Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. D. ir A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. D. ir A. D. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai ir atsakovas (kurio pavadinimas pakeistas į AB DNB bankas, b.l. 150) 2007 m. balandžio 24 d. sudarė kredito linijos sutartį Nr.K-4100-2007-26, pagal kurią ieškovams buvo suteiktas kreditas (kredito linija): 235332,28 Lt kredito dalis AB SEB įsipareigojimams pagal 2005-10-05 kredito sutartį Nr.1550518070830-17 refinansuoti bei 514667,72 Lt kredito dalis vartojimo reikmėms ar kitai paskirčiai. Kredito grąžinimo terminas 2009 m. kovo 31 d. (1 t. b. l. 26). Ieškovams negrąžinus sutartyje numatyto kredito limito sutartyje nurodytu terminu, atsakovas pradėjo priverstinį skolos išieškojimą (1 t. b.l. 24-25).

Ieškovai prašė teismą pripažinti atsakovo vienašalį sutarties nutraukimą negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas iš aukščiau išdėstytų bylos duomenų nustatė, kad vienašališko sutarties nutraukimo nebuvo, o atsakovas AB DNB bankas kreipėsi į hipotekos teisėją dėl priverstinio skolos išieškojimo dėl to, kad baigėsi prievolės įvykdymo terminas. Šalių sudaryta 2007 m. balandžio 24 d. kredito linijos sutartis Nr. K-4100-2007-26 ir jos sąlygos nėra užginčyti įstatymo nustatyta tvarka, todėl visos prievolės ieškovams pagal minėtą sutartį yra teisėtos, pagrįstos ir galiojančios.

Ieškovai neginčija fakto, kad vienašalio sutarties nutraukimo nebuvo, tačiau mano, kad Kreditavimo sutartis buvo pratęsta neribotam laikui konkliudentiniais veiksmais, nes atsakovas priėmė bei užskaitė atsakovų įmokas pagal šią sutartį pasibaigus sutarties įvykdymo terminui, o dėl skolos išieškojimo nesikreipė ilgą laiką. Šiais argumentais ieškovai ginčijo savo įsipareigojimus pirmosios instancijos teisme, tokiais pačiais pagrindais ieškovų reikalavimas grindžiamas ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė teisės normą, reglamentuojančią kreditavimo sutarties formą, ir ją tinkamai išaiškino. CK 6.882 str. įtvirtina, kad kreditavimo sutartis turi būti rašytinė. Šio reikalavimo nesilaikymas kreditavimo sutartį daro negaliojančią. Tuo tarpu bendros sutarties formą reglamentuojančios normos imperatyviai įtvirtinta, jog sutarties pakeitimas ar papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus tam tikras įstatyme ar sutartyje numatytas išimtis (CK 6.192 str. 4 d.). Imperatyvių įstatymo normų šalių susitarimu pakeisti negalima. Taigi kreditavimo sutartis, jos sąlygos, tuo pačiu ir sutarties įvykdymo terminas, negali būti pakeisti žodiniu susitarimu ar konkliudentiniais veiksmais, kaip nurodo ieškovai. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, 2009-09-03 raštas Nr.30.58.37/791 (1 t. b.l. 106) patvirtina, kad atsakovas neturėjo jokių ketinimų pratęsti kreditavimo sutarties įvykdymo terminą, o priverstinio skolos išieškojimo iš karto nepradėjo, nes laukė iš ieškovų duomenų, galinčių pagrįsti pradelstų sumų padengimą bei tolimesnį įsipareigojimų vykdymą, kas galbūt ir galėjo būti šalių derybų objektu dėl sutarties sąlygų. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovai būtų ėmęsi kokių nors aktyvių veiksmų siekiant pratęsti sutarties vykdymo terminą. Apeliantų nurodomos aplinkybės, kad bankas iškart po kredito grąžinimo galutinio termino suėjimo nesikreipė dėl priverstinio skolos išieškojimo bei kad atsakovas priėmė bei užskaitė jų atliktus mokėjimus suėjus sutarties terminui, vertintina kaip banko siekis suteikti ieškovams galimybę geranoriškai, nors ir pavėluotai, įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Be to, kreditorius turi teisę pats pasirinkti savo pažeistos teisės gynimo būdą ir laiką. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkami įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisingai pritaikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti. Todėl ieškovų apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovas pateikė teismui prašymą paskirti apeliantams iki 10 000 Lt baudą, 50 procentų iš šios baudos skiriant atsakovui, už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį ir apeliacinį skundą. Pagal CPK 95 straipsnio nuostatas bauda dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis gali būti skiriama dalyvaujančiam byloje asmeniui, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ar pateikė kitą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pažymėtina, kad aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimas konstatuojamas tada, kai procesinis dokumentas teikiamas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti nepatogumų, trukdžių, rūpesčių. Paduodančio nepagrįstą procesinį dokumentą asmens nesąžiningumas reiškia asmens suvokimą, jog jo reikalavimas iš tiesų yra nepagrįstas, asmuo neturi teisės reikalauti ginti teises, nes jos realiai nebuvo pažeistos. Nagrinėjamu atveju ieškovai pateikė teismui ieškinį, prašydami pripažinti vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu, nors patys akivaizdžiai suvokė, kad jokio sutarties nutraukimo nebuvo, o paskolos grąžinimo terminas yra pasibaigęs. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovams buvo suteiktas terminas pašalinti ieškinio trūkumus ir pateikti teismui šiuos jų teiginius dėl sutarties nutraukimo pagrindžiančius įrodymus, tačiau ieškovai nepateikė teismui patikslinto ieškinio ir papildomų įrodymų, kad pagrįstų savo reikalavimus. Ieškovai patys savo ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodė, kad sutartis nebuvo nutraukta. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovai naudojosi kvalifikuota teisininko pagalba, tačiau tiek ieškinį dėl vienašališko sutarties nutraukimo, tiek apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo, grindžia imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančiais teiginiais, aiškiai suvokdami, kad vienašališkos sutarties nutraukimo nebuvo ir neturėjo būti, nes prievolės įvykdymo terminas pasibaigęs ir nebuvo šalių pratęstas. Tai leidžia spręsti apie ieškovų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, juolab, kad atsakovas buvo pradėjęs priverstinį skolos išieškojimą. Skolos išieškojimo iš įkeisto turto pagrįstumas yra patvirtintas įsiteisėjusia Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi Nr. 1899/2011 (1 t., b.l.24-25). Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad buvo siekiama stabdyti išieškojimo iš įkeisto turto procedūras. Juolab, kad nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio pagrindu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartimi patenkino ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių- uždraudė atsakovui atlikti vykdymo veiksmus iš ieškovui priklausančio žemės sklypo, esančio Vilniaus m. sav., Buivydiškių km. (1 t., b.l. 92-93). Tuo tarpu atsakovo prašymas dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo nebuvo patenkintas (1 t., b.l.142-143). Tokiu būdu atsakovas patyrė aiškiai nepagrįstus suvaržymus, nes buvo pažeisti jo, kaip hipotekos kreditoriaus, interesai dėl nepagrįstai ilgam laikotarpiui sustabdytų hipotekos procedūrų. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti ieškovų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktą. Todėl siekiant užkirsti kelią ydingai piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis praktikai, siekiant stabdyti išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, atsakovo prašymas skirti ieškovams baudą tenkintinas. Šiuo atveju teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus atitiktų 1000 Lt dydžio baudos paskyrimas ieškovams, 50 procentų šios sumos skiriant atsakovui.

Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovų atsakovui priteisiamos 726 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (2 t., b.l. 25) (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 95 straipsniu, 107 straipsniu, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Paskirti ieškovams A. D. ir A. D. solidariai 1000 Lt baudą, 50 procentų šios sumos sumokant į valstybės biudžetą, o likusią 50 procentų sumokant atsakovui AB DNB bankui.

Priteisti iš ieškovų A. D. ir A. D. lygiomis dalimis 726 (septynis šimtus dvidešimt šešis) litus bylinėjimosi išlaidų atsakovui AB DNB bankui.