Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. J. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Perdavus civilinės bylos dalį Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėja H. J. padavė patikslintą skundą (b. l. 136–137), kuriuo prašė įpareigoti atsakovą Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkuriant nuosavybės teises į 12,0427 ha žemės, iš kurių 5,3725 ha žemės atkurti turėtoje vietoje, t. y. Akmenos k., Paberžės sen., Vilniaus r., o likusį plotą, t. y. 6,67 ha žemės – ekvivalentine natūra – kitoje vietoje.

Paaiškino, kad jos tėvas J. J. (J. J.) iki žemės nacionalizacijos Vilniaus r., Paberžės sen., Akmenos k., nuosavybės teise valdė 12,0427 ha dydžio žemės sklypą, todėl jai turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į šį plotą, ir, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnio nuostatomis, turėjo būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei tai turėjo būti padaryta per šešis mėnesius nuo prašymo padavimo. Pažymėjo, kad pareiškėja tokį prašymą padavė 1991 m. rugsėjo 25 d., tačiau sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra priimtas iki šiol. Akcentavo, kad dalis pareiškėjai priklausančio 12,0427 ha žemės sklypo, esančio Akmenos k. Paberžės sen., Vilniaus r., yra perduota kitiems asmenims: Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 41-10272 L. J. nuosavybėn perduota 0,73 ha žemės; 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 41-10511 R. B. nuosavybėn perduota 0,78 ha žemės; 2001 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 41-10659 J. B. nuosavybėn perduota 3,59 ha žemės, 2000 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 41-9732 I. A. nuosavybėn perduota 1,57 ha žemės. Pareiškėja mano, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija vilkino sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai priėmimą. Pažymėjo, kad atsižvelgus į tai, jog dalis žemės, t. y. 6,67 ha, yra išdalinta kitiems, šis plotas turėtų būti atkurtas ekvivalentine natūra, t. y. suteikiant analogišką plotą kitoje vietoje, o 5,3725 ha žemės plotas turėtų būti grąžintas turėtoje vietoje.

II.

III.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paduodama prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, prašė atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais. Teigia, kad 1991 m. rugsėjo 25 d. prašyme nekalbama apie nuosavybės teisių atkūrimą išmokant kompensaciją. Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad ji 2011 m. rugpjūčio 17 d. atsisakė, jog būtų rengiama bet kokia išvada, o naują prašymą pateikė tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 6,67 ha kitoje vietovėje, kuris dar nėra išnagrinėtas. Pareiškėja teigia, kad tokio atsisakymo nėra ir jo nebuvo. Pažymi, kad nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į jai priklausantį plotą – 12,0427 ha. Teigia, kad iš šio ploto dar liko neišdalinta 5,3725 ha žemės, todėl tikslindama skundą ir nurodė, jog nuosavybės teisės į šį plotą turi būti atkurtos turėtoje vietoje. Akcentuoja, kad Tarnybos atstovas teismo posėdžio metu pareiškė, jog 5,3725 ha žemės plotas taip pat nėra laisvas, tačiau teismas šios aplinkybės netyrė. Teigia, kad jai nuosavybės teisės nebuvo atkurtos teisės aktuose nustatytais terminiais (per tris ar šešis mėnesius). Nurodo, kad žemė, į kurią ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises, kaip konstatuota Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2008 m. vasario 8 d. nutarime, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, buvo neteisėtai perduoti kitiems asmenims: L. J., R. B., J. B. ir I. A..

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovo įpareigojimo per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises: atkuriant nuosavybės teises į 5,3725 ha žemės plotą turėtoje vietoje, t. y. Akmenos k., Paberžės sen., Vilniaus r., o į likusį plotą, t. y. 6,67 ha žemės, vietoje turėtos žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja 1991 m. rugsėjo 25 d. pateikė prašymą grąžinti buvusio savininko F. R. iki nacionalizacijos valdytą 12 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus rajone, Paberžės seniūnijoje, Akmenos kaime, pretendentu nurodė save ir savo brolį S. J. (b. l. 36–37). Prašyme H. J. ir S. J. kaip pretendentų nurodyta valia gauti kompensaciją už žemę. 1994 m. balandžio 28 d. pareiškimu H. J. pakartotinai prašė už jai paveldėjimo teise priklausančius 12 ha suteikti kompensaciją pinigais (b. l. 24). 2001 m. rugsėjo 3 d. H. J. pateikė prašymą grąžinti buvusio savininko J. J. (t. y. savo tėvo) iki nacionalizacijos valdytą 12 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus – Trakų apskrities Vilniaus valsčiaus Akmenos kaime, išreiškė abiejų pretendentų – savo ir S. J. – valią susigrąžinti žemę natūra, kiekvienam po „3“ (b. l. 35). 2003 m. lapkričio 26 d. pareiškime H. J. prašė visus jai paveldėjimo teise priklausančius 12 ha, esančius Vilniaus rajone, Akmenos kaime, grąžinti natūra, o 1994 m. balandžio 28 d. pareiškimo nenagrinėti (b. l. 22). Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2003 m. gruodžio 4 d. pranešimu informavo H. J., kad pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnį 2003 m. gruodžio 31 d. baigiasi terminas nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, todėl pasiūlė jai iki šio termino pabaigos pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus arba teismo sprendimą dėl buvusio savininko nuosavybės teisės juridinio fakto nustatymo (b. l. 20). Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 7 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Jadvyga B. J. ir jos vaikai H. bei S. iki nacionalizacijos Vilniaus rajone, Paberžės seniūnijoje, Akmenos kaime, nuosavybės teisėmis valdė 12,0427 ha žemės (b. l. 14). Šio teismo sprendimo pagrindu Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2005 m. vasario 4 d. parengė dvi pažymas Nr. 8466 ir Nr. 8467 S. J. ir H. J. vardu, kuriose nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymą jie turi teisę atkurti nuosavybės teises kiekvienas į 6,02 ha žemės, esančios Vilniaus rajone, Paberžės seniūnijoje, Akmenos kaime (Civilinė byla Nr. 2-153-494/2010, II t., b. l. 152–153). S. J. mirė 2006 m. sausio 7 d. (b. l. 47). Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 28 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad H. J. priėmė S. J. palikimą (Civilinė byla Nr. 2-153-494/2010, IV t., b. l. 165–166).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 12,0427 ha žemės. Taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad nurodyta pareiškėjos teisė dar nėra įgyvendinta. Byloje yra keliamas ginčas dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises jos pageidaujamu būdu – dalį žemės sklypo perduodant natūra turėtoje vietoje (5,3725 ha), likusioje dalyje (6,07 ha) nuosavybės teises atkuriant perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

Atsakovas teigia, kad ginčo žemės grąžinti turėtoje vietoje natūra nėra galimybės, nes visa buvusių žemės savininkų Jadvygos B. J. ir jos vaikų H. bei S. Akmenos k., Vilniaus r. iki nacionalizacijos valdyta 12,0427 ha žemė yra priskirta valstybės išperkamai, t. y. dalis užimta privačia žeme (atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims (L. J. pagal 2001 m. vasario 28 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 41-10272, J. B. – pagal 2001 m. gegužės 7 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 41-10659, R. B. – pagal 2001 m. kovo 29 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 41-10511, I. A. – pagal 2000 m. spalio 11 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 41-9732)), kita dalis žemės užimta Akmenos tvenkiniu, kuris priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniui.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą, kad žemė, į kurią ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, buvo neteisėtai perduoti kitiems asmenims: L. J., J. B., R. B. ir I. A.. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriuose padarytos išvados šioje byloje turi prejudicinę galią, Vilniaus apskrities viršininko sprendimai, kuriais L. J., J. B., R. B. ir I. A. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą pareiškėjos turėtoje žemėje, buvo pripažinti teisėtais ir konstatuota, kad ginčo žemė pagrįstai buvo priskirta laisvai valstybinei žemei ir į ją teisėtai atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims (civilinės bylos Nr. 2-153-494/2010 (apeliacinės instancijos teismo Nr. 2A-71-623/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nr. 3K-3-358/2011) bei Nr. 2-78-647/2009 (apeliacinės instancijos teismo Nr. 2A-570-492/2010). Vadinasi atsakovas teisus teigdamas, kad dalis ginčo žemės sklypo – 6,07 ha – užimta kitiems asmenims privačios nuosavybės teise priklausančia žeme ir vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktu yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Pažymėtina, kad pareiškėja, iš esmės sutikdama su šia išvada, 2011 m. lapkričio 25 d. Tarnybai pateikė prašymą (b. l. 147) priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į L. J., J. B., R. B. ir I. A. suteiktą ginčo žemės sklypo dalį – 6,07 ha – perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

Pareiškėja mano, kad į likusią dalį žemės – 5,3725 ha – jai gali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra, nes ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai. Atsakovas teigia, kad ši žemė taip pat priskirtina valstybės išperkamai, nes užimta Akmenos tvenkiniu. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte inter alia numatyta, kad vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims; šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Iš byloje esančio „Buv. savininko J. J. ir J. žemės P = 12,04 ha sklypo ribų brėžinio“ (b. l. 45, civilinė byla Nr. 2-153-494/2010, IV t., b. l. 8) matyti, kad dalį žemės sklypo užima Akmenos tvenkinys, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 135 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašo ir jų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniui. Iš nurodyto brėžinio taip pat matyti, kad Akmenos tvenkinys užima šiek tiek mažesnę nei pusę ginčo sklypo dalį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ir 5,3725 ha žemės plotas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja, teigdama, jog jai gali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra į 5,3725 ha žemės, įrodymų, paneigiančių, jog ši žemės sklypo dalis yra užimta Akmenos tvenkiniu ir todėl priskirtina valstybės išperkamai žemei, nepateikė, todėl darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė, jog nuosavybės teisės į 5,3725 ha jai gali būti atkurtos jos pageidaujamu būdu – natūra buvusioje vietoje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjai žemė negali būti grąžinama natūra turėtoje vietoje, tačiau pareiškėja turi teisę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – vienas kurių – neatlygintinai nuosavybėn gauti lygiavertį savininko turėtajam žemės sklypą.

Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypui, atkuriamos pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus, vadovaujantis šiuo ir kitais žemės santykius reglamentuojančiais įstatymais ir atsižvelgiant į suformuotus privačios ir valstybinės žemės sklypus. Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje inter alia numatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektuose suprojektuojami grąžinamos, perduodamos arba suteikiamos nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypai, nustatomi jų plotai ir ribos, suprojektuojamas bendrojo naudojimo kelių tinklas, žemės sklypams nustatoma pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, žemės servitutai ir žemės naudojimo sąlygos. Aiškindamas šį teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra konstatavęs, kad perduodamo nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypo suprojektavimas žemės reformos žemėtvarkos projekte, nustatant šio žemės sklypo ribas, pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, žemės naudojimo sąlygas ir pan., yra ta būtina teisinė sąlyga, be kurios negali būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo aptariamu būdu (perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje) (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-496/2010).

Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Tvarkos 111 punkte detalizuota, kad Tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytos sprendimus priimančios institucijos turi išnagrinėti prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kaimo vietovėje esančią žemę, miškus ir vandens telkinius, taip pat Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Visagino miestų savivaldybių teritorijų administracinėse ribose esančią žemę, kuri buvo priskirta šių miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d., – per 6 mėnesius nuo žemėnaudos suprojektavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinimo vietovėje. Aiškinant šių teisės normų sąlygą, nustatančią, kada atsiranda pareiga išnagrinėti prašymą bei priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju 6 mėnesių terminas gali būti pradėtas skaičiuoti tik kai konkretus perduodamas nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypas nustatyta tvarka yra suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja šiuo metu yra įtraukta į Vilniaus apskrityje, Vilniaus rajone, Paberžės seniūnijoje, Glitiškių kadastro vietovėje, pretendentų, pageidaujančių susigrąžinti, gauti nuosavybėn neatlygintinai žemę, pirkti ar nuomoti iš valstybės pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą eiliškumą iki 2011 m. gegužės 15 d. sąrašą, patvirtintą Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-2709. Taip pat byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai 2011 m. liepos 29 d. raštu Nr. 48SD-4529, o taip pat papildomai 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. 48SD-6717 buvo išsiųstas kvietimai dalyvauti pretendentų susirinkime Glitiškių kadastrinėje vietovėje (b. l. 121–122). Atsakovas teigia, kad projektavimo metu projekto autorius H. J. įgaliotai Z. K. žodžiu paaiškino, jog pareiškėjos pageidaujamoje vietoje atkurti nuosavybės teises natūra negalima, nes ten nėra laisvos valstybinės žemės. Taip pat buvo paaiškinta, kad H. J. galėtų atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje pagal naujai išrašytas išvadas kitoje pasirinktoje vietoje. Tačiau pareiškėjos atstovė nesutiko, kad būtų rengiamos naujos išvados, pagal kurias būtų galima tęsti nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjai atkuriant nuosavybės teisės vietoje turėtos žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje (b. l. 120).

Žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodika (ginčo laikotarpiui aktuali 2008 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo redakcija Nr. 3D-438). Metodikoje yra detaliai reglamentuojamos procedūros, kurių laikomasi rengiant atitinkamos teritorijos žemėtvarkos projektą. Į Metodikoje nustatytą žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo procedūras yra įtraukiami ir asmenys, pretenduojantys atitinkamoje teritorijoje atkurti nuosavybės teise natūra bei perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje. Metodikos 25–26 punktuose reglamentuota, kad nustačius, jog nepakanka arba pagal įstatymus negalima projektuoti perduotinus neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus, vandens telkinį laisvoje valstybinėje žemėje, yra siūloma pretendentams pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir jei pretendentai išreiškia pageidavimą, kad nuosavybės teisės į jiems priklausančią žemę būtų atkurtos perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje, atitinkamame žemės reformos žemėtvarkos projekte, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytu eiliškumu, pretendentams yra formuojami žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje. Byloje esantys įrodymais patvirtina, kad pareiškėja tokią valią išreiškė tik 2011 m. lapkričio 25 d. prašymu (b. l. 147). Atsakovas paaiškino, kad šis prašymas dar nėra išnagrinėtas, be to jis nėra tikslus – nenurodyta kadastro vietovė, kurioje pareiškėja pageidauja, kad jai būtų formuojamas perduotinas nuosavybėn žemės sklypas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises vietoje turėtos žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, bus nagrinėjamas laikantis Metodikoje nustatytos tvarkos bei terminų.

Kaip buvo pažymėta, pareiga kompetentingai institucijai priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsiranda, kai konkretus perduodamas nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypas, nustatyta tvarka yra suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte. Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad atitinkamu žemės reformos žemėtvarkos projektu nėra suformuotas žemės sklypas, į kurį pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises, todėl nėra įstatyminių sąlygų tenkinti pareiškėjos prašymą dėl atsakovo įpareigojimo per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą, kuriuo jai būtų atkuriamos nuosavybės teisės vietoje turėtos žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

Konstatuodama, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo ir atsakovo įpareigoti atlikti veiksmus, kurių pageidauja pareiškėja, kartu teisėjų kolegija akcentuoja, kad šiuo sprendimu nėra paneigiama pareiškėjos teisė atkurti nuosavybės teises į 12,0427 ha žemės, tačiau ši teisė gali būti įgyvendinta Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytais būdais.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos H. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.