Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-148-178/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-02-03
Bylos Nr.: 2A-148-178/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01806-2012-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Alvydas Poškus
Atsakovas: R. T.
Trečiasis asmuo: valstybinė įmonė Turto bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Danske lizingas“

Kategorijos

27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-148-178/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01806-2012-5Procesinio sprendimo kategorija: 27.7; 44.2.4.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-26-565/2014 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Cars Agro Rent“ ieškinį atsakovui R. T. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys valstybinė įmonė Turto bankas ir uždaroji akcinė bendrovė „Danske lizingas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Cars Agro Rent“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui R. T., prašydamas priteisti iš atsakovo 7 087 605,20 Lt turtinei žalai atlyginti, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas nuo 2005 m. lapkričio 28 d. laikinai ėjo ieškovo generalinio direktoriaus pareigas, nuo 2006 m. vasario 1 d. – generalinio direktoriaus pareigas, nuo 2006 m. balandžio 3 d. buvo ieškovo valdybos nariu, o nuo 2006 m. gruodžio 27 d. buvo ir vieninteliu ieškovo akcininku bei tuo pačiu metu ir generaliniu direktoriumi. Todėl atsakovas atitinka juridinio asmens valdymo organo nario požymius (CK 2.87 str.). 2006 m. birželio 29 d. atsakovas ieškovo vardu sudarė su trečiuoju asmeniu UAB „Danske lizingas” finansinio lizingo sutartis Nr. 200606F-6062/ 6063/ 6064/ 6065/ 6066/ 6067/ 6068/ 6069/ 6070/6071 dėl 10 vilkikų su šaldytuvais Volvo (toliau – sunkiojo transporto lizingo sutartys). Atsakovas pasirinko vilkikų pradinį pardavėją Vokietijos įmonę Nutzfahrzeugcentrum ir naująjį pardavėją Vokietijos įmonę FA. Brettmann GmbH Nutzfahrzeuge, neįsitikinęs šių įmonių patikimumu, davė nurodymus trečiajam asmeniui UAB „Danske lizingas” atlikti mokėjimus už vilkikus, neįsitikinęs vilkikų egzistavimu. Naujajam pardavėjui Vokietijos įmonei FA. Brettmann GmbH Nutzfahrzeuge pažeidus vilkikų pirkimo sutarties sąlygas, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų pažeistoms ieškovo teisėms apginti. Ieškovo teigimu, šiais savo veiksmais atsakovas padarė ieškovui 5 522 706,67 Lt žalą, kurią sudaro trečiojo asmens UAB „Danske lizingas” kreditorinis reikalavimas, kilęs iš sunkiojo transporto lizingo sutarčių.

Ieškovas taip pat nurodė, kad 2005 – 2006 metais tarp ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Danske lizingas” buvo sudarytos 64 lengvųjų automobilių lizingo sutartys (toliau – lengvojo transporto lizingo sutartys). Minėti automobiliai išnuomoti UAB koncernui „Achemos grupė” ir su šia įmone susijusiems asmenims. Automobiliai laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. buvo nuomojami nuostolingai, todėl ieškovas nepajėgė vykdyti finansinius įsipareigojimus pagal lengvojo transporto lizingo sutartis. Dėl ko UAB „Danske lizingas” 2007 m. kovo 26 d. lizingo sutartis nutraukė. Ieškovo teigimu, jam šiais veiksmais padaryta 781 009,85 Lt žala, kurią sudaro trečiojo asmens UAB „Danske lizingas” 781 009,85 Lt kreditorinis reikalavimas, kilęs iš lengvojo transporto lizingo sutarčių.

Atsakovas taip pat netinkamai vykdė ieškovo prievolę mokėti PVM, todėl ieškovui buvo padaryta 832 460,78 Lt žala, kurią sudaro 548 662,22 Lt nesumokėtas PVM, 149 390 Lt bauda ir 134 408,56 Lt delspinigiai. Atsakovas pasinaudojo PVM įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto norma, suteikiančia teisę dar nesumokėjus viso finansinio lizingo PVM sąskaitose faktūrose išskirto pirkimo PVM, deklaruoti PVM permokas ir teikti prašymus VMI susigrąžinti PVM permokas.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir neveikimo atsiradusių kreditorinių reikalavimų į ieškovą dydis sudaro 7 087 605,20 Lt. Atsakovo veiksmai taip pat lėmė, kad ieškovas negavo pajamų ir patyrė nuostolius, taigi atsakovo veiksmai tiesiogiai lėmė ieškovo nemokumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovo R. T. ieškovo naudai 7 087 605,20 Lt žalai atlyginti, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 43 337 Lt bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai (t. 5, b.l. 186-190).

Dėl atsakovo veiksmų, susijusių su lengvojo transporto nuoma. Finansinio patikrinimo ataskaitos išvadų 18 punkte nurodyta, kad ieškovas nuomojo automobilius Achemos grupės įmonėms ir su jomis susijusiems asmenims sąlygomis, kai pajamos iš nuomos nepadengdavo lizingo ir veiklos sąnaudų. Bendra pajamų ir sąnaudų analizė laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. parodo, kad gautos pardavimų pajamos nepadengdavo pardavimų savikainos ir veiklos sąnaudų. Ieškovas šiuo laikotarpiu patyrė 595 767 Lt nuostolius, kurie galėjo susidaryti dėl nuostolingų sandorių su UAB „Metoil” – 33 587 Lt, Achemos grupės įmonėmis ir susijusiais asmenimis – 183 966 Lt, UAB „Ludara” – 28 670 Lt. Ieškovo akcininkas, valdyba ir vadovas žinojo (privalėjo žinoti) tokią situaciją ir imtis reikalingų priemonių ieškovo pelningumui didinti. Teismas sprendė, kad atsakovas, ieškovui nuo pat įsteigimo dienos visą laiką dirbant nuostolingai, nesiėmė jokių konkrečių priemonių ieškovo nuostoliams sumažinti, neužtikrino, kad pagal lengvojo transporto lizingo sutartis ieškovo naudojami automobiliai nebūtų nuomojami kitiems asmenims tokiomis sąlygomis, kai pajamos iš nuomos nepadengia lizingo įmokų. Nuostolingai nuomojant lizinguotus automobilius, buvo dar labiau didinami ieškovo nuostoliai, ieškovas negavo pakankamai apyvartinių lėšų, reikalingų lizingo įmokoms pagal lengvojo transporto lizingo sutartis mokėti, todėl šios lizingo sutartys buvo nutrauktos prieš terminą dėl ieškovo įsipareigojimų nevykdymo.

Dėl atsakovo veiksmų, susijusių su sunkiojo transporto priemonių lizingu. Byloje esantys dokumentai iš baudžiamosios bylos Nr. 1-52-303/2013, taip pat Vokietijos teismų nuosprendžiai leidžia manyti, kad vilkikai nepristatyti dėl Vokietijos įmonių Nutzfahrzeugcentrum, FA. Brettmann GmbH Nutzfahrzeuge ir fizinių asmenų apgaulės, t. y. šios įmonės neturėjo galimybės parduoti pardavimo sutartyje nurodytų vilkikų ir neketino jų parduoti. Iš atsakovo, taip pat liudytojos S. G. paaiškinimų matyti, kad įmonės Nutzfahrzeugcentrum komercinį pasiūlymą ieškovas pateikė UAB „Danske lizingas” sprendimui dėl sunkiojo transporto lizingo priimti. Nors atsakovas nurodė, kad jis buvo nušalintas nuo derybų su įmone Nutzfahrzeugcentrum dėl vilkikų pardavimo, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų UAB „Danske lizingas” suinteresuotumą sudaryti vilkikų pardavimo sutartį būtent su įmone Nutzfahrzeugcentrum. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad vilkikų pardavimo sutartis buvo sudaryta kitokiomis sąlygomis nei buvo nurodyta šios įmonės pateiktame komerciniame pasiūlyme. Atsakovas ieškovo vardu pasirašė vilkikų pardavimo sutartį patvirtindamas, kad sutinka su visomis šios sutarties sąlygomis. Atsakovas ir baudžiamosios bylos Nr. 1-52-303/2013 tyrimo metu apklaustos liudytojos S. G. ir J. T. (UAB „Danske lizingas” darbuotojos) skirtingai aiškina aplinkybes apie pardavėjo pakeitimą. Atsakovas teigia, kad sprendimą pradinį pardavėją pakeisti Vokietijos įmone FA. Brettmann GmbH priėmė atsakingi UAB „Danske lizingas” darbuotojai, liudytojos – kad tai buvo atsakovo sprendimas. Tačiau priedą Nr. 2 prie vilkikų pardavimo sutarties, kuriuo pradinis pardavėjas Vokietijos įmonė Nutzfahrzeugcentrum buvo pakeistas nauju pardavėju Vokietijos įmone FA. Brettmann GmbH ieškovo vardu pasirašė ir atsakovas. Pagal CK 6.567 straipsnio 2 dalį lizingo davėjas pardavėją ir daiktą renkasi pagal lizingo gavėjo nurodymus ir neatsako už pardavėjo ir lizingo dalyko parinkimą, jeigu lizingo sutartis nenustato ko kita. Sunkiojo transporto lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 3.2. punkte nustatyta, kad sudarant pirkimo – pardavimo sutartį atsižvelgiama į pardavėjo lizingo gavėjui pateiktame komerciniame pasiūlyme ar kituose iki pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo lizingo gavėjo pateiktuose dokumentuose nurodytas lizingo gavėjo su pardavėju suderintas turto įsigijimo sąlygas. Todėl teismas sprendė, kad ieškovas ir UAB „Danske lizingas” susitarė, jog pirkėją pasirinks ieškovas (lizingo gavėjas). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad sprendimą vilkikų pardavėju pasirinkti įmonę FA. Brettmann GmbH Nutzfahrzeuge priėmė UAB „Danske lizingas”. Be to, atsakovas ieškovo vardu pasirinkdamas vilkikų pardavėjus, privalėjo įsitikinti, kad pardavėjai realiai vykdo vilkikų pardavimo veiklą ir yra pajėgūs parduoti 10 vilkikų su šaldytuvais Volvo, tuo labiau, kad planuojamo sudaryti sandorio vertė buvo labai didelė (1 286 900 EUR). Atsakovas nepateikė įrodymų, kad atliko kokius nors veiksmus, jog įsitikintų Vokietijos įmonės Nutzfahrzeugcentrum ir FA. Brettmann GmbH Nutzfahrzeuge vykdoma vilkikų pardavimo veikla ir turi galimybes parduoti 10 vilkikų su šaldytuvais Volvo. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad, jam siekiant įsitikinti būsimų pardavėjų patikimumu, gauta informacija nebūtų leidusi abejoti būsimų pardavėjų patikimumu.

Dėl atsakovo veiksmų, susijusių su PVM atskaita. Teismo nutartimi patvirtintas 833 183,53 Lt antros eilės VMI Vilniaus skyriaus kreditorinis reikalavimas, kurio dalį sudaro 548 662,22 Lt neteisingai deklaruotas arba nedeklaruotas ir nesumokėtas PVM, 149 390 Lt bauda ir 134 408,56 Lt delspinigiai, iš viso 832 460,78 Lt. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas. Atsakovas iš esmės neneigė tos aplinkybės, kad nurodyto dydžio PVM buvo nedeklaruotas ar deklaruotas neteisingai ir nesumokėtas į biudžetą, aiškindamas, kad įmonė jos veiklos pabaigoje neturėjo buhalterio, o atsakovas nespėjo tinkamai ir laiku atlikti PVM deklaravimo, be to, įmonė neturėjo pinigų PVM sumokėti.

Dėl žalos. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartimi patvirtinti ieškovo kreditorių 7 289 496,85 Lt reikalavimai. UAB „Danske lizingas” reikalavimas yra 6 303 716,52 Lt, VMI Vilniaus skyriaus susijęs su PVM kreditorinis reikalavimas - 832 460,78 Lt. Iš Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutarties, kuria iškelta ieškovui bankroto byla, aplinkybių matyti, kad pagal 2007 m. gegužės 31 d. balansą ieškovo turto vertė buvo 286 093 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad dalį turto sudaro debitorinės skolos, kurių iš vis galimai nepavyks išieškoti, o materialus turtas yra trumpalaikis ir greitai nusidėvintis, įvertinus administravimo išlaidas, teismas sprendė, kad ieškovo turto gali neužtekti net dalies kreditorių reikalavimams patenkinti. Teismas sutiko su ieškovo teiginiais, kad dėl nurodytų atsakovo pareigų, įtvirtintų CK 2.87 straipsnyje, pažeidimo ieškovas negavo pajamų, patyrė nuostolius ir bankrutavo. Dėl lengvojo transporto lizingo sutarčių nutraukimo ieškovas patyrė nuostolius, neteko dalies veiklos, iš kurios gaudavo pajamas. Be to, grąžinus 64 lizinguotus automobilius, ieškovui atsirado pareiga sumokėti į biudžetą 463 970,40 Lt anksčiau susigrąžintą PVM, kas dar labiau pablogino ieškovo finansinę padėtį. Ieškovui veikiant nuostolingai, buvo sudarytos sunkiojo transporto lizingo sutartys dėl 10 vilkikų su šaldytuvais Volvo lizingo atsakovui neįsitikinus, kad pasirinkti vilkikų pardavėjai turi realias galimybes įvykdyti pirkimo sutarties sąlygas. Dėl sunkiojo transporto lizingo sutarčių nutraukimo ieškovas patyrė dar didesnius nuostolius. Teismas sprendė, kad nepakankant ieškovo turto kreditorių reikalavimams patenkinti, atsakovas turi atlyginti žalą, kurią sudaro ieškinyje nurodyta kreditorinių reikalavimų dalis, t. y. 7 087 605,20 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas R. T. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (t. 5, b.l. 192-197). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Nuostolingo sandorio įmonei sudarymas savaime nėra pagrindas bendrovės vadovo civilinei atsakomybei kilti, nes vadovas negali užtikrinti, kad įmonė nuolat veiks pelningai ir visi sudaromi sandoriai jai bus naudingi. Sprendžiant dėl apelianto veiksmų, sudarant sandorius, neteisėtumo, esminę reikšmę turi tai, ar apeliantas juos sudarydamas nepažeidė įstatymuose konkrečiai nustatytų ir/ar fiduciarinių pareigų. Teismas netinkamai taikė kasacinio teismo išaiškinimus dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės. Byloje nenustatyta jokių veiksmų, kuriais apeliantas būtų veikęs tyčia ar ypač neatsargiai, turėdamas tikslą sukelti žalą įmonei, juolab, iš anksto numatant jos atsiradimą. Teismas neatskyrė normalios verslo rizikos ir paprasto neatsargumo nuo nepateisinamo aplaidumo ar siekio pažeisti kreditorių interesus. Apeliantas, sudarydamas ir vykdydamas lengvųjų automobilių lizingo sutartis, taip pat nuomos sutartis ne tik nesielgė kaltai, tačiau jo veiksmuose nebuvo neteisėtumo. Tai, kad ieškovui veikiant nuostolingai buvo sudarytos sunkiojo transporto lizingo sutartys dėl 10 vilkikų su šaldytuvais, nepatvirtina atsakovo neteisėtų veiksmų. Apeliantas pagrįstai tikėjosi, kad įmonei įsigijus vilkikus ir juos išnuomavus, jos pajamos tik padidės ir įmonė galės sėkmingai plėtoti komercinę veiklą bei atsiskaitinėti su kreditoriais. Teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų S. G. ir J. T. parodymais, duotais baudžiamojoje byloje Nr. 1-52-303/2013. Šių liudytojų parodymai nelaikytini įrodymais ir jais negali būti grindžiamas sprendimas. Be to, liudytojos yra glaudžiai susijusios su UAB „Danske lizingas“, yra jo darbuotojos, todėl jų parodymai duodami tokie, kokie reikalingi pagal susidariusią procesinę situaciją. Teismas neanalizavo ir nepasisakė apie lizingo bendrovės elgesį lizingo sutarčių sudarymo metu, nevertino ir nepasisakė, ar lizingo bendrovė elgėsi rūpestingai ir atliko veiksmus, būtinus sudarant itin didelės vertės sandorį, o apsiribojo abstrakčiais samprotavimais apie apelianto kaip įmonės vadovo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai prisiimant naujus finansinius įsipareigojimus. UAB „Danske lizingas“, sudarydama lizingo sutartis, privalėjo įvertinti lizingo gavėjo finansines galimybes, surinkti patikimą informaciją ir apie pardavėją, tačiau šią pareigą vykdė netinkamai. Apelianto teigimu, tai sudaro pagrindą spręsti apie lizingo bendrovės didelį nerūpestingumą, padėjusį žalai atsirasti, dėl ko pastaroji turėtų prisiimti atsakomybę. Teismas, spręsdamas dėl žalos dydžio, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad žala negali būti laikomos visos iš sutarties negautos pajamos, nevertinant kokie kaštai būtų patirti šioms pajamoms gauti (negautas grynasis pelnas). Teismas nevertino, kokie buvo ieškovo kaštai vykdant sutartis ir kokio pelno ieškovas negavo dėl tariamai neteisėtų apelianto veiksmų vykdant sutartis.

Apelianto veiksmai, sudarant ir vykdant ginčo sutartis, nesudaro pagrindo taikyti jo atžvilgiu civilinę atsakomybę.

Atsiliepimas

Ieškovas BUAB „Cars Agro Rent“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą (t. 6, b.l. 2-6). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Nors apeliantas prašo naikinti visą sprendimą, tačiau iš skundo turinio matyti, kad yra ginčijama tik sprendimo dalis, susijusi su sunkiojo transporto pirkimu ir lengvojo transporto nuostolinga nuoma. Dėl sprendimo dalies, susijusios su apelianto veiksmais, susijusiais su mokesčių nesumokėjimu, jokių motyvų nepateikta. Apeliantui neginčijant šių aplinkybių, sprendimo dalis dėl 832 460,78 Lt žalos priteisimo paliktina nepakeista.Apeliantas iš esmės nepateikė jokių įrodymų ir pirmosios instancijos teisme gynėsi tik formaliai nuo jam pareikštų reikalavimų. Apeliantas nepateikė jokių jo civilinę atsakomybę paneigiančių įrodymų, tinkamai neatsikirto į ieškovo keliamus reikalavimus. Pagal bendruosius rungimosi principo reikalavimus, apeliantui tinkamai nepagrindus savo atsikirtimų, teismas ieškinį tenkino pagrįstai. Aplinkybė, jog apelianto sudaryti sandoriai dėl nuostolingos lengvojo transporto nuomos, buvo akivaizdžiai žalingi įmonei, nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu – Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartimi pripažinus ieškovo bankrotą tyčiniu. Todėl konstatuotina, kad apeliantas sąmoningai veikė prieš įmonės interesus, tyčia atliko veiksmus, kurie įmonei neleido vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, o jo sudaryti lengvojo transporto nuomos sandoriai laikytini akivaizdžiai žalingais įmonei ir negali būti pateisinami įprastine verslo rizika. Tai, kad apeliantas sudarė akivaizdžiai ieškovui žalingus lengvojo transporto nuomos sandorius ir veikė priešingai įmonės interesams, patvirtina ir 2008 m. vasario 8 d. FNTT specialisto išvada, 2010 m. rugsėjo 15 d. ir 2013 m. spalio 31 d. audito bendrovių atliktos ieškovo finansinio patikrinimo ataskaitos. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad jo sudaryti lengvojo transporto nuomos sandoriai buvo įprastinė verslo rizika, o jų nuostolingumą lėmė atsitiktinė verslo nesėkmė. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartimi, kuria ieškovo bankrotas pripažintas tyčiniu, pripažinta, jog apeliantas sudarydamas sunkiojo transporto įsigijimo sandorį, kaip įmonės vadovas, nesielgė pakankamai apdairiai, o tai sąlygojo nuostolius ieškovui. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad jis tikėjosi, jog sandoris didins ieškovo pajamas. Tai, kad apelianto atžvilgiu taikytina civilinė atsakomybė, taip pat patvirtina 2010 m. rugsėjo 15 d. ir 2013 m. spalio 31 d. audito bendrovių atliktos ieškovo finansinio patikrinimo ataskaitos, iš kurių matyti, jog apeliantas nesiėmė tokių veiksmų, kurių būtų ėmęsis apdairus ir rūpestingas įmonės vadovas, siekdamas įsitikinti sandorio su kontrahentais Vokietijoje busimu realiu įvykdymu. Apeliantas sutinka, kad jei būtų nustatyta ir lizingo bendrovės kaltė, tai neeliminuoja jo atsakomybės, o yra galimas dalinis jo atleidimas. Tačiau byloje yra sprendžiamas klausimas dėl apelianto atsakomybės, o formalūs apelianto teiginiai apie egzistuojančią lizingo bendrovės atsakomybę nėra ir negali būti faktoriumi, eliminuojančiu apelianto atsakomybę. Be to, lizingo gavėjas yra atsakingas už tinkamą pardavėjo pasirinkimą (CK 6.567 str. 1, 2 d.). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tiek 2006 m. birželio 29 d. sutartį su pradiniu pardavėju, tiek vėlesnį 2006 m. rugpjūčio 11 d. sutarties pakeitimą į kitą pardavėją, ieškovo vardu parašu patvirtino ir apeliantas kaip lizingo gavėjas. Todėl apelianto teiginiai, kad neva lizingo bendrovė pasirinko sunkiojo transporto pardavėją, yra paneigti byloje esančiais įrodymais (baudžiamosios bylos Nr. 1-52-303/2013 medžiaga, liudytojų S. G. ir J. T. parodymai). Ieškiniu prašomas priteisti sumas sudaro tie nuostoliai, kurie tiesiogiai kilo dėl apelianto neteisėtų veiksmų. Apeliantas netinkamai vykdė savo kaip įmonės vadovo pareigas, lizingo bendrovė buvo priversta nutraukti su ieškovo sudarytas tiek sunkiojo, tiek lengvojo transporto lizingo sutartis, dėl ko kilo nuostoliai ieškovui.

Atsiliepimas

Tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Ieškinys apeliantui, kaip įmonės vadovui, pareikštas dėl žalos, padarytos trimis neteisėtų veiksmų grupėmis, atlyginimo: 1) dėl veiksmų, susijusių su lengvojo transporto nuoma; 2) dėl veiksmų, susijusių su sunkiojo transporto priemonių lizingu; 3) dėl veiksmų, susijusių su PVM. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Apeliantas prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais dviejų civilinės atsakomybės sąlygų nenustatymu: nurodo, kad nebuvo jo neteisėtų veiksmų; žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga nėra preziumuojama, jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas.

Dėl neteisėtų veiksmų

Dėl lengvojo transporto nuomos.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad apelianto vadovaujama įmonė (ieškovas) 2005-2006 m. m. buvo sudariusi 64 finansinio lizingo sutartis dėl lengvųjų automobilių lizingo, dalis šių transporto priemonių buvo išnuomotos kitiems asmenims žemesnėmis nuomos kainomis nei ieškovo mokėtinos lizingo bendrovei įmokos. Taip buvo išnuomotas 41 lengvasis automobilis. Tai, be kita ko, konstatuota ieškovo administratoriaus užsakymu 2010 m. rugsėjo mėn. atlikto UAB „Cars Agro Rent“ finansinio patikrinimo ataskaitoje (t. 1, b.l. 186-254). Joje taip pat konstatuota, jog daliai automobilių nuomininkų sąskaitos apskritai nebuvo išrašomos. Šias aplinkybes patvirtina ir kiti įrodymai - FNTT specialisto išvada Nr. 5-1/21, audito bendrovės 2010 m. rugsėjo 15 d., 2013 m. spalio 31 d. atliktos finansinio patikrinimo ataskaitos. Apeliantas nepaneigia šių rašytinių įrodymų kitais įrodymais, nenurodo ne tik įtikinamų, bet faktiškai ir jokių argumentų, ginčijant paminėtas aplinkybes arba bandant bent jau kokiomis nors svariomis priežastimis pateisinti tokią nuostolingą veiklą (pavyzdžiui, būtinuoju reikalingumu, įmonės kitokios naudos gavimą iš tokių nuostolingų sutarčių sudarymo ir pan.). Akivaizdu, kad lizinguotų transporto priemonių nuostolingas išnuomojimas be pateisinamų priežasčių, jų nuomojimas nepateikiant (sub)nuomininkams sąskaitų ne tik neatitinka pelno siekiančio juridinio asmens veikos tikslų, bet ir yra veikimas priešingai jo interesams.

Dėl sunkiojo transporto priemonių lizingo

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantu, kad lizingo sutarčių sudarymas, net ir įmonei esant sunkioje finansinėje padėtyje, savaime nepatvirtina neteisėtų vadovo veiksmų, nes neatmestina, kad sudarius tokias sutartis įmonės padėtis gali ne tik nepablogėti, bet iš lizinguojamų transporto priemonių veiklos gaunamas pelnas gali įmonės padėtį ir pagerinti. Todėl šiuo aspektu apelianto argumentai apie normalią verslo riziką nėra visiškai atmestini. Tačiau šiuo atveju ieškinys yra kildinamas ne iš to, kad sunkiojo transporto lizingo sutartys buvo sudarytos apskritai, o iš to, kad jos sudarytos su kontrahentais Vokietijoje (turto pardavėjais), kurie ir neketino realiai jas vykdyti – iš byloje esančių Vokietijos teismų nuosprendžiuose užfiksuotų teisiamųjų parodymų matyti, jog sunkiojo transporto (vilkikų) lizingo sutarčių priedanga buvo siekiama gautus iš lizingo bendrovės pinigus pasidalinti tarp Vokietijos piliečių, Lietuvos piliečių, UAB UAB „Cars Agro Rent“ ir lizingo bendrovės vadovų (t. 4, 71-88, 89-177). Byloje iš esmės nėra ginčo, kad pirminį pasiūlymą UAB Danske lizingas dėl sutarčių sudarymo su pardavėju Vokietijos bendrove Nutzfrahrzeugcentrum pateikė apeliantas, o iš bylos duomenų inter alia jo paties parodymų Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-52-303/2013 matyti, jog jis jokių patikimesnių duomenų apie šį pardavėją neturėjo (t. 4, 178-193, 210-215). Nepaisant to, 2006 m. birželio 29 d. apeliantas vadovaujamos įmonės vardu pasirašė trišalę sutartį su UAB Danske lizingas, Vokietijos bendrove Nutzfrahrzeugcentrum (t. 1, b.l. 49-59). Lizingo gavėjas yra atsakingas už tinkamą pardavėjo pasirinkimą (CK 6.567 str. 1, 2 d. d.). Tačiau vilkikai šioje sutartyje nustatytais terminais nebuvo pristatyti. 2006 m. rugpjūčio 11 d. priedu Nr. 2 prie minėtos sutarties buvo pakeistas pirminis pardavėjas Nutzfrahrzeugcentrum ir juo tapo F.A. Brettmann Gmbh Nutzfahrzeuge (t. 1, b.l. 64-67). Pažymėtina, kad šiame priede, beje, pasirašytame ne tik apelianto, bet ir UAB Danske lizingas direktoriaus, nurodoma, kad lizingo davėjas sumokėjo visą prekių kainą 2006 m. rugsėjo 8 d. (anksčiau nesumokėta prekių kainos dalis – 707 795 Eur iš tikrųjų sumokėta šią dieną – t. 1, b.l. 73). Taigi, yra pakankamas pagrindas daryti prielaidą, kad minėtas priedas Nr. 2 sudarytas atgaline data, nes jame 707 795 Eur sumokėjimas fiksuojamas kaip jau įvykęs faktas, nors jis įvyko beveik mėnesiu vėliau. Apeliantas įrodinėja, kad dėl pardavėjo pakeitimo jis jokių derybų nėra vedęs, tai įvyko išimtinai UAB Danske lizingas darbuotojų iniciatyva. Tačiau iš teismo posėdžio protokolo jau minėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-52-303/2013 matyti, kad lizingo bendrovės darbuotojai įrodinėja priešingai – teigia, jog būtent apeliantas darė spaudimą, kad lėšos į Vokietiją būtų pervestos kuo skubiau. Teisėjų kolegijos vertinimu, neatmestinas visiškai apelianto aiškinimas, kad lizingo bendrovės darbuotojai šioje istorijoje gali būti suinteresuoti asmenys, tačiau, kita vertus, lygiai taip pat suinteresuotas ir pats apeliantas. Tuo tarpu faktas yra tai, kad ieškovui lizingo bendrovės reikalavimas ir ieškovo įsipareigojimas šiai bendrovei atsirado iš būtent apelianto pasirašytų lizingo sutarčių. Toks apelianto elgesys, kai jis, faktiškai neturėdamas jokių duomenų nei apie Vokietijos bendrovės veiklą, nei apie patikimumą, sudaro lizingo sutartį, vėliau Vokietijos bendrovei jos nevykdant, pasirašo, tikėtina, dar ir atgaline data sutarties priedą, kuriuo viena Vokietijos bendrovė keičiama dar labiau nežinoma kita bendrove, niekaip neatitinka apdairaus ir rūpestingo įmonės interesais veikiančio vadovo standarto. Todėl, net ir sutikus su apelianto argumentais dėl UAB Danske lizingas darbuotojų elgesio standarto vertinimo sudarant ir vykdant trišales sutartis, tai neeliminuotų apelianto veiksmų vertinimo kaip neteisėtų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos visiškai pagrįstai nurodė, kad apeliantas, sudarydamas tokios didelės vertės sandorį, elgdamasis apdairiai, privalėjo įsitikinti (ar bent jau dėti protingas pastangas įsitikinti), kad pardavėjai realiai vykdo tokio pobūdžio veiklą ir pajėgūs parduoti 10 vilkikų, o ne paviršutiniškai pasikliauti bet kieno pateiktu komerciniu pasiūlymu. Šiame kontekste dėl paminėtų motyvų atmestini apelianto argumentai apie neva buvusią normalią verslo riziką, paprastą neatsargumą pasirenkant verslo partnerį (pardavėją).

Dėl veiksmų, susijusių su PVM.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo neteisėtus apelianto veiksmus, susijusius su PVM atskaita. Iš esmės tai inter alia konstatuota ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-52-303/2013 vertinant apelianto veiksmus, susijusius su apgaulingos apskaitos vedimu. Apeliaciniame skunde aptariamu veiksmų neteisėtumo aspektu dėl netinkamų pirmosios instancijos išvadų nėra pateikta jokių argumentų. Todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, išsamiau dėl to nepasisako.

Dėl žalos fakto ir dydžio

Minėta, apeliantas be neteisėtų veiksmų nebuvimo apeliaciniame skunde (pagrįstai) nurodo, kad žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga nėra preziumuojama, jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad vien veiksmų neteisėtumas, tarp jų ir įmonės vadovo turimų įgaliojimų viršijimas nepagrindžia žalos padarymo. Nei įmonės vadovų, nei kitų asmenų veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nors apeliantas skunde išsamiau nenurodo, dėl ko mano esant neįrodytais žalos faktą ir dydį pagal atskiras veiksmų grupes, yra pagrindas manyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės ir šiuo aspektu, juo labiau, kad jis prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškinį atmesti visiškai. Todėl nepaisant to, kad ieškovas savo atsiliepime į apeliacinį skundą mano (ir pasisako), jog apeliacinis skundas paduotas tik dėl apelianto veiksmų, susijusių su UAB Danske lizingas kreditoriniu reikalavimu, teisėjų kolegija sprendžia, jog žalos fakto ir dydžio klausimų sprendimas yra reikšmingas visų ieškinio reikalavimų kontekste.

Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas, tiek skundžiamu sprendimu priteista žalos atlyginimo suma yra tapati dviejų - UAB Danske lizingas ir valstybės (VMI) - iš Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartimi patvirtinto 23 kreditorių sąrašo kreditorinių reikalavimų sumai (t. 1, b.l. 184-185). Šie du kreditoriai turėtų teisę pareikšti bankrutuojančios įmonės naudai netiesioginį ieškinį, be to, jie, jei mano, kad apeliantas jiems neteisėtais veiksmais jų atžvilgiu padarė žalą, galėtų reikšti jam ir tiesioginį ieškinį ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, jei jų reikalavimai bankroto procedūrų eigoje nebūtų/negali būti patenkinti, nes nagrinėjamu atveju ieškovo bankrotas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartimi yra pripažintas tyčiniu (t. 5, b.l. 144-149). Šiuo atveju ieškinį pareiškė ieškovo administratorius. Bankroto administratorius nėra pavienio(ų) kreditoriaus(ų) atstovas. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus. Taigi, administratorius gina bankrutuojančios įmonės ir visų kreditorių (kaip interesų grupės) interesus. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju aktualu ir vertintina ne tai, kokią žalą padarė apeliantas minėtiems dviem kreditoriams konkrečiai, o ar buvo ir kokia apelianto neteisėtais šioje byloje nurodytais veiksmais padaryta žala įmonei ar jos kreditorių - kaip interesų grupės - visumai. Juo labiau, kad konkrečiam kreditoriui padarytos žalos atlyginimo klausimas, pareiškus atskiroje byloje tiesioginį ieškinį įmonės vadovui, gali būti išspręstas nebūtinai vienareikšmiškai palankiai tokiam kreditoriui, pavyzdžiui, nustačius paties kreditoriaus prisidėjimą prie žalos jam atsiradimo (minėta, apeliantas šiuo atveju nurodo ir į neteisėtus UAB Danske lizingas veiksmus sunkiojo transporto lizingo sutarčių sudaryme). Tuo tarpu nesant tiesioginio ieškinio, t.y. nesprendžiant ginčo tarp tokio kreditoriaus ir įmonės vadovo iš esmės, per administratoriaus pareikšto ieškinio dėl konkretaus stambaus kreditoriaus kreditorinio reikalavimo patenkinimą, toks kreditorius, neatmestina, galėtų gauti reikalavimo patenkinimą netgi didesne apimtimi (tegul ir ne visa, paskirsčius priteistas sumas visiems kitiems smulkesniems kreditoriams) nei tiesioginio ieškinio pareiškimo atveju. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės sutampa ir neturi būti priešinami, žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Kreditoriams padaryta žala pagal kasacinio teismo praktiką laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011). Vertinant, ar dėl neteisėto veiksmo atsirado žala, turi būti atsižvelgiama į bendrąją žalos sampratą, pagal kurią žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad administratoriaus reikalavimas atlyginti žalą nagrinėtinas ta apimtimi, kuria aukščiau minėtais neteisėtais veiksmais žala padaryta kreditorių, kaip visumos, atžvilgiu. Teisėjų kolegijos nuomone, reikalavimų dalyje dėl sunkiojo transporto lizingo nuomos, VMI apskaičiuoto ieškovo į valstybės biudžetą mokėtinos 548 662,22 Lt PVM sumos nėra pagrindo pripažinti, jog pačiai įmonei tiesiogiai buvo padaryta žala ir būtent dėl atsiradusių reikalavimų įmonė savaime patyrė nuostolius, dėl ko, anot pirmosios instancijos teismo, įmonės turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriais - dėl įmonės prisiimtų įsipareigojimų pagal sunkiojo transporto lizingo sutartis įmonė lizingo įmokų nemokėjo, taigi, nepaisant prisiimto įsipareigojimo kreditoriui (lizingo bendrovei) įmonės turėto turto apimtis nesumažėjo; tas pat pasakytina ir apie priskaičiuotą mokėtiną minėtą PVM sumą.

Remiantis FNTT prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus 2008 m. vasario 8 d. išvada Nr. 5-1/21 nustatyta, kad pagal 2007 m. liepos 20 d. balansą įmonės turtas sudarė 3 999 835 Lt, iš jo – 3 388 516 Lt lizinguojamos transporto priemonės (t. 5, b.l. 156-180). Taigi, įmonės turtas be lizinguojamo turto sudarė 611 319 Lt. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartimi patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma iš viso yra 7 289 496,85 Lt, o be UAB Danske lizingas 5 522 706,67 Lt kreditorinio reikalavimo dalies, kylančios iš sunkiojo transporto lizingo sutarčių, ir 832 460,78 Lt VMI kreditorinio reikalavimo – 934 329,40 Lt (7 289 496,85 - 5 522 706,67 - 832 460,78). Taigi, nesant dėl neteisėtų veiksmų atsiradusių pastarųjų dviejų kreditorinių reikalavimų, likę kreditoriai galėjo tikėtis iš įmonės turto patenkinti savo reikalavimus 65,4 proc. (611 319/934 329,40 x 100 proc.). Atsiradus šiems dviejų kreditorių reikalavimams, kreditorių reikalavimo patenkinimo iš įmonės turto galimybė sumažėjo iki 8,4 proc. (611 319/7 289 496,85 x 100 proc.), t.y. sumažėjo 57 proc. Todėl yra pagrindas spręsti, kad, atstatant kreditorius į padėtį, adekvačią buvusiai reikalavimų patenkinimo daliai, t.y. kuri būtų buvusi nesant dėl apelianto neteisėtų veiksmų atsiradusių UAB Danske lizingas ir VMI kreditorinių reikalavimų, priteistinas iš apelianto žalos dydis būtų 4 155 013 Lt (57 proc. nuo 7 289 496,85 Lt). Pažymėtina tai, kad būtent UAB Danske lizingas reikalavimo iš sunkiojo transporto lizingo sutarčių, t.y. didžiausio reikalavimo atsiradimas turėjo lemiamą vaidmenį kitų kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybių sumažėjime. UAB Danske lizingas 5 522 706,67 Lt kreditorinio reikalavimo dalis padidino kreditorinių reikalavimų apimtį 75 proc. (5 522 706,67/7 289 496,85 x 100). Tai aukščiau nustatyto 4 155 013 Lt žalos dydžio sumoje sudarytų 3 116 260 Lt (4 155 013 x 0,75). Tačiau jau minėta, kad galima daryti išvadą, jog UAB Danske lizingas lizingo sutarties priedą Nr. 2, kuriuo buvo keičiamas pirminis pardavėjas, pasirašė galimai atgaline data po to, kai pirminiam pardavėjui neįvykdžius lizingo sutarties sąlygų, naujajam pardavėjui, kurio patikimimu ir galimybėmis, būdamas savo verslo profesionalas, ne tik neįsitikino, bet ir iš esmės nesidomėjo, faktiškai jau buvo pervedęs lėšas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas atleisti apeliantą iš dalies nuo atsakomybės (CK 6.253 str. 4 d.). Dėl paminėto teisėjų kolegija mažina iš apelianto priteistiną žalos atlyginimo sumą dėl sunkiojo transporto priemonių lizingo iki 1 600 000 Lt. Tokiu atveju, šią sumą subendrinus su 832 460,78 Lt VMI kreditorinio reikalavimo suma, iš apelianto priteistina 2‘432‘460,78 Lt.

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš apelianto ir visą UAB Danske lizingas kreditorinio reikalavimo dalį, kylančią iš lengvojo transporto nuomos - 781 009,85 Lt. Tačiau pažymėtina, kad šią sumą sudaro visa ieškovo skola UAB Danske lizingas pagal visas lengvojo transporto sutartis, o ieškinys buvo pareikštas dėl to, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. įmonė (sub)nuomojo lizinguotus automobilius nuostolingai, o kai kuriais atvejais lengvųjų automobilių (sub)nuomininkams netgi neišrašinėjo sąskaitų (žr. ieškinio 44 p.). Ieškinyje ieškovas, remdamasis jo pateiktos ataskaitos duomenimis (t. 1, b.l. 187-254), buvo nurodęs, kad dėl nuostolingai nuomojamų automobilių ieškovas patyrė 595 757 Lt nuostolį. Su šia suma sutiko ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau iš šios ataskaitos tokios išvados daryti negalima, nes ši suma nustatyta atlikus visų bendrovės pajamų, sąnaudų ir nuostolių analizę (ataskaitos 45-47 lapai), o ne nuostolingai (sub)nuomotų transporto priemonių analizę. Tuo tarpu iš ataskaitos 7 lentelės akivaizdžiai matyti, kad iš (sub)nuomos patirti nuostoliai, t.y. tai, kuo grindžiamas ieškinys, buvo 70 320,41 Lt (t. 1, b.l. 251). Be to, ieškovas pagrįstai yra nurodęs, kad 100 910,46 Lt pajamų nebuvo apskaityta (ataskaitos 51 lapas 16 p.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui priteistina 171 230,87 Lt nuostolių atlyginimo, o ne visa aptariama UAB Danske lizingas kreditorinio reikalavimo dalis, nes nėra įrodyta, jog visos lengvojo transporto lizingo sutartys nebuvo įvykdytos ir tokio dydžio žalą įmonė/kreditoriai patyrė būtent dėl paminėtų neteisėtų veiksmų (CPK 178 str.).

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas – ieškinys tenkintinas iš dalies, ieškovui priteistina suma mažintina iki 754 081,22 Eur (2 603 691,65 Lt), kita ieškinio dalis atmestina (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo R. T. 754 081,22 Eur, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Cars Agro Rent“ bei 8 699 Eur žyminio mokesčio valstybei.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKazys KailiūnasAlvydas Poškus,