Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Užuolaidų studija“ ieškinį atsakovui UAB „Valeksa“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys atsakovo pusėje AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per Lietuvos filialą, ir „If P&C Insurance AS“, veikiantis per „If P&C Insurance AS“ filialą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo „If P&C Insurance AS“, veikiantis per „If P&C Insurance AS“ filialą, pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kurie vertintini kaip atsiliepimas (CPK 115 straipsnio 4 dalis), kuriuose nurodė, jog, susipažinęs su ieškovo pareikštu ieškiniu bei kitais teismo pateiktais dokumentais ir informacija, teikia savo rašytinius paaiškinimus tiek, kiek tai susiję su draudimo teisiniais santykiais, siejančiais trečiąjį asmenį „If P&C Insurance AS“ bei atsakovą UAB „Valeksa“. Trečiasis asmuo „If P&C Insurance AS“ patvirtina, jog „If P&C Insurance AS“ ir atsakovas UAB „Valeksa“ sudarė 2010-03-03 Bankroto administratorių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (draudimo liudijimas BAC Nr. 0000056) (toliau – Draudimo sutartis), kurios galiojimo laikotarpiu, t. y. nuo 2010-03-04 iki 2011-03-03 buvo apdrausta atsakovo UAB „Valeksa“ civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankroto procedūras, padarytą žalą. Lietuvos teismų praktikoje yra pripažįstama, kad Draudimo įstatymas ir konkrečios draudimo rūšies taisyklės nustato išimtis, kada draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, todėl, draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos nemokėti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad draudikas tokią teisę gali turėti šiais atvejais: 1) esant nedraudžiamajam įvykiui; 2) draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme nurodytos formos draudėjo kaltės; 3) pažeidus draudimo sutarties sąlygas bei kitais įstatymo numatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2004). Atsižvelgdamas į išdėstytą, daro išvadą, kad įvykis pripažįstamas draudžiamuoju bei draudikui kyla pareiga mokėti draudimo išmoką tik esant visų toliau nurodomų sąlygų visumai: 1) dėl nurodomo įvykio nustatoma draudėjo civilinė atsakomybė; 2) įvyksta draudimo sutartyje / draudimo taisyklėse nurodytas atsitikimas / įvykis bei nustatoma, jog šiam įvykiui galiojo draudimo apsauga; 3) įvykis / atsitikimas nepatenka į draudimo sutartyje / taisyklėse / prieduose numatytų nedraudžiamųjų įvykių sąrašą; 4) nenustačius draudėjo pareigų, numatytų draudimo sutartyje / draudimo taisyklėse, pažeidimo. Pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008-12-09 įsakymu Nr. 4-637 patvirtintų Bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių (toliau – Taisyklės), kurios yra Draudimo sutarties sudėtinė bei neatskiriama dalis, 8.3 punktą, viena iš būtinų sąlygų, kuriai esant įvykis gali būti pripažintas draudžiamuoju, tai draudimo sutarties galiojimo metu arba per šalių nustatytą ne trumpesnį kaip vienerių metų terminą po sutarties galiojimo pabaigos draudėjui ar draudikui pareikštas reikalavimas atlyginti žalą. Pagal Draudimo sutartį, kuri galiojo iki 2011-03-03, terminas atsakovo UAB „Valeksa“ draudikui „If P&C Insurance AS“ pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo baigėsi 2012-03-03. Tuo tarpu apie tai, kad UAB „Valeksa“ yra pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo draudikas „If P&C Insurance AS“ sužinojo tik 2016-10-04, gavęs teismo pranešimą, t. y. praėjus Taisyklėse numatytam terminui draudikui pareikšti tokį reikalavimą. Nurodo, kad remiantis išdėstytu, trečiajam asmeniui „If P&C Insurance AS“ pagal Draudimo sutartį, sudarytą su atsakovu, negali kilti pareiga mokėti draudimo išmokos dėl ieškovo patirtų nuostolių. Atitinkamai teismo sprendimas šioje byloje neturės įtakos trečiojo asmens „If P&C Insurance AS“ teisėms ir pareigoms. Teismo prašo šią civilinę bylą nagrinėti trečiajam asmeniui „If P&C Insurance AS“ nedalyvaujant bei vadovautis šiuose paaiškinimuose išdėstytais argumentais ir motyvais.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai prašė ieškinį tenkinti visiškai. Iš esmės pakartojo ieškinyje išdėstytas aplinkybes..

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose išdėstytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Šalių paaiškinimais ir civilinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas UAB „Užuolaidų studija“ ir atsakovas UAB „EBR Capital“ 2008-09-08 sudarė sutartį Nr. 2008-/09-08 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas perdavė UAB „EBR Capital“ karnizus, užuolaidas, lovatieses ir jas sumontavo UAB „EBR Capital“ priklausiusiose patalpose, esančiose Kurpių g. 3, Klaipėdoje. UAB „EBR Capital“ užsakymo kainą (71 235,54 Lt) įsipareigojo sumokėti ieškovui iki 2008-12-01. Šalys Sutarties 2, 4 p. susitarė, kad nuosavybės teisė į perduotus daiktus UAB „EBR Capital“ pereis tik visiškai atsiskaičius su ieškovu. Taip pat šalys pasirašė 2008-10-23 ir 2008-12-15 Sutarties priedus Nr. 2, 3 kuriais UAB „EBR Capital“ įsipareigojo papildomai sumokėti ieškovui už lubų dengimo audiniu sistemą, baldakimus. 2009-05-04, 2009-09-22 ir 2009-10-01 Sutarties priedais Nr. 4, 5 ir 6 šalys susitarė atidėti UAB „EBR Capital“ atsiskaitymo už perduotus gaminius terminus, kuris paskutiniu susitarimu buvo nustatytas iki 2010-07-01. Taip pat šalys pakartotinai patvirtino, kad nuosavybės teisė į perduotus daiktus UAB „EBR Capital“ pereis tik visiškai atsiskaičius su ieškovu UAB „Užuolaidų studija“. UAB „EBR Capital“ iš viso sumokėjo ieškovui 412,36 Lt, t. y. sumokėjo tik mažą dalį šalių sutartos kainos. Todėl ieškovas 2010-09-29 pranešimu Sutartį nuo 2010-10-17 nutraukė ir pareikalavo gražinti užuolaidas, tačiau UAB „EBR Capital“ jų negrąžino.

Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi iškėlė UAB „EBR Capital“ bankroto bylą bankroto administratoriumi paskirdamas UAB „Valeksa“ (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalis). Ieškovas 2010-11-16 raštu informavo atsakovą UAB „Valeksa“ apie Sutarties su UAB „EBR Capital“ nutraukimą ir pareigą grąžinti užuolaidas ieškovui, nes UAB „EBR Capital“ nuosavybės teisės į gaminius neįgijo. Ieškovas 2011-01-06 atsakovui pateikė kreditorinį reikalavimą 53 940,14 Lt (145 622,14 Eur) sumai UAB „EBR Capital“ bankroto byloje už užuolaidų nuomą pagal Sutartį, atsakovas šio reikalavimo neginčijo ir jis buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusia 2011 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-263-262/2011. Ieškovas 2011-04-15 raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu grąžinti užuolaidas, o atsakovas 2011-05-09 raštu pranešė, kad Sutartis yra perduota teisiniam įvertinimui. Vėliau paaiškėjo, kad neatlikęs nurodyto Sutarties teisinio įvertinimo atsakovas pradėjo subnuomoti užuolaidas tretiesiems asmenims – UAB „Klaipėdos nekilnojamasis turtas“ ir UAB „Aliaskos krantas“. Atsakovui delsiant pateikti Sutarties teisinį įvertinimą ieškovas 2011-05-23, 2011-06-03 ir 2011-07-18 raštais pakartotinai prašė grąžinti užuolaidas, tačiau atsakovas jų negrąžino ir be ieškovo sutikimo jas subnuomojo tretiesiems asmenims. Susidarius tokiai situacijai ieškovas kreipėsi į teismą dėl užuolaidų išreikalavimo iš atsakovo. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi užuolaidos buvo areštuotos, o teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013 m. vasario 5 d., buvo perduotos saugoti ieškovui. Nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad dalis užuolaidų yra prarasta, todėl remiantis Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartimi faktiškai išlikusios užuolaidos pagal 2013 m. kovo 13 d. aktą buvo perduotos ieškovui. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-545-262/2013 pilnai patenkino ieškovo ieškinį, pripažino ieškovui UAB „Užuolaidų studija“ nuosavybės teisę į ginčo užuolaidas ir nusprendė išreikalauti užuolaidas iš BUAB „EBR Capital“, kuriai atstovavo bankroto administratorius UAB „Valeksa“.

Ieškovas 2014-05-06 pareiškė ieškinį žalai, susidariusiai dėl dalies užuolaidų praradimo, atlyginti. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1473/809/2015 UAB „Užuolaidų studija“ su UAB „Valeksa“ 2015-02-09 sudarė taikos sutartį, pagal kurios 1 p. UAB „Valeksa“ įsipareigojo sumokėti ieškovui 5 800,00 Eur kompensaciją už dalies užuolaidų praradimą. Minėta taikos sutartis patvirtinta įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi ir jos sąlygos yra įvykdytos.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.499 straipsnio 1 dalį, nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. Jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą bei atlyginti nuostolius (CK 6.499 straipsnio 2 dalis). Atsakovas UAB „Valeksa“, būdamas BUAB „EBR Capital“ bankroto administratoriumi pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 6 punkto bei 9 punkto nuostatas, vadovavo bankrutuojančios įmonės komercinei veiklai, atstovavo BUAB „EBR Capital“ teisme, kreditorių susirinkimuose ir sudarant sandorius. Todėl pripažintina, kad nuo bankroto bylos iškėlimo (teismo nutarties tuo klausimu įsiteisėjimo) – 2010 m. lapkričio 12 d., bankroto administratoriui, t. y. atsakovui, atsirado pareiga grąžinti ginčo užuolaidas ieškovui, nes tik UAB „Valeksa“ buvo įgaliota įvykdyti tokį veiksmą.

Vilniaus apygardos teismui 2014 m. spalio 7 d. priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. B2-2915-262/2014 dėl UAB „EBR Capital“ pabaigos ir 2014 m. lapkričio 13 d. išregistravus šią įmonę iš Juridinių asmenų registro, ieškovas prarado bet kokią galimybę atgauti skolą iš UAB „EBR Capital“. Atsakovas gi teigė, jog ieškovas turėjo reikšti reikalavimus dėl skolos už užuolaidų nuomą tik UAB „EBR Capital“, kol ši įmonė netapo bankrutavusia. Su šiuo argumentu teismas nesutinka, nes būtent atsakovo elgesys patvirtina, kad savo veiksmais jis iš esmės visiškai ignoravo teisėtus ieškovo interesus, dėl ko ieškovas patyrė nuostolius.

Pripažintinas nepagrįstu atsakovo argumentas, kad tarp UAB „Užuolaidų studija“ ir UAB „EBR Capital“ pagal 2008-09-08 sutartį Nr. 2008-/09-08 susiklosčiusius santykius UAB „Valeksa“ visą laiką vertino kaip rangos, o ne daiktų nuomos ir dėl to atsakovas turėjo pagrindą negrąžinti turto. Atsakovas vertino arba neabejotinai turėjo įvertinti 2008-09-08 sutarties 2009-09-22 priedo Nr 5 5-ą punktą, kuriuo Sutartis buvo papildyta 3.4 p. Jame nurodyta, kad šalių santykiams taikomos nuomos sutartinius santykius reglamentuojančios normos. Be to, minėtu punktu nustatyta, kad nutraukus Sutartį anksčiau, nei iki visiško sutarties įvykdymo, užsakovas (UAB „EBR Capital“) turi pareigą ne vėliau, kaip per 3 dienas savo sąskaita perduoti vykdytojui (UAB „Užuolaidų studija“) jo sumontuotus pagal Sutartį gaminius, kurie vykdytojui priklauso nuosavybės teise ir atlyginti visus vykdytojo nuostolius. Minimo priedo 6 punktu Sutartis papildyta 3.5 p., pagal kurio sąlygas šalys susitarė, kad nutraukus Sutartį užsakovas (UAB „EBR Capital“) visą Sutarties galiojimo laikotarpį už faktinį naudojimąsi UAB „Užuolaidų studija“ sumontuotais gaminiais įsipareigoja mokėti vykdytojui (UAB „Užuolaidų studija“) nuomos mokestį, o nuomos pabaiga laikomas gaminių perdavimas vykdytojui. Atsakovas UAB „Valeksa“ administratoriaus veiklos ataskaitoje, patvirtintoje 2011-04-12 kreditorių susirinkime, nurodė, jog visos UAB „EBR Capital“ sutartys sudarytos nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. Žinodamas ieškovo ir UAB „EBR Capital“ susitarimus, kad nuosavybės teisė į užuolaidas UAB „EBR Capital“ pereitų tik visiškai atsiskaičius su UAB „Užuolaidų studija“ bei žinodamas, jog UAB „EBR Capital“ pagal Sutartį tik minimaliai sumokėjo ieškovui, atsakovas tą ginčijo ir negrąžino geruoju ieškovui užuolaidų. Dėl to 2011-11-11 – 2013-09-12 buvo nagrinėjamas ginčas, kol Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pripažino ieškovo nuosavybės teisę į užuolaidas. Teismas sprendime pažymėjo, kad atsakovas neginčijo ir UAB „EBR Capital“ bankroto byloje teikė kreditorinį reikalavimą, kilusį dėl įsiskolinimo už turto (užuolaidų) nuomą, todėl teismas nurodė, kad šalys pripažino, jog jas siejo nuomos santykiai ir visas turtas yra nuomos objektas bei yra ieškovo nuosavybė, nes atsakovas su ieškovu tinkamai neatsiskaitė. Nors atsakovas nurodė ieškovui pateiksiąs Sutarties įvertinimą, tačiau iki teisminio ginčo tokio įvertinimo ieškovui nepateikė, nors ieškovas labai aiškiai savo raštuose (tarp jų 2011-01-06 prašyme UAB „EBR Capital“ bankroto administratoriui UAB „Valeksa“) nurodė, kokia yra viso turto vertė ir kokią sumą sudaro skola už šių užuolaidų nuomą. Atsakovas, be ieškovo žinios, išnuomojo ginčo turtą tretiesiems asmenims ir atsakovo argumentas, kad gautas pajamas tikslingai panaudojo vykdant bankroto procedūras, nereiškia, kad tuo buvo pasitarnauta ieškovo interesams. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs BUAB „EBR Capital“, už kurį veikė atsakovas, atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, 2013 m. vasario 5 d. nutartyje nurodė, jog UAB „Aliaskos krantas“, kuriam atsakovas buvo išnuomojęs ginčo turtą, 1,5 metų naudoja turtą viešbučio veikloje be UAB „Užuolaidų studija“ sutikimo, tokiu būdu galimai darydamas turtui žalą, nes turtas pagal savo paskirtį yra greitai nusidėvintis. Todėl teismas pripažino, kad ginčo turtą turi saugoti ieškovas (UAB „Užuolaidų studija“), nes priešingu atveju, turtas gali būti sugadintas ar sunaikintas. Konstatuotina, kad laikydamas 2008-09-08 sutarties 2009-09-22 priedo Nr 5 5-ą punktą niekiniu, atsakovas turėjo jį ginčyti, tačiau dėl šios Sutarties nuostatos negaliojimo Vilniaus apygardos teismas nepasisakė priimdamas sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-545-262/2013, ir manytina, kad pats atsakovas to klausimo nekėlė.

ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad įmonės bankroto administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Kai įmonės bankroto administratorius yra fizinis asmuo, jis pats atsako už savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, o kai bankroto administravimo paslaugas teikia juridinis asmuo, jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatyta kitaip, šis asmuo, o ne jo įgalioti fiziniai asmenys, yra civilinės atsakomybės subjektas (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto administratorius yra savarankiškas subjektas įmonės bankroto procese; bankroto administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-605/2014). Bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialieji kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. Nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2012). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, todėl, sprendžiant klausimą dėl bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), būtina atsižvelgti į pirmiau paminėtus jo profesinei veiklai keliamus standartus. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bankroto administratoriui civilinė atsakomybė yra taikoma CK pagrindu, o ĮBĮ taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-653-695/2015). Civilinei atsakomybei kilti būtina šių sąlygų visuma: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) (CK 6.247 straipsnis), kaltė (6.248 straipsnis) ir žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis). Nesant bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Ši taisyklė taikytina ir bankroto administratoriaus civilinei atsakomybei, todėl bylose, kuriose bankroto administratoriui reiškiami reikalavimai dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, teismai turi nustatyti visas pirmiau nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas. Bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, žalos (nuostolių) faktą ir priežastinį ryšį tarp bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, t. y. įrodyti, kad nėra kaltės dėl atsiradusios žalos, turi bankroto administratorius (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Be kita ko, paminėtina, kad pagal ĮBĮ 11 straipsnio 15 dalį – administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė už atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą draudžiama privalomuoju draudimu. Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, padarytą žalą (ĮBĮ 11 straipsnio 16 dalis). Draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, kurie yra pagrindas atsirasti apdraustojo civilinei atsakomybei, ir reikalavimo, kuris atitinka administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse numatytas sąlygas, atlyginti žalą pateikimas (ĮBĮ 11 straipsnio 16 dalis).

Taigi, kaip jau minėta aukščiau, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 15 d., išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Valeksa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Užuolaidų studija“ ieškinį atsakovui UAB „Valeksa“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo atsakovo pusėje AAS „Gjensidige Baltic“, veikianti per Lietuvos filialą, nutartyje nustatė, kad ĮBĮ nuostatos leidžia daryti išvadą, kad sprendžiant bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės klausimą, būtinas administratoriaus civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko dalyvavimas procese. Nagrinėjamoje byloje atsakovės iniciatyva trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, yra įtrauktas jo civilinės atsakomybės draudikas – AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą; ir, kaip minėta, skundžiamu sprendimu teismas padarė išvadą, kad atsakovas, vykdydamas UAB „EBR Capital“ bankroto administratoriaus funkcijas savo veiksmais sudarė tokias sąlygas, kad ieškovas prarado galimybę išsireikalauti skolą už turto nuomą UAB „EBR Capital“; kad atsakovui nepagrįstai ginčijant ieškovo nuosavybės teisę į ginčo turtą bei iš to kylantį reikalavimą už turto nuomą ieškovės teisių tęstinis pažeidimas tęsėsi iki 2013-10-12, ir sprendė, kad ieškovė pagrįstai reikalauja skolos už nuomą laikotarpiu nuo 2010-11-12 iki 2013-10-14. O, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovės UAB „Valeksa“, kaip bankroto administratorės, atsakomybė bendrovėje AAS „Gjensidige Baltic“ apdrausta nuo 2012 m. kovo 4 d., o iki šios datos – „If P&C Insurance AS“. Šiuos duomenis buvo pateikusi atsakovė, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįtraukė į procesą byloje dalyvaujančiu asmeniu draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS“, apdraudusios bankroto administratoriaus UAB ,,Valeksa“ civilinę atsakomybę (laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 4 d. iki 2012 m. kovo 3 d.), kas sudarė pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Tačiau pažymėtina, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Pagal nagrinėjamoje byloje esančių nustatytų faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad atsakovas, vykdydamas UAB „EBR Capital“ bankroto administratoriaus funkcijas, savo veiksmais sudarė tokias sąlygas, kad ieškovas prarado galimybę išsireikalauti skolą už turto nuomą UAB „EBR Capital“ (CK 6.246, 6.247 straipsniai). Jei, kaip teigė atsakovas, jis siekė užtikrinti kitų BUAB „EBR Capital“ kreditorių interesus, tai ieškovo atžvilgiu atsakovas elgėsi iš esmės ieškovo interesus pažeisdamas, nors suvokė arba turėjo suvokti 2008-09-08 sutarties Nr. 2008-/09-08 esmę ir pagal ją neįvykdytus UAB „EBR Capital“ įsipareigojimus. Atsakovas gi nepaneigė CK 6.248 straipsnyje nustatytą prezumpciją, t. y. neįrodė, kad jo kaltės dėl atsiradusios žalos nėra, todėl, konstatuotina, kad ieškovas pagrįstai reikalauja 14 074,13 Eur skolos už nuomą laikotarpiu nuo 2010-11-12 iki 2013-02-06 ir 2 316,40 Eur skolos laikotarpiu nuo 2013-02-07 iki 2013-10-14, iš viso 16 390,53 Eur (56 593,22 Lt) (CK 6.249 straipsnis). Faktas, kad atsakovo UAB „Valeksa“, kaip bankroto administratoriaus, atsakomybė bendrovėje AAS „Gjensidige Baltic“ buvo apdrausta nuo 2012 m. kovo 4 d., o iki šios datos – „If P&C Insurance AS“, šio sprendimo priėmimui įtakos neturi. Be to, pripažintina, kad atsakovui nepagrįstai ginčijant ieškovo nuosavybės teisę į ginčo turtą bei iš to kylantį reikalavimą už turto nuomą ieškovo teisių tęstinis pažeidimas tęsėsi iki 2013-10-12, t. y. Vilniaus apygardos teismui 2013 m. rugsėjo 12 d. priėmus sprendimą dėl ginčo turto išreikalavimo ieškovo naudai, ir, dėl to pripažintina, kad ieškovas nepraleido ieškininės senaties termino (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis). Esant aukščiau paminėtoms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, jog ieškovas įrodė atsakovo atsakomybei kilti būtinąsias jos taikymo sąlygas (CK 6.246 – 6.249 straipsniai), todėl ieškinys tenkintinas visiškai (CPK 178-185 straipsniai).

Teismo nuobaudos, kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas CPK 103 straipsnyje, gali būti skiriamos byloje dalyvaujantiems asmenims, jų atstovams ir kitiems proceso dalyviams tuo atveju, kai pastarieji asmenys netinkamai vykdo savo procesines pareigas ar piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Baudą, kaip vieną iš teismo nuobaudų rūšių, teismas gali skirti tik CPK numatytais atvejais ir jame nustatyto dydžio (CPK 106 straipsnis). CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama dalyvaujančiam byloje asmeniui. Taigi, piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-540-330/2015). Savo teisėmis dalyvaujantys byloje asmenys privalo naudotis nepiktnaudžiaudami (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 3 dalis, CPK 7 straipsnio 2 dalis). Reikalavimo sąžiningai naudotis savo teisėmis pažeidimas yra piktnaudžiavimas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K3-146/2013). Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatyta tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2682/2013). Nagrinėjamoje byloje ieškovas, reikšdamas ieškinį, naudojasi teise kreiptis į teismą teiminės gynybos. Ši teisė yra pamatinė asmens teisė, numatyta Konstitucijos 30 straipsnyje, CPK 5 straipsnyje. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu, todėl atsakovo prašymas netenkinamas.Pripažinti, kad ieškovas piktnaudžiavo savo teisėmis, nėra jokio pagrindo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kito. Vadovaujantis išdėstytu, iš atsakovo priteistinos 6 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą (16 390,53 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Vadovaujantis aukščiau nurodytu, ieškovui šioje byloje priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo, t. y. – 369,00 Eur žyminio mokesčio.

Ieškinį patenkinus, iš atsakovo ieškovui priteistinos išlaidos dalyvavusių byloje advokatų pagalbai apmokėti - 2 722,50 Eur (CPK 98 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2015-03-19, Nr. 2015-03968)).

Valstybė patyrė 11,08 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo” (įsigaliojo 2011 m. lapkričio 11 d.) nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur, todėl atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, 11,08 Eur suma apvalinama iki artimiausio sveiko skaičiaus, t. y. – 11,00 Eur, ir ieškinį patenkinus visiškai, valstybės patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteisiamos iš atsakovo.

Kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo UAB „Valeksa“, juridinio asmens kodas 123703158, ieškovo UAB „Užuolaidų studija“, juridinio asmens kodas 134664767, naudai: 16 390,53 Eur (šešiolika tūkstančių tris šimtus devyniasdešimt eurų, 53 euro ct) nuostoliams atlyginti, 6 (šešių) procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (16 390,53 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-10-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 091,50 Eur (tris tūkstančius devyniasdešimt vieną eurą, 50 euro ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovo UAB „Valeksa“, juridinio asmens kodas 123703158, į valstybės biudžetą 11,00 Eur (vienuolika eurų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Atsakovui išaiškinti, kad į valstybės pajamas priteistas bylinėjimosi išlaidas privaloma sumokėti pavedimu į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (kodas 188728721) pajamų surenkamąsias sąskaitas: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke AB „Swedbank“, banko kodas 73000 arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, banko kodas 21400, įmokos kodas 5660, ir mokėjimo kvitą pateikti teismui (raštinei).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.