- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-31
- Bylos Nr.
- e2A-953-524/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Seselskytė, Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė
- Ieškovas
- V. Z.
- Atsakovas
- D. P.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės,
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. Z. ieškinį atsakovui D. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I . Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo D. P. 10 136,70 EUR skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. 2016-10-28 Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nutartimi buvo priimtas ieškovės pagal patikslintą ieškinį T. P. atsisakymas nuo 1379,22 EUR ieškinio dalies dėl komunalinių mokesčių priteisimo iš D. P..
3. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog 2015 m. rugsėjo 23 d. ieškovė iš Klaipėdos miesto 9-ojo notaro biuro gavo prašymą perduoti dukrai T. Z. (buvusi atsakovo D. P. sutuoktinė) pareiškimą, kuriuo pranešama, kad D. P. ketina parduoti jam nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), už 14 184 EUR. Teigia, jog toks prašymas yra neteisėtas. Ginčo butas buvo įsigytas 2009 m. liepos 17 d. sutarties, sudarytos tarp pardavėjos G. Ž. ir T. Z. bei D. P., pagrindu, t. y. tuo metu, kai T. Z. ir D. P. nebuvo sudarę santuokos (santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), išsituokė (duomenys neskelbtini)), už 20 273,40 EUR (70 000 Lt). Prieš minėtos ginčo turto (jo dalies) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą 2009 m. liepos 9 d. buvo sudaryta būsima ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis tarp dabar jau mirusio ieškovės sutuoktinio I. Z. ir G. Ž., kuria susitarė, kad po šios sutarties pasirašymo būsimų mokėjimų sąskaita būsimai pardavėjai bus perduotas 11 584,80 EUR (40 000 Lt) avansas, kuris bus įskaitytas į ginčo buto pirkimo–pardavimo kainą. Tą pačią dieną I. Z. išsigrynino 11 584,80 EUR (40 000 Lt) ir atsiskaitė su G. Ž.. Pagrindinės ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną 2009 m. liepos 17 d. I. Z. išsigrynino likusius 8 688,60 EUR (30 000 Lt) ir galutinai atsiskaitė su pardavėja G. Ž.. Kadangi T. Z. tėvai iš bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių lėšų nupirko ginčo butą T. Z. ir D. P., todėl atsakovui siekiant parduoti 1/2 dalį ginčo turto, ieškovė įgyja teisę reikalauti priteisti iš atsakovo pusę sumokėtos ginčo turto kainos, kuri sumokėta už D. P.. Kadangi ginčo turto pirkimo–pardavimo metu D. P. pinigų neturėjo, o jo mama D. V. atsisakė prisidėti prie buto pirkimo, todėl nutarta užrašyti ginčo butą T. Z. ir D. P. vardu, ir , ieškovės teigimu, visi žinos, kad I. Z. skolina atsakovui 10 136,70 EUR (35 000 Lt), t. y. toks pinigų paskolinimas įtvirtintas žodžiu. D. P. lėšų už ginčo turtą neįnešė, todėl tokiu būdu nepagrįstai praturėjo Z. šeimos sąskaita.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinys atmestas, priteista iš ieškovės V. Z. 1 200 EUR bylinėjimosi išlaidų atsakovo D. P. naudai, grąžintas atsakovui D. P. 2016 m. balandžio 21 d. mokėjimo nurodymu, mokėjimo paskirtis „už liudytojų iškvietimą 9-to notaro biuro notarė V. M. ir padėjėjas A. M.“, į Klaipėdos miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą sumokėtas 200 EUR dydžio užstatas, užstatą pervedant į D. P. banko sąskaitą, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi atsakovui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčas kilo dėl paskolos sutarties pripažinimo sudaryta, žodinio susitarimo, kaip paskolos sutarties, vertinimo, pinigų atsakovui perdavimo fakto. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog ieškovė teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kuriuose būtų išreikšta paskolos gavėjo – atsakovo D. P. valia, patvirtinama prievolė kreditoriui ir paliudijama apie paskolos davėjo suderintą valią, t. y. nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad I. Z. notarų biure sudarant buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovui būtų perdavęs ginčo sumą, kaip paskolą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojos notarės parodymus, taip pat konstatavo, jog V. Z. neįrodė aplinkybės, kad pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu notarė V. M. pasiūlė butą užrašyti T. Z. ir D. P. po 1/2 dalį, neva tokiu būdu bus žinoma, kad I. Z. skolina D. P. pusę buto įsigijimo sumos ir rašytinis susitarimas dėl atsakovui paskolintų pinigų nereikalingas. Nei buto pirkimo–pardavimo sutartyje, nei paskolos raštelyje ar kitokios formos dokumente nėra užfiksuotas 10 136,70 EUR sumos atsakovui perdavimo faktas ir atsakovo įsipareigojimas grąžinti šią sumą I. Z. nustatyta tvarka ir terminais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, padarė išvadą, jog D. V. 2009 m. liepos 17 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu turėjo finansinę galimybę duoti atsakovui 10 136,70 EUR (35 000,00 Lt) sumą buto daliai pirkti. Teismas taip pat nenustatė, kad I. Z. siekė sukurti paskolinius teisinius santykius, t. y. ieškovė neturėjo realių ketinimų suteikti atsakovui paskolą, o atsakovas paskolos gauti nesiekė. Nors bylos šalys iki galo neatskleidė savo tikrųjų ketinimų, tačiau vadovaudamasis bylos duomenimis bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog paskolos teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo susiklostę.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
6. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl to nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų paskolos atsakovui suteikimo faktą ir atsakovo įsipareigojimą paskolą grąžinti. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai patvirtina faktą, jog ieškovės šeima suteikė paskolą atsakovui.
6.2. Byloje esantys duomenys pagrindžia D. V. sunkią finansinę būklę ir jos negalėjimą duoti / skolinti atsakovui D. P. lėšų dar nuo 2007 m. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. V. skolos Nordea Bank Finalnd Plc už kredito kortelę, skolos už šildymą, dujas, komunalines paslaugas, elektrą, bendrijos mokesčiai už patarnavimus atsirado dar nuo 2007 m., todėl akivaizdu, jog asmuo, neturintis lėšų net būtiniausioms išlaidoms padengti, neturės lėšų sūnui duoti ar paskolinti pinigų 1/2 ginčo būsto daliai pirkti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
8. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
9. Byloje nustatyta, kad 2009 m. liepos 17 d. buvo sudaryta sutartis tarp pardavėjos G. Ž. ir T. Z., t. y. ieškovės dukros, ir D. P. dėl buto pirkimo už 20 273,40 EUR (70 000 Lt). Šios sutarties sudarymo metu T. Z. ir D. P. nebuvo sudarę santuokos. Santuoką ieškovės dukra ir D. P. sudarė (duomenys neskelbtini), o išsituokė (duomenys neskelbtini). 2015-05-07 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime dėl santuokos nutraukimo dėl ginčo buto pasisakyta nebuvo. Ieškovė įrodinėja, jog jos miręs sutuoktinis I. Z. 10 136,70 EUR (35 000 Lt) paskolino žodinės sutarties forma atsakovui šiam butui įsigyti. Šią aplinkybę įrodinėja 2009 m. liepos 9 d. sudaryta būsima ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartimi tarp dabar jau mirusio ieškovės sutuoktinio I. Z. ir G. Ž., kuria susitarė, kad po šios sutarties pasirašymo būsimų mokėjimų sąskaita būsimai pardavėjai bus perduotas 11 584,80 EUR (40 000 Lt) avansas, kuris bus įskaitytas į ginčo buto pirkimo–pardavimo kainą. Tą pačią dieną I. Z. išsigrynino 11 584,80 EUR (40 000 Lt) ir atsiskaitė su G. Ž.. Pagrindinės ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną 2009 m. liepos 17 d. I. Z. išsigrynino likusius 8 688,60 EUR (30 000 Lt) ir galutinai atsiskaitė su pardavėja G. Ž.. Šios pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties šalys buvo pardavėja G. Ž. ir ieškovės dukra bei atsakovas, kurie butą pirko lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise. Sutartyje nurodyta, kad buto kainą – 70 000 Lt pirkėjai sumokėjo pardavėjai iki sutarties sudarymo.
10. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog paminėtos 2009 m. liepos 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties 3 punkte nurodyta, jog ginčo suma atsakovui buvo suteikta kaip paskola ir ši sutartis atitinka rašytinės paskolos sutarties reikalavimus, tačiau šis apeliacinio skundo motyvas prieštarauja paminėtos sutarties tekstui, kuriame nebuvo nurodyta, jog ginčo suma atsakovui buvo perduota kaip paskola.
11. Teisėjų kolegija pažymi, jog įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas.
12. Nagrinėjamu atveju jokia rašytinė paskolos sutartis tarp I. Z. ir D. P. sudaryta nebuvo. Byloje yra nustatyta ta faktinė aplinkybė, kad I. Z. išgrynino ieškovės nurodomas pinigų sumas iš savo banko sąskaitos, tačiau atsakovas nepripažįsta susiklosčių tarp šalių paskolinių santykių. Teisėjų kolegija pažymi, jog nesant byloje įstatymo nustatytos formos ir turinio rašytinės paskolos sutarties (CK 6.871 straipsnio 1 dalis), ieškovė paskolos sutarties sudarymą, jos esminių sąlygų egzistavimą turi įrodyti leistinais ir patikimais įrodymais. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga, kaip pažymėta teisėjų kolegijos šios nutarties 11 p., tenka ieškovei (CPK 12, 178 straipsniai).
13. Iš byloje surinktų įrodymų visumos teisėjų kolegija sprendžia, jog paskoliniai santykiai tarp I. Z. ir D. P. I. Z. sudarius 2009 m. liepos 9 d. būsimą buto pirkimo–pardavimo sutartį su G. Ž. nesusiklostė. Byloje yra nustatyta, kad ieškovės dukra ir D. P. šį butą 2009 m. liepos 17 d. sutartimi pirko bendrosios dalinės nuosavybės teise, o vėliau – (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Jokio rašytinio dokumento, sudaryto tarp I. Z. ir D. P. dėl paskolos suteikimo, byloje nėra pateikta. Išvardytų byloje surinktų įrodymų visuma ir to pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovės nurodomi pinigai nebuvo perduoti atsakovui kaip paskola, nes byloje neįrodyta, kad atsakovas turi prievolę grąžinti ginčo sumą I. Z., o vėliau ieškovei (CPK 178 str., CK 6.6.870 str.). Ieškovė nurodo, jog I. Z. paėmė iš savo banko sąskaitos pinigų sumas ir jas perdavė G. Ž., byloje nėra įrodymų, jog ginčo suma būtų pervesta į D. P. sąskaitą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog net prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pavyzdžiui, bendro verslo ar partnerystės, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ir t. t. Dėl to kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009).
14. Teisėjų kolegija iš šių šalių veiksmų ir faktinių aplinkybių visumos nustatė, kad I. Z., ieškovę ir T. Z. siejo artimos giminystės santykiai (tėvai, vaikai, bendras buto pirkimas su atsakovu nesusituokus, santuokos sudarymas), tarp nurodytų asmenų buvo susiklostę tarpusavio pasitikėjimu grįsti santykiai. Byloje ieškovė nurodo, jog I. Z. buto pardavėjai perdavinėjo dideles pinigų sumas, nesudarydamas rašytinių sandorių pinigų perdavimo faktui ir jų būsimam panaudojimui pagrįsti su atsakovu D. P.. Šių faktinių aplinkybių visuma leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad byloje ieškovės nurodomi pinigai nebuvo suteikti atsakovui kaip paskola. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, jog ieškovė neįrodinėjo byloje, kokiam terminui paskolino atsakovui nurodomą ieškinyje sumą, byloje nepateikė jokių įrodymų, kad ji, prieš reikšdama teisme ieškinį atsakovui, pareikalavo gražinti įvardijamą ieškinyje 10 136,70 EUR sumą. Esant šioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir nurodomų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį kaip neįrodytą (CPK 178 str., CK 6.870 str.).
15. Ieškovė nurodo, jog paskolos sutartis dėl ginčo buvo sudaryta žodine forma, tačiau kartu prašo laikyti 2009-07-17 sutarties 3 punktą paskolos teisinius santykius įrodančiu dokumentu. CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti raštu, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams. Vienas tokių atvejų yra paskolos sutartis, kurios formą reglamentuoja CK 6.871 straipsnio 1 dalis, galiojusi įrodinėjamos paskolos suteikimo metu – 2009 metų liepos mėnesį, pagal kurią fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011; kt.). Šioje byloje nėra jokių kitų netiesioginių rašytinių įrodymų – pinigų pervedimo dokumentų, pakvitavimų, leidžiančių padaryti išvadą, jog ginčo suma buvo skolinama atsakovui. Liudytojai T. K. ir U. R. paliudijo, jog bendraujant su T. Z. ir D. P. buvo kalbama, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), nupirko T. Z. tėvai, tačiau aplinkybės, kad 1/2 dalį buto kainos – 10 136,70 EUR kaip paskolą D. P. suteikė I. Z., nepatvirtino. Dėl apeliaciniame skunde nurodomos D. V. sunkios padėties skundžiamą teismo sprendimą keisti nėra teisinio pagrindo, nes įrodymai dėl jos turtinės padėties neįrodo D. P. įsipareigojimo grąžinti ieškovei ginčo sumą.
16. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas, todėl skundžiamą teismo sprendimą ieškovės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.