Kauno apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Prokuroro įsitikinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, jame padarytos teismo išvados neatitinka faktinių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių, dėl ko teismas nepagrįstai nustatė, jog M. J. kaltinantys duomenys laikytini tik prielaidomis, konstatuojant, kad nagrinėjamu atveju nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, pagrindžiančių M. J. kaltę. Nors apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu didelę reikšmę suteikė paties išteisintojo parodymų vertinimui, tačiau, pasak prokuroro, jo paaiškinimai nebuvo nuoseklūs, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nesutampa su jo paties įvykio naktį surašytame tarnybiniame pranešime užfiksuotomis aplinkybėmis. Šie M. J. parodymų ir paaiškinimų neatitikimai skundžiamame nuosprendyje visiškai neaptarti. Analogiškai apeliaciniame skunde aiškinami ir kitų policijos pareigūnų – L. D., A. J., ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų neatitikimai jų pačių įvykio dieną surašytuose tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotoms analizuojamo įvykio aplinkybėms. Vertindamas tiek M. J., tiek ir kitų liudytojų – L. D., A. J., D. M. ir R. Š. (K.), parodymus, prokuroras apeliaciniu skundu pabrėžia, kad nors visi šie asmenys ir patvirtino, jog nukentėjusysis A. M. sprukdamas iš policijos komisariato nusirito laiptais, o po to griuvo dar kelis kartus, tačiau ši versija nebuvo patvirtinta – medicininiais tyrimais nėra nustatyti sužalojimai, būdingi griuvimui nuo laiptų ar kritimui. Tokiu būdu, esant esminiams prieštaravimams pareigūnų parodymuose, jų tarnybiniuose paaiškinimuose bei medicininio tyrimo duomenyse, pirmosios instancijos teismas, prokuroro vertinimu, minėtų liudytojų parodymus turėjo vertinti kaip nepatikimus, kaip siekį padėti kolegai išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės.

Tuo tarpu nukentėjusiojo A. M. parodymai, pasak prokuroro, viso tyrimo metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Analizuojamo įvykio aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, jis aiškino vienodai. Ir nors pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą įžvelgė tame, jo, jo teigimu, smūgiai jam buvo suduoti į galvą, bei į šoną, o ne į akį ir pilvo sritį, kaip kad nustatyta faktinėmis nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėmis, tačiau, prokuroro vertinimu, tai negali būti laikoma pagrindu šio asmens parodymus vertinti kaip nepatikimus. Pabrėžiama, jog žmogaus akis – tai žmogaus galvoje esantis organas, o pilvo sritimi nelaikoma tik nugarinė žmogaus pusė, tuo tarpu nukentėjusysis nėra medicinos ekspertas, todėl apie savo sužalotas vietas paaiškino pagal savo suvokimą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su apylinkės teismo atliktu liudytojo I. A. parodymų vertinimu. Teigiama, jog skelbimas atsiliepti asmenis, mačiusius įvykius prie laidojimo namų 2012 m. rugsėjo 6-7 dienomis, laikraštyje buvo patalpintas 2013 m. kovo 2 d., t. y. praėjus beveik 6 mėnesiams po įvykių, ir kaip tik tuo metu atsiranda liudytojas I. A., kuris bendrais bruožais patvirtina L. D. paaiškinimus. Nustatyti ar skelbimas ir liudytojo I. A. atsiradimas šiame baudžiamajame procese nėra neatsitiktinis, prokuroro įsitikinimu, nėra galimybių, tačiau tokio nereikšmingo fakto prisiminimas praėjus pusmečiui, kelia abejonių. Be to, net ir tikint I. A. parodymais, pabrėžiama, jog jis nenurodė tikslios jo matyto įvykio dienos, neapibūdino matytų asmenų, todėl teigti, jog jis matė būtent analizuojamą įvykį, prokuroro teigimu, pagrindo nėra.

Pabrėžiama, jog liudytojai A. M., A. M., A. M., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, jog jų namuose įvykio dieną vyko žodinis konfliktas, tačiau policijos pareigūnai iš namų nukentėjusįjį A. M. išsivežė sveiką, be jokių kūno sužalojimų, jiems nukentėjusysis jokiais skausmais nesiskundė, jo drabužiai suplėšyti nebuvo, policijos pareigūnai išsiveždami nukentėjusįjį fizinės jėgos jo atžvilgiu nenaudojo. A. M. patvirtino, jog įvykio metu, norėdamas apsiginti, savo tėvui A. M. sudavė pagaliu vieną ar du kartus į ranką, tačiau teismo medicininio tyrimo metu ant A. M. rankų jokių kūno sužalojimo žymių nerasta. Tuo tarpu ekspertai, apžiūrėję A. M. pateiktą lazdą, nustatė, kad tokio daikto smūgio energija būtų per maža tam, kad padarytų nustatytus sužalojimus nukentėjusiajam. Šie duomenys, prokuroro įsitikinimu, paneigia policijos pareigūnų paaiškinimus, jog nukentėjusysis skundėsi skausmais dar būdamas namuose.

Pasak prokuroro, tikrinant M. J. bei kitų pareigūnų versiją apie nukentėjusiojo A. M. pabėgimą iš komisariato, buvo atliktas L. D. parodymų patikrinimas vietoje ir iš jo nurodytų vietų, kuriose neva griuvo sprukdamas A. M. ir kurioje jis jį surado, buvo paimtos mikrodalelės. Kriminalistiniais tyrimais nustatyta, kad ant A. M. drabužių ir ant tirti pateiktų pavyzdžių ir lipnių juostų nėra vienodų augalinių dalelių ir nėra vienodų gyvūno plaukų; nėra trinkelių ar šaligatvio plytelių dalelių; taip pat skiriasi ir dirvožemis. Medicininiais tyrimais taip pat nėra nustatyta jokių sužalojimų, kuriuos A. M. galėjo pasidaryti krisdamas nuo laiptų ar po to ant grindinio. Šie objektyvūs ir nenuginčijami duomenys, prokuroro įsitikinimu, patvirtina A. M. išdėstytas aplinkybes, jog jis nuo komisariato atitolęs nebuvo ir niekur nebėgo bei negriuvinėjo.

Išteisintojo M. J. gynėjas advokatas R. U. pateikė atsikirtimus į Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. G. apeliacinį skundą, kuriais prašoma Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir prokuroro apeliacinio skundo netenkinti.

Teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusysis A. M. prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis M. J. bei jo gynėjas – atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 str. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių, įskaitant ir valstybinį kaltinimą byloje palaikantį prokurorą, pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, atsižvelgdamas į M. J. pateiktų kaltinimų pagal BK 228 str. 1 d. ir 138 str. 1 d. požymių visumą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas analizuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju esant prieštaringiems nukentėjusiojo bei policijos pareigūnų parodymams apie analizuojamo įvykio aplinkybes, kurių neginčijamai nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, kategoriškai teigti, jog būtent M. J. galėjo sužaloti nukentėjusįjį A. M. tyčia smogdamas ne mažiau kaip du koncentruotus stiprius smūgius dešiniu keliu pastarajam į juosmens kairiąją pusę, pargriuvusiam ant grindų A. M. tyčia spirti ne mažiau kaip po vieną kartą į nugarą bei dešinę šlaunį, teisinio pagrindo nėra. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, M. J. nekaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad sprendžiant M. J. kaltės klausimą, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra asmens padarytos veikos atitikimas baudžiamajame įstatyme (BK specialiosios dalies straipsnyje) numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Padarius priešingą išvadą, asmens atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis. Tuo tarpu vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis savaip interpretuojant baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nelaikytina pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį M. J. atžvilgiu ir padaryti priešingas išvadas, sprendžiant jo kaltės klausimą jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme. Pažymėtina, jog kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o teismų praktikoje bei baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d., kyla imperatyvas, visas abejones, kurių negalima pašalinti, aiškinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K–76/2007, Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012 ir kt.).

Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, M. J. buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 str. 1 d. ir 138 str. 1 d. padarymu, už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju, eidamas (duomenys neskelbtini) pareigas, tarnybos metu viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir panaudojo fizinį smurtą sulaikyto asmens – nukentėjusiojo A. M. atžvilgiu, vertė nukentėjusįjį kęsti stiprius skausmus, tyčia ilgai neiškvietė greitosios medicinos pagalbos. Ginčo dėl nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų nagrinėjamu atveju nėra. Juos patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 2397/12(02), kurios duomenimis, A. M. buvo nustatytos poodinės kraujosruvos kairės akies vokų išorinėje dalyje ir dešinės šlaunies išoriniame trečdalyje bei juosmens kairės pusės sumušimas, pasireiškė poodine kraujosruva juosmenyje pereinant į sėdmenį, kairiojo inksto kapsulės ir parenchimos IIIo plyšimu ir kraujosruva užpilvaplėvinio tarpo audiniuose; sužalojimai padaryti kietais bukais riboto paviršiaus daiktais, mažiausiai trijų trauminių poveikių pasėkoje, tai yra po vieną ar daugiau į kiekvieną sužalotą kūno sritį, artimu patekimu į gydymo įstaigą laiku. Juosmens kairės pusės sumušimas, davusio inksto 3o plyšimą, atveju trauminio kontakto (smūgio) būta pakankamai koncentruoto ir stipraus, kas nutinka kai smūgiuojama koja, lazdos galu ar panašių savybių įnagiu ir lygiai taip pat dažnai sutinkama buitinių traumų atvejais krentant (nugriūvant) nuo pakylos ir trenkiantis į aplinkos objektų atsikišusius elementus; juosmens sumušimas su inksto plyšimu atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, o kairės akies ir dešinės šlaunies sužalojimas – nežymų sveikatos sutrikdymą (b. t. 1, b. l. 107-109). Tokiu būdu, siekiant nustatyti už A. M. konstatuotų sužalojimų padarymu kaltus (- ą) asmenis (- į), būtina nustatyti kada, kurioje vietoje bei kokiu būdu šiuos sužalojimus nukentėjusysis patyrė.

Šiuo aspektu analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo motyvus matyti, kad apylinkės teismas analizavo tris A. M. sužalojimo/susižalojimo versijas – jam nustatytus sužalojimus jis galimai patyrė dar būdamas namuose buitinio konflikto metu, policijos komisariate jam juos padarė pareigūnas M. J. arba jis susižalojo pats, bėgdamas nuo policijos pareigūnų, tačiau, nepavykus neabejotinai patvirtinti nei vienos šių versijų, M. J. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Ir nors prokuroras apeliaciniu skundu teigia, jog duomenų, patvirtinančių, kad A. M. padaryti sužalojimai buvo padaryti jam būnant policijos komisariate - M. J. nepagrįstai panaudojus fizinio poveikio priemones, pakanka, tačiau, sutikti su tokiais prokuroro argumentais, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, neturi pagrindo.

Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog 2012 m. rugsėjo 7 d. 19.59 val. buvo gautas pranešimas apie tai, kad į namus grįžęs įtariamai neblaivus asmuo (kaip nustatyta vėliau, tai buvo nukentėjusysis A. M.) puola muštis bei namuose kelia triukšmą. Į įvykio vietą buvo išsiųsti policijos pareigūnai, tačiau namuose A. M. nebuvo, o A. M. paaiškino, kad ji smurto nepatyrė, jos vyras (A. M.) namuose tik triukšmavo, policijos pareigūnus kvietė tik tam, kad šie nuramintų A. M. (b. t. 2, b. l. 38-39). 2012 m. rugsėjo 7 d. 22.19 val. buvo gautas pakartotinis pranešimas apie tai, kad namo vėl grįžo A. M., kuris triukšmauja, neduoda namiškiams ramybės. Remiantis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateiktais duomenimis, pagal pakartotinį iškvietimą nuvykus į įvykio vietą buvo priimtas pareiškimas, o A. M. 23.15 val. buvo pristatytas į policijos komisariatą (b. t. 2, b. l. 40-42).

Nors nukentėjusysis pirminiuose procesiniuose dokumentuose (2012-09-12 protokolas-pareiškimas, b. l. 1-3, t. 1, bei 2012-09-11 prašymas, b. l. 4-5, t. 1) ir nenurodė, tačiau bylos medžiaga neabejotinai patvirtina įvykio dieną M. šeimoje vykusį konfliktą. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklausta nukentėjusiojo sutuoktinė A. M. nurodė, kad A. M. įvykio dieną namo grįžo apie 20 val.. Vyras buvo lengvai išgėręs, bet labai piktas. Jai esant garaže, prie mašinos, vyras ją pradėjo smaugti, bet sūnus šį nustūmė. Sūnus tėvą pastūmė apie pusę metro. Garaže stovėjo 113 cm aukščio geležinė, apvali krosnis, o vyras nuo jos buvo už pusės metro. Po pastūmimo vyras nepargriuvo, tik atsirėmė kaire nugarine dalimi į krosnį, tačiau ne iš jėgos. Tada vyras supyko ant sūnaus ir pradėjo jį vyti iš garažo, iš kiemo. Kadangi vyras bėgo prie sūnaus ir norėjo jam trenkti, o sūnus rankose turėjo pagaliuką, kuris buvo apvalus ar trikampis, plonas bei neilgas, tai sūnus vyrui su tuo pagaliu sudavė per ranką vieną ar du kartus. Vyras ranką pasipurtė. Vyras toliau rėkavo ir išėjo, o parėjo tik po pusantros ar dviejų valandų. Buvo dar labiau išgėręs. Sūnus antrą kartą iškvietė policiją, nes vyras užrakino namus bei triukšmavo. Atvažiavo trys policininkai: mergina ir du vyrai.

Esmines analizuojamo įvykio aplinkybes dėl prieš A. M. namuose naudoto fizinio smurto, kartu patvirtinant ir liudytoja apklaustos A. M. parodymus, iš esmės teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir nukentėjusiojo A. M. sūnus A. M., dukra A. M. bei kaimynas A. S.. A. M. teigimu, analizuojamo įvykio dieną tėvas (nukentėjusysis A. M.) grįžo namo lengvai išgėręs ir pradėjo kabinėtis prie šeimos narių. Pradėjo bartis su mama, ją buvo prispaudęs prie mašinos į duris, todėl šį nustūmė į šoną. Su tėvu jie apsistumdė. Tėvas atsirėmė į pečiaus viršų. Jis pastarajam pagaliu sudavė per ranką vieną ar du kartus iš dešinės rankos. Po smūgio daugiau nieko nebuvo. Iš esmės analogiškas tiriamo įvykio aplinkybes teisiamojo posėdžio metu išdėstė ir A. M.. Tuo tarpu A. S., nors tiesiogiai ir nematė A. M. suduotų smūgių nukentėjusiajam, tačiau patvirtino, jog įvykio dieną jis matė, kaip A. M. sūnus lėtai ėjo tėvo link, o A. M. traukėsi atbulas. Žmona stovėjo tarp jų, bet šiek tiek šone. A. M. rankose turėjo pagalį. A. M. rėkė: „Duok dar“. Pagalys buvo 1,5-2 m ilgio, drožtas, 5x5. Dar girdėjo keiksmažodžių. Sūnus su tėvu konfliktavo. Tai, kad sūnus aptariamomis aplinkybėmis vartojo smurtą pripažino ir nukentėjusysis.

Nors minėti liudytojai (sutuoktinė ir sūnus) nurodė, kad prieš A. M. išvažiuojant į policijos komisariatą, jis jokiais skausmais nesiskundė, buvo išvežtas sveikas, tačiau įvertinus jų parodymų nenuoseklumą viso proceso metu dėl smurto vartojimo, bei galimą suinteresuotumą (dėl baimės jog gali būti apkaltintas A. M.) jais besąlygiškai tikėti taipogi nėra pagrindo. Tokiu būdu, ypatingą reikšmę įgauna tiek policijos pareigūnų, vežusių A. M. į Jurbarko PK, tiek ir paties nukentėjusiojo teisiamojo posėdžio metu išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės.

Kaip matyti iš pareigūno L. D. duotų parodymų, A. M. vežamas į policijos komisariatą skundėsi šono ir pilvo skausmais, pasakojo, kad jį sumušė sūnus. Tai patvirtino ir A. J., kurio teigimu, atvykus į M. namus A. M. garsiai keikėsi, triukšmavo, atvykusius pareigūnus vadino „mentais“, sakė, kad užmuš sūnų, nes šis jį mušė, sakė, jog atsėdės 20 metų ir grįš. Važiuojant tarnybiniu automobiliu A. M. taip pat keikėsi, grasino atleisti pareigūnus iš darbo ir dejavo, kad jam labai skauda šoną. A. M. išlipus iš tarnybinio policijos pareigūnų automobilio, jis ir toliau skundėsi skausmais, pasakojo, jog su sūnumi mušėsi kieme, sūnus jam trenkė pagaliu, skundėsi skausmu dešinėje rankoje. A. J. teigė, kad namuose A. M. antakis buvo paraudęs ir ant rankos lyg ir buvo kažkoks nubrozdinimas. Iš esmės analogiškas analizuojamo įvykio aplinkybes išdėstė ir pareigūnė R. Š. (K.), paaiškinusi, kad jiems atvykus į M. namus, A. M. pradėjo šaukti, pareigūnus vadino necenzūriniais žodžiais, bendraudama su A. M., ji girdėjo, kaip A. M. kambaryje šaukia, kad jam skauda šoną, kad susimušė su sūnumi, nuo jo gavo pagaliu. Jis vis grasino, kad užmuš sūnų, už ką atsėdės 20 metų ir grįš. Iki tarnybinio policijos pareigūnų automobilio A. M. ėjo pats, tačiau buvo užsiėmęs kairį šoną ir dejavo, kad skauda. Bevažiuojant į komisariatą, R. Š. (K.) paklausė A. M., ar jiems važiuoti į greitąją, tačiau bet kokios medicininės pagalbos jis atsisakė.

Tuo tarpu pats nukentėjusysis A. M. tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, nors fizinio konflikto su savo sūnumi jau neneigė, tačiau kategoriškai nesutiko su tuo, kad jam konstatuotus sužalojimus jis patyrė būtent namuose. Jo teigimu, į policijos komisariatą jis buvo atvežtas sveikas, tarnybiniame automobilyje policijos pareigūnams jokiais skausmais nesiskundė. Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis patvirtino ir apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu.

Remiantis aukščiau aptartų asmenų parodymais, nepaisant paties nukentėjusiojo teisiamuosiuose posėdžiuose išdėstytų nagrinėjamo įvykio aplinkybių, vis tik akivaizdu, kad tarp A. M. ir jo sūnaus A. M. įvykio dieną vyko ne tik žodinis konfliktas, bet ir apsistumdymas, kurio metu A. M. nugaros sritimi trenkėsi į namo garaže buvusį metalinį pečių bei A. M. buvo suduotas smūgis/smūgiai pagaliu, tačiau, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, neginčijamų duomenų, patvirtinančių, kad būtent tokio pobūdžio smurtiniai veiksmai buvo A. M. konstatuotų sužalojimų priežastimi, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Tačiau tokia išvada tokios galimybės ir nepaneigia.

Kaip nustatyta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės akto Nr. EG 716/14(02) duomenimis, A. M. kairysis inkstas buvo sužalotas tiesioginiu trauminiu poveikiu kietu buku riboto paviršiaus daiktu į inksto projekciją iš nugarinės pusės į juosmenį virš sėdmens, kur ir nustatyta poodinė kraujosruva. Sužalojimas galėjo būti padarytas kaip daiktui trenkiantis į A. M. juosmenį, taip ir pačiam A. M. juosmens kaire puse trenkiantis į kietą buką riboto paviršiaus daiktą ar jo elementą. Traumuojančios jėgos kryptis turėjo būti statmenai į juosmenį arba šiek tiek iš apačios į viršų. Nurodomas 2x2 cm apie 1 metrą ilgio pagalys turėtų būti lankstus ir lūžtantis, todėl mažai tikėtina, kad būtų galėjęs perduoti pakankamą sužalojimui kilti smūgio energiją. Šiluminis katilas yra apie 105 cm aukščio ir turi stačią briauną, kuri atitinka kieto buko riboto paviršiaus daikto apibūdinimą (b. t. 5, b. l. 128-135). 2012 m. rugsėjo 26 d. apklausos metu A. M. apžiūrai pateikė medinę lazdą, kuria, jo teigimu, jis konflikto metu smogė savo tėvui A. M. į rankos sritį. Apžiūros metu nustatyta, kad tyrimui pateikta lazda galimai pjauta iš eglės, lazdos ilgis 109 cm, ji – stačiakampio formos (2x2,6 cm), jos svoris – apie 350 g (b. t. 2, b. l. 158-160). A. M. teisiamojo posėdžio metu kategoriškai tvirtino, jog tyrimui pateiktu pagaliu jis sudavė savo tėvui tik į ranką, tačiau tyrimo metu jokie rankos sužalojimai A. M. nustatyti vis tik nebuvo. Nors aukščiau aptartos ekspertizės duomenimis, jokie sužalojimai, juo labiau inksto plyšimas, tyrimai pateiktu pagaliu dėl savo lankstumo bei dydžio nukentėjusiajam iš viso negalėjo būti padaryti, tačiau pažymėtina, kad kategoriškai teigti, kad tyrimui buvo pateikta būtent ta lazda (pagalys), kuriuo buvo suduota smūgis/smūgiai nukentėjusiajam negalima. Kaip seka iš paties nukentėjusiojo parodymų, jis negali nurodyti, kad tai būtent tas pagaliukas, kuriuo jam buvo suduota, tuo tarpu liudytoja A. M. nurodė, kad tą pagaliuką policijos pareigūnai paėmė iš kiemo, nors kaip matyti iš bylos medžiagos, lazdą pateikė A. M. 2012-09-26 apklausos metu (b. l. 158-159, t. 2). Tuo tarpu kaip seka iš liudytojos A. M. parodymų, pagalys, kuriuo buvo suduota tėvui buvo apie metro ilgio, keturkampis, daugiausiai 5x5 cm. diametro, būtent tokį lazdos dydį nurodė ir liudytojas A. S., tuo tarpu tyrimui pateikta lazda, šių požymių neatitinka.

Iš 2013 m. lapkričio 18 d. liudytojos A. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad A. M. parodo savo namuose esantį garažą, kuriame jos sūnus A. M. konfliktavo su tėvu A. M. ir konflikto metu stumtelėjo pastarąjį į savadarbį, metalinį, 112 cm. aukščio, 43 cm diametro kieto kuro katilą. Pastūmus A. M., šis nugara, daugiau kairiuoju šonu, atsirėmė į katilo paviršių (b. t. 5, b. l. 77-81).

Vertinant A. M. atsitrenkimo į jo namų garaže esantį šilumos katilą aplinkybes, pabrėžtina, kad sutinkamai su ekspertizės aktu Nr. EG 716/14(02), A. M. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti kaip daiktui trenkiantis į A. M. juosmenį, taip ir pačiam A. M. juosmens kaire puse trenkiantis į kietą buką riboto paviršiaus daiktą ar jo elementą; šiluminis katilas turi stačią briauną, kuri atitinka kieto buko riboto paviršiaus daikto apibūdinimą, tačiau bylos duomenimis nenustatyta ir nėra jokių objektyvių galimybių nustatyti, kuria tiksliai nugaros dalimi (viršutine ar apatine) A. M. į aptariamą šilumos katilą atsitrenkė, į kurią tiksliai katilo dalį nukentėjusysis atsirėmė jį pastūmus, ir ar šis A. M. atsirėmimas galėjo būti tokio stiprumo, kurio reikia inksto plyšimui, kas vėlgi neleidžia kategoriškai atmesti galimybės, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas ar susižaloti dar iki policijos pareigūnams pristatant jį į policijos komisariatą.

Tiek L. D., tiek A. J. bei R. Š. (K.) pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu kategoriškai tvirtino, jog A. M. skausmu kairiajame šone bei dešinėje rankoje skundėsi dar būdamas pareigūnų tarnybiniame automobilyje, t. y. jiems vykstant į policijos komisariatą, tačiau šioje vietoje vis tik sutiktina su skundžiamo nuosprendžio motyvais, jog besąlygiškai tikėti pareigūnų parodymais šioje dalyje teisinio pagrindo nėra, kadangi jų nepatvirtina, tačiau iš esmės ir nepaneigia jokie kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti duomeny, tame tarpe ir liudytojo A. P. parodymai, kuriam nukentėjusysis apie skausmą paprasčiausiai galėjo nesakyti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nukentėjusysis į policijos komisariatą atvykus greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, nurodė visai kitokias galimo skausmo priežastis, o ne pareigūnų smurtą. Daugiau duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių pareigūnų parodymus dėl A. M. sužalojimo buitinio konflikto metu, analizuojamoje baudžiamojoje byloje nėra. Tačiau net ir esant šiems duomenims, priešingai nei savo apeliaciniame skunde konstatavo prokuroras, tai nereiškia, jog A. M. nustatyti sužalojimai vis tik buvo padaryti policijos komisariate M. J. neteisėtais veiksmais.

Šiuo aspektu analizuojant apygardos teismui pateikto apeliacinio skundo turinį matyti, kad ypatingą reikšmę grįsdamas M. J. kaltę jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme prokuroras suteikia nukentėjusiojo parodymams, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, A. M. išdėstytos aplinkybės - parodymai, vertinant juos kompleksiškai kitų byloje esančių duomenų kontekste, (priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde) nėra nuoseklūs. Tuo tarpu besąlygiškai pasitikėti šio asmens parodymais vien tik todėl, kad jo nurodyta aplinkybė, jog komisariate M. J. valgė, sutapo su liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklausto D. M. parodymais, priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigia prokuroras, teisinio pagrindo nėra.

Sutinkamai su A. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, kai jis atėjo į policijos komisariatą, jį prie budinčios dalies langelio paliko vieną. Ten sėdėjęs M. J. valgė ir liepė viską išsiimti iš kišenių, batraiščius išsiverti, bet jis buvo su guminiais batais. Jis pasakė, kad jei valgo, tai jis išeina ir sparčiu žingsniu ėjo link durų į lauk. Išeinant į lauką jam liepė sustoti, tačiau jis nepakluso. Pareigūnai jį pagavo. Tiksliai nežino ar ant laiptų, ar nuo laiptų nulipus, tačiau iki laidojimų namų nebuvo nuėjęs, niekur nesuklupo ir neparvirto. Kai jį pagriebė už nugaros, tada jis iš šono gavo į akį. Gavo į akį nuo kažkurio pareigūno, kuris jį vijosi. Tai buvo lauke. Nežino ar jam spyrė į akį, ar sudavė ranka. Jį parvedė atgal į komisariatą. Ten M. J. pribėgęs griebė jam už rūbų, kažką pasakė, palenkė ir spyrė iš kojos du sykius į pilvą. Kai šie smūgiai jam buvo suduoti, šalia dar buvo trys pareigūnai. M. J. stovėjo jam iš dešinės. Nuo suduotų smūgių jam užėmė kvapą, lyg susmuko. Po to dar gavo smūgį lyg tai į nugarą. Jam stipriai skaudėjo. Išdžiūvo burna. Nuo pristatymo į komisariatą iki smūgio sudavimo praėjo 10-20 min. Kadangi labai skaudėjo, todėl prašė iškviesti greitąją pagalbą. Nuo smūgių sudavimo iki greitosios atvykimo praėjo apie pusę valandos laiko. Atvažiavus medikams jis buvo nuvežtas į ligoninę. Medikams jis sakė, kad pats susimušė nukritęs nuo laiptų, nes norėjo, kad jį išvežtų iš komisariato. Į greitosios automobilį iš komisariato nuėjo pats. Vėliau medikams pasakė, kad jį sumušė policijos pareigūnai. Pakartotinai apklaustas apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu A. M. iš esmės nurodė analogiškas analizuojamo įvykio aplinkybes, papildydamas, kad tiriamo įvykio metu jis pats niekur nekrito ir neatsitrenkė, M. J. jam spyrė į pilvo sritį, o jam nukritus, kažkuris kitas pareigūnas įspyrė į nugaros sritį. Kas iš policijos pareigūnų spyrė į nugarą, nematė. Pirma jis gavo smūgį į pilvą ir tik po to į nugarą.

Vertinant nukentėjusiojo parodymų patikimumą bei objektyvumą, būtina pažymėti, kad įvykio metu jis buvo neblaivus. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. 23.24 val. A. M. buvo nustatytas 1,35 promilių girtumas (b. t. 2, b. l. 84). Ir nors prokuroras apeliaciniame skunde atlikdamas nukentėjusiojo parodymų vertinimą ir nurodydamas, kad abejoti jų patikimumu teisinio pagrindo nėra, šios aplinkybės niekaip nevertino, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nukentėjusio asmens blaivumas tiriamo įvykio metu yra itin reikšminga aplinkybė, galinti sąlygoti netinkamą asmens suvokimą apie pasakojimus įvykius, juntamą skausmą (t. y. jo atsiradimo momentą) ir pan..

Šių duomenų kontekste vertinant M. J. veiksmus, t. y. jo galimai suduotus du smūgius kojos keliu į A. M. pilvą, tuo pačiu ir paties nukentėjusiojo parodymų objektyvumą, atkreiptinas dėmesys į pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu eksperto J. V. išdėstytas aplinkybes. Jo teigimu, A. M. konstatuota kraujosruva yra nugaroje, kas visiškai atitinka pažeisto inksto projekciją (iš nugaros, arčiau stuburo) ir patvirtina, kad trauminis poveikis nagrinėjamu atveju buvo į nugaros sritį. Pasak J. V., jis yra įsitikinęs, kad smūgis, kuris sužalojo A. M. inkstą buvo iš nugaros, pažymint, jog padaryti tokius sužalojimus koja iš priekio buvo galima tik smūgio metu A. M. stovint prie sienos (atsirėmus į ją), ko apklausiamas tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisiamųjų posėdžių metu, nukentėjusysis nepatvirtino. Eksperto įsitikinimu, analizuojamoje situacijoje vis tik nėra tikėtina, jog smogiant iš priekio, liekant nepažeistiems minkštiesiems audiniams, būtų sužalotas inkstas, juo labiau nagrinėjamu atveju nustačius pakankamai plačią smūgio iš nugaros lokalizaciją, būtent toje vietoje, kur yra inkstas. Tai, jog A. M. nustatytas inksto sužalojimas buvo padarytas iš nugaros, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės akto Nr. EG 716/14(02) išvados, konstatuojant, kad A. M. kairys inkstas buvo sužalotas tiesioginiu trauminiu poveikiu kietu buku riboto paviršiaus daiktu į inksto projekciją iš nugarinės pusės į juosmenį virš sėdmens. Be to, ekspertizės akto duomenimis, suduodant du stiprius smūgius keliu į pilvo kairį šoną iš priekio, odoje ir paodėje galėjo susidaryti kraujosruvų, tačiau nei objektyvaus klinikinio ištyrimo apžiūrint, nei tiriant ultragarsu ar atliekant kompiuterinę pilvo organų tomografiją, tokių sužalojimų A. M. neužfiksuota (b. t. 5, b. l. 128-135).

Nors apeliaciniu skundu prokuroras tokiomis išvadomis abejoja, teigdamas, jog rengdamas apeliacinį skundą jis konsultavosi su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Centrinės įstaigos ekspertais, kurių vertinimu, A. M. nustatyta kraujosruva neturi nieko bendro su jam konstatuotu inksto plyšimu, tačiau atmetant šiuos prokuroro teiginius, pažymėtina, kad tai, ką pripažinti tinkamais įrodymais baudžiamojoje byloje, yra teismo prerogatyva, o apie tam tikros aplinkybės pripažinimą įrodymu teismas gali spręsti tik tuo atveju jei jį kategoriškai patvirtina ir kitos neginčijamos bylos aplinkybės ar kiti bylos duomenys. Aptariamu atveju, bylos nagrinėjimo metu aplinkybės, susiję su galimu sužalojimų padarymo mechanizmu, buvo išsamiai ištirtos, teismas neturi jokio pagrindo abejoti tiek kategoriškomis ekspertizės akto išvadomis, tiek ir eksperto J. V. teisiamojo posėdžio metu išdėstytais argumentais.

Aplinkybės, jog analizuojamo įvykio metu M. J. spyrė nukentėjusiajam į kairįjį šoną, teisiamojo posėdžio metu nepatvirtino ir pats A. M.. Šioje dalyje jo parodymai buvo prieštaringi – vienu metu teigiant, kad M. J. jam spyrė į šoną, kitu – į pilvą. Ir nors, prokuroro vertinimu, A. M. nėra medicinos srities specialistas, todėl apie sužalotas vietas jis aiškino pagal savo suvokimą, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, net ir jokio išsilavinimo neturintis asmuo vis tik gali atskirti savo šoną nuo pilvo ar nugaros. Net ir tikint nukentėjusiojo parodymais, jog M. J. jam spyrė į kairįjį šoną (kitur pilvą), vis tik pastebėtina, kad nei vienas iš nukentėjusiojo apžiūrą atlikusių ar jo gydyme dalyvavusių gydytojų (D. K., G. P., T. B.) šioje srityje sužalojimų A. M. nenustatė, apie tai medicininiuose A. M. dokumentuose neužsiminė. Priešingai, teikdami savo paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu jie konstatavo, kad šioje srityje jokių sužalojimų nesimatė (D. K., T. B.). Be to, kaip seka iš ekspertizės akto bei eksperto J. V. paaiškinimų, net ir esant pakankamai duomenų apie A. M. suduotus smūgius į pilvo sritį (tai tėra prielaida, grindžiama nukentėjusiojo parodymais), jie nėra susiję priežastiniu ryšiu su A. M. nustatytu inksto vientisumo pažeidimu, t. y. nuo tokių smūgių nurodytas sužalojimas atsirasti negalėjo. Aukščiau aptartais neginčijamais duomenimis (eksperto išvadomis jei teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais) nustatyta, jog komentuojamas sužalojimas galėjo atsirasti tik nuo smūgio į nugaros sritį arba A. M. pačiam krentant ant nugaros tam tikru kampu, o taip pat kontaktuojant su riboto paviršiaus atsikišusiais daiktais, kuriais analizuojamo įvykio atveju galėjo būti laiptai, šiluminis katilas, lazda ar pan.. Tuo tarpu vertinant gydytojo T. B. išdėstytą nuomonę, kad smūgiai nukentėjusiajam turėjo būti suduoti į pilvą, juosmenį ar nugarą, t. y. kažkur inksto projekcijoje, ir kad spiriant nukentėjusiajam į kairįjį šoną inkstas galėjo būti sužalotas, o oda, riebalai, pilvaplėvės vientisumas bei šonkauliai liktų nesužaloti, vis tik pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad tokius argumentus gydytojas perteikė tik kaip savo nuomonę, nepateikdamas konkrečių ir objektyvių jo išdėstytas aplinkybes patvirtinančių duomenų, tokie liudytojo parodymai yra neabejotinai paneigti aukščiau paminėtais duomenimis – ekspertizės aktu, eksperto J. V. paaiškinimais.

Abejonių M. J. pareikštais kaltinimais, o tuo pačiu ir nukentėjusiojo parodymais (kad jam konstatuotus sužalojimus padarė būtent M. J.) kelia ir tai, jog, sutinkamai su Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G2404/12(02), M. J. buvo konstatuotas odos nubrozdinimas dešinio kelio srityje (kaip teigia pats M. J., A. M. pasišalinus iš policijos komisariato ir besivejant jį, M. J. suklupo, kas visiškai atitinka tiek jam nustatyto sužalojimo lokalizaciją, tiek galimą šių sužalojimų atsiradimo mechanizmą), tačiau būdingų sužalojimų, kurie galėjo būti padaryti suduodant smūgius nukentėjusiajam, nekonstatuota (b. t. 4, b. l. 2). Aplinkybės, jog A. M. konstatuoti sužalojimai buvo padaryti būtent M. J. kaltais veiksmais, kaip tai nuosekliai teisiamojo posėdžio metu tvirtino nukentėjusysis, kam apeliaciniu skundu pritarė ir prokuroras, nepatvirtina ir 2012 m. lapkričio 23 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-2294(12), 11-2465(12), 11-2653(12), 11-2781(12). Jos duomenimis, ant tirti pateiktų A. M. drabužių (kelnių, marškinėlių bei striukės) įvairių vietų buvo rasta pluoštų, vienodų su M. J. uniforminių kelnių audeklo atitinkamais pluoštais, tačiau nustatyti, ar šie pluoštai yra būtent iš M. J. uniforminių kelnių, galimybės nėra (b. t. 1, b. l. 156-166). Tokiu būdu, akivaizdu, kad atliktas tyrimas rodo tik bendrą grupinę pluoštų priklausomybę, būdingą visų policijos uniformų medžiagų pluoštams ir jokiu būdu neleidžia teigti, kad ant A. M. tirti pateiktų drabužių rasti medvilnės ir poliesterio pluoštai yra būtent M. J. uniforminių kelnių pėdsakai. Motyvuojant šią išvadą, pabrėžtina ir tai, kad, remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, A. M. pristatant į policijos komisariatą iš namų bei grąžinant jį į komisariatą jam pabėgus, nukentėjusysis kontaktavo ne su vienu policijos pareigūnu, neabejotinai dėvėjusių tokias pačias uniformines kelnes, kurias įvykio metu dėvėjo ir M. J., neneigęs kontakto su nukentėjusiuoju, todėl, teigti, kad šie duomenys patvirtina M. J. kaltę, pagrindo nėra. Šiame kontekste, įvertintina ir tai, kad sutinkamai su komentuojamos specialisto išvados duomenimis, ant tirti pateiktų M. J. uniforminių kelnių pluoštų iš tirti pateiktų A. M. drabužių (kelnių, marškinėlių, ar striukės) nėra.

Vertinant nukentėjusiojo A. M. parodymų objektyvumą bei patikimumą atkreiptinas dėmesys ir į jo pasišalinimo iš (duomenys neskelbtini) PK patalpų aplinkybes. Nors šią aplinkybę viso proceso metu nukentėjusysis neigė, tvirtindamas, kad tiesiog buvo nulipęs komisariato laiptais, tačiau nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausti pareigūnai - L. D., A. J., R. Š. (K.) ir D. M. bei jų parodymus patvirtinantys kiti baudžiamosios bylos duomenys, leidžia daryti priešingą išvadą, tuo pačiu ir pagrįstai abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu. Remiantis pareigūnų, įskaitant ir išteisintojo M. J., pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytomis aplinkybėmis, A. M. iš komisariato pasišalino visiškai, bėgdamas pro komisariato duris, į jas atsitrenkė kairiąja kūno dalimi (šonu), ant laiptų parkrito, o atsikėlęs nubėgo link bažnyčios. Sutinkamai su teisiamojo posėdžio metu pareigūnų išdėstytais parodymais, A. M. buvo sulaikytas L. D. prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio 2 namo, kur yra laidojimo biuras, o D. M. juos surado tarnybiniu policijos automobiliu Škoda Octavia, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Ikiteisminio tyrimo metu, siekiant patikrinti pareigūnų parodymų patikimumą, 2012 m. spalio 5 d. buvo atlikta kompaktinės plokštelės, gautos iš (duomenys neskelbtini), su įrašu apie 2012 m. rugsėjo 7 d. policijos automobilio Skoda Octavia, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) judėjimą, apžiūra, kurios metu iš esmės buvo patvirtintos pareigūnų išdėstytos aplinkybės. Komentuojamo apžiūros protokolo duomenimis, automobilis prie komisariato privažiuoja 22 val. 56 min. ir stovi vietoje iki 23 val. 26 min., kai automobilyje atidaromos priekinės vairuotojo pusės durelės ir automobilis pajuda į (duomenys neskelbtini) gatvę, o po to važiuoja link (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) gatvių ir 23 val. 28 min. ten sustoja. Po minutės automobilis pajuda link komisariato važiuodamas tuo pačiu keliu ir sustoja 23 val. 30 min. Po to automobilis nuo komisariato pajuda 23 val. 55 min. (b. t. 2, b. l. 3-29). Nustačius tarnybinio automobilio judėjimą, abejoti pareigūnų parodymais, kad A. M. analizuojamo įvykio dieną buvo pasišalinęs iš policijos komisariato, teisinio pagrindo nėra. Akivaizdu, jog tarnybinio policijos automobilio maršrutas, automobilio durelių atsidarymas bei užsidarymas, išvykimo – parvykimo laikas su pareigūnų parodymais sutampa iš esmės bei visiškai juos patvirtina. Nors apeliaciniu skundu su tokiomis išvadomis nesutinkama, tačiau aukščiau aptarti automobilio judėjimą atspindintys duomenys, sutampantys su pareigūnų išdėstytomis nukentėjusiojo pasišalinimo ir grąžinimo į komisariatą aplinkybėmis, prokuroro iš esmės neanalizuojami, lakoniškai nurodant, kad šią aplinkybę paneigia 2012 m. lapkričio 22 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-2294(12), 11-2465(12), 11-2653(12), 11-2781(12) duomenys. Tačiau sutikti su tokiais prokuroro teiginiais įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus kompleksiškai, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai, jog ant tirti pateiktų A. M. drabužių bei tyrimui pateiktų lipnių juostų nėra vienodų augalinių dalelių, gyvūno plaukų, trinkelių ar šaligatvio plytelių dalelių, o dirvožemis, nukratytas nuo A. M. drabužių skiriasi nuo dirvožemio, esančio ant tirti pateiktų lipnių juostų (b. t. 1, b. l. 156-166), nesudaro pakankamo pagrindo abejoti pareigūnų parodymais bei juos patvirtinančiais duomenimis iš tarnybinio policijos automobilio bei šioje dalyje jų išdėstytas analizuojamo įvykio aplinkybes atmesti kaip nepagrįstas, kadangi nėra pagrindo teigti, jog pavyzdžiai tyrimui buvo paimti tiksliai iš tos vietos, kurioje pasak pareigūnų buvo sulaikytas nukentėjusysis, tuo tarpu akivaizdu, jog net kelių ar keliolikos centimetrų paklaida, gali turėti įtakos tyrimo rezultatai. Tokiu būdu, esant objektyviems ir neginčijamiems duomenims, iš esmės patvirtinantiems pareigūnų išdėstytas aplinkybes dėl A. M. pasišalinimo iš komisariato, prokuroro argumentas dėl kritiško pareigūnų parodymų vertinimo, dėl šių aplinkybių neužfiksavimo savo tarnybiniuose pranešimuose, atmestinas kaip nepagrįstas. L. D., A. J., R. Š. (K.) ir D. M., apklausti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, išsamiai paaiškino tokio savo elgesio motyvus, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir nepateisinama, tačiau vis tik suprantama. Pažymėtina ir tai, kad tarnybinių pranešimų tikslas yra visai kitas, nei siekiamas atliekant ikiteisminį tyrimą ir renkant įrodymus BPK nustatyta tvarka, todėl vien tai, kad paminėtuose dokumentuose nurodytos aplinkybės skiriasi nuo BPK nustatyta tvarka gautų duomenų, nesudaro pagrindo abejoti įrodymais, gautais atliekant ikiteisminį tyrimą, užtikrinant potencialių įtariamųjų teisę į gynybą ir suteikti jiems vienodą įrodomąją galią, ir kaltę grįsti būtent tarnybiniais pranešimais.