėra pagrindo taikyti atsakovų galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, nes preliminarioji sutartis nebuvo įregistruota viešame registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Atsakovai V. P. ir S. J. atskiruosiuose skunduose papildomai nurodo, kad ieškovai visiškai nepagrįstai patraukė juos atsakovais byloje, t.y. jie nėra tinkami atsakovai, todėl jų turtui negali būti taikomas areštas. Tuo atveju, jeigu dėl juridinio asmens valdymo organo narių netinkamų veiksmų juridinis asmuo patirtų žalą, jis, bet ne tretieji asmenys galėtų pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Apeliantų nuomone, ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyviai ir valdymo organų nariai nėra atsakingi už juridinio asmens prievoles.Atsakovas V. P. pažymi, jog teismas nepagrįstai tenkino jam siekiančių pakenkti ieškovų prašymą ir visų pirma areštavo šiam atsakovui nuosavybės teise priklausančias akcijas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai tenkintini.

Konstitucinė teisė į teisminę gynybą garantuoja suinteresuotam asmeniui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, reikalaujant apginti pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.), o dispozityvumo principas suteikia ieškovui teisę pareikšti reikalavimą savo nuožiūra pasirinktam vienam ar keliems atsakovams (CPK 12 str.). Taigi, ieškovas gali laisvai pasirinkti asmenis, iš kurių reikalaus priteisti pinigų sumą, taip pat turi teisę įrodinėti atsakovais patrauktų asmenų subsidiarią ar solidarią pareigą įvykdyti iš materialiosios teisės normų kildinamą reikalavimą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas atsakovais pasirinko du juridinius ir du fizinius asmenis, kuriems pareiškė solidarų reikalavimą. Atsakovai – fiziniai asmenys įrodinėja, jog jie neturi jokių prievolinių įsipareigojimų ieškovui, todėl nepagrįstai byloje patraukti atsakovais, neteisėtai areštuotas jų turtas. Pažymėtina, jog atsakovo tinkamumo, prievolės rūšies ir skolininko pareigos pobūdžio klausimai yra susiję su ieškinio pagrįstumu ir sprendžiami nagrinėjant bylą iš esmės (CPK 45 str., 265 str., CK 6.5 str.). Todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama klausimą dėl apeliantų – fizinių asmenų turtui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo, šioje proceso stadijoje neturi pagrindo analizuoti, ar jie atsakingi už ieškovui galimai padarytą žalą, jeigu taip, ar jų pareiga atlyginti šią žalą yra solidari.

Civilinio proceso įstatymas, apsaugodamas ieškovo turtinius interesus, siekia apsaugoti ir atsakovo turtinius interesus, kurie gali būti pažeisti įsiteisėjus teismo baigiamajam aktui, kuriuo ieškinys atmestas. Tokiu būdu užtikrinamas šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimas. Pastebėtina, kad šalių procesinis lygiateisiškumas nereiškia šalių faktinės lygybės, kadangi visiška lygybė tarp skirtingą procesinį teisinį statusą turinčių asmenų negalima. Šalių procesinio lygiateisiškumo principas civiliniame procese tinkamai įgyvendinamas tuomet, kai teismas procesinį sprendimą priima išklausęs abi šalis, taip pat, kai abiems šalims garantuoja vienodas tiesos įrodinėjimo priemones (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1050/2008).

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas paprastai susijęs su tam tikrais apribojimais atsakovų atžvilgiu, todėl būtina išlaikyti ieškovų ir atsakovų interesų pusiausvyrą, kad šios priemonės būtų pagrįstos bei užtikrintų tiek ieškovų, tiek ir atsakovų teisių bei turtinių interesų apsaugą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo baigiamojo akto realų ir tinkamą įvykdymą konkrečioje byloje tik pagal joje pareikštus reikalavimus. Tuo tarpu kitoje civilinėje byloje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimas turi būti sprendžiamas pagal joje pareikštus reikalavimus. Vienoje byloje taikytų ar netaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšys, apimtis ir mastas nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitoje byloje, nes skirtingose bylose skiriasi ieškinio elementai, šalių procesinė padėtis. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą pirmosios instancijos teismo argumentą, jog siekiant nepažeisti šalių interesų pusiausvyros, ieškovų teisės turi būti ginamos taip pat kaip ir atsakovų teisės kitoje byloje (b.l. 26-27). Tuo atveju, kai vienoje civilinėje byloje, esant ieškovų prašymui, teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovų turtą, tai savaime nesudaro pagrindo taikyti tokias pačias priemones kitoje civilinėje byloje tarp tų pačių šalių, esančių skirtingose procesinėse padėtyse.

Nagrinėjamoje byloje ieškovai pareiškė reikalavimą dėl 721 260 Lt žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų. Tokia suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-127/2005, Nr. 2-105/2006, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007, 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1028/2008). Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo konkrečiu atveju ieškovai pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo keturiems asmenims. Pareikštą reikalavimą ieškovai grindė atsakovų solidaria prievole atlyginti padarytą žalą (b.l. 4-7). Esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d., 6.76 str. 1 d.). Nurodyta materialiosios teisės norma suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo (CPK 5 str., CK 6.6 str. 4 d.). Patenkinus ieškovo ieškinį keliems solidariąją pareigą turintiems skolininkams, jis įgytų teisę pasirinkti, iš kurio atsakovo išieškoti priteistą sumą. Todėl ieškovas, vadovaudamasis dispozityvumo principu, turi teisę pasirinkti, kurių atsakovų atžvilgiu prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teismas yra saistomas ieškovo pareikšto prašymo (CPK 13 str.). Ieškovas, pareikštą reikalavimą grįsdamas solidaria atsakovų pareiga atlyginti žalą, kaip laikinąją apsaugos priemonę prašė areštuoti visų bendraskolių turtą. Tačiau tokiu atveju prašymą nagrinėjantis teismas turėjo atsižvelgti ne tik į ieškovo teises bei interesus - ieškovo prašomą priteisti didelę pinigų sumą bei jo įrodinėjamą prievolės rūšį, kuri lemia skolininkų daugeto rūšį, bet ir į atsakovų skaičių bei jų turtinę padėtį. Jeigu atsakovais patraukti keli solidarūs bendraskoliai ir jie pateikia duomenų apie savo gerą ir stabilią finansinę padėtį, grėsmė, jog ieškovui galimai palankus teismo baigiamasis aktas bus neįvykdytas, sumažėja arba apskritai neatsiranda. Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas šių aplinkybių, iš esmės pažeidė šalių skirtingų interesų pusiausvyrą, nes gynė išimtinai tik ieškovo teises. Pastebėtina, kad tuo atveju, kai teismas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą neinformuoja atsakovų, jis nežino apie jų turtinę padėtį, tačiau priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas, gavęs atsakovų atskiruosius skundus ir įvertinęs juose pateiktus įrodymus, turi teisę pats pasinaikinti (CPK 334 str. 2 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismo nutartį vykdžiusio antstolio sudarytas atsakovų turto aprašas įrodo, jog atsakovui V. P. nuosavybės teise priklauso itin daug didelės vertės turto: vieno iš atsakovų UAB „Valsta“ akcijos, taip pat UAB „Medicinos tyrimų centras“ akcijos, trys automobiliai, dešimt žemės sklypų, ant jų esantys du gyvenamieji namai, taip pat kavinė, keletas ūkinių patalpų, kitos paskirties pastatų (b.l. 40-45). Nėra duomenų, kad kitų atsakovų, išskyrus UAB klinikos „Sana vita“, turtinė padėtis būtų bloga. Itin gera atsakovų, kurie patraukti kaip solidarūs skolininkai byloje, turtinė padėtis iš esmės eliminuoja grėsmę, kad ieškovams galimai palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovų nurodomoje kitoje civilinėje byloje, kuri iškelta jiems pagal UAB „Valsta“ ir UAB klinikos „Sana vita“ ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo bei UAB „Vitros prekyba“ organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, E. J. ir D. I. J. prašė taikyti jų galimų nuostolių, atsiradusių dėl ginčo pastato arešto, atlyginimo užtikrinimą 772 140 Lt sumai. Šį prašymą E. J. ir D. I. J. iš esmės grindė tais pačiais argumentais kaip ir nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo. Nors pirmosios instancijos teismas prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo tenkino, Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. spalio 28 d. nutartimi panaikino žemesnės instancijos teismo nutartį ir šį prašymą atmetė. Tokį procesinį sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad E. J. ir D. I. J. neįregistravo preliminariosios sutarties, iš kurios kildinami nuostoliai, viešame registre, todėl apie tokios sutarties sudarymą tretieji asmenys nežinojo (b.l. 64-72). Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama, tad įgijo nenuginčijamumo, išimtinumo bei prejudicialumo savybes (CPK 151 str. 5 d., 182 str. 2 p., 279 str. 4 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal savo turinį, paskirtį bei tikslą iš esmės prilygsta aukščiau nurodytoje kitoje civilinėje byloje E. J. ir D. I. J. pareikštam prašymui dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Apeliacinės instancijos teismui anoje byloje atmetus šį E. J. ir D. I. J. prašymą, tenkinti jų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamoje byloje, esant gerai atsakovų, kurie patraukti kaip solidarūs bendraskoliai, turtinei padėčiai, nėra pagrindo. Priešinga išvada reikštų, jog teismas išimtinai gina ieškovo, pareiškusio ieškinį dėl didelės sumos priteisimo atsakovams, kaip solidariems bendraskoliams, neatsižvelgdamas į kitas šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes.

Pasikeitus faktinei situacijai ir paaiškėjus, jog vieno iš atsakovų ar kelių atsakovų turtinė padėtis iš esmės pablogėjo, ieškovai turi teisę vėl kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų turtui.

Dėl kitų atskiruosiuose skunduose bei atsiliepime į jį išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nėra reikšmingi nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, nustatančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, pažeidė lygiateisiškumo bei ekonomiškumo principus, todėl žemesnės instancijos teismo nutartis naikintina, o ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 17 str., 144 str. 1 d., 337 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį panaikinti.

Ieškovų E. J. ir D. I. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių - atsakovų uždarosios akcinės bendrovės klinikos „Sana vita“, uždarosios akcinės bendrovės „Valsta“, V. P. ir S. J. turto arešto taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1754-230/2008, iškeltoje pagal ieškovų E. J. ir D. I. J. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei klinikai „Sana vita“, uždarajai akcinei bendrovei „Valsta“, V. P. ir S. J. dėl žalos atlyginimo, tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Vitros prekyba“, atmesti.

Nutarties nuorašus išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai bei šalims.