Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Dalios Kačinskienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1387-590/2017, pagal ieškovės D. S. patikslintą ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai” dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys byloje – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, N. G., L. S., B. S., D. B.-B., S. N., N. B., A. K., J. K., A. V., D. I., V. M., A. A. P., L. M., A. F., A. B. (A. B.), G. L., išvadas byloje teikiančios institucijos – Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė D. S. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Vilniaus energija“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kuriame prašė teismo:panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. R2-3132; įpareigoti atsakoves atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti;įpareigoti atsakoves perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2003 m. balandžio iki 2009 m. gegužės 31 d., ir nuo 2013 m. iki dabar.Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) 2013 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. R2-3132 atmetė ieškovės 2013 m. rugsėjo 26 d. ir 2013 m. rugsėjo 27 d. skundus dėl atsakovės UAB „Vilniaus energija“ įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją patalpų šildymui ir karšto vandens temperatūros palaikymui. Komisija nusprendė, kad šilumos tiekėjas neprivalo įrengti karšto vandens apskaitos prietaisų ir neprivalo užtikrinti jų metrologinės patikros, o vartotojas privalo mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą ir tais atvejais, kai šios paslaugos negauna. Ieškovės vertinimu Komisijos sprendimas yra naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.Ieškovė teigė, kad atsakovė UAB „Vilniaus energija“ į bendro naudojimo patalpoms priskirtą šilumos energiją įtraukdavo ir šilumos energiją, suvartotą neapskaitytam arba apskaitytam metrologiškai nepatikrintais skaitikliais karštam vandeniui paruošti, nors tai draudžia Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) 15 straipsnio 1 dalis. Valstybinė metrologijos inspekcija 2012 m. spalio 24 d. raštu patvirtino, kad šilumos tiekėja UAB „Vilniaus energija“ pažeidinėja vartotojų teises, nes atsakovė, tiekdama šilumą ir karštą vandenį, šilumos energijos apskaitai naudoja šilumos ir karšto vandens skaitiklius su nuotoliniu duomenų perdavimu, nors nei šie skaitikliai, nei nuotolinio duomenų perdavimo įranga neturėjo galiojančios metrologinės patikros, be to nebuvo metrologiškai patikrinti kaip sistema, todėl ne tik ieškovė, bet ir visas Vilniaus miestas atsiskaito už karštą vandenį ir šilumos energiją pagal nelegalius skaitiklius su nuotoliniu duomenų perdavimu, kurių rodmenis sąskaitoms išrašyti draudžia Lietuvos Respublikos ūkio ministro 1999 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 424 22 punktas. Atlikusi patikrinimą ginčo name (duomenys neskelbtini) šiuos šilumos energijos ir karšto vandens apskaitos pažeidimus nustatė ir patvirtino Valstybinė metrologijos inspekcija 2012 m. spalio 24 raštu Nr. 13SR-289 ir 2012 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 13SR-311, uždrausdama šilumos tiekėjui išrašyti sąskaitas pagal nelegalius šilumos ir karšto vandens skaitiklius su metrologiškai nepatikrintu nuotoliniu duomenų perdavimu. Tačiau iki šiol visame mieste sąskaitos už šildymą ir karštą vandenį yra nelegaliai formuojamos pagal nelegalius skaitiklius su nuotoliniu duomenų perdavimu, nors šie metrologiškai nepatikrinti karšto vandens skaitikliai su nuotolinio duomenų perdavimo įranga neturi galiojančios metrologinės patikros, nes nėra patikrinti kaip sistema.Ieškovė neprivalo apmokėti už „nepaskirstyto“ karšto vandens pašildymą, nes ieškovės bute apskritai nėra tiekiamas centralizuotai ruošiamas karštas vanduo. Šioje situacijoje „nepaskirstyto“ karšto vandens vartotojais yra laikytini tik ieškovės kaimynai, kurių butuose naudojami karšto vandens ir šilumos energijos vartojimo prietaisai, nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Už šiomis sistemomis tiekiamos centralizuotos šilumos energijos sąnaudas privalo sumokėti tik šios centralizuotos šilumos ir karšto vandens vartotojai pagal prievolių teisės normas, o ne visi namo bendraturčiai pagal daiktinės teisės normas. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ netinkamai taikė šilumos paskirstymo metodus.Ieškovė nurodė, kad jai nuo 2003 m. balandžio iki 2009 m. gegužės 31d. buvo ir nuo 2013 m. liepos 1 d. iki dabar yra nepagrįstai skaičiuojamas karšto vandens cirkuliacijos mokestis, nes į ieškovės butą karštas vanduo nebuvo tiekiamas minėtais laikotarpiais. Ieškovė, teisėtai ir laikydamasi teisės aktų reikalavimų, atsisakė karšto vandens tiekimo paslaugos, kartu atsisakydama ir karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugos. Todėl atsakovės neturi teisės ieškovei skaičiuoti mokesčio už paslaugą, kurios ji faktiškai negauna.Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ieškovė grindžia ieškinį Lietuvos metrologijos inspekcijos (toliau – LMI) 2012 m. spalio 24 d. raštu Nr. 13SR-289 ir 2012 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 13SR-311, nors juose nurodyta, kad pastate, adresu (duomenys neskelbtini) įvade esantis šilumos vandens skaitiklis atitinka teisinės metrologijos reikalavimus ir jo rodmenys gali būti naudojami atsiskaitymams tarp tiekėjo ir vartotojų. LMI taip pat nurodė, kad pastate adresu (duomenys neskelbtini) šilumos punkte sumontuota matavimo ir duomenų perdavimo sistema RIS Nr. 01, kurios pagalba šilumos skaitiklio SKS-3-U2 Nr. 004738 duomenys kaupiami ir perduodami nuotoliniu būdu yra metrologiškai įteisinta ir jos patikrą 2012 m. liepos mėn. atliko AB „Vilniaus metrologijos centras“. Sistema turi 2012 m. pirminės patikros ženklus ir užplombuota metrologinę patikrą atlikusios įstaigos plombomis.Pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį metrologinę patikrą karšto vandens tiekėjas vykdo tik jo įrengtiems ir jam priklausantiems karšto vandens skaitikliams. Name adresu (duomenys neskelbtini) UAB „Vilniaus energija“ nėra karšto vandens tiekėja. Namo gyventojai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinko antrąjį (iš nurodytų Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje) apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, pagal kurį gyventojai iš šilumos tiekėjo perka tik šilumą karštam vandeniui ruošti, o geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo (UAB „Vilniaus vandenys“). Teisės aktai reglamentuoja, kad gyventojai, kurie pasirinko apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo yra patys atsakingi už tinkamų naudoti apskaitos prietaisų įsigijimą, sumontavimą, metrologinę patikrą. Šią savo poziciją atsakovė taip pat grindžia galiojančio Matavimo priemonių techninio reglamento, patvirtinto Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2006 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-31, MP-001 priedo „Vandens skaitikliai“ 24 punktu, pagal kurį skaitiklių savininkai yra atsakingi už tinkamą skaitiklių techninę priežiūrą ir laiku atliktą patikrą.Atsakovė pabrėžė, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija savo 2010 m. birželio 20 d. rašte Nr. R2-908 nurodė, jog Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostata, kad su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name, gali būti įgyvendinta tik kai gyventojai pasirenka pirkti centralizuotai paruoštą karštą vandenį iš karšto vandens tiekėjo. Priešingu atveju, visa name suvartota šiluma gali būti išdalinama apmokėti. Komisija, patikrinusi šilumos paskirstymą ginčo name už 2008 m. sausio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 25 d. laikotarpį pažeidimų nenustatė, konstatavo, jog ieškovės reikalavimas atlikti šilumos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d. iš mokėtinų sumų atimant su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį, yra nepagrįstas ir skundą atmetė.Mokestis už karšto vandens cirkuliaciją mokamas ne tik už gyvatuką, bet ir už stovus, t. y. už karšto vandens temperatūros palaikymą. Tuo atveju, kai vonios šildytuvai (gyvatukai) nėra prijungti prie karšto vandens sistemos ir/ar yra teisėtai atjungti, visiškai nereiškia, kad tokių namų karšto vandens sistemoje nėra šilumos sąnaudų karšto vandens temperatūrai palaikyti, o ši aplinkybė turi įtakos tik šių šilumos sąnaudų dydžiui. Pagal daugiabučio namo projektą ieškovės bute yra/buvo įrengta karšto vandens tiekimo sistema, kuri prijungta prie namo bendros karšto vandens tiekimo sistemos. Pagal UAB „Naujamiesčio būstas“ 2013 m. liepos 23 d. raštu Nr. NB-RS-13-1183 pateiktą informaciją (duomenys neskelbtini) bute yra likę du funkcionuojantys bendro naudojimo karšto vandens stovai. Ieškovės bute cirkuliacija vyksta/vyko dviem vamzdžiais, kurių vienas kyla iki namo viršaus, o kitu leidžiasi žemyn, todėl ieškovė turi mokėti mokesčius už karšto vandens temperatūros palaikymą.Ieškovės teiginiai, kad namo patalpų savininkai, kurie nesinaudoja karštu vandeniu, neturi būti apmokestinti cirkuliacijos mokesčiu, prieštarauja CK 4.82 ir 4.76 straipsniams bei suformuotai teismų praktikai.Atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka su 2017 m. gegužės 8 d. teismo protokoline nutartimi dėl bendrovės įtraukimo į bylą bendraatsakove. Bendrovė ūkinę šilumos energijos gamybos, tiekimo ir paskirstymo veiklą pradėjo vykdyti tik nuo 2017 m. kovo 30 d. Komisijos išduotos licencijos pagrindu. Bendrovė laikotarpiu nuo 2002 m. vasario 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. nevykdė šilumos energijos tiekimo veiklos, tuo laikotarpiu licencijuotą šilumos tiekimo veiklą Vilniaus mieste, išskyrus kitose Vilniaus miesto savivaldybės ar Komisijos išduotose licencijose apibrėžtas teritorijas, vykdė šilumos tiekimo licenciją turėjusi UAB „Vilniaus energija“ (toliau taip pat ir – nuomininkė). AB „Vilniaus šilumos tinklai“ neturi nei juridinių, nei techninių galimybių atlikti nuomininkės patiekto šilumos kiekio perskirstymus ir mokesčių paskaičiavimus vartotojų atžvilgiu už retrospektyvų laikotarpį. Bendrovė neturi prieigos prie nuomininkės duomenų bazės ir ją sudarančių istorinių duomenų; neturi prieigos prie retrospektyvių nuomininkės turimų duomenų, atliktų šilumos kiekio paskirstymų ir perskaičiavimų bei klientų sąskaitas pagrindžiančių dokumentų; nėra pasirašiusi susitarimo dėl šilumos perskirstymo ir mokesčių perskaičiavimo tvarkos už nuomininkės savarankiškos veiklos laikotarpį.Ieškovė reikalauja atlikti perskaičiavimą už laikotarpį, kai AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nevykdė šilumos tiekėjo veiklos. Reikšminga aplinkybė yra tai, kad bendrovė neperėmė UAB „Vilniaus energija“ sutartinių įsipareigojimų klientams, todėl negali būti laikoma tinkama atsakove pagal pareikštą ieškinį.Bendrovės nuomone, bet kuriuo atveju konkretus įpareigojimas/teismo sprendimas neskolinėse Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio tvarka nagrinėjamose bylose formuotinas to laikotarpio sąskaitas su priskaičiuotais mokėjimais vartotojams išrašiusios ir pateikusios UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu.Trečiasis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį Komisija nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. gavo ieškovės, gyvenančios (duomenys neskelbtini) skundą (toliau – Skundas Nr. 1), kuriame ji prašė išnagrinėti tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Vilniaus energija“ kilusį vartojimo ginčą dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo apmokėti ieškovei. 2013 m. rugsėjo 27 d. Komisija gavo ieškovės antrąjį skundą (toliau – Skundas Nr. 2), kuriame ieškovė prašė išnagrinėti tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Vilniaus energija“ kilusį vartojimo ginčą dėl mokėjimo už karšto vandens temperatūros palaikymą (cirkuliaciją) taikymo teisėtumo.Šilumos ūkio įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2008 m. sausio 1 d., 15 straipsnio 1 dalyje pirmą kartą įtvirtinta nuostata, nurodanti, jog nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. 2007 m. lapkričio 20 d. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. X-1329 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies septintame sakinyje išdėstyta nuostata „tik jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name“ įsigalioja 2008 m. gegužės 1 dieną. Įsigaliojus minėtai įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatai, karšto vandens tiekėjams kilo pareiga įvykdyti visas savo prievoles dėl karšto vandens apskaitos sutvarkymo kiekviename daugiabučiame name, kuriame karšto vandens tiekėjas tiekia karštą vandenį. Komisija atkreipė dėmesį, jog Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos įgyvendinimui buvo ir yra būtini poįstatyminiai teisės aktai, detalizuojantys sutvarkytos karšto vandens apskaitos požymius, reikalavimus ar kitus rodiklius, iš kurių būtų galima spręsti, ar karšto vandens tiekėjas įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Todėl nebuvo ir nėra aišku, kokius veiksmus privalo atlikti karšto vandens tiekėjas, siekdamas sutvarkyti karšto vandens apskaitą, kokie karšto vandens apskaitos prietaisai privalo būti įrengti, kaip spręsti situacijas, kai karšto vandens apskaitos prietaisai nėra įrengiami dėl karšto vandens vartotojo kaltės ir kt. Nei Šilumos ūkio įstatymo, nei kitame teisės akte nebuvo ir nėra apibrėžtas laikotarpis (terminai) karšto vandens tiekėjo prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiuose namuose įgyvendinimui. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. (17.3-16)-63 išaiškino, jog daugeliui šilumos tiekėjų tapus karšto vandens tiekėjais daugumoje Lietuvos miestų, objektyviai nebuvo įmanoma per trumpą laiko tarpą vienu metu įvykdyti teisės aktuose nustatyto įpareigojimo įrengti metrologiškai patikrintus karšto vandens apskaitos prietaisus. Dėl šios priežasties vadovaujantis protingumo ir proporcingumo principais, buvo būtina atsižvelgti į objektyvias naujų apskaitos prietaisų įrengimo aplinkybes ir mastą.Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 1 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-4223-115/2013 nurodė, kad šilumos tiekėjai vartotojams priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus turėjo perimti arba įrengti naujus metrologiškai patikrintus ir techniškai tvarkingus karšto vandens apskaitos prietaisus iki 2010 m. lapkričio 1 d., kaip tai buvo numatyta Šilumos ir tiekimo vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 „Dėl Šilumos ir tiekimo vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 redakcija), 173-175 punktuose.Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Vadovaujantis to paties įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Atsižvelgiant į tai, šilumos tiekėjo parduotas šilumos kiekis turi būti lygus į daugiabutį namą patiektam šilumos kiekiui, kuris apskaitomas pagal atsiskaitomąjį šilumos apskaitos prietaisą, išskyrus teisės aktuose nustatytas išimtis. Anksčiau minėtos Šilumos ūkio įstatymo nuostatos išimtis yra įtvirtinta šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, minėta, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Minėta nuostata yra taikoma tik tais atvejais, kai daugiabučio namo gyventojai teisės aktuose nustatyta tvarka pasirinko apsirūpinimo karštu vandeniu būdą su karšto vandens tiekėju, t. y. kai centralizuotai paruoštas karštas vanduo perkamas iš karšto vandens tiekėjo.UAB „Vilniaus energija“ 2013 m. spalio 16 d. raštu nurodė Komisijai, jog UAB „Naujamiesčio būstas“ 2010 m. gegužės 27 d. informavo UAB „Vilniaus energija“, kad daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini) butų savininkai pasirinko apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be vandens tiekėjo, t. y. pasirinko antrąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Tai reiškia, jog pastato gyventojai nusprendė visas paslaugas pirkti atskirai – geriamąjį vandenį iš geriamojo vandens tiekėjo, šilumą jam pašildyti – iš šilumos tiekėjo, samdyti santechniką skaitikliams įrengti, mokėti už jų priežiūrą, pasidalinti suvartotą šilumos energiją karštam vandeniui ruošti.Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. karšto vandens tiekimo veiklos pastate (tiekė tik šilumą pastato šildymui ir karšto vandens ruošimui, o ne karštą vandenį) apskritai nevykdė ir į tai, kad Šilumos ūkio įstatymo nuostatos pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą įtvirtina tik karšto vandens tiekėju atžvilgiu, darytina išvada, jog UAB „Vilniaus energija“ aptariamu laikotarpiu (nuo 2010 m. gegužės 1 d.) neprivalėjo vykdyti įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reikalavimų, susijusių su karšto vandens apskaitos sutvarkymu ir paskirstymu, o pastato gyventojams turėjo būti priskirtas apmokėti visas šilumos kiekis, apskaitytas pastato įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu.Buitinių šilumos vartotojų pareiga mokėti karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestį įtvirtinta Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ 235.2 punkte, kuriame nurodyta, kad daugiabučio namo ar kitų patalpų savininkas – buitinis karšto vandens vartotojas, privalo laiku atsiskaityti už pateiktą karštą vandenį, šilumos energiją karšto vandens temperatūrai (cirkuliacijai) palaikyti bei kitas karšto vandens tiekėjo suteiktas paslaugas. Karšto vandens temperatūros palaikymo mokestį šilumos vartotojai moka todėl, kad jiems suteikiama karšto vandens temperatūros palaikymo paslauga, t. y. karštas vanduo cirkuliuoja daugiabučio namo karšto vandens vamzdynais, kad bet kada atsukus karšto vandens čiaupą iš karto bėgtų karštas, o ne šaltas vanduo. Cirkuliuodamas karštas vanduo atiduoda dalį šilumos, todėl jis nuolat turi būti pašildomas iki reikiamos temperatūros, t. y. turi būti palaikoma karšto vandens temperatūra.Šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti, priklauso ne nuo suvartoto karšto vandens kiekio, o nuo pastato karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios. Šis šilumos kiekis nustatomas būstui per mėnesį vadovaujantis Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo bei taikymo metodika, patvirtinta Komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 03-116 „Dėl Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvus būstui šildyti ir šaltam vandeniui pašildyti“ (toliau – Metodika), priklausomai nuo karšto vandens tiekimo sistemos tipo. Metodikos 8 punkte yra nustatyta, kad kai karšto vandens cirkuliacija yra tik namo rūsyje, taikomas 10 kWh/būstui normatyvas, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete), bet nėra vonios šildytuvo, taikomas 80 kWh/būstui normatyvas, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete) bei įrengtas vonios šildytuvas, taikomas 160 kWh/būstui normatyvas (iš jų vonios šildytuvas – 80 kWh/būstui), kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti virtuvėje ir buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete) bei įrengtas vonios šildytuvas, taikomas 240 kWh/būstui (iš jų vonios šildytuvas – 80 kWh/būstui) normatyvas. Pagal UAB „Vilniaus energija“ Komisijai pateiktą informaciją, pastate yra dvivamzdė karšto vandens tiekimo sistema su cirkuliacija stovuose ir vonių šildytuvais. Atsižvelgiant į tai, butams, kuriuose yra vonios šildytuvai, taikomas 160 kWh/mėn. vidutinis energijos sąnaudų normatyvas cirkuliacijai, o butams, kuriuose vonios šildytuvų nėra (tame tarpe ir ieškovės butui) – 80 kWh/mėn. normatyvas.Pagal ieškovės Komisijai pateiktą informaciją, 2013 m. sausio 24 d. patikrinimo akto Nr. 13-01-24 kopijoje, patvirtintoje UAB „Naujamiesčio būstas“ biuro administratorės, konstatuota, jog ieškovei priklausančiame bute esančioje vonioje nėra gyvatuko, karšto ir šalto vandens stovai apklijuoti plytelėmis. Pagal UAB „Naujamiesčio būstas“ 2013 m. liepos 23 d. raštu Nr. NB-RS-13-1183 pateiktą informaciją ieškovės bute yra likę 2 funkcionuojantys bendro naudojimo karšto vandens stovai. Atsižvelgiant į tai, kad bute liko karšto vandens stovai ir įvertinant tai, kad šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti, priklauso nuo pastato karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios, atsakovė, priskirdama šilumos kiekį cirkuliacijai ieškovės butui, pagrįstai taiko 80 kWh/mėn. normatyvą.Pagal ieškovės Komisijai pateiktą informaciją, 2013 m. liepos 3 d. patikros akte Nr. 13/6/5, surašytame UAB „Naujamiesčio būstas“ pastatų administravimo vadybininko, UAB „Pastatų priežiūros tarnyba“ universalių technikų darbų vykdytojos, UAB „Pastatų priežiūros tarnyba“ universalaus techniko, buvo nustatyta, kad bute yra užaklintas karšto vandens įvadas. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Atsižvelgiant į tai, teisės aktuose yra įtvirtinta šilumos vartotojų teisė nutraukti karšto vandens tiekimo sutartį, tačiau vartotojai, atsijungdami nuo bendros daugiabučio namo karšto vandens tiekimo sistemos, turi laikytis teisės aktuose (Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių) nustatytos atjungimo tvarkos, nepažeisdamas kitų pastato vartotojų teisių. Vadovaujantis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 226 punktu, pastato karšto vandens įrenginiai pripažįstami atjungti nuo karšto vandens tiekimo nutraukimą patvirtinančio akto surašymo. Komisijai nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys ieškovės atsijungimo nuo bendros karšto vandens tiekimo sistemos teisėtumą, tai yra pati ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog jai priklausantis butas yra teisėtai atjungtas nuo bendros daugiabučio namo karšto vandens tiekimo sistemos. UAB „Naujamiesčio būstas“ 2013 m. liepos 23 d. rašte nurodyta, kad administratorius nėra gavęs buto karšto vandens tiekimo sistemos atjungimo darbų aprašo (projekto) ir patalpų savininkų bei Vilniaus miesto savivaldybės rašytinio pritarimo.Išvadą teikianti institucija Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos nurodė, kad Komisijos sprendimas atmesti ieškovės skundus yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti ir tenkinti ieškovės ieškinį. Išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba savo išvados nepateikė, nes byloje nėra ginčo dėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo ar karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarčių nesąžiningų sąlygų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas.

Dėl naujų įrodymų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui, priėmimo ir prijungimo prie bylos

Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus – 2010 m. balandžio 27 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Šilumos skyriaus pažymos nuorašą su nutarimo dėl Komisijos rekomenduojamų ir kitų su Komisija suderintų šilumos paskirstymo metodų pakeitimo projektu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo nuorašą.Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovė 2010 m. balandžio 27 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Šilumos skyriaus pažymos nuorašą su nutarimo dėl Komisijos rekomenduojamų ir kitų su Komisija suderintų šilumos paskirstymo metodų pakeitimo projektu galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme bei tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimas nėra susijęs su nagrinėjama byla, atsakovės naujai pateiktų dokumentų nepriima ir prie bylos neprijungia (CPK 314 straipsnis).

Dėl teisinių santykių šilumos ūkio srityje reguliavimo

Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje numatyta, kad valstybė reglamentuoja teisinius santykius, susiklostančius šilumos ūkio srityje, siekdama mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą; gaminant šilumą, plačiau naudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius; mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai. Šilumos tiekimą šilumos vartotojams pagal jų poreikius patalpoms šildyti, vėdinti ir karštam vandeniui ruošti organizuoja savivaldybė, remdamasi šilumos ūkio specialiuoju planu (Šilumos ūkio įstatymo 9 straipsnis). Energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą reguliuoja ir valstybinę energetikos priežiūrą atlieka valstybė įstaiga – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, reguliuojanti energetikos, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo srityse veikiančių subjektų veiklą ir atliekanti valstybinę energetikos priežiūrą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 patvirtintų ir 2013 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 843 pakeistų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatų 1 punktas).Prie šilumos tiekimo sistemos prijungtas daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias butų ir kitų patalpų savininkams, turi prižiūrėti (eksploatuoti) pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) (Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 1 dalis). Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) pagal faktinį šilumos energijos suvartojimą pastate skaičiuoja santykinius šilumos šildymui, cirkuliacijai ir karštam vandeniui ruošti sunaudojimo rodiklius, vadovaudamasis Komisijos patvirtinta skaičiavimo metodika, analizuoja gautus duomenis, teikia juos pastato savininkui arba daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojui, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijai, butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotam asmeniui arba bendrojo naudojimo objektų administratoriui, pagal kompetenciją rengia pasiūlymus dėl šilumos energijos taupymo priemonių įgyvendinimo (Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 2 dalis).Daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendrija arba pastato bendrojo naudojimo objektų administratorius kontroliuoja pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) veiklą ir pasirengimą naujam šildymo sezonui pagal jiems priskirtą kompetenciją energetikos ministro tvirtinamose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse (Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 3 dalis).Taigi, šilumos ūkis yra reglamentuota valstybės prižiūrima veikla, kurioje šilumos ir karšto vandens tiekimas, kainų nustatymas, šioje srityje veikiančių subjektų veikla ir jos priežiūra yra reglamentuoti įstatymo, Komisijos patvirtintų metodikų ir taisyklių. Daugiabučių namų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių butų ir kitų patalpų savininkai turi teisę dalyvauti šilumos ūkio valdyme ir spręsti dėl jiems teikiamų paslaugų reikalingumo, kainos ir kokybės. Tačiau daugiabučių namų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių butų ir kitų patalpų savininkai privalo veikti laikydamiesi teisės aktais reglamentuotų šilumos ir karšto vandens tiekimo procedūrų, nesukelti grėsmės tvariam šilumos ūkio funkcionavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 34 punktas).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2007 m. lapkričio 20 d. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. X-1329 redakcija, kuri taikoma nagrinėjamoje byloje) nustatyta, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos ar kitos energijos tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu jo nėra arba jis sugedęs, – pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas normas. Vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Karšto vandens kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimo ir mokesčio už karštą vandenį apmokėjimo tvarka nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje.Ieškovė D. S., reikšdama reikalavimą įpareigoti atsakoves nuo 2008 m. atlikti jai patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti, rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostata, įsigaliojusia 2008 m. gegužės 1 d., kurioje įtvirtinta, kad nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad name gyvenantys asmenys turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo požiūriu. Viena vertus, jie yra vartotojai, nes šilumos tiekėjas parduoda šilumos energiją kiekvienam iš gyventojų suvartoti buityje. Kaip vartotojas, gyventojas abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama patalpoms šildyti, vonios šildytuvui (gyvatukui). Visa energija, tiekiama į namą, turi būti pagal šioje byloje esančias sutartis apskaitos prietaisais apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos yra apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų. Kita dalis, kurią sudaro neapmokėtoji kaip vartotojų dalis, turi būti apmokėta tiekėjui kaip namo savininkų. Ši dalis turi būti tarp jų paskirstoma pagal bendraturčių nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Namo gyventojai gauna šilumą kaip vartotojai ir kaip savininkai, todėl už ją ir sumoka ir kaip vartotojai (pagal individualaus vartojimo prietaisų rodmenis), ir kaip savininkai (likusią dalį, fiksuotą tiekėjo apskaitos prietaisu, paskirstytą tarp jų kaip bendraturčių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004).Nepaskirstytasis karšto vandens kiekis – viršijantis leistinas apskaitos prietaisų paklaidas skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 15 dalis). Tam, kad būtų galima tiksliai apskaičiuoti skirtumą tarp šilumos kiekio, kurį sunaudoja konkretūs daugiabučio namo vartotojai, besinaudojantys centralizuoto karšto vandens tiekimo sistema, ir šilumos kiekio, kuris sunaudojamas bendroms daugiabučio namo reikmėms, pastate turi būti įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, taikomas esamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, o karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka esamas tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip.Sistemiškai aiškinant Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1, 2 dalis, Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (2014 m. birželio 1 d. redakcija), 74.2.2 punktą, reglamentuojančius vieną iš dedamųjų, į kurią yra atsižvelgiama perskaičiuojant šilumos bazinės kainos pastoviąją dedamąją, matyti, kad, šilumos tiekėjui esant ir karšto vandens tiekėju, visas pastate suvartotas šilumos kiekis gali būti paskirstomas (išdalijamas) vartotojams tik tiekėjui įvykdžius visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Tai lemia, kad šilumos, kartu ir karšto vandens tiekėjas turi pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name ir nors šios pareigos vykdymui terminas pirmiau minėtame įstatyme expressis verbis (aiškiai žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytas, tačiau tik ją įvykdžius atsiranda įstatyme numatytos prielaidos, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalinti apmokėti vartotojams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-382-858/2016).Šilumos kiekis už nepaskirstytą karštą vandenį paprastai susidaro tada, kai karšto vandens vartotojai deklaruoja ne visą faktiškai suvartotą karštą vandenį, o pastate neįrengti nuotolinio valdymo apskaitos prietaisai, leidžiantys šilumos tiekėjui nepriklausomai nustatyti kiekvieno vartotojo suvartojamą karštą vandenį, taip pat tada, kai dėl karšto vandens tiekimo sistemos ypatumų karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai) yra suvartojama daugiau šilumos kiekio nei Komisijos nustatyti normatyvai. Taigi tais atvejais, kai nėra tinkamai įrengtų apskaitos prietaisų, nėra galimybės ir atskirti, dėl kokių priežasčių susidarė šilumos kiekis už nepaskirstytą karštą vandenį ir ar jis gali būti išdalytas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams. Be to, net ir tuo atveju, jei būtų įrengti metrologiškai patikrinti, teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, visą šilumos kiekį už nepaskirstytą karštą vandenį laikyti bendraturčių mokesčiu yra nepagrįsta, nes karšto vandens temperatūros palaikymas (cirkuliacija) skirtas visų pirma karšto vandens vartotojų poreikiams patenkinti ir tik jo dalis yra skiriama cirkuliacijos sistemai išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 67 punktas).Iš byloje esančio UAB „Naujamiesčio būstas“ 2014 m. birželio 2 d. rašto „Dėl (duomenys neskelbtini) namo butų ir kitų patalpų savininkų apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo“ Nr. NB-RS-14-0865 (t. 2, b. l. 67), 2014 m. gegužės 30 d. balsavimo raštu balsų skaičiavimo komisijos protokolo (t. 2, b. l. 68-69) bei butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu biuletenių (t. 2, b. l. 70-79) matyti, kad 2014 m. gegužės mėn. buvo organizuota administruojamo daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkų apklausa (balsavimas raštu) dėl pastato apsirūpinimo karštu vandeniu būdo patvirtinimo ar pakeitimo. Pastato patalpų savininkų dauguma patvirtino namo butų ir kitų patalpų savininkų priimtą sprendimą nuo 2010 m. gegužės 1 d. pasirinkti antrąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, kaip jis apibrėžtas Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo). Atsakovė UAB „Vilniaus energija“, remdamasi šia aplinkybe, tiek atsiliepime į ieškinį, tiek atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą teigia, kad ji laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. karšto vandens tiekimo veiklos pastate, (duomenys neskelbtini) nevykdė ir atsižvelgiant į tai, kad Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą įtvirtina tik karšto vandens tiekėjo atžvilgiu, bendrovė laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. neprivalėjo vykdyti aptariamo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reikalavimų, susijusių su karšto vandens apskaitos sutvarkymu ir paskirstymu, o pastato gyventojams turėjo teisę paskirstyti apmokėti visą šilumos kiekį, apskaitytą pastato įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu.Iš byloje esančių Lietuvos metrologijos inspekcijos 2012 m. spalio 24 d. rašto Nr. 13SR-289, 2012 m. lapkričio 12 d. rašto Nr. 13SR-311 (t. 1, b. l. 41-42, 43-44) matyti, kad Lietuvos metrologijos inspekcija atlikusi pastato (duomenys neskelbtini), šilumos ir karšto vandens skaitiklių patikrinimą, nustatė, kad UAB „Vilniaus energija“, pažeisdama Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie patiekia rinkai, įrengia bei naudoja matavimo priemones, kurios yra teisinio metrologinio reglamentavimo objektai, yra atsakingi už tai, kad būtų laiku atliktas techninių reglamentų ar kitų teisės aktų nustatytas metrologinis patvirtinimas, (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo butuose (Nr. 1, 4, 7, 10 ir 11) įrengtus karšto vandens skaitiklius (iš viso šeši skaitikliai) naudoja sunaudoto karšto vandens kiekiui nustatyti ir už jį atsiskaityti be galiojančių patikros žymenų ar galiojančią patikrą patvirtinančių dokumentų. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyrius 2012 m. spalio 22 d. Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo akte Nr. PA-3298(V12) (t. 1, b. l. 178-179) nurodė atsakovei UAB „Vilniaus energija“: 1) vadovaujantis Lietuvos metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra; 2) parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų karšto vandens skaitiklių sąrašą, patvirtinti jį vadovo parašu bei sudaryti skaitiklių patikros grafikus; 3) apie nurodymų vykdymo eigą raštu iki 2012 m. lapkričio 12 d. informuoti Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyrių. UAB „Vilniaus energija“, nesutikdama su Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus skyriaus nurodymais, kreipėsi su skundu ir patikslintu skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti 2012 m. spalio 22 d. Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo aktą Nr. PA-3298(V12). Skunduose atsakovė iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes, jog karšto vandens tiekimo veiklos ginčo name ji nevykdo, nes šio namo gyventojai CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinko antrąjį apsirūpinimo karšto vandeniu būdą. Sprendimas dėl būdo pasirinkimo yra kolegialus visų namo patalpų savininkų sprendimas, apie kurį atsakovei pranešė namo valdytoja UAB „Naujamiesčio būstas“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-2777-281/2015, UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 15 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-2202-525/2015, UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. spendimą paliko nepakeistą. Nutartyje teismas nurodė, kad gyventojai turi ne tik priimti sprendimą dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo, bet ir pakeisti šilumos ir karšto vandens vartojimo sutartis, sudaryti karšto vandens tiekimo sutartis su karšto vandens ar geriamojo vandens tiekėjais, jeigu keičiamas karšto vandens tiekėjas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju duomenų, patvirtinančių, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai, 2010 m. gegužės mėnesį priėmę sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu antruoju karšto vandens tiekimo būdu, pasirinko ir įgaliojo atstovą, kuris su teikiamų paslaugų teikėjais pasirašytų atitinkamas sutartis, būtų atsakingas už šilumos ir geriamojo vandens paskirstymą ir išlaidų daugiabučio namo butų savininkams apmokėti išdalijimą, taip pat pakeitė sudarytas šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartis, sudarė naujas sutartis su vandens tiekėju, karšto vandens sistemos prižiūrėtoju, kaip to reikalavo Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 361, 362 punktai, byloje nėra pateikta. Teismo vertinimu, visa tai leidžia teigti, jog net ir vertinant, kad namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), gyventojų dauguma išreiškė valią dėl apsirūpinimo karštu vandeniu antruoju apsirūpinimo karštu vandeniu būdu, ginčo namo gyventojų pasirinktas antrasis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas nebuvo tinkamai įgyvendintas, tad namui faktiškai taikomas pirmasis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus dėl UAB „Vilniaus energija“ nebuvimo namo duomenys neskelbtini), karšto vandens tiekėja ginčui aktualiu laikotarpiu. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamo sprendimo išvadai, kad name, esančiame duomenys neskelbtini), kol vartotojai nebuvo pasirinkę kito karšto vandens tiekėjo arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, karšto vandens tiekėjas buvo šilumos tiekėjas, o karšto vandens apskaita nuo 2008 m. nebuvo sutvarkyta. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, jog kol daugiabučiame name nėra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, leidžiantys apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo paskirstyti šilumos kiekio už nepaskirstytą karštą vandenį visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams (kasacinio teismo nutarties 69 punktas). Remiantis kasacinio teismo praktika ir byloje nustatyta aplinkybe, kad ginčo namui faktiškai taikomas pirmasis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, t. y. atsakovė UAB „Vilniaus energija“ yra šilumos ir karšto vandens tiekėja ginčo name, yra (būtų) pagrindas įpareigoti atsakovę atlikti apeliantei patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą nepaskirstytam karštam vandeniui ruoštiNagrinėjamoje byloje ieškovės prašymu (t. 2, b. l. 80-81) 2014 m. spalio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas paskyrė techninę ekspertizę, pavesdamas ekspertui atsakyti į klausimą – kokį kiekį centralizuotos šilumos energijos, priskirtą ieškovės gautam karšto vandens kiekiui, karšto vandens cirkuliacijai ir ieškovės butui ir jam tenkančiai bendro naudojimo patalpų daliai ieškovė faktiškai (realiai) gavo ginčo laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (t. 2, b. l. 211-212). Techninės ekspertizės išvadoje nustatyta, kad su atsakovės priskirtu ir ieškovės gautu karšto vandens kiekiu per ginčo laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ieškovė iš viso gavo 7138 kWh (vietoje atsakovės nurodomo 7150 kWh) centralizuotos šilumos energijos kiekį, atitinkantį atsakovės pagal teisės aktų nuostatas paskaičiuotam ieškovės naudotinam karšto vandens kiekiui. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės faktiškai gautas šilumos energijos kiekis iš esmės atitinka atsakovės nurodytą šilumos energijos kiekį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors name, esančiame duomenys neskelbtini), nebuvo įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, leidžiantys apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, tačiau ieškovei priskiriamas šilumos kiekis ginčo laikotarpiu iš esmės buvo skaičiuojamas teisingai, todėl ieškovės reikalavimą atlikti patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą laikė nepagrįstu. Savo ruožtu apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad ekspertas pasisakė tik dėl ieškinio laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 2 d., tačiau nėra jokių duomenų apie gautos šilumos energijos kiekį laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. Iš byloje esančio 2003 m. balandžio 17 d. akto (t. 1, b. l. 257) matyti, jog 2003 m. balandžio 17 d. UAB „Naujamiesčio būstas“ ir UAB „Vilniaus energija“ vykdyto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog bute, esančiame duomenys neskelbtini), vyko remontas, vonios kambarys pašalintas kartu su gyvatuku, vamzdžiai nupjauti nuo stovo ir užvirinti; bute gyvatuko nėra. Cirkuliacijos sistema dvivamzdė – cirkuliacijos vamzdžiai 15 mm ir 20 mm po 3,70 m. ilgio palei sieną praeina tranzitu. 2003 m. gegužės 5 d. akte (t. 1, b. l. 259) UAB „Vilniaus energija“ analogiškai nurodė, jog bute, esančiame duomenys neskelbtini), vyksta remontas, karštas vanduo yra tik sanitariniame mazge, karšto vandens tiekimo sistema vienvamzdė ir karšto vandens skaitiklio nėra. Tos pačios dienos D. S. pareiškime, pateiktame UAB „Vilniaus energija“ (t. 1, b. l. 258), ieškovė prašė atsakovės nuo 2003 m. gegužės 5 d. neskaičiuoti jai mokesčių už karštą vandenį, nes išvyksta iš gyvenamosios vietos. Iš 2006 m. gegužės 3 d. akto (t. 1, b. l. 260) matyti, kad 2006 m. gegužės 3 d. UAB „Naujamiesčio būstas“ ir UAB „Vilniaus energijos“ vykdyto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog apeliantės bute situacija nepasikeitusi, į patalpas karštas vanduo centralizuotai netiekiamas ir buto savininkė įsipareigojo informuoti UAB „Vilniaus energija“, kuomet sumontuos karšto vandens prietaisus. 2007 m. liepos 3 d. akte (t. 1, b. l. 261) UAB „Naujamiesčio būstas“ ir UAB „Vilniaus energija“ patikrinimo metu nustatė, kad atsakovės bute vyksta remonto darbai, karšto vandens prietaisai nepajungti ir karšto vandens skaitiklių nėra. 2009 m. gegužės 28 d. akto (t. 1, b. l. 262) duomenimis nustatyta, kad apeliantės bute karštas vanduo pradėtas naudoti nuo 2009 m. gegužės 1 d., apskaitos prietaiso karštam vandeniui nėra ir už suvartotą karštą vandenį skaičiuojama pagal normatyvą. 2013 m. birželio 5 d. administratorės UAB „Naujamiesčio būstas“ ir prižiūrėtojos UAB „Pastatų priežiūros tarnyba“ patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 249-250) nustatyta, kad ieškovės bute užaklintas karšto vandens įvadas. Pagal 2013 m. liepos 3 d. patikrinimo aktą Nr. 13/6/5 (t. 1, b. l. 251) bute, esančiame duomenys neskelbtini), buvo užaklintas ir antras karšto vandens įvadas; vadovaujantis šiuo aktu ieškovės butui nuo 2013 m. liepos 3 d. mokėjimai už šalto vandens pašildymą neskaičiuojami. Minėta, kad techninės ekspertizės išvadoje nustatyta, kad su atsakovės priskirtu ir ieškovės gautu karšto vandens kiekiu per ginčo laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ieškovė iš viso gavo 7138 kWh (vietoje atsakovės nurodomo 7150 kWh) centralizuotos šilumos energijos kiekį. Ekspertas išvadoje taip pat detaliai nurodė, kad laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. ieškovės faktiškai gautas centralizuotos šilumos energijos kiekis yra lygus 0 kWh, kadangi byloje nėra jokių faktinių įrodymų apie ieškovės per šį laikotarpį gautą centralizuotą šilumos energiją su karštu vandeniu, tai iš esmės atitinka byloje nurodytą šalių susitarimo faktą apie atsakovės karšto vandens tiekimo ieškovei sustabdymą dėl nurodytu laikotarpiu apeliantės bute vykusio remonto darbų. Eksperto išvadoje nustatyta, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 2 d. su atsakovės pagal teisės aktų nuostatas paskaičiuotu karšto vandens kiekiu ieškovė faktiškai gavo 7138 kWh centralizuotos šilumos energijos kiekį. Taip pat ekspertas nurodė, kad byloje nėra faktinių įrodymų apie ieškovės gautą šilumos energiją per laikotarpį nuo 2013 m. liepos 3 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias bei nutarties 63 punkte nustatytas aplinkybes, atmeta apeliantės argumentus dėl to, kad ekspertas neva pasisakė tik dėl dalies ieškinyje nurodyto laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 2 d., tačiau nepateikė duomenų apie ieškovės gautos šilumos energijos kiekio per laikotarpį nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. Iš techninės ekspertizės išvados turinio matyti, kad ekspertas nustatinėjo viso Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartyje nurodyto laikotarpio nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. metu ieškovės gautą centralizuotos šilumos energijos kiekį, kuris apėmė ir laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 2 d. Tuo tarpu, byloje nustačius, kad ieškovės butui nuo 2013 m. liepos 3 d. mokėjimai už šalto vandens pašildymą neskaičiuojami, ko ieškovė apeliaciniame skunde ir neginčijo, nėra pagrindo spręsti apie laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. ieškovės gautą centralizuotos šilumos energijos kiekį.Kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodyta aplinkybe, kad taikos sutarties projekte (t. 5, b. l. 157) apeliantė atsisakė ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę nuo 2008 m. atlikti ieškovei pateiktos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą, kaip įrodančia, kad ieškovė sutinka, jog jai priskiriamas šilumos ginčo kiekis ginčo laikotarpiu iš esmės buvo skaičiuojamas teisingai, remiasi nepagrįstai. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse taikos sutartis apibrėžta kaip šalių susitarimas, kuriuo jos tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 straipsnio 1 dalis). Kadangi taikos sutartis tarp šalių nebuvo pasirašyta, teigti, kad taikos sutarties projekto sąlyga, kuria ieškovė atsisako dalies ieškinio reikalavimo neva savaime reiškia, kad ji sutinka su nepaskirstyto vandens kiekiu, nėra jokio teisinio pagrindo. Pagal CPK 177 straipsnio 5 dalį duomenys, gauti taikinamojo tarpininkavimo procedūros metu, negali būti įrodymais civiliniame procese, išskyrus įstatyme numatytus atvejus.Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat tvirtina, kad teismas, atmesdamas jos reikalavimą įpareigoti atsakoves nuo 2008 m. atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti, neįvertino aplinkybės, kad energijos kainos nuolat keičiasi, todėl įvertinti ar skirtumas yra nežymus, galima, tik įvertinus kiekvieno mėnesio energijos kainas. Iš techninės ekspertizės išvados 1 lentelės (t. 4, b. l. 13-18) matyti, kad 12 kWh centralizuotos šilumos energijos kiekio skirtumas susidarė dėl 2010 m. gegužės mėn. ir 2013 m. liepos mėn. atsakovės paskaičiuoto didesnio šilumos energijos kiekio. Atsakovė 2010 m. gegužės mėn. nurodė patiekusi ieškovei 153,095 kWh šilumos energijos, tuo tarpu ekspertizės akte nustatyta, kad šiuo laikotarpiu ieškovė gavo 145,452 kWh šilumos energijos, atitinkamai 2013 m. liepos mėn. atsakovė nurodė patiekusi ieškovės butui 14,076 kWh šilumos energijos, ekspertizės išvados duomenimis šiuo laikotarpiu ieškovė faktiškai gavo 9,384 kWh. Iš ieškinio matyti, kad ieškovės reikalavimas yra susijęs su įpareigojimu atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą, kuris iš esmės ir buvo atliktas paskyrus byloje techninę ekspertizę, tačiau ieškovė nereiškė turtinio pobūdžio reikalavimo atsakovei, t. y. neprašė priteisti ieškovei pinigines lėšas – susidariusią permoką už atsakovės patiektą mažesnį šilumos energijos kiekį. Tokiu būdu nustačius, kad ieškovės faktiškai gautas šilumos energijos kiekis yra 12 kWh mažesnis ir ieškovei šį kiekį apmokėjus, apeliantė turi teisę kreiptis dėl permokos už nurodytą nesuvartotą šilumos energijos kiekį sugrąžinimo iš atsakovės UAB „Vilniaus energija“.Analogiškai spręstina dėl kito apeliacinio skundo argumento, kuriame apeliantė tvirtina pirmosios instancijos teismą nepagrįstai neatsižvelgus į aplinkybę dėl šilumos energijos kainos nuo 2010 m. iki 2015 m. panaikinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016. Pažymėtina, kad apeliantė nors ir nesutinka su skundžiamo sprendimo išvada dėl skirtumo tarp jos gauto ir ekspertizės išvadoje nustatyto šilumos energijos kiekio nežymaus dydžio, tačiau šio skirtumo neginčija. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų apie šilumos energijos kainas, galiojusias atitinkamais laikotarpiais. Be to, kaip minėta, ieškovė nereiškia turtinio pobūdžio reikalavimo grąžinti jos atsakovei permokėtą sumą už faktiškai negautą šilumos energijos kiekį. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta nurodytus apeliantės argumentus kaip visiškai nesusijusius su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Minėta, kad nustačius skirtumą tarp ieškovės faktiškai gauto ir ieškovės apmokėto šilumos energijos kiekio, apeliantė gali kreiptis dėl šios permokos grąžinimo į atsakovę UAB „Vilniaus energija“, atsižvelgiant į byloje nustatytais permokos susidarymo laikotarpiais galiojusias šilumos energijos kainas.. Šiuo atveju svarbi pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta aplinkybė, jog UAB „Vilniaus energija“ nuo 2017 m. kovo 30 d. nebevykdo licencijuojamos šilumos energijos tiekimo veiklos. Nuo minėtos dienos šilumą tiekia AB „Vilniaus šilumos tinklai“, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė negalėtų ieškovei pateikti naujų sąskaitų, kuriose iš už einamąjį laikotarpį mokėtinų sumų galėtų būti atskaitomos ieškovės permokėtos sumos. Ieškinio tenkinimo atveju sprendimo negalėtų įvykdyti ir atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kuri ginčo laikotarpiu nebuvo šilumos ir karšto vandens ieškovei tiekėju. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti jai patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti.

Dėl ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakoves perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) nuo 2003 m. balandžio iki 2009 m. gegužės 31 d. ir nuo 2013 m. iki teismo sprendimo priėmimo

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių (toliau – Šilumos paskirstymo metodų taisyklės) 5.10 punktas nustatė dvejopo pobūdžio šilumos sąnaudas karštam vandeniui: 1) šilumos sąnaudas šalto vandens pašildymui, kurios yra šilumos sąnaudų karštam vandeniui dalis, reiškianti šilumos kiekį šalto geriamojo vandens pašildymui iki teisės aktais nustatytų parametrų; ir 2) šilumos sąnaudas cirkuliacijai, kurios yra šilumos sąnaudų karštam vandeniui dalis, reiškianti šilumos kiekį cirkuliuojančio karšto vandens temperatūros palaikymui ir vonios patalpų sanitarinių higienos sąlygų užtikrinimui.Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 39 dalis šilumos vartotoją apibrėžia kaip juridinį ar fizinį asmenį, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“, buitinį karšto vandens vartotoją apibrėžia kaip fizinį asmenį, kuris karštą vandenį perka savo buities reikmėms pagal karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 8 punktas).Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 235.2 punkte nustatyta daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko – buitinio karšto vandens vartotojo pareiga mokėti karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestį, t. y. laiku atsiskaityti už patiektą karštą vandenį, šilumos energiją karšto vandens temperatūrai (cirkuliacijai) palaikyti bei kitas karšto vandens tiekėjo suteiktas paslaugas. Taigi šioje teisės normoje buitinis karšto vandens vartotojas prilygintas daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkui, preziumuojant, kad visi daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkai yra ir buitiniai karšto vandens vartotojai.Kasacinis teismas, remdamasis įstatyminiu reguliavimu nustatė, jog <...> pareiga mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą (cirkuliaciją) nustatyta tiems asmenims, kurių naudojami šildymo prietaisai yra prijungti prie karšto vandens sistemos ir kurie naudojasi karšto vandens tiekėjo suteikta paslauga, nes karšto vandens temperatūros palaikymo mokestį šilumos vartotojai moka todėl, kad, karštam vandeniui cirkuliuojant daugiabučio namo karšto vandens vamzdynais, bet kada atsukus karšto vandens čiaupą, iš karto bėgtų karštas, o ne šaltas vanduo. Kadangi cirkuliuodamas karštas vanduo atiduoda dalį šilumos, todėl jis nuolat turi būti pašildomas iki reikiamos temperatūros, t. y. turi būti palaikoma karšto vandens temperatūra. Taigi asmenys, kurie yra atsijungę nuo centralizuoto karšto vandens tiekimo sistemos, t. y. jų naudojami šilumos įrenginiai nėra prijungti prie karšto vandens sistemos, nėra karšto vandens, kurio temperatūrai palaikyti yra skirta cirkuliacija, vartotojai. Tačiau aiškinant karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) sistemos paskirtį ir priklausymą, svarbus ne tik cirkuliacijos sistemos vartotojų išskyrimas, bet ir cirkuliacijos sistemos, kaip pastato inžinerinės konstrukcijos, įvertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 49-51 punktai).Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 2 punkte nustatyta, kad bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus) yra pastato bendrojo naudojimo objektai. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartyje konstatavo, kad karšto vandens temperatūros palaikymo sistema daugiabučiame name, nepriklausomai nuo to, ar ja naudojasi visi daugiabučio gyvenamojo namo gyventojai, yra statinio inžinerinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 61 dalis), užtikrinanti šių patalpų funkcionavimą ir tenkinanti jų naudotojų poreikius (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 62 dalis). Pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Daugiabučiame name paprastai nėra techninės galimybės, atskiram butui atsijungus nuo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos, atsisakyti ir karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) konstrukcijos, pavyzdžiui, vidurinio aukšto gyventojas negali atsisakyti karšto vandens cirkuliacijos, t. y. pašalinti dalies cirkuliacijos vamzdžio, jei virš jo yra kitas butas, kuriam reikalingas karštas vanduo ir karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) paslauga (kasacinio teismo nutarties 52-53 punktai).Kaip teisingai savo procesiniuose dokumentuose ne kartą pažymėjo atsakovė UAB „Vilniaus energija“ bei trečiasis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti, priklauso ne nuo suvartoto karšto vandens kiekio ar jo vartojimo apskritai, o nuo pastato karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios. Šis šilumos kiekis nustatomas būstui per mėnesį vadovaujantis Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo bei taikymo metodika, patvirtinta Valstybinės energetikos ir kainų komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-116 (toliau – Metodika), priklausomai nuo karšto vandens tiekimo sistemos tipo. Todėl karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestis nepriklauso nuo karšto vandens vartojimo, nes už suvartotą karštą vandenį jo vartotojai moka atskirai, o šis mokestis priklauso tik nuo daugiabučiame name įrengtos karšto vandens cirkuliacijos sistemos. Metodikoje nustatyti tokie vidutiniai energijos sąnaudų normatyvai karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai): kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti virtuvėje ir buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete) bei įrengtas vonios šildytuvas, po 160 kWh būstui per mėn., iš jų vonios šildytuvui – 80, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete) bei įrengtas vonios šildytuvas, po 80 kWh būstui per mėn., kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete), bet nėra vonios šildytuvo, ir po 10 kWh būstui per mėn., kai karšto vandens cirkuliacija yra tik namo rūsyje (Metodikos 8 punktas, 3 lentelė).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtos 2017 m. sausio 19 d. nutarties 56 ir 57 punktuose pažymėjo, kad techniškai turėtų būti užtikrinta, jog karšto vandens temperatūros palaikymo sistema neatliktų ir patalpų, atjungtų nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, šildymo funkcijos, tačiau šiuo metu daugeliu atvejų pagal senos statybos inžinerinių sistemų tipinę konstrukciją nėra techninių galimybių visiškai eliminuoti į atsijungusių nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkų patalpas bei bendrojo naudojimo patalpas patenkantį pastato karšto vandens temperatūros palaikymo sistemos energijos kiekį. Todėl nėra teisinio pagrindo ir visiškai atleisti daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkus nuo pareigos mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą, kaip daugiabučio namo inžinerinės konstrukcijos padarinį.<...>Tais atvejais, kai cirkuliacijos stovai yra įrengti virtuvėje ir (ar) pagalbinėse patalpose, preziumuojama, kad karšto vandens temperatūros palaikymo sistema užtikrina ne tik karšto vandens higienos reikalavimus, bet ir šildo virtuvės ir (ar) sanitarinių mazgų patalpas, todėl net ir atsijungę nuo centralizuoto karšto vandens tiekimo sistemos asmenys naudojasi dalimi cirkuliacijos sistemos teikiamos paslaugos. Taigi nepriklausomai nuo karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) sistemos bendraturčio valios, jis gauna bendromis pastato konstrukcijomis cirkuliuojančio karšto vandens teikiamą naudą.Iš byloje esančių ir šioje nutartyje jau minėtų dokumentų (nutarties 63 punktas) nustatyta, kad ieškovės bute, adresu (duomenys neskelbtini), 2003 m. balandžio mėn. buvo pašalintas gyvatukas, tačiau vonios patalpoje yra dvivamzdė cirkuliacijos sistema – du cirkuliacijos vamzdžiai 15 mm ir 20 mm po 3,70 m. ilgio palei sieną praeina tranzitu. Šią aplinkybę taip pat patvirtina 2013 m. liepos 23 d. UAB „Naujamiesčio būstas“ raštas Nr. NB-RS-13-1183 (t. 1, b. l. 252), kuriame nurodyta, kad ieškovės bute yra likę du funkcionuojantys bendro naudojimo karšto vandens stovai. 2017 m. gegužės 4 d. antstolės D. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu bei iš prie jo pridėtų nuotraukų (t. 5, b. l. 104, 107-110 ) nustatyta, kad apeliantės buto vonios kambaryje esantys cirkuliacijos vamzdžiai yra izoliuoti gipsinių plokščių karkasu, kuris apklijuotas storomis keramikinėmis plytelėmis, vonios kambaryje nėra gyvatuko. Apeliaciniame skunde ieškovė tvirtina, kad atsakovė neįrodė, jog karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) paslauga būtų kaip nors susijusi su bendro turto, šiuo atveju namo karšto vandens tiekimo sistemos išlaikymu, taip pat, kad šią paslaugą ieškovė apskritai gauna.Teisėjų kolegija atmeta šiuos ieškovės argumentus kaip nepagrįstus. Šiluma karšto vandens sistemoje suvartojama ne tik šalto vandens pašildymui iki reikiamos temperatūros, bet ir karšto vandens temperatūros palaikymui cirkuliaciniame žiede, todėl, kaip minėta, yra išskiriami du mokesčiai, kurių vienas ir yra karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestis. Byloje nustatyta, jog ieškovės buto vonios kambaryje yra du cirkuliacijos vamzdžiai, kuriuose nuolat palaikoma karšto vandens temperatūra. Minėta, kad šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti, priklauso ne nuo suvartoto karšto vandens kiekio, o nuo pastatų karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios. Vadovaujantis minėtos Valstybinės energetikos ir kainų komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-116 patvirtintos Metodikos (nutarties 74 punktas) 8 punkte nustatytais vidutiniais energijos sąnaudų normatyvais karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai) ieškovės butui, atsižvelgiant į tai, kad du karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto vonios kambaryje ir nėra vonios šildytuvo (gyvatuko), ieškovės butui priskirtinam šilumos kiekiui, perduodamam per namo karšto vandens sistemą, nustatyti taikomas būtent 80 kWh būstui per mėn. šilumos sąnaudų normatyvas. Tuo tarpu apeliaciniame skunde ieškovės nurodomas 10 kWh būstui per mėn. šilumos sąnaudų normatyvas yra taikomas, kai karšto vandens cirkuliacija yra tik namo rūsyje. Atsižvelgiant į šios nutarties 72-73 ir 75 punktuose nurodytą kasacinio teismo praktiką bei nutarties 76-77 punktuose nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, jog ieškovė yra atsijungusi nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos, nepaneigia, kad ji vis tiek išlieka tam tikra apimtimi ir centralizuotai teikiamų paslaugų gavėja dėl bendrųjų patalpų šildymo ar cirkuliacijos stovų skleidžiamos šilumos jai priklausančio buto vonios patalpoje. Be to, byloje nėra ginčijama, kad ginčo laikotarpiu atsakovė apeliantės name šilumos vartotojams, taip pat ir apeliantei, paskirstė šilumą pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, patvirtintą Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19, kartu su Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintu Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5iki 2012 m. gruodžio mėn. pabaigos. Nuo 2013 m. sausio 1 d. namui taikomas Komisijos 2011 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. O3-187 patvirtintas Šilumos paskirstymo šildymui bei karštam vandeniui ruošti metodo Nr. 1 C variantas kartu su metodu Nr. 5. Taigi, nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad ieškovė su kitais daugiabučio namo gyventojais būtų pasirinkusi individualų šilumos paskirstymo metodą, kuris geriau atitiktų pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas, todėl pagrįstai buvo taikomi Komisijos nustatyti ir geriausiai ieškovų daugiabučio namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemas atitinkantys šilumos paskirstymo metodai. Taip pat teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje esančios techninės ekspertizės išvadoje ekspertas, skaičiuodamas ieškovės per laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. su karšto vandens cirkuliacija gautą šilumos energijos kiekį iš esmės vadovavosi ta aplinkybe, kad ieškovė nėra karšto vandens vartotoja, todėl vandens cirkuliacijos karšto vandens stovuose mokestis jai neturėtų būti skaičiuojamas (t. 4, b. l. 29), nesivadovauja šioje išvados dalyje nustatytomis aplinkybėmis.Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio perskaičiavimo.

Dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą

Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat kėlė klausimą dėl karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio skaičiavimo būstui, nepriklausomai nuo daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų turimos bendrosios dalinės nuosavybės teisės, paskaičiuojamos pagal jų turimą turtą, dalies, pagrįstumo. Tuo pagrindu apeliantė prašė Lietuvos apeliacinio teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimo „Dėl komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų patvirtinimo” Nr. O3-19 6.2.1. ir 6.2.2 punktai, nustatantys, kad šilumos energija, suvartota karšto vandens temperatūros palaikymui, skirstoma lygiavos principu pagal butų skaičių (n), o ne jų plotą, neprieštarauja CK 4.76 straipsnio nuostatai, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Šiam prašymui pagrįsti ieškovė apeliaciniame skunde, iš esmės pakartojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties 23.5 ir 23.7 punktuose išdėstytas aplinkybes dėl šilumos paskirstymo metodikos atitikties CK 4.76 straipsnio nuostatai dėl neva neteisingo karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio skaičiavimo.Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. CPK 306 straipsnyje apibrėžtas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis draudžiama grįsti apeliacinį skundą, nelaikytini apeliacinio skundo argumentai, kurių atsiradimą lemia pirmosios instancijos teismo sprendimas, t. y. apelianto skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendime pirmą kartą nurodytus motyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Nagrinėjamu atveju ieškovė patikslintame ieškinyje, pateiktame pirmosios instancijos teismui, prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą neteikė bei klausimo dėl karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio skaičiavimo būstui, nepriklausomai nuo daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų turimos bendrosios dalinės nuosavybės teisės, paskaičiuojamos pagal jų turimą turtą, dalies, pagrįstumo nekėlė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, sprendžia, kad šiuo atveju ieškovės naujai pateiktos aplinkybės bei pateiktas prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą peržengia bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas, todėl vien dėl šios priežasties negali būti svarstomas ir yra atmestinas.Kita vertus, teisėjų kolegijai akivaizdu, kad apeliantė yra susipažinusi su minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, todėl žino, kad tokio pobūdžio prašymas negalėtų būti tenkinamas, nes šiuo metu egzistuojantis karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio skaičiavimas dėl savo funkcijų dvilypumo negali būti diferencijuotas ir skaičiuojamas vadovaujantis tik CK 4.76 straipsnio ir 4.82 straipsnio 3 dalies nuostatomis (kasacinio teismo nutarties 77 punktas). Kasacinis teismas aptariamos nutarties 61 punkte nurodė, jog šiuo metu cirkuliacijos mokestis priklauso tik nuo cirkuliacijos sistemos konstrukcijos, t. y. nuo stovo įrengimo vietos ir tipo (ilgio, storio ir pan.), todėl mokestis skaičiuojamas atsižvelgiant į šiuos rodiklius, o ne į daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų dalį, kuri yra bendroji dalinė nuosavybė. Nesant galimybių cirkuliacijos mokestį išskaidyti priklausomai nuo to, kuri jo dalis skirta cirkuliacijos sistemos vartotojų poreikiams tenkinti ir kuri dalis – cirkuliacijos sistemai, kaip bendrojo naudojimo objektui, nėra ir teisinio pagrindo apskaičiuoti cirkuliacijos mokestį savininkui buto, kuriame karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) sistemos stovas yra įrengtas pagalbinėse patalpose, vadovaujantis CK 4.76 straipsnyje ir 4.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Taigi, ieškovės prašymas iš esmės negalėtų būti tenkinamas ir remiantis šiais argumentais.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad nors apeliantė ir nereiškia turtinio reikalavimo dėl sumų priteisimo iš atsakovės, ji siekia netiesioginių turtinių padarinių. Atsakovės teigimu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nurodyta, kad apeliantė įrodinėja neteisėtus, jai neva žalingus atsakovės veiksmus ir prašo su tuo susijusios kompensacijos, todėl atsakovė prašė reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir reikalavimą dalyje už ilgesnį laikotarpį nei treji metai atmesti remiantis šiuo pagrindu. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, įpareigojanti teismą priimti nagrinėti reikalavimą apginti pažeistą teisę, net kai ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, įmanoma tik tiksliai žinant jo trukmę, pradžią, taip pat išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas, ar nėra pagrindo dėl svarbių priežasčių praleistą terminą atnaujinti, o tam reikia ištirti bylos aplinkybes. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Esant tokiai įstatymo nuostatai, teismas negali taikyti ieškinio senaties savo iniciatyva. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog prašymą taikyti ieškinio senatį ginčo šalis turi pareikšti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme tokį prašymą galima pareikšti tuo atveju, jeigu tokia būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas bylas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šiame teisme pareikšti prašymą taikyti ieškinio senatį ginčo šalis negali. Prašymą taikyti ieškinio senatį šalis turi teisę pareikšti atsiliepime į ieškinį ar paruošiamuosiuose dokumentuose (CPK 142 straipsnis,112 straipsnis, 227 straipsnio 2 dalis) bei parengiamajame teismo posėdyje (CPK 230 straipsnio 1 dalis). Atsiliepimas į ieškinį bei kiti dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai teismui pateikiami raštu (CPK 110 straipsnis, 111 straipsnio 1 dalis). Dėl to ir prašymą taikyti ieškinio senatį atsakovas turi išdėstyti raštu. Papildomai žodžiu reikalavimą taikyti ieškinio senatį galima pareikšti parengiamajame teismo posėdyje (CPK 230 straipsnio 1 dalis), taip pat bylos teisminio nagrinėjimo žodinio proceso tvarka metu, jeigu teismas tokį prašymą leidžia pateikti. <...> Jeigu byla teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, prašymas taikyti ieškinio senatį pateikiamas raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugpjūčio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3438/2006).Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovė UAB „Vilniaus energija“ prašymą taikyti ieškinio senatį pateikė tik 2017 m. sausio 26 d. rašytiniuose paaiškinimuose (t. 5, b. l. 1-7), t. y. atsakovės prašymas dėl ieškinio senaties taikymo buvo pareikštas praėjus daugiau nei trejiems metams nuo ieškovės ieškinio pateikimo Vilniaus apygardos teismui (2013 m. lapkričio 25 d.) bei teismui jau pradėjus bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 249 straipsnis). Iki 2017 m. sausio 26 d. atsakovė nei atsiliepime į ieškinį, nei teismo posėdžio metu tokio prašymo neteikė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, jog bylos šaliai norint pasinaudoti ieškinio senatimi, tokį reikalavimą ji turi pareikšti teismui per įmanomai trumpiausią laiką, tai nurodant atsiliepime į ieškinį arba vėliau teisminio nagrinėjimo metu, tačiau tik pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1178/2001). Šiuo atveju atsakovė prašymą taikyti ieškinio senatį pateikė tik po to, kai byloje buvo gauta techninės ekspertizės išvada, kaip minėta, praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo bylos nagrinėjimo pradžios teisme bei teismui pradėjus bylos nagrinėjimą iš esmės. Pirmosios instancijos teismas šio atsakovės prašymo taip pat nenagrinėjo ir skundžiamame sprendime klausimo dėl ieškinio senaties taikymo byloje iš viso nesprendė. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei remdamasis nurodyta kasacinio teismo praktika sprendžia, kad atsakovės UAB „Vilniaus energija“ prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo negali būti svarstomas ir tenkinamas, kadangi jis pateiktas pavėluotai. Be to, šiuo atveju ieškovės pareikštiems reikalavimams, priešingai nei nurodo atsakovė, yra taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), nes apeliantės ieškinio reikalavimai nėra kildinami iš žalos ieškovei padarymo teisinių santykių (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai atliko tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinį vertinimą bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės procesiniam ginčo išnagrinėjimo rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovės UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepateikė, o netenkinus ieškovės D. S. apeliacinio skundo pastaroji teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgijo, klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.