- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-21
- Bylos Nr.
- e2S-92-603/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33308-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Bujokaitė
- Ieškovas
- L. B.
- Atsakovas
- AB SEB bankui
- Trečiasis asmuo
- G. B.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo G. B..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teisme iškelta civilinė byla pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovui AB SEB bankas dėl atsakovo vienašališko 2007-10-10 kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais pakeitimais) nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo atsakovą vykdyti kredito sutartį.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-08 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. sustabdė išieškojimą vykdymo procese pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-03-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1310-394/2012.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo pateikė teismui prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-08 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir prašė leisti atsakovui AB SEB bankui nukreipti išieškojimą į hipoteka neįkeistą trečiojo asmens turtą, įskaitant, bet neapsiribojant, trečiojo asmens turimas UAB ,,Valvėsta” akcijas, kadangi pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-08 nutartį buvo sustabdytas išieškojimas ir tuo metu vykusios varžytinės dėl trečiajam asmeniui priklausančių 7000 vnt. UAB ,,Valvėsta” paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų pardavimo, kurios vienos nominali vertė yra 25,00 Lt, pagal trečiojo asmens kreditorių AB SEB ir UAB ,,Egmasta”, t. y. trečiajam asmeniui neleidžiama atsiskaityti su jo kreditoriumi UAB ,,Egmasta”, kuris net nėra šios bylos dalyvis, be to, Šiaulių apygardos teismas 2014-08-05 nutartimi paliko galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartį, kuria buvo leista trečiajam asmeniui parduoti 7000,00 vnt. UAB ,,Valvėsta” akcijų, be to, po šios nutarties ieškovė du kartus iš naujo kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą dėl trečiajam asmeniui priklausančių akcijų arešto, tačiau jos prašymas buvo atmestas, be to, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės itin suvaržo ir nepagrįstai apriboja tiek trečiojo asmens kreditoriaus UAB ,,Egmasta”, tiek atsakovo AB SEB bankas teises ir teisėtus interesus, kadangi trečiasis asmuo patiria didžiulius nuostolius, nes yra skaičiuojamos palūkanos, kurių metinis dydis sudaro 19 897,77 Lt sumą ir delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos, be to, UAB ,,Valvėsta” akcijų pardavimas niekaip ir jokia apimtimi netrukdys įgyvendinti teismo sprendimo šioje civilinėje byloje, be to, niekaip ir jokia apimtimi neužtikrina galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įvykdymo.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime prašė trečiojo asmens G. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad trečiajam asmeniui būnant UAB ,,Egmasta” direktoriumi, neteisėtų veiksmų atsakovas AB SEB bankas atleido ieškovę iš AB SEB banke užimamų pareigų, be to, civilinėje byloje G. B. UAB ,,Egmasta” ieškinį pripažino, savo įsipareigojimų įmonei neneigė, todėl tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai visiškai tenkino UAB ,,Egmasta” ieškinius, tačiau tik ieškovei pateikus kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2013 buvo nuspręsta žemesnių instancijų teismų sprendimus ieškovės atžvilgiu panaikinti, o UAB ,,Egmasta” ieškinį ieškovės atžvilgiu atmesti, be to, UAB ,,Egmasta” buvo pateikusi ieškovei ir trečiajam asmeniui G. B. Actio Pauliana ieškinį dėl akcijų dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, kurioje G. B., būdamas atsakovu, visiškai sutiko su ieškovo ieškiniu, ko pasekoje Šiaulių apygardos teismas tenkino UAB ,,Egmasta” ieškinį, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2014-07-18 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1030/2014 tenkino L. B. apeliacinį skundą ir ieškovo UAB ,,Egmasta” ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmetė, šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, terminas pateikti kasaciniam skundui yra pasibaigęs, todėl galima daryti išvadą, kad ieškovė nepiktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir jomis naudojasi sąžiningai ir kreipdamasi į teismą ieškovė tik siekia apginti savo pažeistas teises, be to, įkeisto ieškovės ir trečiojo asmens turto nepakanka visiems įsipareigojimams atsakovui pagal kredito sutartį įvykdyti, todėl atsakovo reikalavimai bus tenkinami iš viso kito šalims priklausančio turto, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius išieškojimo iš kito, ne tik įkeisto turto atsakovas vykstant šiam procesui turėtų galimybę išieškoti iš kito šalių turto, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, todėl galimai patenkinus ieškovės ieškinį dalis ar visas ieškovei ir /ar trečiajam asmeniui priklausantis turtas gali būti parduotas, kas reiškia, kad šalims ateityje tektų reikšti naujus reikalavimus dėl lėšų ar turto grąžinimo, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ar pritaikius jas ne visam turtui ateityje atsirastų naujų ginčų tarp šalių galimybė, be to, trečiojo asmens prašymu pakeitus laikinąsias apsaugos priemones ir leidus išieškoti iš trečiojo asmens turto tik kreditoriui UAB ,,Egmasta”, neabejotinai būtų pažeistos atsakovo teisės ir teisėti interesai, kadangi vykstant šiam procesui kreditoriui UAB ,,Egmasta” būtų sudaryta galimybė visiškai patenkinti tik savo reikalavimus iš trečiajam asmeniui G. B. priklausančių UAB ,,Valvėsta” akcijų, o galimai atmetus ieškovės ieškinį, išieškojimas iš ieškovei ir trečiajam asmeniui priklausančio turto turėtų būti tęsiamas toliau, tačiau UAB ,,Egmasta” patenkinus savo reikalavimą iš UAB ,,Valvėsta” akcijų, dalies šalims priklausančio turto jau nebūtų likę, todėl teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra tinkamo masto ir negali būti keičiamos, be to, visas trečiojo asmens prašymas yra iš esmės grindžiamas UAB ,,Egmasta” interesų pažeidimu, kadangi trečiasis asmuo yra susijęs tiek su UAB ,,Egmasta”, tiek su UAB ,,Valvėsta”, nes iki 2012-03-27 trečiasis asmuo buvo UAB ,,Egmasta” akcininkas, o nurodytą dieną visas jam priklausančias UAB ,,Egmasta” akcijas G. B. pardavė UAB ,,Valvėsta”, kurios akcininkas taip pat yra pats G. B., t. y. G. B. yra suinteresuotas, kad jam priklausančios bendrovės patenkintų savo reikalavimus iš jam priklausančio turto ir tokiu būdu būtų sumažinta galimybė kitiems kreditoriams įskaitant ir atsakovą AB SEB bankas patenkinti savo reikalavimus iš trečiajam asmeniui priklausančio turto, be to, trečiojo asmens nurodyta byla Nr. 2-64-291/2014 yra ieškovės ir trečiojo asmens santuokos nutraukimo byla, kurioje ieškovė teikė reikalavimus dėl žalos atlyginimo bei turto padalijimo, todėl atitinkamai savo reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė teismo taikyti atsakovo turtui areštą tam, kad galimai patenkinus ieškovės reikalavimus, trečiasis asmuo būtų turėjęs pakankamai turto teismo sprendimui įvykdyti, todėl šioje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir santuokos nutraukimo byloje taikytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis, neturi nieko bendra.
Atsakovas AB SEB bankas pateikė teismui atsiliepimą į trečiojo asmens prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir nurodė, kad ieškovė piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, kadangi laikinosios apsaugos priemonės užkertą kelią bankui, kaip kreditoriui, kuo greičiau gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto vertės, be to, yra skaičiuojamos procesinės palūkanos ir kuo ilgiau bus sustabdytas priverstinio skolos išieškojimo procesas tuo susidarys didesnė skolos suma ir nuostolius patirs ne tik kreditorius, bet ir skolininkai, be to, trečiasis asmuo yra solidariai atsakingas bankui pagal prievoles, kylančias iš kredito sutarties, dėl kurios nutraukimo ieškovė yra pateikusi ieškinį, todėl skolos augimas daro neigiamą įtaką trečiojo asmens turtinei padėčiai, t. y. didina jo kaip bendraskolio skolos naštą ir kaip sąžiningam asmeniui trukdo vykdyti savo pareigą kreditoriui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-11-27 nutartimi trečiojo asmens prašymą tenkino ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-08 nutartimi, taikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeitė, t. y. sustabdyti išieškojimą vykdymo procese pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-03-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1310-394/2012, leidžiant atsakovui AB SEB bankas nukreipti išieškojimą į hipoteka neįkeistą trečiojo asmens G. B. turtą, įskaitant, bet neapsiribojant, trečiojo asmens G. B. turimas UAB ,,Valvėsta” akcijas.
Pirmosios instancijos teismas iš civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-08 nutartimi ieškovės ieškinio užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė išieškojimą vykdymo procese pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-03-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1310-394/2012. Iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-03-20 nutarties turinio nustatė, kad teismas nutarė priverstinai parduoti iš varžytinių L. B. ir G. B. nuosavybės teise priklausantį kreditoriui AB SEB bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą, t. y. 0,2000 ha žemės sklypą pastatą-gyvenamąjį namą ir pastatą-ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), Šiauliai; G. B. nuosavybės teise priklausantį kreditoriui AB SEB bankas įkeistą nekilnojamąjį turtą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliai, bei priverstinai išieškoti 1 344 643,95 Lt negrąžintos paskolos, 21 065,70 Lt palūkanų, 2373,11 Lt delspinigių, viso 1 368 082,76 Lt skolos, 139,00 Lt žyminio mokesčio bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Iš LITEKO duomenų bazės teismas nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismas 2014-04-14 nutartimi G. B. prašymą tenkino ir sumažino Šiaulių apylinkės teismo 2013-03-13 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį – areštą UAB ,,Valvėsta” akcijoms, areštuojant G. B. nuosavybės teise priklausančių tik 3000 vnt. UAB ,,Valvėsta” paprastųjų vardinių akcijų ir nurodė, kad areštuojant visas 10 000 vnt. akcijų yra neproporcingai suvaržomos G. B. teisės ir nukenčia jo interesai bei Šiaulių apygardos teismas 2014-08-05 nutartimi atmetė ieškovės L. B. atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir Šiaulių apylinkės teismo 2014-04-14 nutartį paliko nepakeistą.
Ištyrus bei įvertinus trečiojo asmens prašyme išdėstytas aplinkybes bei ieškovės ir atsakovo paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su trečiojo asmens argumentais, kadangi jis turėdamas didelių įsiskolinimų atsakovui ir kitiems kreditoriams negalėdamas vykdyti savo skolinių įsipareigojimų, dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patiria didžiulius nuostolius, be to, teismas atsižvelgia ir į tai, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog užtikrintų būsimo sprendimo įvykdymą bei kartu nesukeltų atsakovui ir tretiesiems asmenims nuostolių arba jie būtų minimalūs, todėl trečiojo asmens prašymą tenkino.
Ieškovė L. B. atskiruoju skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-27 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – trečiojo asmens G. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmesti. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį netinkamai taikė procesinės teisės normas bei nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad išieškojimas turi būti stabdomas ne tik iš įkeisto turto, bet iš viso ieškovo turto (pvz. (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1471/2010), nes nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių iki teismo sprendimo priėmimo ieškovo prievolės pagal kreditavimo sutartį jau būtų pasibaigusios jas priverstinai įvykdžius ne ginčo tvarka, nukreipiant išieškojimą į įkeistą ir kitą skolininkų turtą, tokiu atveju vien ši aplinkybė visiškai pašalintų teisinę galimybę įgyvendinti teismo sprendimą. Be kita ko, pripažįstama, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia ginčo šalių interesų pusiausvyros, kai kalbama apie išieškojimo sustabdymą tiek iš įkeisto, tiek ir iš kito skolininko turto. Šios laikinosios apsaugos priemonės apsaugo ginčo šalis nuo restitucijos taikymo ateityje. Taigi apibendrinant pasakytina, kad siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą bei apsaugoti ginčo šalis nuo galimų atgręžtinių reikalavimų, restitucijos taikymo, šiuo atveju išieškojimas turėtų būti stabdomas iš viso, ne tik įkeisto, bet ir neįkeisto skolininkams priklausančio turto. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad išieškojimo iš UAB ,,Valvėsta” akcijų sustabdymas sukelia didelių nuostolių tiek atsakovui, tiek trečiajam asmeniui, kadangi teismų praktikoje pripažįstama, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos. Pabrėžia ir tai, kad pats atsakovas neprašė keisti laikinųjų apsaugos priemonių, nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neskundė, kas tik įrodo, kad atsakovo interesų šioje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina pagrįsta išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, netinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.
Skundžiama nutartimi teismas leido išieškoti atsakovui AB SEB bankas nukreipti išieškojimą į hipoteka neįkeistą trečiojo asmens turtą, įskaitant, bet neapsiribojant, trečiojo asmens turimas UAB ,,Valvėsta” akcijas (CPK 145 1 d. 10 p., 148 str. 1 d.). CPK 664 str. yra įtvirtinta išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilė, kurio 1 dalyje nustatyta, kad pirmąja eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai, to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antrąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančių pinigų, turtinių teisių, vertybinių popierių, darbo užmokesčio, stipendijos ar kitų pajamų arba kilnojamojo turto. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyvios. Nei teismas, nei antstolis, nei skolininkas ar kreditorius neturi teisės keisti įstatyme įtvirtintos išieškojimo iš asmens turto eilės. Tokios pat nuomonės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas nurodytas materialiosios teisės normas, yra konstatavęs, kad jeigu prievolė yra užtikrinta įkeitimu (hipoteka), tai skolininkui neįvykdžius tokios prievolės kreditorius įgyja teisę savo reikalavimus patenkinti iš įkeisto turto pirmiau už kitus kreditorius, ir tik tokiu atveju, jei pardavus įkeistą turtą gautos sumos nepakanka kreditoriaus reikalavimams patenkinti, jis gali reikalauti išieškojimo iš skolininko kito turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD v. Z. S., bylos Nr. 3K-3-435/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad hipotekos kreditoriaus teisė į reikalavimo patenkinimą bendra tvarka iš kito, t. y. neįkeisto, turto atsiranda tik tada, kai realizavus įkeistą turtą jo nepakanka reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. B., bylos Nr. 3K-3-573/2004). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad jeigu skolininkas prievolės neįvykdo, hipotekos kreditoriaus prašymu jo reikalavimas patenkinamas, nukreipus išieškojimą į įkeistą daiktą (CK 4.174 straipsnio 1 dalis, 4.192 straipsnio 1 dalis); šiose materialiosios teisės normose įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė gauti patenkinimą iš įkeisto turto reiškia, kad įkeistas turtas turi būti realizuotas arba perduotas pačiam hipotekos kreditoriui administruoti, iš šios veiklos gautomis pajamomis sudarant galimybę patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. Z. B., bylos Nr. 3K-3-12/2005). Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, šios bylos kontekste konstatuoja: kadangi hipotekos sutarties šalys susitaria pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrinti įkeičiamu daiktu, tai, skolininkui neįvykdžius hipoteka užtikrintos prievolės, išieškojimas visų pirma nukreipiamas į įkeistąjį daiktą. Hipotekos kreditorius skiriasi nuo kitų kreditorių tuo, kad reikalavimo patenkinimą gauna iš įkeisto turto, ir tik jeigu pardavus įkeistą daiktą varžytynėse gaunama mažesnė suma, nei jam priklauso, šis kreditorius gali reikalauti išieškojimo iš kito skolininko turto bendra įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, 4.193 straipsnio 1 dalis). Taigi hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti išieškoti iš skolininko neįkeisto turto tik tada, kai baigiamas išieškojimas iš įkeisto turto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010”. Pažymi, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-03-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1310394/2012 nutarė išieškoti iš įkeisto skolininkų turto gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), Šiauliai, bei įkeisto buto, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliai. O tai reiškia, kad vykdant išieškojimą atsakovo naudai, pirmiausia turi būti išieškoma iš nurodyto įkeisto turto, ir tik pardavus įkeistą turtą nepadengus visos kreditoriui priklausančios sumos, ieškojimą pagal atsakovo reikalavimą galima būtų nukreipti į kitą skolininkų turtą. Akcentuoja, kad UAB „Valvėsta“ akcijos nebuvo įkeistos prievolių pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti, todėl ieškojimas iš šio turto bus galimas tik tuomet, kai bus išieškota iš viso įkeisto turto. Šiai dienai nėra išieškota iš viso skolininkams priklausančio turto, todėl ir išieškojimas iš UAB „Valvėsta“ akcijų nėra galima. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį leido visų pirma ieškoti iš neįkeisto trečiajam asmeniui priklausančio turto, tokiu būdu pažeisdamas imperatyviomis įstatymo nuostatomis įtvirtintą išieškojimo iš turto eilę. Tokia nutartis negali būti laikoma teisėta, todėl turėtų būti panaikinta, kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog iš LITEKO duomenų bazės turinio nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismas 2014-04-14 nutartimi G. B. prašymą tenkino ir sumažino Šiaulių apylinkės teismo 2013-03-13 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį – areštą UAB ,,Valvėsta” akcijoms, areštuojant G. B. nuosavybės teise priklausančių tik 3000 vnt. UAB ,,Valvėsta” paprastųjų vardinių akcijų ir nurodė, kad areštuojant visas 10 000 vnt. akcijų yra neproporcingai suvaržomos G. B. teisės ir nukenčia jo interesai. Pažymi, kad cituojamos teismo nutartys buvo priimtos civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl UAB ,,Valvėsta” akcijų padalinimo tarp sutuoktinių L. B. ir G. B.. Nurodytoje byloje L. B. pradiniu ieškiniu prašė priteisti 3 000 vnt. UAB ,,Valvėsta” akcijų, o patikslintu – 4 800 vnt. akcijų natūra, tačiau laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos visoms G. B. priklausančioms akcijoms. Dėl šios priežasties teismas panaikino areštą daliai UAB ,,Valvėsta” akcijų, nes sprendė, kad taikomas areštas visoms akcijoms suvaržo G. B. interesus. Taigi, nurodytoje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas buvo kitas –areštuoti turtą, kol vyksta ginčas dėl turto padalinimo, o laikinosios apsaugos priemonės buvo pakeistos, nes ieškinio reikalavimas mastas buvo mažesnis nei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Šioje gi byloje ginčas vyksta dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje taikomos visai kitu pagrindu ir tikslais, t. y. siekiant išvengti atgręžtinio prievolių vienas kitam vykdymo, kol neaišku, ar kreditavimo sutartis buvo nutraukta teisėtai. Kaip jau buvo minėta šiame atskirajame skunde, tokio pobūdžio bylose yra taikytinos laikinosios apsaugos priemonės - išieškojimas iš viso, tiek įkeisto, tiek neįkeisto, skolininkų turto ir tai nėra laikoma atsakovo ar šalių interesų pažeidimu. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas trečiojo asmens prašymą nepagrįstai rėmėsi teismų nutartimis, priimtomis kitoje, pagal savo pobūdį skirtingoje civilinėje byloje, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo G. B. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo teismo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovės skunde nurodyta teismų praktika visiškai nesusijusi su priimta skundžiama nutartimi. Ieškovė neturi jokio materialaus suinteresuotumo neleisti trečiajam asmeniui panaudoti savo asmeninį turtą atsikaitymui su savo kreditoriais, tame tarpe ir atsakovu. Dėl šios priežasties ieškovės skundas yra akivaizdus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pavyzdys.
Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs visumą bylos aplinkybių, tinkamai jas teisiškai įvertino, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Ginčas byloje kilęs dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas trečiojo asmens G. B. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Teismo taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių nebaigtinis sąrašas pateiktas CPK 145 straipsnio 1 dalyje, kurio 10, 13 punktai įtvirtina procesinę galimybę teismui imtis prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2014-10-08 nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė išieškojimą vykdymo procese pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-03-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1310-394/2012, ir skundžiama nutartimi teismas minėtas taikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeitė, leidžiant atsakovui AB SEB bankas nukreipti išieškojimą į hipoteką neįkeistą trečiojo asmens G. B. turtą, įskaitant, bet neapsiribojant, trečiojo asmens G. B. turimas UAB ,,Valvėsta“ akcijas. Ieškovė, nesutikdama su minėta nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriame teigia, jog tik pritaikius laikinąją apsaugos priemonę – vykdymo veiksmų sustabdymą, būtų užtikrintas galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas, be to, pagal Lietuvos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones taikyti būtina ir CPK 664 str. yra įtvirtintas imperatyvus draudimas atsakovui išieškoti iš trečiajam asmeniui priklausančių UAB ,,Valvėsta“ akcijų ir kito turto, kol nėra išieškota iš hipoteka atsakovo naudai įkeisto turto, kt.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes neturi teisinio pagrindo sutikti su tokiais apeliantės motyvais, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nesprendžia ieškinio pagrįstumo klausimo, nenagrinėja ginčo iš esmės bei atitinkamai netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų, o sprendžia tik dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Pažymėtina, jog CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė - išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, gali būti taikoma tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta vykdymo veiksmų sustabdymo reikalingumą (LR CPK 510 straipsnio 3 dalis). Taip pat teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia CPK nustatyta tvarka, tai yra tiria ir vertina prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas šių priemonių taikymo būtinumas, o ne besąlygiškai tenkina prašymus ir sustabdo vykdymo veiksmus. Teismas turi diskrecijos teisę, bet ne pareigą sustabdyti antstolio veiksmus atsižvelgiant į kilusio ginčo esmę, į ieškinyje dėstomas aplinkybes bei kitas klausimo išsprendimui reikšmingus argumentus. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinio (skundo) pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui (pareiškėjui) pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-441/2013). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Pažymėtina, kad turint trečiajam asmeniui nurodytus ženklius finansinius įsipareigojimus kreditoriams, tame tarpe ir solidariai esant su ieškove atsakingiems atsakovui virš 1 000 000 Lt, kreditoriui UAB ,,Egmasta“ – 397 955,48 Lt, ir esant teisiniam pagrindui skaičiuoti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo nurodytų išieškomų sumų, akivaizdu, kad trečiajam asmeniui gali sukelti atitinkamus finansinius nuostolius. Atsižvelgiant į tai, laikytini pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentai, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog užtikrintų būsimo sprendimo įvykdymą bei kartu nesukeltų atsakovui ir tretiesiems asmenims nuostolių arba jie būtų minimalūs. Taip pat sutiktina su trečiojo asmens argumentais, jog apeliantės atskirajame skunde nurodyta teismų praktika iš esmės yra nesusijusi su nagrinėjamu klausimu byloje. Dėl nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino trečiojo asmens prašymą pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, leidžiant jam atsiskaityti su kreditoriais iš asmeninio turto. Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl ieškovo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis išdėstytais argumentais bei Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.