Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Cars Agro Rent“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Cars Agro Rent“, atstovaujamo bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Draugo petys“ ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia atsakovams A. T., A. Š. ir R. T..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas papildomai nurodė, jog atsakovo R. T. nesąžiningumą įrodo sąmoningas siekis privesti ieškovą prie bankroto. Atsakovų noras padengti įsiskolinimus savaime neįrodo ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties privalomumo, o pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta kaina nesutampa su vidutine rinkos kaina.

Teismo posėdžio metu atsakovas R. T. paaiškino, kad parduota sodyba buvo apleista, ją reikėjo renovuoti, todėl buvo nuspręsta turtą parduoti ir padengti įsiskolinimą, o visus su pardavimu susijusius reikalus pavesti tvarkyti atsakovų R. T. ir A. T. dukrai. Nekilnojamąjį turtą atsakovai įsigijo už 32 000,00 Lt, o pardavė už 43 000,00 Lt. Su pirkėja A. Š. nei jis, nei jo sutuoktinė A. T. nevedė jokių derybų, jų nesieja jokie, nei svainystės, nei giminystės ryšiai.

Teismo posėdžio metu atsakovė A. Š. papildomai nurodė, jog su R. T. visiškai jokių ryšių neturi, jį matė vieną kartą, o apie sodybos pardavimą sužinojo iš skelbimo internete. Sodyba buvo įsigyta oficialiai, visus ribojimus, susijusius su sodybos įsigijimu, tikrino notaras. Už sodybą sumokėta kaina viršijo jos vertę, kadangi ją reikėjo tvarkyti, remontuoti. Be to, pradinė sodybos pardavimo kaina buvo apie 50 000 Lt.

Nustatęs, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovo turimos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą R. T. atsiradimo momento, teismas konstatavo, jog Vilniaus apygardos teismo 2014-05-12 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-16-565/2014, buvo nustatyti nagrinėjamai bylai svarbūs faktai, kurie šioje byloje laikytini prejudiciniais, t. y. žalos padarymo momentas yra nuostolingas automobilių nuomojimas laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2007-05-31 bei laikotarpis, kuriuo R. T. ėjo ieškovo vadovo pareigas (nuo 2005-11-28 iki 2009-11-30) ir netinkamai vykdė ieškovo prievolę mokėti PVM. Sprendė, jog būtent nurodytais momentais atsirado UAB „Cars Agro Rent“ teisė į žalos atlyginimą. Ieškovo argumentą, jog atsakovų sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis pažeidžia jo, kaip atsakovo R. T. kreditoriaus, interesus, atmetė kaip nepagrįstą, kadangi ginčijamas sandoris buvo sudarytas už didesnę kainą, nei Nekilnojamojo turto registro nustatyta vidutinė turto rinkos vertė. Be to, iš 2011-09-07 mokėjimo nurodymo Nr. 262 bei liudytojos G. V. paaiškinimų nustatė, jog pagal pirkimo – pardavimo sutartį buvo atsiskaityta jos sudarymo dieną. Todėl padarė išvadą, kad atsakovo R. T. mokumas nepakito ir nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti kreditoriaus UAB „Cars Agro Rent“ interesai. Jei dėl sudaryto sandorio skolininko mokumas nepakinta, tai negalima konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo kaip vienos iš būtinų sąlygų taikyti actio Pauliana. Iš liudytojos G. V., kuri buvo atsakovų A. T. ir R. T. atstovė ginčijamo sandorio sudarymo metu, parodymų nustatė, jog ginčo sandorį atsakovai privalėjo sudaryti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių: 2009 metais verslo pradžiai atsakovė, liudytojos motina A. T., iš M. V. buvo pasiskolinusi 7 095,69 Eur (24 500 Lt), kuriuos privalėjo grąžinti per 2 metus; kadangi sodyba buvo apleista, atsakovai A. T. ir R. T. neturėjo finansinių išteklių sodybos renovacijai, be to, reikėjo grąžinti skolą, buvo nuspręsta sodybą parduoti ir tokiu būdu grąžinti skolą, o likusius pinigus investuoti į verslą. Teismas vertino, kad dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių ir finansinės būklės atsakovė A. T. privalėjo sudaryti ginčo sandorį ir parduoti nekilnojamąjį turtą. Nenustatęs, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai, bei nustatęs, kad atsakovė A. T. dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, padarė išvadą, kad sudarydamos sandorį šalys buvo sąžiningos. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatė nei vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų. Priešingai, iš Gyventojų registro tarnybos pažymos apie asmens duomenis nustatė, jog atsakovų A. T., R. T. ir A. Š. nesieja jokie giminystės ir/ar svainystės ryšiai; iš atsakovų R. T. ir A. Š. paaiškinimų nustatė, jog atsakovė A. Š. apie parduodamą sodybą sužinojo iš skelbimo, atsakovai iki teismo proceso pradžios vienas kitą yra matę tik vieną kartą ginčo sodyboje, dėl ginčo sodybos derybų nevedė, jų nesieja jokie socialiniai, darbiniai ar kitokie ryšiai. Ginčo sandoris sudarytas oficialiai, sutartyje nurodyta kaina sutampa su realia sandorio įvykdymo kaina, Nekilnojamojo turto registre sandorio sudarymo faktas išviešintas, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti nei vieno iš atsakovų nesąžiningumo. Nenustatęs būtinų sąlygų viseto actio Pauliana tenkinti, šiuo pagrindu pareikšto ieškinio dėl tokio sandorio nuginčijimo netenkino (t. II, b. l. 108 – 114).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Byloje nustatyta, kad dėl atsakovas R. T. savo neteisėtais veiksmais padarė apeliantui, bankrutavusiai įmonei, žalos. Iš teismų informacinės sistemos matyti, jog Vilniaus apygardos teismo 2014-05-12 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-16-565/2014, BUAB „Cars Agro Rent“ naudai iš atsakovo R. T. priteista 7 087 605,20 Lt žalos atlyginimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2015-02-03 nutartimi, priimta civilinėje byloje 2A-148-178/2015, pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2014-05-12 sprendimas priteista ieškovo BUAB „Cars Agro Rent“ iš atsakovo R. T. 754 081,22 Eur žalos atlyginimo. Atsakovas R. T. jokio turto, iš kurio būtų galima žalą padengti, neturi. Nekilnojamojo turto registre, iki 2011-09-16, atsakovės A. T. (atsakovo R. T. sutuoktinės) vardu buvo įregistruotas šis turtas: žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kluonas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statiniai (lauko tualetas, šulinys), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 25, 26 – 35). Turtas buvo įgytas atsakovų A. ir R. T. santuokos metu, vedybų sutartis, kurios pagrindu turtas būtų laikomas asmenine A. T. nuosavybe, Centrinės hipotekos įstaigos vedybų sutarčių registre neįregistruota (t. I, b. l. 36). Atsakovai A. T. ir R. T. 2011-08-31 įgaliojo dukrą G. T. (dabar pavardė – V.) savo nuožiūra parduoti, už savo nuožiūra aptartą kainą, atsakovams nuosavybės teisėmis priklausiantį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą ir ant jo esančius statinius), esantį (duomenys neskelbtini). (t. II, b. l. 97). Atsakovai A. T. ir R. T., kuriuos atstovavo G. T., 2011-09-07 pirkimo – pardavimo sutartimi, patvirtinta notaro, už 43.000 Lt / 12.453,66 Eur pardavė atsakovei A. Š. sodybą, esančią (duomenys neskelbtini): žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kluoną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statinius (lauko tualetą, šulinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 113 – 127). Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia tarp atsakovų A. T., R. T. bei A. Š. sudarytą 2011-09-07 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 7428 ir taikyti restituciją - priteisti iš atsakovės A. Š. atsakovės A. T. nuosavybėn ginčo sandoriu perleistą nekilnojamąjį turtą, kadangi atsakovė A. T. žinodama apie atsakovo R. T. finansinę padėtį (kad privalo atlyginti žalą ieškovui), ėmėsi nesąžiningų veiksmų – turtą perleido nesąžiningai įgijėjai. Pirmosios instancijos teismas nepripažino ginčo sandorio negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, kadangi nenustatė kreditoriaus teisių pažeidimo, sprendė, kad dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių ir finansinės būklės atsakovė A. T. privalėjo sudaryti ginčo sandorį ir parduoti nekilnojamąjį turtą bei sudarydamos sandorį šalys buvo sąžiningos. Apeliantas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas pateikė 2015-08-21 preliminarios turto vertės pažymą Nr. 50804p, sudarytą nekilnojamojo turto vertintojo, teismo eksperto R. G. (t. II, b. l. 130 – 143), kuria įrodinėja, jog ginčo sandoriu buvo perleistas vienintelis atsakovų turtas už mažesnę, nei rinkos kainą. Taip pat apeliantas pateikė viešai www.google.lt skelbiamą informaciją apie atsakovą R. T., kuriais įrodinėja, jog atsakovė A. Š. turėjo žinoti arba žinojo apie R. T. turtinę padėtį ir jo įsipareigojimus kreditoriams, apie vykstančius teisminius procesus ir pradėtus ikiteisminius tyrimus (t. II, b. l. 144 – 152). Nors CPK 314 straipsnis riboja naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau pagrindinis teismo tikslas – reikšmingų bylai aplinkybių nustatymas, lemia būtinybę kiekvienu konkrečiu atveju spręsti dėl naujų įrodymų priėmimo. Atsižvelgdama į tai, kad pateiktais naujais įrodymais apeliantas ginčija teismo išvadas dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, ginčo sandorio sudarymo privalomumo ir šalių sąžiningumo, teisėjų kolegija sprendžia, jog pateikti įrodymai iš dalies turi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, įrodymų priėmimas bylos nagrinėjimo neužvilkins, todėl yra pagrindas juos priimti.

Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

Viena actio Pauliana pagrindu pareikšto ieškinio tenkinimo sąlygų – neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė. Ši actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2013). Kreditorius įgyja reikalavimo teisę prievolės pagrindu. Prievolė – teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nurodo, jog teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Atsakovo R. T. žalos padarymo ieškovui BUAB „Cars Agro Rent“ faktas nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2014-05-12 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-16-565/2014. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007). Nustatyta, kad BUAB „Cars Agro Rent“ buvęs vadovas (atsakovas) R. T. padarė ieškovui 226 196,09 Eur (781 009,85 Lt) žalą, kurią sudaro trečiojo asmens UAB „Danske lizingas“ 226 196,09 Eur (781 009,85 Lt) kreditorinis reikalavimas, kilęs iš lengvojo transporto lizingo sutarčių. Be to, R. T. ieškovo vadovo pareigas ėjo beveik visą ieškovo veiklos laikotarpį iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Šiuo laikotarpiu atsakovas R. T. netinkamai vykdė ieškovo prievolę mokėti 241 306,63 Eur (833 183,53 Lt) PVM. Taigi žalos padarymo momentas šiuo atveju yra nuostolingas automobilių nuomojimas laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2007-05-31 bei laikotarpis, kuriuo R. T. ėjo ieškovo vadovo pareigas, t. y. nuo 2005-11-28 iki 2009-11-30, ir netinkamai vykdė ieškovo prievolę mokėti PVM. Tai reiškia, jog būtent nurodytais momentais atsirado UAB „Cars Agro Rent“ teisė į žalos atlyginimą. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog civilinėje byloje Nr. B2-994-232/2015, Vilniaus apygardos teismas 2009-11-30 nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Cars Agro Rent“, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Draugo petys“. Vilniaus apygardos teismo 2010-04-26 nutartimi patvirtintas UAB „Cars Agro Rent“ antros eilės kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Vilniaus skyriaus 241 306,63 Eur (833 183,53 Lt) dydžio kreditorinis reikalavimas, taip pat patvirtintas trečios eilės kreditoriaus UAB „Danske lizingas“ 6 303 716,52 Lt kreditorinis reikalavimas, kuris 2015-05-09 nutartimi patikslintas, t. y. patvirtintas 6 255 144,42 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas. Vilniaus apygardos teismo 2014-03-21 nutartimi pripažintas UAB „Cars Agro Rent“ bankrotas tyčiniu.

Apibendrinus išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad žalos padarymo ieškovui momentai atsirado anksčiau, nei 2011-09-07 tarp atsakovų buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, todėl ieškovas turėjo galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą R. T. sodybos pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo momentu. Taigi, pirmoji actio Pauliana ieškinio taikymo sąlyga, jog kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, byloje nustatyta.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

Turto pardavimas už kelis kartus mažesnę kainą priskirtinas prie kreditoriaus teisių kitokių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Pirmosios instancijos teismas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2012-09-06 išrašo nustatė, kad bendra viso parduoto nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė yra 7 622,51 Eur (t. I, b. l. 26 - 35). Iš apelianto į bylą pateiktos individualios teismo eksperto R. G. parengtos 2015-08-21 nekilnojamojo turto vertės pažymos matyti, jog ginčo sandorio sudarymo datai (2011-09-07) perleistos sodybos vertė galėjo būti apie 17 000 Eur (t. II, b. l. 130 - 132). Turtas buvo parduotas už 43.000 Lt / 12.453,66 Eur. Ši kaina esminiai nesiskiria nuo registre ir vertinime nurodytų kainų (yra tarpinė). Be to parduodamo daikto kaina nustatoma ne viešojo registro duomenimis, o šalių susitarimu (CK 6.313 straipsnio 1 dalis). Tai yra pinigų suma, paprašyta ar sumokėta už prekes ar kitą turtą. Kaina už konkrečias prekes yra reliatyvus jų vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių pardavėjų ir pirkėjų tam tikromis aplinkybėmis. Iš 2015-08-21 nekilnojamojo turto vertės pažymos matyti, kad teismo ekspertas R. G. pažymą pagrindė atlikęs preliminarius turto vertės skaičiavimus, vadovaudamasis turto teisinės registracijos duomenimis, užsakovo suteikta žodine informacija apie turto būklę vertinimo dienai, vertintojo turima informacija apie nekilnojamojo turto rinką, tačiau neturėdamas individualizuojančios informacijos apie ginčo turtą (t. II, b. l. 132). Iš atsakovės A. Š. paaiškinimų matyti, kad sodyba 1950 – 1960 m. statybos, daug medinių, sugriuvusių pastatų (t. II, b. l. 106). Liudytoja G. V. teigė, kad pinigų renovuoti tą sodybą neturėjo, sodybos būklė buvo nekokia, ji buvo apleista, gyventi joje nebuvo įmanoma (t. II, b. l. 107). Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes apie sodybos būklę sandorio sudarymo dienai (2011-09-07): gyvenamasis namas, viralinė, malkinė, ūkinis pastatas ir visi kiti statiniai yra 1957 statybos metų, namas negyvenamas, sprendžia, kad kaina už kurią sodyba buvo parduota nebuvo esminiai sumažinta ir buvo artima rinkos vertei. Todėl antroji actio Pauliana ieškinio taikymo sąlyga, jog ginčijamas sandoris pažeidė kreditoriaus teises, byloje nenustatyta.

Dėl privalėjimo sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį

Apeliantas įrodinėja, jog atsakovai A. T. ir R. T. neturėjo jokios teisinės prievolės ginčo sandorį sudaryti, taip pat atsakovės A. T. skolos M. V. faktas negali būti vertinamas kaip pareiga nekilnojamojo turto prikimo – pardavimo sandorį sudaryti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004). Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš sutarties, skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), iki sutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Iš atsakovo R. T. paaiškinimų, iš atsiliepimo į ieškinį nustatyta, jog atsakovė A. T., savo verslo plėtrai, 2009 m. iš M. V. pasiskolino 24 500 Lt, dvejų metų terminui. Suėjus skolos sugrąžinimo terminui bei neturint finansinių galimybių skolinius įsipareigojimus įvykdyti, atsakovai nusprendė parduoti sodybą, kad paskolą padengti (t. II, b. l. 106). Net ir esant susidėjusioms svarbioms faktinėms aplinkybėms skolininkas turi vadovautis įstatymais ir pagal juos spręsti dėl būtinumo sudaryti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Iš liudytojos G. V. parodymų matyti, jog ji su mama 2009 m. pradėjo verslą ir šio verslo pradžiai pasiskolino iš M. V. 24 500 Lt, 2 metų terminui (t. II, b. l. 107). Byloje nėra rašytinių įrodymų, pagrindžiančių paskolos teisnius santykius, susiklosčiusius tarp atsakovės A. T., liudytojos G. V. ir M. V.. Tačiau iš byloje esančio AB SEB bankas 2011-09-13 mokėjimo nurodymo matyti, kad 17 000 Lt suma G. T. buvo pervesta M. V. (t. II, b. l. 96). Šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino ir liudytoja G. V., kuris taip pat parodė, jog likusią skolos sumą 7 500 Lt M. V. atidavė grynais pinigais, o likusius pinigus 3 dienų bėgyje investavo į savo verslą (t. II, b. l. 107). Remdamasis išdėstytu apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo sandorį atsakovė A. T. turėjo sudaryti dėl susidėjusių faktinių aplinkybių - skolos M. V. padengimo, kadangi priešingų įrodymų byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

Dėl šalių sąžiningumo

Actio Pauliana instituto taikymui taip pat turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinas sandoris, o kai neatlygintinas - tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip, tačiau sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Kadangi sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. CK įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, tarp jų – 6.67 straipsnyje, kurie traktuotini kaip sąžiningumo prezumpcijos išimtys. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo atvejų sąrašas baigtinis, todėl, sandorio šalių veiksmams nepatenkant į šiuos atvejus, sandorio šalys laikytinos sąžiningomis ir įstatyme nepreziumuojamą nesąžiningumo faktą turi įrodyti sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijantis kreditorius.

Nagrinėjamu atveju atsakovai ginčo sandorio savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, su juridiniu asmeniu, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyvis, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantis mažiausiai 50 proc. juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra skolininko sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kiti artimieji giminaičiai, arba kai jiems visiems kartu priklauso mažiausiai 50 proc. to juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.) nesudarė, nekilnojamasis turtas parduotas už artimą rinkos vertei kainą. Todėl konstatuotina, kad ketvirtoji actio Pauliana ieškinio taikymo sąlyga, jog atsakovai buvo nesąžiningi, byloje nenustatyta.

Vertinant atsakovės A. Š. nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Pirmosios instancijos teismas iš Gyventojų registro tarnybos pažymos apie asmens duomenis nustatė, jog atsakovų A. T., R. T. ir A. Š. nesieja jokie giminystės ir/ar svainystės ryšiai (t. I, b. l. 83). Iš 2015-07-13 teismo posėdyje duotų atsakovo R. T. paaiškinimų matyti, jog pirmąkart atsakovę A. Š. jis pamatė vienkiemyje, asmeniškai su ja jokių derybų nevedė, daugiau nebuvo su ja susitikęs (t. II, b. l. 106). Atsakovė A. Š. teismo posėdžio metu patvirtino, kad su R. T. jokių verslo, giminystės, draugystės ryšių neturi, šį žmogų matė tik vieną kartą, sodybos apžiūrėjimo metu (t. II, b. l. 106). Taigi, atsakovai A. T. ir R. T. atsakovės A. Š. iki sandorio sudarymo nežinojo ir su ja jokiais ryšiais su ja nėra susaistyti.

Taip pat apeliantas teigia, kad atsakovė A. Š., sudarydama pirkimo – pardavimo sutartį nebuvo atidi ir rūpestinga, nepasidomėjo viešai skelbiama informacija apie R. T.. Sutartį sudarė žinodama arba turėjusi sužinoti apie R. T. turinę padėtį ir įsipareigojimus kitiems kreditoriams, apie vykstančius teisminius procesus ir ikiteisminius tyrimus. Su šiais teiginiais apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka. Pirma, atsakovė A. Š. nėra asmuo, kurio verslo veikla susijusi su turto pirkimu – pardavimu, sodybą ji įsigijo savo poreikius tenkinti (naudojasi pastatais pati, jos vaikai ir draugas (t. II, b. l. 107). Antra, teismo posėdžio metu atsakovė A. Š. nurodė, kad apie atsakovo R. T. problemas, apie jam iškeltas baudžiamąsias bylas ar areštus nežinojo, sandoris vyko pas notarą, iš pateiktų dokumentų nebuvo matyti jokių įsipareigojimų ir areštų (t. II, b. l. 106), priešingų įrodymų byloje nepateikta. Taigi, actio Pauliana ieškinio taikymo sąlyga, jog trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas, byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegija, apibendrinusi išdėstytą, taip pat atsižvelgusi į kasacinio teismo išaiškinimą, kad sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas, o nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2013), daro išvadą, kad naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

Dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo

Apeliantas prašo išreikalauti iš Gyventojų registro duomenis apie G. V. (buvusi pavardė –T.) ir M. V. giminystės (svainystės) ir kitus ryšius. Teigia, kad prašomi išreikalauti įrodymai gali pagrįsti šalių sąsajumą, nesąžiningumą bei pirkimo – pardavimo sutarties neprivalomumą. Teisėjų kolegija šio prašymo netenkina, kadangi G. V. (buvusi pavardė – T.) ir M. V. giminystės (svainystės) ir kiti ryšiai nagrinėjamai bylai nėra reikšmingi, kadangi byloje įrodyta, jog turtą įgijusi atsakovė yra sąžininga, todėl aplinkybė dėl galimų giminystės (svainystės) ar kitokių sąsajų tarp liudytojos G. V. (buvusi pavardė –T.) ir M. V. esminės reikšmės bylai neturi. Šios aplinkybės galėtų būti svarbios tik sprendžiant ar panaudojant iš sandorio gautas lėšas nebuvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. d. sprendimą nepakeistą.