- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-26
- Bylos Nr.
- e2S-295-739/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-15-3-00475-2024-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Atsakovas
- V. Z.
- Ieškovas
- S. Z.
- Kategorijos
- 3.3.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Pranckienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. Z. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo S. Z. ieškinį atsakovei V. Z. dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo bei atsakovės V. Z. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmuose nagrinėjama civilinė byla, kurioje ieškovas S. Z. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti K. Z., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. Z., gim. (duomenys neskelbtini), nuolatinę gyvenamąją vietą iki joms sukaks 18 (aštuoniolika) metų su ieškovu; nustatyti atsakovės V. Z. ir nepilnamečių dukterų K. Z. ir M. Z. bendravimo tvarką.
Šalies argumentai
2. Atsakovė byloje pateikė priešieškinį ir prašo V. Z. ir S. Z. santuoką nutraukti dėl sutuoktinio S. Z. kaltės; priteisti iš S. Z. 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su V. Z.; priteisti iš S. Z. išlaikymą nepilnamečiams vaikams; nustatyti S. Z. bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais, padalyti santuokos metu įgytą turtą.
3. Ieškovas, pateikęs ieškinį, prašė nustatyti nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą ieškovu iki bus priimtas teismo sprendimas šioje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmai 2024 m. kovo 1 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – nustatė nepilnamečių vaikų K. Z. ir M. Z. laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu S. Z. jo gyvenamojoje vietoje iki teismo sprendimo priėmimo.
5. Teismas, įvertinęs ieškovo reikalavimų pobūdį, reikalavimų faktinį bei teisinį pagrindą, taip pat ieškinyje nurodytų aplinkybių visetą, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.
6. Nustatė, kad šalių dukros yra 7 ir 16 metų, ieškovas turi pastovų, vaikų poreikius tenkinantį gyvenamąjį būstą, rūpinasi dukromis. Byloje nepateikta duomenų apie atsakovės materialinę padėtį, jos darbas yra kitame mieste nei gyvenamoji vieta, tik nurodoma, kad motina prieš vaiką K. Z. naudoja psichologinį smurtą, ši mergaitė vaiko teisių apsaugos specialistėms nurodo, kad pas tėvą gyventi yra geresnės sąlygos (gyvena atskirame kambaryje) ir nereikia dalintis kambario su kita seserimi (kaip būna būnant pas motiną), vyresnioji dukra M. Z. teigia, kad artimesnis ryšys yra su tėčiu. Iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities VTAS vaiko vertinimo anketos Nr. 7VSV-378 teismas nustatė, kad ieškovas geba užtikrinti mergaitei saugią aplinką, jos teises ir geriausius interesus. Skyrius kreipėsi į policiją dėl galimo psichologinio smurto prieš nepilnametę M. Z., kurią tėvas užregistravo į psichoterapijos namus Vilniuje.
7. Teismas konstatavo, kad iš pateiktų ieškovo rašytinių duomenų abejotina, ar motina apskritai yra pajėgi iki teismo sprendimo byloje priėmimo tinkamai užtikrinti saugią nepilnamečių vaikų priežiūrą, ar yra sudarytos tinkamos sąlygos vaikams gyventi, vystytis ir pan. Teismas vertinimo, kad ieškovo pateikti duomenys sudaro pakankamą pagrindą remtis ieškovo prašyme nurodytais argumentais, jog gyvenamoji vieta, kurioje vaikai gyventų iki procesinio sprendimo byloje priėmimo, atitiktų vaikų interesus, būtų saugi jiems bei atitiktų sąlygas sveikų vaikų normaliam vystymuisi. Teismas konstatavo, kad vaikų gyvenimo sąlygos atsakovės gyvenamojoje vietoje procesinio sprendimo priėmimo metu yra joms nesaugios, nebeatitinka reikalavimų sveikų vaikų normaliam vystymuisi, tiek fizinei, tiek psichinei jų sveikatai, ir kelia grėsmę, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių iki teismo sprendimo priėmimo gali būti pažeisti šių dviejų nepilnamečių interesai.
8. Įvertinęs ieškovo ieškinyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus jas pagrindžiančius rašytinius įrodymus, tai, kad nepilnametės šiuo metu gyvena su ieškovu, teismas darė išvadą, jog, nagrinėjamu atveju, siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų teises ir interesus, tikslinga taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti dviejų nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu jo gyvenamojoje vietoje iki teismo sprendimo priėmimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Atskiruoju skundu atsakovė prašo Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. kovo 1 d. nutartį panaikinti ir ieškovo S. Z. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
9.1. Apeliantės teigimu, nutartis šališka, teismo išvados, nutartyje pripažinus, jog nėra tai patvirtinančių įrodymų, dėl mamos, kuri visą laiką iš esmės viena rūpinosi vaikais, gebėjimo jais tinkamai pasirūpinti, užtikrinti saugią aplinką, rodo teismo šališkumą ir išankstinę nuostatą atsakovės atžvilgiu.
9.2. Pasak apeliantės, teismas nurodė, kad ieškovas turi pastovų, vaikų poreikius tenkinantį gyvenamąjį būstą, tačiau šis būstas priklauso ne tik ieškovui, bet ir atsakovei lygiomis dalimis, turtas nepadalintas, atsakovė turi lygias teise gyventi šiame būste. Be to, būstas yra kaime, o abi mergaitės mokosi mieste, visą savo gyvenimą gyveno mieste, ieškovas dirbantis, tačiau teismui nekilo abejonių, kokiu būdu po pamokų nepilnametės grįš į namus kaime. Ieškovas dirba statybų versle, jo statybų objektai yra visoje Lietuvoje, todėl yra neaišku kas pasirūpins kasdien vaikais, kad jie ne tik ryte būtų nuvežti į mokyklą, bet ir po pamokų parvežti į kaimą.
9.3. Teigia, kad šiuo metu yra susidariusi situacija, kai po pamokų vaikai turi patys pasirūpinti kur jie praleis laiką, kol ieškovas galės jas parvežti į namus kaime. Pažymėtina, kad atsakovė dirba pagal grafiką, todėl ir darbo dienomis būna namuose, tačiau ieškovas dėl nepamatuotų ambicijų ir siekdamas savanaudiškų tikslų — kuo labiau įskaudinti atsakovę ir jai kerštaudamas, tuo pačiu ignoruodamas nepilnamečių vaikų interesus, pažeisdamas jų teisę bendrauti su mama, ir net teisę į saugią aplinką, draudžia dukroms bendrauti su mama.
9.4. Taip pat teigia, kad nors nebuvo pateikta duomenų apie atsakovės pajamas, bet teismui buvo žinoma, kad ji dirbanti, o atsižvelgus į aplinkybę, kad dirba ne Pasvalyje, o Panevėžyje, akivaizdu, kad tai daro dėl galimybės gauti pastovias didesnes pajamos, kurios yra apie tūkstantį eurų per mėnesį. Pažymi, jog iki šiol byloje nėra pateikta ar ieškovas gauna pastovias ir pakankamas dviem vaikams išlaikyti pajamas, tačiau teismui priimant skundžiamą nutartį, šios aplinkybės įvertintos nebuvo.
9.5. Apeliantė tvirtina, kad teismo nurodyti duomenys dėl galimo smurto vartojimo neatitinka tikrovės, nes teismas nesiėmė priemonių šių duomenų patikrinti, kad ir gaunant išvadą iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, nes Vaiko situacijos vertinimo anketoje padarytos nemotyvuotos išvados, paremtos vienos konfliktinės situacijos vertinimu. Ieškovas procesiniuose dokumentuose kelis kartus pakartoja, kad atsakovė naudoja vaikų atžvilgiu psichologinį smurtą, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikia. Ieškinyje yra teigiama, kad Vaiko situacijos vertinimo anketoje nurodyta, kad skyrius kreipėsi į Panevėžio apskrities VPK Pasvalio r. PK dėl galimo psichologinio smurto prieš nepilnametę, tačiau S. Z. nuslėpė nuo teismo informaciją, kad dar prieš mėnesį, 2024 m. vasario 5 d., Panevėžio apskrities VPK Pasvalio r. PK buvo priimtas nutarimas nutraukti administracinę teiseną dėl šio fakto, nes surinkti duomenys niekaip nepatvirtina psichologinio smurto naudojimo prieš nepilnametę fakto. Priešingai, atsakovė pateikia Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl ieškovo smurtavimo atsakovės atžvilgiu dėl mažareikšmiškumo. Pažymi, kad nors ieškovo atlikti veiksmai nėra tokie pavojingi, kad už juos būtų skiriama kriminalinė bausmė, tačiau nutarimas patvirtina aplinkybę, kad ieškovas konfliktinę situaciją linkęs spręsti silpnesnės šalies atžvilgiu vartodamas fizinę jėgą, kas kelia pagrįstas abejones, dėl teismo išvadų, jog ieškovas geba vaikams sukurti saugią aplinką, ir šias abejones dar labiau sustiprina ieškovo elgesys vaikus įtraukiant į šalių konfliktą kuris yra susijęs su skyrybų procesu.
9.6. Apeliantės teigimu, teismas akcentuoja, kad tėvas nepilnametę M. Z., užregistravo į psichoterapijos namus Vilniuje, tačiau tėvas gavęs teismo skundžiamą nutartį, piktnaudžiauja savo teisėmis ir užkirto kelią kitai dukrai dalyvauti pagal Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos sudarytą planą psichologo konsultacijose, neleisdamas atsakovei nuvesti vaiko pas psichologą pagal iš anksto sudarytą grafiką, o atvirkščiai – įtraukė dukrą į tėvų skyrybų procesą, nuteikinėja dukrą prieš motiną, pasakodamas skyrybų detales, kontroliuoja atsakovę, ją persekioja, po kelis kartus per vakarą tikrina jos gyvenamąją vietą ir apie tai informuoja mažametę dukrą, tuo sukeldamas jai stresą.
9.7. Atskirajame skunde nurodoma, kad kokie konkrečiai pateikti rašytiniai įrodymai leidžia teismui abejoti ar motina apskritai yra pajėgi iki teismo sprendimo byloje priėmimo tinkamai užtikrinti saugią nepilnamečių vaikų priežiūrą, ar yra sudarytos tinkamos sąlygos vaikams gyventi, vystytis ir pan., skundžiamoje nutartyje teismas nenurodo, todėl tokia išvada yra deklaratyvi, ji tik parodo teismo šališkumą ir išankstinį priešišką nusistatymą atsakovės atžvilgiu.
9.8. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netinkamai vadovavosi proceso normomis, visiškai nepagrįstai nepasinaudojo įstatymo numatyta galimybe surinkti papildomus, sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, sprendimą priėmė šališkai, su išankstine nuostata atsakovės atžvilgiu vertindamas ieškovo pateiktus duomenis surinktus paties ieškovo iniciatyva dėl vieno konflikto, kuris neatspindi realios situacijos ir to, kuris iš tėvų geriau žino supranta ir geba užtikrinti šalių nepilnamečių vaikų interesus.
10. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
10.1. Ieškovas pažymi, kad jis visada nuveža nepilnametes dukras į mokyklą ir jas po pamokų paima, jeigu dėl darbo reikalų jis būtų išvykęs dukros į mokyklą gali nuvykti ir grįžti mokykliniu autobusu, be to jos gali nueiti į butą, kuris priklauso tiek atsakovei tiek ieškovui ir ten pabūti, kol bus parvežtos į ieškovo S. Z. namus. Nors atsakovė V. Z. teigia, kad ieškovas S. Z. negali tinkamai pasirūpinti vaikais dėl darbo pobūdžio, tačiau sąmoningai skunde nenurodė, kad jos darbo grafikas yra dar nepalankesnis tinkamai pasirūpinti dukromis, nes ji Panevėžio mieste pirmadienį dirba nuo 7.20-19 val., trečiadieni nuo 7.20-14 val., penktadieni dirba nuo 7.20- 19 val. Į darbą išvyksta apie 6 val., o grįžta apie 20 val. Šalims gyvenant kartu ieškovas S. Z. visada pasirūpindavo, kad nepilnametės dukros laiku nuvyktų į mokyklą ir jas paimdavo pasibaigus pamokoms.
10.2. Mano, kad Vaiko situacijos vertinimo anketose nurodytos aplinkybės patvirtina, kad šiuo metu pas atsakovę V. Z. esanti aplinka šalių dukroms tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka yra sukurta pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir nustačius dukrų laikinąją gyvenamąją vietą su ieškovu S. Z..
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
12. Tiek apeliantė kartu su atskiruoju skundu, tiek ieškovas atsiliepime į jį, pateikė naujus įrodymus – duomenis apie ikiteisminį tyrimą, vaikų vertinimo anketas, duomenis apie vaikų sveikatą ir kt.
Žemesnės instancijos teismas
13. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).
14. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad būtų teisingai išspręsti byloje kylantys klausimai dėl laikinos bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo, bei į tai, kad pateikti papildomi rašytiniai įrodymai yra susiję su bylą, todėl apeliantės ir ieškovo pateiktus įrodymus priima ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl ginčo esmės
15. Nagrinėjamu atveju, apeliacijos objektas – nutarties, kuria teismas tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatė laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Atsakovė su skundžiama nutartimi nesutinka, teigdama, kad teismas neturėjo jokių objektyvių duomenų spręsti apie atsakovės negalėjimą pasirūpinti vaikais, priešingai, nurodo, kad ji viena visą laiką rūpinosi vaikais, o ne ieškovas.
16. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-216/2011). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
17. Svarbu tai, kad sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tik nagrinėdamas bylą iš esmės teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi, ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).
18. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikymo netinkamai vadovavosi CPK 147 straipsnio normomis, visiškai nepagrįstai nepasinaudojo įstatymo numatyta galimybe surinkti papildomus, sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, sprendimą priėmė šališkai, su išankstine nuostata atsakovės atžvilgiu vertindamas ieškovo pateiktus duomenis, surinktus paties ieškovo iniciatyva dėl vieno konflikto, kuris neatspindi realios situacijos ir to, kuris iš tėvų geriau žino supranta ir geba užtikrinti šalių nepilnamečių vaikų interesus. Apeliacinės instancijos teismas, šiuo konkrečiu atveju, civilinio proceso teisės normų pažeidimo nenustatė, kadangi teismui, sprendžiančiam laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra suteikta diskrecijos teisė spręsti kokiu būdu turi būti nagrinėjamas šalies pateiktas prašymas. Kartu su ieškiniu teismui buvo pateikti institucijų oficialūs dokumentai, kuriuose atsispindėjo esama ginčo situacija, todėl pirmosios instancijos teismui galėjo nekilti abejonių dėl priimtino procesinio sprendimo šioje byloje. Atsakovei pasinaudojus teise į apeliaciją, spręstina, kad atsakovės procesinės teisės šioje byloje, išnagrinėjus ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus atsakovei ir nesurinkus papildomų įrodymų, nebuvo pažeistos.
19. Bylos duomenys patvirtina, kad iki ieškovo kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir skundžiamos nutarties priėmimo vaikai gyveno tiek su ieškovu, tiek su atsakove, iš vaiko situacijos vertinimo anketų, surašytų 2024 m. sausio 26 d., matyti, kad jau tuo metu tarp šalių kilo konfliktai dėl bendravimo su vaikais. Minėtose anketose užfiksuoti atsakovės paaiškinimai patvirtina, kad vaikus šalys prižiūrėdavo kartu, atsakovė aiškino vaiko teisių specialistams, kad ji dirba kitame mieste, jos darbo valandos nuo 7 val. ryto iki 19 val., grįžta vėlai, tuo metu kai dirba, prašo ieškovo pagalbos. Išvadą teikiančios institucijos 2024 m. balandžio 5 d. pateiktoje išvadoje nurodoma, kad, pasak vaikų motinos, vyresnioji dukra pati nuo 2024 m. sausio mėn. išėjo gyventi pas tėvą, pasak pačios dukters – nuo vasario mėn. Nors apeliantė yra teisi, kad duomenys apie atsakovės naudojamą psichologinį smurtą skundžiamos nutarties priėmimo metu jau buvo paneigti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent aplinkybės dėl atsakovės darbo laiko ir negalėjimo tinkamai visomis dienomis pasirūpinti vaikais, vyresniosios dukters noro gyventi su ieškovu leido pirmosios instancijos teismui priimti procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje.
20. Teismo vertinimu, atskiruoju skundu nėra paneigta, kad ieškovo gyvenamojoje vietoje nepilnamečiams vaikams yra sudarytos tinkamos sąlygos gyventi, ilsėtis, ugdytis ir lavintis. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad šiuo metu nustatyta vaikų laikinoji gyvenamoji vieta su tėvu vaikams būtų nesaugi, daranti neigiamą emocinę, psichologinę ar fizinę įtaką ar net žalinga, iš esmės neatitinkanti vaikų interesų ir neužtikrinanti vaikų poreikių. Nors apeliantė argumentuoja, kad ieškovas prieš ją vaikų akivaizdoje naudojo fizinį smurtą (2023 m. lapkričio 21 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl mažareikšmiškumo), bylos duomenys nepatvirtina, kad vaikams su ieškovu yra nesaugu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad būtent tarp bylos šalių yra susiklostę itin konfliktiški santykiai vykstant skyrybų procesui, tiek ieškovas, tiek atsakovė vienas kitą skundžia atsakingoms institucijoms, tačiau byloje esantys duomenys nepatvirtina atsakovės deklaruojamo galimo ieškovo fizinio smurto prieš vaikus.
21. Nagrinėjamu atveju iš pateiktų duomenų matyti, kad mažesniajai dukrai abu tėvai vienodai svarbūs, juos vaikas myli ir nori su jais abiem būti kartu, iš esmės neišskirdama nei vieno iš tėvų, su kuriuo norėtų būti labiau, jos ryšys su abiem tėvais yra stiprus, o vyresnioji dukra laiko, kad jos ryšys su tėvu yra artimesnis (2024 m. balandžio 4 d. išvada). Šios nagrinėjamos bylos procesinėje stadijoje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu nepažeidžia vaikų teisėtų interesų. Nors šiuo metu iš byloje esančių duomenų galima teigti, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė geba rūpintis vaikais, sąlygos vaikams augti su jais, padedant vienas kitam, yra tinkamos, atsižvelgus į prioritetinius vaikų interesus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, siekiant užtikrinti vaikams stabilumą iki šioje byloje bus priimtas teismo sprendimas, spręstina, kad skundžiama teismo nutartis dėl nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu paliktina nepakeista. Svarbu ir tai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje 2024 m. birželio 20 d. atsakovės prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemonės ir nustatė atsakovės laikiną bendravimo tvarką su vienu iš vaikų – K. Z., kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia spręsti, kad šiuo metu tiek atsakovės, kaip mamos, tiek vaikų interesai, iki byloje bus priimtas teismo sprendimas, yra tinkamai užtikrinti ir nėra pažeidžiami.
22. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-378/2016). Atsižvelgus į tai, kad vaikų teisė turėti abu tėvus yra prigimtinė, net ir nustačius vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu (šiuo konkrečiu atveju, tik laikinai), atsakovei nėra apribojama jos teisė ir pareiga vienodai su ieškovu dalyvauti nepilnamečių vaikų auklėjime, kasdieniame gyvenime ir pan., abu tėvai privalo stengtis nekliudyti nei vienam iš jų bendrauti su vaikais ir dalyvauti juos auklėjant, o šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia.
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs esančią bylos medžiagą, atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra pagrįstų duomenų, kad ieškovas netinkamai rūpintųsi ir auklėtų nepilnamečius vaikus ar kad nepilnamečiams vaikams su tėvu būtų nesaugu, taip pat į nepilnamečių vaikų nuomonę ir poziciją, vadovaudamasis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, sprendžia, jog apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dėl nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu.
Dėl bylos procesinės baigties
24. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją remiantis atsakovės atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. kovo 1 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. Nors atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, atkreiptinas dėmesys, kad bylinėjimosi išlaidos tarp šalių bus paskirstytos tik priėmus galutinį sprendimą byloje (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. kovo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.