- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-28
- Bylos Nr.
- 2A-110-653/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23247-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jelena Šiškina, Rūta Petkuvienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- A. V.
- Atsakovas
- AB Swedbank
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) A. V. apeliacinį skundą dėl 2014-01-03 Vilniaus apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui AB Swedbank, dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu bei sprendimo išieškoti skolą prieš terminą teisėtumo, tretieji asmenys antstolis G. B., UAB „Callida“.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. V. pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė pripažinti atsakovo AB Swedbank veiksmus vienašališkai nutraukiant kredito sutartį Nr. 07-038284-FA/07-038291-FA, bei sprendimą išieškoti iš ieškovo susidariusią skolą prieš terminą neteisėtais, taip pat prašė pripažinti nesąžiningomis kreditavimo sutarties nuostatas dėl atsakovo teisės vienašališkai nutraukti sutartį, įpareigoti atsakovą tęsti Būsto kreditavimo sutarties vykdymą, t.y. šalis sugrąžinti į padėtį, buvusią iki kreditavimo sutarties nutraukimo, ją pratęsiant.
Ieškovė nurodė, kad pagal šalių sudarytą kredito sutartį prievoles ieškovė vykdė tinkamai ir laiku iki 2008/2009 metų, iki pasaulyje įvyko ekonominė krizė. 2009-03-03 d. ieškovė informavo atsakovą apie dabartinę jos pasunkėjusią finansinę padėtį bei pasirašė su atsakovu susitarimą, pagal kurį ieškovei buvo sudarytos sąlygos iki 2009-06-20 d. nemokėti kredito bei palūkanų, o iki 2009-10-20 d. mokėti tik pagal kredito sutartį priskaičiuotas palūkanas. Kadangi finansinė būklė negerėjo, ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl įkeisto buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo, o gautus pinigus (85 000 Lt) nukreipti susidariusiam skolos dengimui. Tokiais veiksmais ieškovė bandė sąžiningai vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus bankui, tačiau 2012-02-17 d. atsakovas vienašališkai nutraukė su ieškove minėtą kredito sutartį bei priėmė sprendimą kreiptis į Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra vienintelis ieškovės gyvenamasis būstas, kuriame gyvena jos šeima (ieškovė su 2 nepilnametėmis dukterimis), atsakovas šioje situacijoje, naudodamasis savo dominuojančia padėtimi, nesuteikė ieškovei jokių galimybių įtakoti sutarties sąlygų pakeitimo, o visus ieškovės teikiamus pasiūlymus ignoruodavo.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nuo 2008 metų ieškovė pradėjo pažeidinėti kredito sutarties sąlygas. Susidarius 5889,36 Lt pradelstai skolai, ieškovės prašymu, bankas sutiko išdėstyti skolos grąžinimą, atidėti palūkanų mokėjimą ir kredito grąžinimą. Pasibaigus palūkanų mokėjimo atidėjimo terminui ieškovė neatkūrė tinkamo sutarties vykdymo. Vėl susidarius 1408,39 Lt pradelstai skolai, ieškovės prašymu Bankas sutiko išdėstyti šios skolos grąžinimą bei pakeisti viso kredito sumą į ekvivalentą eurais. Dėl to kintama palūkanų dalis pasikeitė iš Vilibor į Euribor. Pagal naujas sutarties sąlygas ieškovės mokėtina palūkanų norma sumažėjo nuo 9,350 iki 3,511 procento, o ieškovės grąžintino kredito suma išaugo iki 81 278,67 EUR, tačiau ieškovė ir toliau neatkūrė tinkamo prievolės vykdymo, negrąžino kredito, o 2010-04-08 d. ieškovės prašymu bankas išdavė ieškovei sutikimą parduoti ir pakartotinai įkeisti papildomą turtą, jeigu visos lėšos už turto pardavimą bus skirtos įsipareigojimų pagal Kredito sutartį mažinimui. Už parduotą turtą ieškovė atsakovui pervedė 23114,71 EUR, o kredito likutis liko 61076,44 EUR. Sumažėjus kredito sumai, atitinkamai sumažėjo mėnesinės grąžintino kredito dalys ir mokėtinų palūkanų dydis. Su vėlavimais ieškovė kredito dalis grąžino iki 2011-04-18. Vėlesniu laikotarpiu ieškovė atliko tik dalinius mokėjimus, kurių nepakako visoms palūkanoms apmokėti. Pradelstai skolai pasiekus 1298,44 EUR bankas įspėjo ieškovę pašalinti pažeidimus ir perspėjo dėl galimo kredito sutarties nutraukimo. Paskutinis ieškovės mokėjimas, kuriuo apmokėta dalis pradelstų palūkanų, buvo atliktas 2011-11-07 ir kadangi ieškovės pažeidimas tęsėsi ilgą laiką, buvo sistemingas, ieškovė nepasinaudojo dviem Kredito sutarties pakeitimais bei dalies kredito grąžinimu prieš terminą, taip pat buvo gauti duomenis apie įkeisto buto areštą kitų kreditorių naudai, todėl bankas priėmė sprendimą, kad nebeturi pagrindo atidėlioti ir 2012-01-12 pranešimu Nr. SR-1736 kredito gavėjas informavo ieškovę, kad jei per 30 d. terminą prievolės pažeidimas nebus pašalintas, bankas vienašališkai nutrauks Kredito sutartį ir inicijuos viso kredito grąžinimą prieš terminą. Nuo 2012-02-17 d. bankas vienašališkai nutraukė kredito sutartį, kadangi ieškovė jokio papildomo mokėjimo neatliko, taip pat nepašalino banko pagrįstų abejonių dėl to, kad sutarties pažeidimas galės būti pašalintas ateityje. Praėjus 2 mėnesiams po kredito sutarties nutraukimo ir ieškovei neatlikus jokių veiksmų, bankas kreipėsi į Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo. Kredito sutartis nutraukta prieš terminą ieškovei be teisėto pagrindo sistemingai nevykdžius esminių įsipareigojimų, dėl ilgalaikio prievolės nevykdymo ir žymiai išaugusios ieškovės kredito rizikos, be to bankas labai ilgą laiką neįgyvendino savo teisės nutraukti sutartį, tikėdama ieškovės pažadais, tinkamai bendradarbiavo su ieškove. Be to kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1. punkte šalys susitarė, kad esminiu sutarties pažeidimu laikoma situacija, kai kredito gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2014-01-03 Vilniaus apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį atmesti.
Teismas nustatė, kad šalys 2007-04-19 d. sudarė kredito sutartį Nr. 07-038284-FA/07-038291-FA, kurios pagrindu atsakovas AB Swedbank ieškovei A. V. suteikė 275 000 Lt dydžio kreditą (220 000 Lt butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti ir 55 000 Lt šio buto remontui). Sutarties vykdymas užtikrintas minėto buto, esančio Savanorių pr. 27-1, Vilniuje, ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), hipotekomis bei ieškovės motinos laidavimu. Kredito grąžinimo terminas – 2037-03-20.
Ieškovė pažeidinėjo pasirašytą kredito sutartį ir netinkamai vykdė savo prievoles pagal minėtą sutartį, to neginčija ir pati ieškovė, dėl ko atsakovas nutraukė 2012-02-17 d. kredito sutartį ir inicijavo viso kredito grąžinimą prieš terminą.
Teismas nustatė, kad šioje situacijoje bankas ilgą laiką bendradarbiavo su ieškove: ieškovei susidūrus pradžioje su Kredito sutarties vykdymo sunkumais Bankas sutiko išdėstyti ieškovei skolos grąžinimą, atidėti palūkanų mokėjimą iki 2009-06-20 ir kredito grąžinimą iki 2009-10-20, taip pat bankas sutiko ieškovės prašymu pakeisti viso kredito ekvivalentą eurais, po ko pagal naujas sutarties sąlygas ieškovės sumažėjo ir ieškovės mokėtina palūkanų norma, taip pat išdavė sutikimą parduoti ir pakartotinai pakeisti papildomą turtą, be to kaip matyti iš jau minėtų atsakovo AB Swedbank raštų (2009-01-23 Nr. SR-2483; 2009-02-17 Nr. SR-5456; 2009-09-15 Nr. SR-36214, 2011-07-14 Nr. SR-34826; 2011-08-29 Nr. SR-41353; 2011-09-21 Nr. SR-45169; 2011-10-28 Nr. SR-50260; 2011-12-06 Nr. SR-55675) nuolatos perspėdavo ieškovę dėl susidariusios skolos. Ieškovės Kredito sutarties pažeidimai buvo daromi ilgą laiką, t.y. beveik visą laikotarpį nuo 2008 m. rudens iki 2012 m. vasario mėn., tačiau parduotu įkeistu turtu (butas, esantis (duomenys neskelbtini)) ieškovė bankui pervedė 23 114,71 EUR, o gautos lėšos panaudotos iki 2010-06-15 d. pradelstoms sumoms padengti bei dalies kredito grąžinimui prieš terminą.
Teismas sprendė, kad ieškovės sutratiniai įsipareigojimas nustatytu laiku grąžinti atitinkamą kredito dalį ir mokėti palūkanas yra esminės Kredito sutarties sąlygos. Tai, kad eilinės paskolos įmokos nesumokėjimas yra esminis paskolos sutarties pažeidimas, patvirtina ir speciali CK 6.874 straipsnio 2 dalyje nustatyta taisyklė, numatanti kreditoriaus teises reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Minėtų Kredito sutarties sąlygų įtvirtinimas sutartyje reiškia, kad Bankui, kaip Kredito sutarties šaliai, yra vienodai svarbus tiek galutinis kredito grąžinimo terminas, tiek ir daliniai įmokų mokėjimai, kadangi tinkamas periodinių įmokų gavimas yra būtinas Bankui užtikrinti nuolatinį pinigų srautą, reikalingą Banko mokumui ir likvidumui.
Nėra duomenų, kad ieškovė buvo priversta sudaryti ginčijamą sandorį. Kreditavimo rinka Lietuvoje pakankamai išplėtota, tad ieškovė turėjo galimybę rinktis, su kuria kreditavimo įstaiga jam labiau apsimoka sudaryti kreditavimo sutartį, todėl teismas atmetė ieškovės argumentą, kad bankas, duodamas pasirašyti ieškovei minėtą sutartį, buvo nesąžiningas.
Teismas konstatavo, kad ekonomikos nuosmukio pasaulyje aplinkybė negali būti laikoma aplinkybe, iš esmės pakeičiančia sutartinių prievolių pusiausvyrą, numatyta CK 6.204 str. Šalims nebuvo kliūčių, sudarant kredito sutartį, periodinių mokėjimų dydžius, galutinio atsiskaitymo su kredito davėju terminus susieti su šalies ūkio raidos rodikliais. Ieškovei tuo laiku ir tinkamai nepasirūpinus, ji privalo prisiimti visą atsakomybę už sudarytų sutarčių netinkamą vykdymą.
Visi Kredito sutarties Bendrosios dalies 11 punkte numatyti pagrindai dėl kredito atgavimo prieš terminą yra išimtinai susiję su įstatymų nustatyta Banko pareiga valdyti kredito riziką ir imtis priemonių jai mažinti. Griežtas kreditavimo sutarties nuostatų laikymasis Bankui turi esminės reikšmės, nes griežto kreditavimo sutarčių nuostatų laikymosi reikalavimas yra specialiai nustatytas visam finansų sektoriui. Finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę. Nepaisant to, kad minėta Kredito sutartis yra vartojimo sutartis, ieškovė yra vartotoja, šis teisinis statusas jos neatleidžia nuo tinkamo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį vykdymo. Dėl ieškovės sistemingai vykdyto Kredito sutarties pažeidimo bei faktinio nemokumo, Kredito sutarties nutraukimas yra teisėtas ir pagrįstas, neatsižvelgiant į tai, kad gautą kreditą ieškovė panaudojo ne komerciniais, bet vartojimo tikslais, t.y. perkant būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Kredito sutarties nutraukimo metu ieškovė virš 3 metų buvo nemoki, t.y. visai nemokėdavo ar tik dalimis mokėdavo bankui įmokas. Ieškovė nepateikė teismui nei vieno pagrįsto įrodymo, kad šiuo metu yra jau pajėgi tinkamai grąžinti visą skolą, be to pažymėtina, kad likusi neišmokėta kredito suma yra dar labai didelė. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad ieškovės A. V. atžvilgiu vien Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama keletas bylų, kuriose A. V. yra atsakovė. Šios bylos yra dar neišnagrinėtos, tačiau ginčo sumos yra taip pat didelės ir jeigu teismai patenkins ieškovų ieškinius, tai dar labiau apsunkintų šios bylos ieškovės A. V. finansinę padėtį, todėl tai teismui kėlė abejonių dėl galėjimo grąžinti ar mokėti be pažeidimų bankui įmokas, jeigu šalis būtų sugrąžintos į padėtį, buvusią iki kreditavimo sutarties nutraukimo. Bankas neprisiėmė pareigos atsakyti už ieškovės mokumą arba prisidėti prie išlaikymo. Priešingai, ieškovės nemokumo rizikai apdrausti buvo įkeistas turtas, kas reiškia, kad jeigu skolininkas nebeįstengia tinkamai grąžinti kredito, jis turi būti padengtas iš įkeisto turto. Būtent ieškovės veiksmai nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, ignoruojant Banko raginimus sumokėti pradelstas visas skolas, nepaliko kito pasirinkimo kaip tik nutraukti Kredito sutartį dėl jos esminio pažeidimo. Sistemingai neįvykdomi ieškovės įsipareigojimai kėlė atvirą grėsmę tikėtinam Kredito sutarties įvykdymui. Nutraukdamas Kredito sutartį, atsakovas tinkamai pasinaudojo turima teise bei įvykdė pagrindinę savo pareigą valdyti kredito riziką, susijusią su nemokaus kliento įsipareigojimų vykdymu. CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad finansinių išteklių neturėjimas nėra laikomas nenugalima jėga, dėl kurios šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.
Teismas darė išvadą, kad Banko pareiga bendradarbiauti nereiškia pareigos tik kredito gavėjui naudingomis sąlygomis jo pasiūlymu keisti suderėtas pasirašytos sutarties sąlygas. Bet kokia Kredito sutarties nutraukimo pasekmė turėtų būti kredito grąžinimas, priešingu atveju atsirastų nepagrįsto praturėjimo sąlygos. Ieškovė nevykdė Kredito sutarties sąlygų, nors jai buvo sudarytos tam tikros lengvatos, todėl atsakovas AB „Swedbank“, vadovaudamasis įstatymų ir Kredito sutarties nuostatomis, dėl ieškovės esminio sutarties pažeidimo, t.y. kredito įmokų ir palūkanų nemokėjimo, turėjo teisę vienašališkai nutraukti Kredito sutartį ir inicijuoti kredito grąžinimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantė – ieškovė A. V. - apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.
Nurodė, kad teismas neatkreipė dėmesio, jog ieškovės skola, dėl kurios sutartis buvo nutraukta, siekė vos 1 485,18 EUR. Dėl to teismas netinkamai taikė CK 6.209 str. 3 d., nes neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 str. 4 d.).
Teismas neatsižvelgė į tai, kad kredito sutartis buvo ilgalaikė, todėl sutarties bendrosios dalies 11.2.1 p. numatytas sutarties nutraukimo pagrindas yra nesąžiningas, pažeidžia vartotojo teises, todėl pripažįstamos negaliojančiomis ab initio.
Siekdamas įgyvendinti priverstinį išieškojimą, kreditorius turėjo procesinę pareigą pateikti įrodymus, kad sutartis tinkamai nutraukta.
Teismas formaliai išnagrinėjo bylą ir nesivadovavo CK 1.5 str.
Atsiliepimas
Atsakovas Swedbank pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad teismas konstatavo ir to neginčija apeliantė, jog pažeidimai buvo esminiai, tuo tarpu CK 6.209 str. 3 d. reglamentuoja tik tuos atvejus, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Todėl teismas pagrįstai taikė 6.217 str. Teismas išsamiai patikrino sutarties nutraukimo teisėtumo aplinkybes, atkreipė dėmesį, kad sutartis buvo nevykdoma ypatingai ilgai net ir po to , kai buvo ne kartą pertvarkyti ir atidėti mokėjimai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Priešingai nei teigia apeliantė, teismas atkreipė dėmesį ir skolos dydį, kuriai esant buvo nutraukta sutartis. Tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurių apeliantė neginčija, patvirtina teismo išvadas, kurios yra išsamiai motyvuotos, jog sutarties pažeidimas buvo esminis, nes sutarties pažeidimas buvo ilgalaikis, sistemingas, net ir po to, kai su ieškove buvo sudaryti papildomi susitarimai, siekiant spręsti ieškovės mokumo problemas. Apeliantė nenurodė jokių argumentų, patvirtinančių šių išvadų nepagrįstumą. LR CK 6.209 str. 3 d. aiškiai nurodyta, kad ši norma taikoma, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, todėl ir LR CK 6.209 str. 4 d. šiuo atveju netaikytina. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.217 str., sprendžiant dėl sutarties nutraukimo teisėtumo.
Vien tai, kad sutartis yra ilgalaikė, nesudaro pagrindo išvadai, jog šalys negali susitarti dėl sutarties vienašališko nutraukimo. Teismas išsamiai įvertino pažeidimo aplinkybes, nurodė motyvus, dėl kurių atmetė ieškovės reikalavimą dėl sutarties sąlygų neteisėtumo. Apeliantė deklaratyviai teigia, kad šios sąlygos pažeidžia jos, kaip vartotojos teises, tačiau argumentų dėl teismo sprendime nurodytų išvadų pagrįstumo ir motyvų nenurodė, visiškai nepagrindžia teiginių, kad teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs.
Atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas neatkreipė dėmesio, jog kreditorius turėjo įrodyti, kad sutartis tinkamai nutraukta. Priešingai, pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurių pagrindu konstatavo sutarties nutraukimo teisėtumo faktą. Pažymėtina, kad, kaip teisingai nustatė teismas, šiuo atveju atsakovas nepažeidė bendradarbiavimo su ieškove pareigos, jai susidūrus su finansiniais sunkumais. Svarbu ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė turi realią galimybę tinkamai vykdyti sutartį, jei sutarties galiojimas būtų atnaujintas.
Apeliantė nenurodė motyvų dėl ko, jos manymu, teismas formaliai išnagrinėjo bylą, kodėl teismo išvados prieštarauja CK 1.5 str., todėl šis argumentas atmestinas. Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, savo išvadas tinkamai motyvavo.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
nutarė
2014-01-03 Vilniaus apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.