- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-06
- Bylos Nr.
- 2S-86-611/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-04157-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andžej Maciejevski
- Atsakovas
- AB DnB Nord banko
- Ieškovas
- A. D.
- Kategorijos
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andžej Maciejevski teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB DnB Nord banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų A. D. ir A. D. ieškinį atsakovui AB DnB Nord bankui dėl sutarties nutraukimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai A. D. ir A. D. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti atsakovo AB DnB NORD banko atliktą vienašališką 2007-04-24 kredito linijos sutarties Nr. K-4100-2007-26 nutraukimą neteisėtu, negaliojančiu ir nesukuriančiu jokių kredito linijos sutarties Nr. K-4100-2007-26 nutraukimo teisinių padarinių. Savo reikalavimams užtikrinti ieškovai prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti atsakovui atlikti vykdymo veiksmus iš ieškovams priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pagal 2007-04-24 kredito sutartį Nr. K-4100-2007-26.
Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartimi patenkino ieškovų prašymą ir uždraudė atsakovui atlikti vykdymo veiksmus iš A. D. priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pagal 2007-04-24 kredito linijos sutartį Nr. K-4100-2007-26.
Šalies argumentai
Atsakovas pateikė prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, kuriuo prašo įpareigoti ieškovus pateikti 28492,80 Lt dydžio banko garantiją arba šią sumą įnešti į teismo depozitinę sąskaitą nuostolių, galinčių atsirasti dėl Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimui, o ieškovams nepateikus garantijos ar atitinkamos sumos neįnešus į teismo depozitinę sąskaitą – panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad ieškovų skola bankui šiai dienai yra 954532,60 Lt. Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių bankas ilgiau kaip pusę metų negalės vykdyti išieškojimo iš įkeisto skolininkų turto. Bankas yra kredito įstaiga, jis pinigus skolina už palūkanas. Šiuo metu (2011 m. liepos mėnesį) suteiktų naujų paskolų nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams metinių palūkanų norma vidutiniškai buvo 5,97 proc. Atsakovo teigimu, bankas patiria tokio dydžio nuostolius dėl to, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negali išsiieškoti ir paskolinti ieškovų negrąžintos paskolos. Per mėnesį bankas negauna 4748,80 Lt pajamų.
Atsiliepimas
Ieškovai atsiliepimu į prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo prašo netenkinti atsakovo prašymo.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi atsakovo prašymą atmetė. Teismas nurodė, kad šiuo atveju atsakovo teisė gauti nuostolių atlyginimą už prievolės pažeidimą yra nustatyta 2007-04-24 kredito linijos sutartyje Nr. K-4100-2007-26. Atsakovo galimybė realiai gauti nuostolių atlyginimą iš ieškovų nepablogės dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nes atsakovo reikalavimai, įkaitant ir nuostolių atlyginimą yra užtikrinti hipoteka. Be to, atsižvelgiant į tai, kad kredito suma yra didelė, o kredito gavėjai yra fiziniai asmenys, teismas vertino, kad atsakovo prašymas įpareigoti ieškovus pervesti į tesimo depozitinę sąskaitą nurodytą sumą, yra neprotingas ir neproporcingas siekiamiems tikslams.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - patenkinti atsakovo prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Atskirąjį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. Kad kredito įstaigos dėl sustabdytų skolos iš įkeisto turto išieškojimo procedūrų patiria potencialius nuostolius, yra pripažinta aktualioje teismų praktikoje. Draudimas hipotekos kreditoriui vykdyti skolos išieškojimo procedūras yra susijęs su kredito įstaigos veiklos ribojimu atgauti jam priklausančias pinigines lėšas (priteistą skolą) ir naudoti jas savo veikloje, t.y. jas skolinti finansų rinkos dalyviams, gaunant už tai palūkanas. Bankas šiuo atveju dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių bylos nagrinėjimo laikotarpiu neatgaus 954532,60 Lt skolos, o jos negaudamas, negalės šių lėšų panaudoti savo veikloje, paskolindamas jas neprofesionaliems rinkos dalyviams ir gaudamas už tai nustatyto dydžio palūkanas.
2. Skundžiamoje nutartyje išdėstyti motyvai, kad banko teisė gauti nuostolių atlyginimą už prievolės pažeidimą yra numatyta kreditavimo sutartyje, jokiu būdu nepaneigia banko galimų nuostolių būtent dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių civiliniame procese bei būtinybės juos užtikrinti. Pažymi, jog banko patiriami nuostoliai dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių į ieškovų skolos sumą neįskaičiuoti. Šiuo atveju banko prašomas taikyti nuostolių užtikrinimas yra susijęs ne su prievolių pagal kreditavimo sutartį vykdymu, o su patiriamų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių užtikrinimu.
3. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl nuostolių užtikrinimo remdamasis tuo, jog kreditavimo sutarties įvykdymui yra įkeistas ieškovui A. D. priklausantis nekilnojamasis turtas. Žemės sklypo vertė įkeitimo metu buvo žymiai didesnė nei yra šiai dienai. Akivaizdu, kad netgi jei būtų laikoma, kad įkeisto turto vertės klausimas yra svarbus sprendžiant nuostolių atlyginimo užtikrinimą, tai įkeisto turto rinkos vertės neužtektų net ieškovų 954532,60 Lt skolai padengti.
4. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo argumentuodamas ir tuo, jog ieškovai yra fiziniai asmenys. Nei LR CPK 146 str., nei kituose teisės aktuose nėra reglamentuota, jog fiziniai asmenys negali būti įpareigoti pateikti dėl jų prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių kitų dalyvaujančių byloje asmenų galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Skundžiamoje nutartyje nurodomos aplinkybės, jog negrąžinto kredito suma yra didelė, tik pagrindžia poreikį taikyti nuostolių atlyginimo institutą. 28492,80 Lt sumos įnešimas į teismo depozitinę sąskaitą nėra vienintelis galimas nuostolių atlyginimo užtikrinimo būdas.
5. Pritaikius bankui procesinę poveikio priemonę - draudimą vykdyti skolos išieškojimą iš įkeisto turto, o ieškovų atžvilgiu netaikant jokių procesinio poveikio priemonių, bus iškreipta ieškovų ir banko turtinių interesų pusiausvyra. Sąžiningi bylininkai (ieškovai), kurie inicijavo beveik 1 mln. Lt vertės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą, turėtų prisiimti atsakomybę už pasekmes, kurios gali kilti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o ne atsakomybės vengti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovai prašo skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Pačioje kredito sutartyje yra nustatyta Apelianto teisė gauti iš Ieškovų nuostolių atlyginimą tuo atveju, jeigu nustatyti kredito grąžinimo terminai būtų pažeisti. Ieškovams pažeidus savo prievolę grąžinti kreditą kredito sutartyje nustatytu terminu ir dėl to atsiradus Apelianto nuostoliams (už negautas palūkanas), Apelianto teisė reikalauti nuostolių atlyginimo gali būti realizuojama skaičiuojant ir reikalaujant iš Ieškovų papildomų palūkanų bei delspinigių.
2. Jokio aktualaus ir nepriklausomo vertintojo atlikto Ieškovų įkeisto turto vertinimo Apeliantas j nagrinėjamą bylą nepateikė. Todėl teiginys, kad šiuo (aktualiu) metu įkeisto turto vertės nepakaks skolai sumokėti bei apelianto patiriamiems nuostoliams atlyginti, yra visiškai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Pagal LR CPK 320 str., 338 str. apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.
Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas paprastai susijęs su tam tikrais apribojimais atsakovo atžvilgiu, todėl būtina išlaikyti ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą, kad šios priemonės būtų pagrįstos bei užtikrintų tiek ieškovo, tiek ir atsakovo teisių bei turtinių interesų apsaugą bei lygiateisiškumą bylos procese. Todėl teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą jas taikyti padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, dėl jomis nustatytų suvaržymų atsakovui gali egzistuoti reali galimybė atsirasti jo nuostoliams, kurių pagrindą, preliminarų dydį ir išieškojimo apsunkinimą turi įrodyti atsakovas pagal LR CPK nustatytas rungimosi taisykles.
Rungimosi esmė – kiekviena proceso šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (LR CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė galioja ne tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, bet ir sprendžiant atskirus procesinius klausimus byloje, taigi ir klausimus dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Tai reiškia, kad proceso šalis, kuri dėl jos atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, reikalaudama, kad kita proceso šalis užtikrintų šių nuostolių atlyginimą, turi įrodyti tokių nuostolių atsiradimo galimybę ir preliminarų dydį (LR CPK 147 str. 1 d.), be to, kad yra pagrįstų abejonių dėl to, jog ieškovas bus (ne)pajėgus atlyginti atsakovui galimus nuostolius, o teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, turi užtikrinti šių tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimą (LR CPK 12, 17, 147 str.). Paprastai teismas nustato tokių atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius), atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-402/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-695/2008). Tuo atveju, kai atsakovas įrodinėja, kad dėl jo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis negalės lėšų panaudoti savo veikloje – skolinti neprofesionaliems rinkos dalyviams ir gauti už tai palūkanas, jis turi pateikti konkrečius duomenis apie tai, jog nurodyti galimi nuostoliai yra ne tik tikėtini, bet ir realiai prognozuojami.
Bylos duomenimis atsakovas būtinybę taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą grindžia tuo, kad, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, jis, negalėdamas atgauti 954532,60 Lt skolos, dėl laikinųjų apsaugos priemonių patirs 28492,80 Lt nuostolių negautų pajamų forma, nes turto realizavimo apribojimas užkerta jam kelią vykdyti konkrečią finansinę veiklą ir gauti iš jos pajamų.
Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad atsakovo teisė gauti nuostolių atlyginimą už prievolės pažeidimą yra nustatyta kredito linijos sutartyje. Pagal kredito linijos sutarties Nr.K-4100-2007-26 bendrosios dalies 24 punktą, praleidus sutartyje nustatytus kreditų grąžinimo terminus, už laiku nesugrąžintą kredito sumą kredito gavėjas privalo papildomai prie sutarties specialiojoje dalyje nustatytų palūkanų mokėti bankui pusės sutarties specialiojoje dalyje nustatytų metų palūkanų dydžio papildomas palūkanas nuo laiku negrąžintos kredito sumos. Taigi bylos nagrinėjimo laikotarpiu, ieškovui nevykdant savo įsipareigojimų pagal kredito linijos sutartį ir nesat galimybės atsakovui nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, atsakovas turi teisę reikalauti iš ieškovų papildomų palūkanų pagal nurodytą sutarties punktą. Tokias papildomas palūkanas galima vertinti kaip galimų nuostolių atlyginimą už prievolės pažeidimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo galimybė gauti nuostolių atlyginimą iš ieškovų yra užtikrinta hipoteka. Pažymėtina, kad įkeistas nekilnojamasis turtas užtikrina tik prievolės grąžinti kreditą ir sumokėti palūkanas už jį įvykdymą. Esant tarp šalių ginčui dėl įkeisto turto vertės, apeliacinės instancijos teismas nevertina apelianto pateiktos 2011-11-11 įkeisto turto vertės nustatymo pažymos, kadangi turto vertė atlikta paties apelianto turto vertinimo skyriaus, o ne nepriklausomų ekspertų. Be to, šiuo metu sprendžiamas klausimas ne dėl atsakovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimo.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundžiamos nutarties motyvais, kad skolininkams esant fiziniams asmenims, įpareigojimas pervesti į teismo depozitinę sąskaitą nurodytą sumą yra neprotingas ir neproporcingas siekiamiems tikslams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pirmosios instancijos išvada nėra pagrįsta. Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl ieškovų finansinės padėties galėtų būti apsunkintas galimų nuostolių atlyginimas atsakovui.
Nepaisant to, pirmosios instancijos teismo priimta nutartis paliktina nepakeista, tik vadovaujantis kitais motyvais. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė prašymą taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (LR CPK 12, 178 str.).
Apelianto nurodytų galimų nuostolių atsiradimo tikimybė neturi objektyvaus pagrindo - atsakovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad jis realiai turi galimybę artimiausiu metu parduoti įkeistą nekilnojamąjį turtą už nurodomą šio turto kainą ir tokiu būdu gauti pinigines lėšas, kurias galėtų sėkmingai investuoti į finansinius sandorius – skolinti jas ir gauti už tai nurodyto dydžio palūkanas. Įstatyme numatyta atsakovo teisė į nuostolių atlyginimo užtikrinimą sietina su galimybe padengti galimus nuostolius, atsiradusius būtent dėl pritaikytų konkrečių laikinųjų suvaržymų, bet ne dėl kokių nors kitokių faktų ar įvykių, kurių įvykdymo tikimybė grindžiama vien prielaidomis (LR CPK 147 str. 1 d.). Pažymėtina, jog byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad tikrai atsirastų asmenų, norinčių pasiskolinti iš atsakovo, ir kad atsakovas norintiems iš jo pasiskolinti asmenims tikrai paskolintų visas iš ieškovų gautas lėšas. Teismas neturi duomenų apie atsakovo galimybes paskolinti visas galimas paskolinti lėšas. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo atsakovo argumentų dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo sieti išimtinai su ieškovų prašymu pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Taigi byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas, negalėdamas realizuoti ginčo turtą, patiria jo nurodytus nuostolius (28492,80 Lt) ir kad jie yra realiai tikėtini.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir motyvus, apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo atskirąjį skundą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis LR CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.