Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-461-146/2017

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-05-02
Bylos Nr.: A-461-146/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02340-2015-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas: E. J.
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui ir sodininkų bendrijai

Kategorijos

18.4.1Kaimo vietovėje esanti žemė

Administracinė byla Nr. A-461-146/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02340-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 18.4.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui ir sodininkų bendrijai ,,Pavasaris-3“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–8) ir patikslintais skundais (I t., b.l. 22-30, 50–58), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso Pikeliškių kadastro vietovėje, Bratoniškių kaime, sustabdymo; 2) panaikinti NŽT direktoriaus 2014 m. rugsėjo 24 d. pavedimą Nr. 1PAV-(1.8)-572 Vilniaus rajono skyriaus vedėjui dėl sodininkų bendrijos ,,Pavasaris-3“ teritorijos dalyje dėl žemės sklypo, pažymėto žemėtvarkos plane Nr. 1915-3, ir pasirinkto E. J. pagal žemėtvarkos projekto 5-ąjį priedą Pikeliškių kadastro vietovėje, Bratoniškių kaime; 3) panaikinti NŽT 2015 m. kovo 27 d. raštą Nr. 1SS-672-(7.5.), kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti teritorijoje, esančioje tarp sodininkų bendrijos ,,Pavasaris-3“ ir Neries upės, žemės sklypų projektavimą vykdant nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui E. J.; 4) įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos užbaigti nuosavybės teisių atkūrimą E. J., pažymėti natūroje suprojektuoto žemės sklypo Nr. 1915-3, Bratoniškių kaime, ribas ir priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į šį sklypą atkūrimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į žemę ekvivalentine natūra, yra įrašytas į Pikeliškių kadastro vietovės, Vilniaus rajone, pretendentų sąrašo 8 eiliškumo grupę 31 eilės numeriu. 2011 m. liepos 13 d. vykusiame pretendentų susirinkime žemėtvarkos projekto autorė pareiškėjui pasiūlė ir pareiškėjas pasirinko žemėtvarkos projekto plane 3 laisvus valstybinės žemės sklypus ir 2 miško paskirties žemės sklypus, kurių vienas – plane pažymėtas Nr. 1915-3 (plotas 0,72 ha) ribojasi su sodininkų bendrija ,,Pavasaris-3“. Žemės sklypas buvo suprojektuotas pareiškėjui ir patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-5035. 2013 m. pareiškėjo pasirinkti žemės sklypai buvo paženklinti vietoje, tačiau žemės sklypas Nr. 1915-3 pamatuotas ir paženklintas nebuvo, nes žemės sklypo projektavimo ir nuosavybės teisių atkūrimo darbai sustabdyti. Pareiškėjas kreipėsi į NŽT, prašydamas atnaujinti sustabdytus darbus, tačiau 2015 m. kovo 27 d. raštu Nr. 1SS-672-(7.5.) gavo atsakymą, kad prašymo patenkinti negalima, nes teritorija tarp Neries upės ir sodininkų bendrijos ,,Pavasaris-3“ yra skirta kaip bendrojo naudojimo žemė ir laisvos žemės fondui priskirta pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 4 dalies nuostatas. Pareiškėjas sužinojo, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjui buvo duotas 2014 m. rugsėjo 24 d. pavedimas Nr. 1PAV-(1.8)-572, kuriuo buvo nurodyta nedelsiant sustabdyti visus teritorijoje, esančioje tarp Nėries upės ir sodininkų bendrijos (toliau – ir SB) ,,Pavasaris-3“, vykdomus darbus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu arba suprojektuotų asmeninio ūkio žemės sklypų pirkimu. Pareiškėjas teigė, kad klausimas dėl tų pačių asmenų yra iš esmės išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-3690-331/2008, kurioje sodininkų bendrijos skundas buvo atmestas. Pareiškėjo nuomone, projektai mėgėjiško sodo teritorijoje rengiami tais atvejais, kai reikia pertvarkyti nuosavybės teise turimus žemės sklypus, pakeisti suformuotų žemės sklypų ribas arba suformuoti bendro naudojimo ir kitus žemės sklypus ir parduoti arba išnuomoti valstybinę žemę sodininkų bendrijoms ir kitiems asmenims Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 8 straipsnio 7 dalyje nustatytais atvejais. Jei bendro naudojimo teritorija nebus naudojama bendrijos rekreacijai ar kitoms reikmėms, ši žemė priskiriama laisvos valstybinės žemės fondui. Tačiau SB ,,Pavasaris-3“ bendro naudojimo žemės sklypų nesuformavo, jokių įrodymų, kad žemė yra reikalinga būtiniems bendrijos poreikiams, nepateikė, todėl pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimas turi būti užbaigtas.

Atsiliepimas

Atsakovas NŽT atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (I t., b. l. 97–99).

Atsakovas paaiškino, kad NŽT 2014 m. rugsėjo 24 d. pavedimas Nr. 1PAV-(1.8)-572 yra skirtas teritoriniam padaliniui ir teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytų kriterijų, keliamų individualiam ar norminiam aktui. NŽT 2015 m. kovo 27 d. raštas Nr. 1SS-672-(7.5.) turi būti vertinamas kaip informacinis, jis nėra sprendimas neatkurti pareiškėjui nuosavybės teisių. NŽT teigimu, prie išvadų, kad projektuojant ginčo sklypą buvo padarytas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies pažeidimas, prieita atsižvelgiant į turimus dokumentus dėl SB ,,Pavasaris-3“ teritorijos. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad projektuojama teritorija nėra bendro naudojimo sodininkų bendrijos teritorija, o pareiškėjo minėtoje byloje apie SB ,,Pavasaris-3“ teritorijų planavimo dokumentus ir bendrojo naudojimo teritorijos naudojimo teisėtumą nėra pasisakyta. Priešingai, sodininkų bendrija ne kartą kreipėsi dėl bendrojo naudojimo teritorijos privatizavimo. NŽT nevilkino nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui, jis teisėtai bus tęsiamas toliau rengiant Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, o jei neliktų laisvos žemės, bus siūloma perkelti išvadą dėl nuosavybės teisių grąžinimo į kitą kadastro vietovę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo SB ,,Pavasaris-3“ atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu (I t., b. l. 82–85).

SB ,,Pavasaris-3“ paaiškino, kad 1981 m. ir 1988 m. sodininkų bendrijai buvo priskirta 50,6 ha teritorija. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. A27-713 patvirtino SB ,,Pavasaris-3“ žemės sklypo ribas pagal suteiktą 50,6 ha plotą. Tačiau priskirtoje bendrojo naudojimo teritorijoje yra įregistruoti du privačios žemės sklypai, taip pat žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui, kurių vienas –pareiškėjo. Sodininkų bendrijai priskirta žemė negali būti privatizuojama ar į ją atkuriamos nuosavybės teisės, todėl 2014 m. rugpjūčio 20 d. buvo kreiptasi su skundu į NŽT dėl sodininkų bendrijos žemėje neteisėtai suformuotų žemės sklypų. NŽT 2014 m. rugsėjo 24 d. pavedimu Nr. 1PAV-(1.8)-572 sustabdė vykdomus darbus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu arba suprojektuotų asmeninio ūkio žemės sklypų pirkimu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo E. J. skundą atmetė (II t., b. l. 21–26).

Teismas nustatė, kad pareiškėjo vardu 2000 m. vasario 2 d. buvo parengta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 55/3477, pagal kurią pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,50 ha buvusio savininko turėtos žemės, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjas šią išvadą 2002 m. kovo 28 d. pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui. Išvados pagrindu Vilniaus rajono, Riešės seniūnijos, Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (toliau – ir Pikeliškių KVŽRŽ projektas), patvirtintame NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-5035, pareiškėjui suprojektuoti keli žemės sklypai, tarp jų žemės sklypas, dėl kurio vyksta ginčas – 0,72 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas, žemės reformos žemėtvarkos projekto plane pažymėtas Nr. 1915-3.

NŽT, 2014 m. rugpjūčio 20 d. gavusi SB „Pavasaris-3“ prašymą dėl galbūt neleistinai suformuotų žemės sklypų, esančių sodininkų bendrijoje, Bratoniškių k., Vilniaus r., 2014 m. rugsėjo 24 d. pavedė NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjui nedelsiant sustabdyti visus teritorijoje, esančioje tarp Neries upės ir SB „Pavasaris-3“ mėgėjų sodų žemės sklypų, vykdomus darbus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu perduodant lygiaverčius žemės sklypus neatlygintinai arba suprojektuotų asmeninio ūkio žemės sklypų pirkimu. NŽT 2014 m. spalio 20 d. atsakyme Nr. 1SS-(8.5)-2645 SB „Pavasaris-3“ nurodė, kad ginčo teritorija į laisvą žemės fondą buvo įtraukta pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes ji priklauso sodininkų bendrijai.

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovė 2015 m. kovo 5 d. kreipėsi į NŽT, prašydama atnaujinti žemės sklypų formavimą teritorijoje, esančioje tarp SB „Pavasaris-3“ ir Neries upės, kadangi Vilniaus apygardos prokuratūra atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones. NŽT 2015 m. kovo 27 d. raštu Nr. 1SS-672-(7.5.) netenkino šio prašymo, kadangi Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro nutarimas nepaneigė nustatyto pažeidimo, kad sodininkų bendrijai skirta teritorija laisvos žemės fondui priskirta pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas.

NŽT Žemės administravimo departamentas 2015 m. balandžio 24 d. raštu Nr. TR-6372-(5.34) pavedė NŽT Vilniaus rajono skyriui tikslinti 1999 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 381-41 patvirtinto Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Pikeliškių kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planą(toliau – ir 1999 m. VINŽ planas), įtraukiant ginčo teritoriją į valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plotus, taip pat tikslinti žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendinius, išbraukiant ginčo teritorijoje suprojektuotus žemės sklypus.

Šioje byloje kilo ginčas dėl NŽT sprendimo sustabdyti darbus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu perduodant pareiškėjui lygiavertį žemės sklypą, žemės reformos žemėtvarkos projekto plane pažymėtą Nr. 1915-3, ir NŽT sprendimo neatnaujinti šių darbų pagrįstumo ir teisėtumo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad iš bylos faktinių aplinkybių ir NŽT 2014 m. rugsėjo 24 d. pavedimo Nr. 1PAV-(1.8)-572 bei 2015 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 1SS-672-(7.5.) matyti, jog skundžiami NŽT sprendimai priimti remiantis tuo, kad ginčo žemės sklypas laisvos žemės fondui priskirtas pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas, nes tai SB „Pavasaris-3“ skirta teritorija (bendro naudojimo žemė).

Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas numato, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka), 105 punktas nustato detalią tvarką, kurios laikomasi perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 28 punkte numatyta, kad piliečiams perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai žemės sklypai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje pagal Žemės reformos įstatyme nustatytą žemės įsigijimo eilę. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 50 punktas numato, kad perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai miško sklypai ir vandens telkiniai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje, laikantis Žemės reformos 10 straipsnyje nustatytos miško ir vandens telkinių įsigijimo eilės; šie sklypai perduodami pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Detalią tvarką, kaip rengiami žemės reformos žemėtvarkos projektai, nustato Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodika, patvirtinta Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (toliau – ir Metodika). Iš Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje, Metodikoje įtvirtintų nuostatų spręstina, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą, kuris pagal priimtą išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Metodikoje nustatyta tvarka projektuojamas žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu laisvos žemės fondo žemėje. Laisvos žemės fondo žemei nepriskiriama žemė, įtraukta į žemėtvarkos skyrių pateiktus valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planus, t. y. neprivatizuojama pagal Žemės reformos įstatymo 13 ir 14 straipsnius žemė, miško sklypai ir vandens telkiniai bei valstybės išperkami pagal Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsnius žemės, miško ir vandens telkinių plotai.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar ginčo žemė patvirtintame žemės reformos žemėtvarkos projekte pagrįstai priskiriama laisvos žemės fondui, t. y. nepriskiriama valstybės išperkamai.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji užimta sodininkų bendrijų sodų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Atkūrimo įstatyme nėra detalizuojama, kokia būtent žemė laikytina užimta sodininkų bendrijų sodų, taip pat nėra nurodyta, kokiuose dokumentuose nustatomi tokios žemės plotai ir ribos. Todėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatyme (toliau – ir Sodininkų bendrijų įstatymas) pateiktus apibrėžimus ir šio įstatymo nuostatas, susijusias su minėtų sodų teritorijos tvarkymu (pvz., 2004 m. rugsėjo 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-722-04, 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1295/2009, 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1734/2012).

Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis numato, kad mėgėjų sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjų sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą žemės valdos projektą ar teritorijų planavimo dokumentą.

Teismas nustatė, kad 1981 m. spalio 30 d. valstybiniu aktu Vilniaus rajono vykdomajam komitetui buvo suteikta neterminuotai ir neatlygintinai naudotis 49,9 ha žemės, kurios ribos nurodytos žemės naudojimo plane, darbininkų ir tarnautojų kolektyviniam sodui steigti, žemės skyrimo projekto brėžinyje. Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 312 Vilniaus rajoninės tarpūkinės statybos tresto aikštelės SB „Pavasaris“ kolektyvinio sodo teritorijai praplėsti nuolatiniam naudojimui buvo suteiktas 0,7 ha žemės sklypas. Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui 1992 m. sausio 27 d. potvarkiu Nr. 86p perregistravo sodininkų bendriją „Pavasaris-3“, nurodydamas, kad ji yra 50,6 ha ploto. Byloje iš esmės nekyla ginčo dėl aplinkybės, kad žemės sklypas, žemės reformos žemėtvarkos projekto plane pažymėtas Nr. 1915-3, patenka į minėtais teisės aktais SB „Pavasaris-3“ priskirtą teritoriją. Ši aplinkybė matoma ir iš byloje esančios planinės medžiagos.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius SB „Pavasaris-3“ 2005 m. balandžio 4 d. išdavė leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą Nr. 41-L148, siekiant suformuoti bendro naudojimo ir kitus žemės sklypus. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. A27-713 patvirtino SB „Pavasaris-3“ žemės sklypo ribas ir 39,9365 ha žemės plotą pagal sodininkų bendrijai suteiktą 50,6000 ha žemės plotą ir atliktus geodezinius matavimus, taip pat nurodė bendro naudojimo teritoriją formuoti tik visuomenės poreikiams, neskaidant į mažesnius sklypus. Pagal projekto rengėjo UAB „Geodezininkų biuras“ parengtą žemės sklypo schemą ginčo sklypas patenka į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintą sodininkų bendrijai priskirtą bendro naudojimo žemę, kuri gali būti formuojama tik visuomenės poreikiams.

Esant išdėstytoms faktinėms aplinkybėms teismas nusprendė, kad ginčo teritorija Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme laikytina valstybės išperkama, nes ji teisės aktais buvo skirta mėgėjų sodininkystei plėtoti (kolektyviniam sodui steigti) ir pagal patvirtintus planavimo dokumentus yra SB „Pavasaris-3“ bendrojo naudojimo žemės užimta teritorija. Todėl teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjo skundžiamais sprendimais NŽT pagrįstai konstatavo Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą žemės reformos žemėtvarkos projekte suformavus žemės sklypą Nr. 1915-3.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos negali būti vertinamos kaip visais atvejais nenumatančios galimybės nuosavybės teisių atkūrimo procese spręsti, ar žemei, formaliai priskirtai sodininkų bendrijos teritorijai, yra visuomeninis poreikis ar tokio poreikio nėra. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai suinteresuoti asmenys objektyviai neturėjo galimybės ginčyti tam tikros teritorijos priskyrimo sodininkų bendrijai pagrįstumo ir (arba) nėra žemėtvarkos projekto ar kito teritorijų planavimo dokumento, pagal kurį sodų bendrijos teritorija buvo suformuota. Vadinasi, tam tikrais atvejais nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu kilus ginčui dėl atsisakymo grąžinti žemę natūra turėtoje vietoje, kai toks atsisakymas yra motyvuojamas tuo, kad žemė yra užimta sodininkų bendrijų sodų, turi būti vertinamos faktinės aplinkybės, reikšmingos nustatant, ar konkrečiu atveju realiai yra visuomenės ar jos dalies (šiuo atveju – sodininkų bendrijos narių, sodininkų ar kitų asmenų, įsigijusių bendrijos teritorijoje sodo sklypus) poreikis tokiai žemei. <...> sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, visais atvejais turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės (tam tikros jos dalies) interesų (pvz., 2012 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2924/2012, Administracinė jurisprudencija. 2012, 24, p. 187–206).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į ginčo žemės sklypą nesiekia atkurti nuosavybės teisių natūra. Žemės sklypas žemėtvarkos projekte pareiškėjui suformuotas remiantis 2000 m. vasario 2 d. išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 55/3477. Taigi pareiškėjui nuosavybės teisės atkuriamos Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytu būdu, atlyginant už turėtą žemę lygiaverčio žemės ploto perdavimu. Pagal Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir Metodikos nuostatas žemės sklypas atlyginant už turėtą žemę lygiaverčio žemės ploto perdavimu, skirtingai nuo nuosavybės teisių atkūrimo natūra, nustatyta tvarka gali būti formuojamas bet kurioje kitoje laisvos žemės fondo žemėje, o ne tik konkrečiai apibrėžtame žemės sklype, dėl kurio vyksta ginčas. Todėl teismas konstatavo, kad šiuo atveju negalima pripažinti, jog pareiškėjas, nebūdamas pretendentu atkurti ginčo žemės sklypą natūra, galėtų ginčyti aplinkybes dėl sodininkų bendrijos narių, sodininkų ar kitų asmenų, įsigijusių bendrijos teritorijoje sodo sklypus poreikio ginčo žemei. Šiuo atveju svarbu, kad pareiškėjas turėjo galimybę ginčyti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. A27-713 patvirtintas SB „Pavasaris-3“ žemės sklypo ribas ir plotą, tačiau šis įsakymas yra nenuginčytas ir yra galiojantis, todėl juo būtina vadovautis. Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį sodininkų bendrijos turi teisę nuomoti arba išsipirkti iš valstybės mėgėjų sodo teritorijoje esančią bendrojo naudojimo žemę. Teismas nustatė, kad SB „Pavasaris-3“ 2014 m. rugpjūčio 14 d. prašymu sodininkų bendrijos nariai yra nusprendę išsipirkti iš valstybės ginčo teritoriją, 2014 m. rugsėjo 5 d. NŽT Vilniaus rajono skyriui yra pateiktas prašymas organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. Todėl ginčo žemės sklypo suprojektavimas žemėtvarkos projekte pažeidžia SB „Pavasaris-3“ teises nuomoti ir pirkti iš valstybės jai priskirtą bendro naudojimo teritoriją, šią teritoriją naudoti sodininkų bendrijos interesais. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo teisė į nuosavybės teisių atkūrimą galės būti įgyvendinta jam suprojektuojant kitą lygiavertį turėtajam žemės sklypą, į tai, kad ginčo žemė nenuginčytų ir galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka priskirta sodininkų bendrijai, pripažino, kad šiuo atveju teisingą pusiausvyrą tarp pareiškėjo ir sodininkų viešųjų interesų užtikrintų ginčo žemės palikimas tolesniam sodininkų bendrijos naudojimui.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3690-331/2008. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo patikslintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63- 1014/2009 ir bylos dalis buvo nutraukta dėl praleisto skundo padavimo termino. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties turinio negalima spręsti, kad pareiškėjo nurodytoje byloje buvo vertinamas sodininkų bendrijos žemės priskyrimo laisvai žemei teisėtumas iš esmės, nes byloje buvo apsiribota konstatavimu, jog pareiškėjas praleido terminą ginčyti tiek sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tiek žemės reformos žemėtvarkos projektą patvirtinusį administracinį aktą.

Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalis draudžia nustatytų įstatymų pažeidimų šalinimą administracine tvarka tik tuo atveju, jeigu jau yra priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir jeigu dėl to kyla ginčų. Teismo įsitikinimu, kadangi nėra priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į ginčo žemės sklypą, nustatytas Atkūrimo įstatymo pažeidimas privalo būti šalinamas administracine tvarka. Tuo tikslu NŽT pagrįstai sustabdė patvirtintų žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendinių vykdymą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 35 str. 2 d.) ir pagrįstai pavedė NŽT Vilniaus rajono skyriui tikslinti 1999 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 381-41 patvirtinto Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Pikeliškių kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planą, įtraukiant ginčo teritoriją į valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plotus, taip pat tikslinti žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendinius, išbraukiant ginčo teritorijoje suprojektuotus žemės sklypus. Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. vasario 3 d. nutarimas, kuriuo atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, grindžiamas be kita ko tuo, kad NŽT ėmėsi priemonių, jog nebūtų pažeidžiami įstatymų reikalavimai ateityje, taigi šis nutarimas nesudarė pagrindo NŽT atnaujinti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vykdymą į ginčo žemės sklypą.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus teismas priėjo prie išvadų, kad NŽT sprendimas sustabdyti darbus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu perduodant pareiškėjui lygiavertį žemės sklypą, žemės reformos žemėtvarkos projekto plane pažymėtą Nr. 1915-3, ir NŽT sprendimas neatnaujinti šių darbų, yra pagrįsti ir teisėti, priimti siekiant pašalinti nustatytą Atkūrimo įstatymo pažeidimą, todėl jų naikinti nėra pagrindo, atitinkamai nėra pagrindo įpareigoti atsakovą užbaigti nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui į suprojektuotą žemės sklypą Nr. 1915-3 ir priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į šį sklypą atkūrimo.

III.

Pareiškėjas E. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti (II t., b. l. 29–39).

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neįvertinus ir neišnagrinėjus visų bylai svarbių aplinkybių, yra neobjektyvus, priimtas neįsigilinus į esminius pareiškėjo skundo motyvus ir įrodymus, nesilaikant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose.Apelianto nuomone, spręsdamas šį ginčą, pirmosios instancijos teismas turėjo remtis prejudiciniu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3690-331/2008 bei atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2924/2012 išdėstytus išaiškinimus. SB „Pavasaris-3“ nepateikė į bylą sodo generalinio plano, iš kurio būtų galima spręsti apie trečiajam suinteresuotam asmeniui priskirto žemės sklypo ribas. Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovas nesikreipė į teismą dėl NŽT viršininko 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 48VJ-(14.48.2) patvirtinto Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Pikeliškių KVŽRŽ projekto panaikinimo, todėl ginčo atveju turėjo būti pripažinta, kad pareiškėjui sklypas suprojektuotas vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių atkūrimą į kaimo vietovėse esančią žemę, teisėtai.Pareiškėjui suprojektuotas 0,72 ha žemės sklypas Bratoniškių kaime yra miškų ūkio paskirties, o sodo bendrijos žemės sklypas gali būti tik žemės ūkio paskirties. Nepakeitus naudojimo pobūdžio, apie 10 ha teritorija kaip bendro naudojimo žemė sodininkų bendrijai negalėjo būti priskirta, o pertvarkymo projektas – neturėjo būti patvirtintas.Nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo teritorija nuosavybės, nuomos ar panaudos teise priklauso SB „Pavasaris-3“. Vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi tuo atveju, jei nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo naudotis neatlygintinai priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti ar jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas padalinio vadovas, o jei dėl to kyla ginčų – jis gali būti panaikintas tik teismo tvarka.Teismo sprendime yra esminių netikslumu, turėjusių įtakos jo teisėtumui.Teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje (6 lape) nurodė tai, ko nebuvo pareiškėjo skundžiamame NŽT direktoriaus 2014 m. rugsėjo 24 d. pavedime nebuvo, esą „NŽT pavedė Vilniaus rajono skyriui tikslinti 1999 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 381-41 neprivatizuojamos žemės plotus, taip pat tikslinti žemėtvarkos reformos projekto sprendinius, išbraukiant ginčo teritorijoje suprojektuotus sklypus“. Be to, teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad atsakovas turėjo teisę stabdyti pradėtą nuosavybės teisių atkūrimo procesą po to, kai buvo patvirtinęs Pikeliškių KVŽRŽ projektą. Apelianto nuomone, tai prieštarauja Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 daliai.

Atsiliepimas

Atsakovas NŽT atsiliepime nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jo netenkinti (b. l. 46–51).

Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu,pažymi, kad SB „Pavasaris-3“ skirta ginčo teritorija į LVŽ fondą buvo įtraukta pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Nors SB „Pavasaris-3“ iki šiol nėra sudariusi nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarties dėl ginčo teritorijos išsipirkimo ar nuomos su valstybinės žemės patikėtiniu – NŽT, tai neleidžia konstatuoti, kad minėta teritorija nepatenka į SB „Pavasaris-3“ teritoriją, nes pagal Sodininkų bendrijų įstatymo (redakcija nuo 2015 m. liepos 31 d.) 2 straipsnio 3 dalį, mėgėjų sodo teritorija pripažįstama teisės aktu, kaip ir pirmiau minėtais teisės aktais, sodininkų bendrijai skirta teritorija. Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje sodininkų bendrijoms įtvirtinta galimybė nuomoti ar išsipirkti iš valstybės bendrojo naudojimo žemę, t. y. sodininkų; bendrijos, kaip juridiniai asmenys, gali įsigyti nuosavybėn ar laikinai valdyti ir naudotis vien savo dispozicijon šiems skirtą bendrojo naudojimo žemę. Teisės aktuose nėra nustatytas terminas iki kada sodininkų bendrijos turi teisę pasinaudoti minėta galimybe. Atsakovas akcentavo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-3690-331/2008 nėra pasisakyta apie SB „Pavasaris-3“ teritorijų planavimo dokumentus ir bendro naudojimo teritorijos naudojimo teisėtumą. Be to, nepagrįsti apelianto argumentai, kad ginčo sklypas negali būti SB „Pavasaris-3“ bendro naudojimo teritorija, nes ten yra miškas, kadangi pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso sodininkų bendromis lėšomis ar bendromis sutelktomis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai: bendrojo naudojimo žemė su bendrojo naudojimo pastatais ir įrenginiais (tvoros, vartai, poilsio aikštelės, pliažai, miškai, vandens telkiniai ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė, siekdamas, kad būtų panaikintas NŽT direktoriaus 2014 m. rugsėjo 24 d. pavedimas Nr. 1PAV-(1.8)-572 Vilniaus rajono skyriaus vedėjui sustabdyti sodininkų bendrijos ,,Pavasaris-3“ teritorijoje, esančioje tarp Neries upės ir SB „Pavasaris-3“ mėgėjų sodų žemės sklypų, vykdomus darbus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu perduodant lygiaverčius žemės sklypus neatlygintinai arba suprojektuotų asmeninio ūkio žemės sklypų pirkimu, ta apimtimi, kuria rengiant Pikeliškių KVŽRŽ projektą, patvirtintą NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-5035, E. J. (VIII eiliškumo grupės pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį pretendentui) buvo suprojektuotas lygiavertis žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui, t.y. 0,72 ha sklypas šio Projekto plane pažymėtas Nr. 1915-3. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti NŽT 2015 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 1SS-672-(7.5.), kuriuo NŽT nepatenkino pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymo atnaujinti žemės sklypų ginčo teritorijoje projektavimą ir įpareigoti atsakovą užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo į šį žemės sklypą procedūrą priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises į šį žemės sklypą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių arba jas vertino netinkami, buvo neobjektyvus, neatsižvelgė į prejudicinę reikšmę šioje byloje turintį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.I-3690-331/2008 bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose.

Pagal EŽTT jurisprudenciją apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 GarciaRuiz v. Spain). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir motyvais, kuriais teismas pagrindė savo išvadas, kad naikinti pareiškėjo skundžiamus aktus ir įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendime aptartais aspektais iš naujo išsamiai nepasisako, o tik akcentuoja tas aplinkybes dėl kurių būtina pasisakyti papildomai ir atsakant į pareiškėjo apeliacinio skundo esminius argumentus.

Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str.2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.). Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.).Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad priešingai nė teigiama apeliaciniame skunde, teismas nustatė bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.6 d.), sprendime pateikė išsamią ir aiškią teismo posėdyje ištirtų įrodymų (rašytinių įrodymų, bylos proceso dalyvių paaiškinimų) visumos analizę,išsprendė visus pareiškėjo patikslintame skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus reikalavimus, teismo išvadas aiškiai ir motyvuotai pagrindė ištirtų įrodymų visumos analize ir teisės normomis (ABTĮ 86 str.2 d., 87 str.4 d.). Nesutikti su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimų ir padarytomis išvadomis teisėjų kolegija nenustatė pagrindo. Tai, kad bylos proceso dalyvis (šiuo atveju pareiškėjas ) nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas išvadoms, kad teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas E. J. yra asmuo, kuriam pagal Atkūrimo įstatymą turi būti atkurtos nuosavybės teisės į 5,50 ha valstybės išperkamos žemės. Šią pareiškėjo teisę patvirtina Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. vasario 2 d. išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 55/3477, kurią pareiškėjas 2002 m. kovo 28 d. pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui. Atsakovas šios pareiškėjo teisės neginčija ir yra suformavęs 5 lygiaverčius žemės sklypus. Ginčas kilęs tik dėl vieno iš suformuotų žemės sklypų (Nr.1915-3), kadangi atsakovas išsiaiškino, jog suklydo ir šį sklypą perdavimui nuosavybėn neatlygintinai suformavo neteisėtai, t.y. žemėje, kuri priskirtina valstybės išperkamai žemei (Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 16 straipsnis), tačiau 1999 m. VINŽ plane nepagrįstai nebuvo įtraukta į valstybės išperkamą žemę ir formuojant pareiškėjui žemės sklypą buvo nepagrįstai traktuojama kaip laisva valstybinės žemė, kurioje gali būti formuojamas lygiavertis žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui (perdavimui neatlygintinai nuosavybėn).

Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktą žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji užimta sodininkų bendrijų sodų. Pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą vienas iš valstybės taikomų atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius būdų – perdavimas lygiaverčio žemės, miško ar vandens telkinio ploto.

Byloje yra duomenys apie tai, kad remiantis Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. vasario 2 d. išvada Nr. 55/3477, vykdant Pikeliškių KVŽRŽ projekto tęstinumą, paskelbtą VAVA 2006 m. spalio 20 d. įsakymu Nr.2.3-10198-41, pareiškėjas VAVA 2007 m. sausio 10 d. įsakymu Nr.2.3-42-41 buvo įtrauktas į Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje numatytą VIII eilės pretendentų grupę lygiaverčiam žemės sklypui gauti. Pagal VAVA 2006 m. spalio 20 d. įsakymą Nr.2.3-10198-41 šiame Pikeliškių KVŽRŽ projekto papildymo etape, be kita ko, buvo numatyta atlikti Pikeliškių KVŽRŽ projekto papildymo darbus dviejuose Bratoniškių kaimo sklypuose,plane pažymėtuose Nr.67 (5,4 ha) ir Nr.68 (4,25 ha) kaip laisvos valstybinės žemės fondo žemėje (toliau – ir LVŽ fondas).Šių sklypų plotai vėlesniais administraciniais aktais buvo koreguojami. Pagal NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 13 d. įsakymo Nr.48VĮ-(14.48.2)-1936 1 priedą sklypo Nr.67 plotas - 5,96 ha. Pikeliškių KVŽRŽ projekto tęstinumo VIII eiliškumo grupės pretendentų susirinkimo 2011 m. liepos 13 d. protokole ir VIII eiliškumo grupės pretendentų žiniaraštyje (Metodikos 5 priede) užfiksuota, kad pretendentas E. J. pasirinko LVŽ fondo sklypo Nr.67 dalį (jame suprojektuotą sklypą Nr.1915-3, kurio plotas 0,72 ha).Minėtas Pikeliškių KVŽRŽ projektas ir jame suformuoti žemės sklypai, taip pat piliečių, kuriems suformuoti žemės sklypai, sąrašai buvo patvirtinti NŽT Vilniau rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2)-5035 1 ir 2 punktais, tarp jų ir ginčui aktualus žemės sklypas Nr.1915-3. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 30 d. įsakymu Nr.48VĮ-(14.48.2)-301 buvo patvirtintas 2014 m. I-II ketvirčiais ženklintinų sklypų sąrašas, tarp jų E. J. suprojektuoto sklypo Nr.1915-3. Šie darbai nebuvo atlikti, nes Nacionalinė žemės tarnyba, nagrinėdama SB „Pavasaris-3“ skundą ir prašymą leisti išsipirkti atitinkamais teisės aktais priskirtos sodininkų bendrijai teritorijos bendrojo naudojimo žemę, išanalizavusi žemės skyrimo sodininkų bendrijai tekstinę ir grafinę medžiagą (planus) nustatė, kad LVŽ fondui nepagrįstai buvo priskirta SB „Pavasaris-3“ teritorijos dalis (Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas) ir joje negalėjo būti projektuojami žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui. Paaiškėjus šiai aplinkybei, NŽT direktorius pareiškėjo skundžiamu 2014 m. rugsėjo 24 d. pavedimu Nr.1PAV-(1.8)-572 pavedė Vilniaus rajono skyriaus vedėjui nedelsiant sustabdyti visus teritorijoje, esančioje tarp Neries upės ir SB „Pavasaris-3“ mėgėjų sodų žemės sklypų, vykdomus darbus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu perduodant lygiaverčius žemės sklypus neatlygintinai arba suprojektuotų asmeninio ūkio žemės sklypų pirkimu. Vilniaus rajono skyriaus vedėja 2014 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr.48SD-(14.48.7)-10861 nurodė Pikeliškių KVŽRŽ projekto rengėjui sustabdyti žemės sklypų ženklinimo darbus minėtoje teritorijoje.

Apeliantas teisingai pastebėjo, kad jo skundžiamu NŽT direktoriaus 2014 m. rugsėjo 24 d. pavedimu Nr.1PAV-(1.8)-572 Vilniaus rajono skyriui nebuvo pavesta patikslinti VINŽ planą. Koks šio pavedimo turinys pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė teisingai.Teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad Nacionalinė žemės tarnyba dėl ginčui aktualios teritorijos Vilniaus rajono skyriui davė du pavedimus, t.y. pareiškėjo skundžiamą NŽT direktoriaus 2014 m. rugsėjo 24 d. pavedimą Nr.1PAV-(1.8)-572 (I t., b.l.89) ir NŽT Žemės administravimo departamento direktorės 2015 m. balandžio 24 d. rašte Nr.TR-6372-(5.34) išdėstytą pavedimą (I t., b.l. 104-105). Iš NŽT direktoriaus 2014 m. rugsėjo 24 d. pavedimo Nr.1PAV-(1.8)-572 įžanginės dalies ir iš NŽT Žemės administravimo departamento 2015 m. balandžio 24 d. pavedimo Nr.TR-6372-(5.34) turinio matyti, kad šie pavedimai Vilniaus rajono skyriui buvo parengti atsakant į NŽT 2014 m. rugpjūčio 20 d. gautą SB „Pavasaris -3“ pirmininkės 2014 m. rugpjūčio 14 d. skundą, kuriame šios bendrijos pirmininkė nurodė aplinkybes, kurių pagrindu ji mano, jog galimai vyksta neteisėtas žemės sklypų formavimas SB „Pavasaris -3“ priskirtoje teritorijoje, ir pateikė prašymus informuoti apie faktinę padėtį, sustabdyti atliekamus ar ketinamus atlikti projektavimo darbus ir leisti SB išsipirkti bendrojo naudojimo valstybinę žemę. Pirmuoju pavedimu (pareiškėjo skundžiamu NŽT direktoriaus 2014 m. rugsėjo 24 d. pavedimas Nr.1PAV-(1.8)-572) buvo pavesta Vilniaus rajono skyriaus vedėjui nedelsiant sustabdyti visus teritorijoje, esančioje tarp Neries upės ir SB „Pavasaris-3“ mėgėjų sodų žemės sklypų, vykdomus darbus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu perduodant lygiaverčius žemės sklypus neatlygintinai arba suprojektuotų asmeninio ūkio žemės sklypų pirkimu. Antruoju pavedimu (NŽT Žemės administravimo departamento 2015 m. balandžio 24 d. raštas Nr.TR-6372-(5.34), kuriame pateikta žemės suteikimo SB „Pavasaris-3“ archyvinių duomenų, 1999 m. VINŽ plano bei 2013 m. gruodžio NŽT Vilniau rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-5035 patvirtinto Pikeliškių KVŽRŽ projekto, kurio sprendiniai apima dalį SB “Pavasaris-3“ teritorijos, analizė, Vilniaus rajono skyriui buvo pavesta tikslinti 1999 m. VINŽ plano sprendinius įtraukiant ginčo teritoriją iš valstybės išperkamą ir neprivatizuojamą žemę, nes ginčo teritorija į LVŽ fondą buvo įtraukta pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Aptariamu pavedimu NŽT Žemės administravimo departamentas taip pat įpareigojo Vilniaus rajono skyrių tikslinti Pikeliškių KVŽRŽ projekto sprendinius išbraukiant ginčo teritorijoje suprojektuotus žemės sklypus, dėl kurių nėra priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises, apie reformos sprendinių tikslinimą informuojant asmenis, kuriems buvo numatyta ginčo teritorijoje atkurti nuosavybės teises, apie priimtus sprendimus informuoti NŽT Žemės administravimo departamentą. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą ir priimant 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą NŽT Žemės administravimo departamento 2015 m. balandžio 24 d. pavedimas Nr.TR-6372-(5.34) buvo įvykdytas. Apelianto nurodytoje pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje (6 lape) apie minėtus NŽT pavedimus kalbama apibendrintai aptariant jų esmę, t.y. nenurodant šių pavedimų datų ir numerių, tačiau šie pavedimai yra išsamiai aptarti kitoje teismo sprendimo dalyje (3 lape). Apelianto teiginys esą teismo sprendime yra esminis netikslumas (teismas sprendime nurodė tai, ko nėra NŽT direktoriaus 2014 m. rugsėjo 24 d. pavedime Nr.1PAV-(1.8)-572) nepagrįstas, nes apeliantas cituoja teismo sprendimo vieno sakinio atitinkamą dalį (ištrauką), atsiedamas citatą nuo teismo sprendimo kaip vientiso dokumento ir nuo cituojamo sakinio konteksto.

Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį mėgėjiško sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjiško sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą. Atsižvelgiant į tai, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punkte nurodant kokia žemė yra valstybės išperkama, vartojama sąvoka „sodininkų bendrijų sodai“ (įstatymų leidėjas Atkūrimo įstatymu nenustatė, kad valstybės išperkama yra tik ta žemė, kuri užimta sodininkų bendrijų sodų sklypų), teismų praktikoje aiškinama, kad į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punkto sąvoką „sodininkų bendrijų sodai“ patenka visa sodininkų bendrijų sodams priskirta teritorija, t. y. visa teritorija, kuri pagal Sodininkų bendrijų įstatymą priskiriama „mėgėjiško sodo teritorijos“ sąvokai (žr., pvz. LVAT 2010 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-1295/2009, 2004 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-722/2004, kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su atsakovu, kad rengiant Pikeliškių KVŽRŽ projekto papildymą, pareiškėjui suformuotas perdavimui neatlygintinai nuosavybėn 0,72 ha ploto žemės sklypas Nr.1915-3 yra SB „Pavasaris-3“ teritorijoje, kuria ši sodininkų bendrija įgijo teise naudotis neterminuotai teismo sprendime aptartų 1981 m. (49,9 ha) ir 1988 m. (0,7 ha) teisės aktų pagrindu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. gegužės 21 d. nutarimu Nr.205„Dėl Sodininkų bendrijos laikinųjų pavyzdinių įstatų patvirtinimo“ pripažino netekusiais galios teisės aktus, kurie iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo reglamentavo kolektyvinę sodininkystę. Šio Vyriausybės nutarimo 3 punktu miestų ir rajonų valdyboms, be kita ko, buvo pavesta sodininkų bendrijų valdybų teikimu įregistruoti esamų sodininkų bendrijų (pagal jų teritorinę priklausomybę) įstatus, nurodant, kad neįregistravusios įstatų sodininkų bendrijos laikomos juridiniais asmenimis, savavališkai naudojančiais žemę.Vadovaudamasis šiuo Vyriausybės nutarimu, Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui 1992 m. sausio 27 d. potvarkiu Nr. 86p perregistravo sodininkų bendriją „Pavasaris-3“ ir jos įstatus, nurodydamas, kad bendrija, kurioje yra 335 sklypeliai, yra 50,6 ha plote. Sugretinus suteikto kolektyvinei sodininkystei žemės sklypo projekto brėžinį ir žemės naudojimo planą (I t., b.l.176,127) su NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-5035 patvirtinto Pikeliškių KVŽRŽ projekto grafine dalimi (I t., b.l.154) nekyla abejonių dėl to, kad NŽT Vilniaus skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr.48VĮ-(14.48.2)-1936 patvirtintas žemės sklypas Nr.1915-3 yra 49,90 ha žemės plote, kuris kolektyvinei sodininkystei buvo suteiktas 1981 m. spalio 30 d. valstybiniu aktu, toje teritorijos dalyje, kuri nesuskirstyta į sodininkų valdomus sodo sklypus, ir Sodininkų bendrijų įstatymo prasme gali būti traktuojama kaip mėgėjiško sodo teritorijos bendrojo naudojimo žemė. Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo teritorijoje, be kita ko, gali būti ir miško sklypai.

Minėta, kad pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį mėgėjiško sodo teritoriją sudaro mėgėjiškų sodų sklypai ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei. Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnį bendrojo naudojimo žemę sodininkų bendrijos gali nuomoti ar išsipirkti iš valstybės. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo SB „Pavasaris-3“ 2005 m. balandžio 4 d. gavo Vilniaus apskrities viršininko leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą tikslu suformuoti bendro naudojimo ir kitus žemės sklypus. Byloje yra duomenys apie tai, kad UAB „Geodezininkų biuras“ pagal šį leidimą 2006 m. lapkričio mėnesį parengė sklypo planą. Vilniaus rajono savivaldybės administracija, apsvarsčiusi projekto rengėjo UAB „Geodezininkų biuras“ pateiktus dokumentus, 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr.A27-713 patvirtino SB „Pavasaris-3“ žemės sklypo ribas ir 39,9365 ha žemės plotą pagal sodininkų bendrijai suteiktą 50,6000 ha žemės plotą ir atliktus geodezinius matavimus (1 punktas), nurodydama bendro naudojimo teritoriją formuoti tik visuomenės poreikiams, neskaidant į mažesnius sklypus (2 punktas) ir įpareigodama SB „Pavasaris-3“ su Vilniaus rajono savivaldybės pateiktais dokumentais kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypo ribų patikslinimo (3 punktas).Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2010 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr.A27-713 2 ir 3 punktai buvo įvykdyti iki Pikeliškių KVŽRŽ projekto patvirtinimo (2013 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2)-5035), tačiau tai savaime nereiškia, kad rengiant Pikeliškių KVŽRŽ projektą žemė, kurioje pareiškėjui buvo suformuotas žemės sklypas Nr.1915-3, buvo laisvo valstybinio fondo žemė, kurioje galėjo būti formuojamas lygiavertis žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui. Pirmosios instancijos teismas byloje pagrįstai nustatė, kad pagal Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorės 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr.A27-713 patvirtintą SB „Pavasaris-3“ žemės sklypo planą ginčo sklypas patenka į šiuo administraciniu aktu patvirtintą SB „Pavasaris-3“ bendro naudojimo žemę, kuri gali būti formuojama visuomenės poreikiams.

Atsakovui priimant pareiškėjo skundžiamus aktus galiojusi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalis nustatė, kad tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Atsakovas dėl suprojektuoto rengiant Pikeliškių KVŽRŽ projektą sklypo Nr.1915-3, kurį pareiškėjas pasirinko nuosavybės teisių atkūrimui, nėra priėmęs sprendimo atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjo skundžiamas 2014 m. rugsėjo 24 d. pavedimas Nr.1PAV-(1.8)-572 yra su žemėtvarkos projektu susijęs dokumentas, o ne sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai (atitinkamai ir NŽT 2015 m. kovo 27 d. raštas Nr. 1SS-672-(7.5.). Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad priimdamas pareiškėjo skundžiamus aktus, atsakovas Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nepažeidė.

Apelianto argumentai esą teismas šioje byloje turėjo remtis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3690-331/2008, atmestini kaip nepagrįsti. Šioje byloje pareiškėjas SB „Pavasaris-3“ prašė teismo panaikinti VAVA 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr.3261-4, kuriuo buvo patvirtintas Pikeliškių KVŽRŽ projektas suprojektuojant SB „Pavasaris-3“ teritorijoje du žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui, 2006 m. spalio 20 d. įsakymo Nr.2.3-10198-41 dalį dėl Pikeliškių KVŽRŽ projekto papildymo, bei du sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo SB „Pavasaris-3“ priskirtoje žemėje (2006 m. gegužės 16 d. Nr.2.5-41-22338 ir 2006 m. rugsėjo 26 d. Nr.2.5-41-23387. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 12 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A63- 1014/2009) šią bylos dalį nutraukė nustatęs, jog pareiškėjas praleido VAVA 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr.3261-41 ir 2006 m. spalio 20 d. įsakymo Nr.2.3-10198-41 dalies bei 2006 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr.2.5-41-22338 apskundimo terminus, pasisakydamas tik praleistų terminų aspektais. Taigi apelianto nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimas nagrinėjamai bylai neturi jokios reikšmės, nes apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą pakeitė ir bylos dalį nutraukė.

Dėl apelianto nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A858-2924/2012 pažymėtina, kad nurodytos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Minėtoje byloje ginčas vyko dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra, t.y. savininko turėtoje vietoje, o nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Minėtoje nutartyje, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, buvo pažymėta, kad tam tikrais atvejais nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu kilus ginčui dėl atsisakymo grąžinti žemę natūra turėtoje vietoje, kai toks atsisakymas yra motyvuojamas tuo, kad žemė yra užimta sodininkų bendrijų sodų, turi būti vertinamos faktinės aplinkybės, reikšmingos nustatant, ar konkrečiu atveju realiai yra visuomenės ar jos dalies (šiuo atveju – sodininkų bendrijos narių, sodininkų ar kitų asmenų, įsigijusių bendrijos teritorijoje sodo sklypus) poreikis tokiai žemei.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jas išnagrinėjo išsamiai, visapusiškai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti teismo sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo(1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysRomanas Klišauskas