Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiojo R. Ž. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015-10-14 nuosprendžio, kuriuo E. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. tuo, kad jis 2012-06-10, apie 00:30 val., viešoje vietoje – kelyje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, kartu su ne mažiau kaip devyniais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, įžūliu elgesiu ir grasinimais, bendrais veiksmais, tai yra blokuodami dviem nenustatytos markės automobiliais R. Ž. vairuojamą automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš kurių išlipę agresyviai nusiteikę vaikinai su lazdomis ir metaliniais strypais, ketindami sumušti automobilyje buvusius asmenis, o nukentėjusysis R. Ž. vengdamas gręsiančio užpuolimo, automobiliu spruko iš įvykio vietos, automobiliu atsitrenkdamas į jam kelią blokavusį automobilį, taip apgadindamas jam priklausančio automobilio šoną, tokiais savo veiksmais sukėlė aplinkiniams ir nukentėjusiesiems R. Ž. ir K. B. didelį išgąsti ir sumaištį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį, apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingą išvadą, jog byloje nėra įrodyta, kad E. L. dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir pagrįstai jį pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. išteisino, todėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015-10-14 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą būtų objektyviai ar subjektyviai šališkas. Vien tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi proceso dalyviai, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nelaikytina šališkumu.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. ir 3 d. nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl E. L. išteisinimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodyti sprendimo motyvai, nurodyta, kodėl vienais įrodymais vadovaujamasi, o kiti atmetami, taip pat išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Teismo išvados pagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, padarytos atsižvelgus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bau­džia­mojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus fak­ti­nius duo­me­nis, ir padarė pagrįstas išvadas bei tinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė ir nukentėjusysis R. Ž. apeliaciniais skundais nesutikdami E. L. išteisinimu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl E. L. nekaltumo padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien tai, kad šiuo atveju apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d.). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014). Vertindamas nagrinėjamos bylos įrodymus šio principo pirmosios instancijos teismas laikėsi.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136-2010, 2K-447-2012, 2K–365/2013). Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti. Kita vertus, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada neigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. (kasacinės nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-136/2010, 2K-416/2013). Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visais atvejais Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. taikyti būtina nustatyti kaltininko veiksmais sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Šio klausimo sprendimas priklauso nuo daugybės aplinkybių, pvz., ar kaltininko veiksmai buvo atlikti pašalinių asmenų akivaizdoje ir kokia buvo aplinkinių reakcija į juos, ar jie pasijuto nesaugiai, ar tarp jų buvo lengviau pažeidžiamų asmenų (vaikų, nėščių moterų, pagyvenusių žmonių, ligotų žmonių ir t. t.), kurioje vietoje ir kokiu metu buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie trūko, ar dėl jų buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, visuomeninis renginys, ar kaltininko veiksmai buvo demonstratyviai agresyvūs, ar buvo panaudoti daiktai, skirti kūnui žaloti ar gyvybei atimti, ar veika padaryta vieno asmens ar jų grupės ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-212/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012-06-10, apie 00:30 val., kelyje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, nenustatyti asmenys dviem nenustatytos markės automobiliais blokavo R. Ž. vairuojamą automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš automobilių išlipę asmenys buvo agresyviai nusiteikę, o R. Ž. vengdamas gręsiančio užpuolimo, automobiliu spruko iš įvykio vietos, automobiliu atsitrenkdamas į jam kelią blokavusį automobilį. Tačiau pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs kaltinamojo E. L., nukentėjusiųjų R. Ž. ir K. B. ir liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodyta, jog E. L. dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ištiesinamąjį nuosprendį, išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, išsamiai išanalizavo ir visete su kitais įrodymais įvertino E. L., nukentėjusiųjų R. Ž. ir K. B. parodymus, tiesioginių įvykio liudytojų V. L., G. J., M. G. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, liudytojos A. L. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojų A. S., V. S., S. Ž., J. S., R. S., R. Ž., A. L., A. N. parodymus teisiamojo posėdžio metu, vaizdo įraše iš kazino, 2014-02-13 ir 2014-02-17 asmens parodymo atpažinti iš gyvų asmenų protokoluose užfiksuotas aplinkybes, 2014-02-05 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose užfiksuotas aplinkybes bei kitą byloje esančią rašytinę medžiagą (automobilių apžiūros protokolus, specialisto išvadas ir kt.) ir, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja, visuma, pagrįstai konstatavo, kad byloje ištirtų įrodymų visuma neginčytinai nepatvirtina, jog E. L. padarė jam inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kaltinamasis E. L. viso ikiteisminio tyrimo bei teisminio proceso metu nuosekliai neigė padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nukentėjusieji R. Ž. ir K. B. apklausiami ikiteisminio tyrimo metu netrukus po byloje nagrinėjamo įvykio negalėjo apibūdinti juos užpuolusių asmenų, teigė, kad jų atpažinti negalėtų. Todėl nors nukentėjusieji R. Ž. ir K. B. 2014-02-17 asmens parodymo atpažinti iš gyvų asmenų metu atpažino E. L. kaip asmenį, kuris dalyvavo jų užpuolime, pirmosios instancijos teisme, duodami parodymus teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad E. L. buvo vienas iš asmenų, kurie juos užpuolė 2012-06-10, apie 00:30 val., kelyje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatęs tai, kad nukentėjusieji, parodžius jiems gyvai atpažinti asmenis, atpažino E. L. kaip asmenį, dalyvavusį jų užpuolime, po įvykio praėjus 1 m. ir 8 mėn., nors prieš tai parodžius atpažinti asmenį pagal nuotrauką, nukentėjusieji E. L. neatpažino, R. Ž. nurodė, kad atpažįsta E. L. iš veido bruožų, kūno sudėjimo, barzdos, kuri įvykio metu buvo trumpesnių plaukų, nurodė, kad tai tas pats asmuo, kuris bėgdamas link jo automobilio virto ir įvykio metu buvo su sugipsuota ar subintuota dešine ranka, K. B. nurodė E. L. atpažinusi iš veido bruožų, kūno sudėjimo, barzdos ir paminėjo, kad įvykio metu jis buvo su sugipsuota ar subintuota dešine ranka, nors iki tol nukentėjusieji teigė, jokių asmenų veido bruožų neįsidėmėję ir atpažinti negalėtų, nenurodė jokių išskirtinių asmens požymių, be to, iš byloje esančio vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad 2012-06-10 E. L. barzdos neturėjo, pagrįstai šiuos nukentėjusiųjų parodymus vertino kritiškai ir priimdamas skundžiamą nuosprendį jais nesirėmė. Kiti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai ir rašytinė bylos medžiaga nepatvirtino, kad būtent E. L. buvo vienas iš asmenų, užpuolusių nukentėjusiuosius.

Nukentėjusysis R. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas M. S. (2 t. 132 b. 1.) parodė, jog būtent E. L. tom dienom važinėjo „Audi 80“ automobiliu. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus liudytojo M. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, daro išvadą, kad šis liudytojas nenurodė nukentėjusiojo R. Ž. minimų aplinkybių apie automobilio „Audi 80“ naudojimą. Kaip matyti iš apklausos protokolo, liudytojas, paklaustas, ar E. ir A. L. 2012 m. važinėjosi baltos spalvos „Audi 80“ automobiliu, atsakė, kad šis automobilis buvo jų senelio, bet kartais ir jie juo pasinaudodavo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie liudytojo M. S. parodymai nepatvirtina aplinkybės, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu E. L. vairavo „Audi 80“ automobilį.

Prokurorė skunde teigia, kad tiesiogiai įvykyje dalyvavusių liudytojų V. L., G. J., M. G. parodymai nukentėjusiųjų R. Ž. ir K. B. parodymų nepaneigė, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad tiesiogiai įvykyje dalyvavusios liudytojos - V. L., G. J., M. G. - sėdėjo automobilio gale ir tai galėjo sutrukdyti joms stebėti įvykį, be to, merginos buvo pavartojusios alkoholio, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad tiesiogiai įvykyje dalyvavusios liudytojos nepatvirtino nukentėjusiųjų R. Ž. ir K. B. parodymų, jog E. L. buvo vienas iš įvykyje dalyvavusių asmenų. Nukentėjusysis R. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojos V. L., G. J. ir M. G. prisipažino, jog neliudijo teisme apie visas aplinkybes atvirai tik bijodamos kelis kartus teisto ir vienuolika kartų bausto administracine tvarka kaitinamojo keršto, tačiau pažymėtina, kad šis nukentėjusiojo teiginys yra deklaratyvus ir nepagrįstas, todėl atmestinas.

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai neįvertino nusikaltimo padarymo metu nukentėjusiųjų R. Ž. ir K. B. patirto streso ir to, kad atpažinti E. L. jiems buvo pateiktas ne iš karto po nusikalstamos veikos padarymo. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo nukentėjusiųjų parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, juos įvertino sugretinęs su kitais byloje surinktais ir teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais, t. y. nukentėjusiųjų parodymai ištirti nuosekliai ir įvertinti visos įrodymų visumos atžvilgiu.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinių skundų argumentai neduoda pagrindo abejoti išteisinimo teisėtumu, pagrįstumu ir daryti dėl E. L. kaltės klausimo priešingas išvadas negu tos, kurias padarė pirmosios instancijos teismas, pripažinęs byloje surinktus įrodymus nepakankamais jo kaltei patvirtinti. Atsižvelgęs į anksčiau paminėtas aplinkybes ir į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje gali būti priimamas tik tuo atveju, kai nagrinėjant bylą nelieka pagrįstų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad šioje byloje nepakanka įrodymų ir kitų teisiamojo posėdžio metu ištirtų faktinių duomenų, patvirtinančių, kad būtent E. L. įvykdė kaltinamajame akte nurodytą jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas E. L. kaltės klausimu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas ir pagrįstai išteisino jį pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ar jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiojo R. Ž. apeliacinius skundus atmesti.