Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-586-309-2012

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-06-29
Bylos Nr.: 1A-586-309-2012
Teisminio proceso Nr.: 1-75-1-00111-2011-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
Nuteistasis: S. D., A. J., M. A., A. Š.
Nukentėjusysis: G. V.
Advokatai: Violeta Savickienė

Baudžiamoji byla Nr. 1A-586-309/2012Teisminio proceso Nr. 1-75-1-00111-2011-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1.1; 1.1.10.1; 1.2.4.6.8; 1.2.26.2.1; 2.1.15.3.3.2; 2.4.7.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 29 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Mažeikienei,dalyvaujant nuteistajam S. D., gynėjai advokatei Violetai Savickienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir nuteistas:

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 8 mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu vieneriems metams

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu ir subendrinta bausme paskirta – laisvės atėmimas vieneriems metams.

Taikant BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas S. D. atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Priteista iš S. D. Valstybinei ligonių kasai prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos 2811,45Lt civilinis ieškinys.

Priteista iš S. D. nukentėjusiajam G. V. gim. (duomenys neskelbtini), 2697,04 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Žemesnės instancijos teismas

Tuo nuosprendžiu nuteisti A. J., M. A., A. Š., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. D. ir A. J., M. A., A. Š. nuteisti už tai, kad 2011 m. kovo 19 d., apie 23 val. 00 min., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, viešoje vietoje - prie (duomenys neskelbtini) kultūros namų, įžūliu elgesiu, tyčia, matant aplinkiniams, A. Š. priėjus prie G. V. ir trenkus jam kumščiu vieną kartą į veido sritį, taip sukėlus fizinį skausmą, A. J. pasivijus bėgantį S. M. ir jam sudavus ne mažiau 8 smūgių į nugaros sritį, taip sukėlus fizinį skausmą, M. A. ne mažiau vieno karto spyrus į koją ir ne mažiau vieno karto į šoną E. J., taip sukėlus jam fizinį skausmą, sudavę ne mažiau dviejų smūgių į nugaros sritį D. P., taip sukeldami jam fizinį skausmą, S. D. ne mažiau vieno karto kumščiu trenkus į galvos sritį S. M., S. D. priėjus prie G. V., dėl chuliganiškų paskatų, ne mažiau dviejų kartų trenkus ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu metaliniu daiktu į veido sritį ir ne mažiau trijų kartų į galvos sritį G. V., taip padarydamas jam apatinio žandikaulio lūžį su kraujosruva, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl apatinio žandikaulio lūžio G. V. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, taip savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. D. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priėmus naują nuosprendį jį išteisinti.

Apeliantas skunde nurodo, kad jo manymu Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendis, jo atžvilgiu, yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas, kadangi teismas įrodymus įvertino šališkai, priimdamas tik tuos įrodymus, kurie leistų jį pripažinti kaltu, o ne objektyviai vertindamas visą įrodymų visumą, teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems patikimiems įrodymams, netinkamai taikytos ir aiškintos materialines teisės normas.

Apelianto teigimu, jo kaltė grindžiama tik nukentėjusiųjų S. M., G. V., D. P. ir E. J. parodymais, ir tik tais pastarųjų parodymais, kurie „tinkami“ jo apkaltinimui, kurių patikimumu teismas nesuabejojo. Pasak apelianto, pastarieji aiškina smurto jų atžvilgiu aplinkybes tendencingai, meluoja, iškraipo faktus, siekdami jį apkaltinti. Šių nukentėjusiųjų parodymai nėra patikimi, nes, jie nėra nuoseklūs dėl esminių bylos aplinkybių. Nukentėjusysis D. P., kuris, jau pirmoje apklausoje 2011-03-22, vienintelis nurodė muštynių metu pažinęs apeliantą, keitė savo parodymus dėl jo rankose buvusio įrankio – pradžioje aiškino, jog apelianto rankose aiškiai matė metalinį rutulį, kurio spygliai buvo išlindę tarp pirštų, vėliau, kad tai buvo kažkoks metalinis daiktas, vėliau metalinis rutulys, kamuolys ir pan.. Apeliantas teigia, kad šis nukentėjusysis, po to kai minėtoje apklausoje nurodė S. D. vardą, pavardę ir kategoriškai patvirtino, jog jį pažino, jau 2011-10-14 apklausoje šias aplinkybes pamiršo ir ėmė tvirtinti, jog prie G. V. pribėgo vaikinas raudonu džemperiu ir trenkė jam iš kažkokio metalinio daikto ir, tą pačią dieną, atpažino jį (apeliantą) kaip asmenį, kuris buvo apsirengęs tuo raudonu džemperiu. Apeliantas mano, kad tokius jo parodymų pasikeitimus sąlygojo tai, jog 2011-03-22 apklaustas nukentėjusysis S. M., kuris nurodė, jog prie jo pribėgo vaikinas raudonu džemperiu, kurio negalėtų atpažinti, ir trenkė jam į smakrą ranka, kurioje turėjo metalinį rutulį, bet jo beveik nekliudė. Tokiu būdu, jį (apeliantą) „aprengė raudonu džemperiu“, kurio jis niekada neturėjo ir neturi, ką patvirtino jo sugyventinė liudytoja G. B.. Toks džemperis nerastas ir neišimtas, jo net neieškota. Toliau apeliantas analizuodamas nukentėjusiųjų parodymus, teigia, kad pagal liudytojus iš automobilio turėjo išlipti mažiausiai 6 vaikinai (prie nuteistųjų reikia pridėti A. B. ir A. Š., kuris pirmas trenkė G. V.), tačiau byloje neginčijamai nustatyta, jog jis automobilio nevairuoja, o į liudytojos G. B. automobilį tiek asmenų sutilpti negali. Šios aplinkybės, pasak apelianto rodo, jog nukentėjusiųjų parodymai prasilenkia su elementaria logika.

Apelianto teigimu, jo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme yra nuoseklūs. Juos patvirtino byloje apklausti liudytojai G. B., S. V., I. J., M. U. bei visi kiti kaltinamieji, kurie nuosekliai tvirtina, jog įvykio vietoje muštynių metu jo tikrai nebuvo.

Apeliantas nurodo, kad teismas priimdamas nuosprendį padarė nepagrįstas išvadas, jog jo parodymai, kad kaltinime nurodytą dieną jis šokiuose nebuvo ir jokiose muštynėse nedalyvavo, taip pat nesudavė smūgių nukentėjusiajam G. V., bei kitiems nukentėjusiesiems, yra paneigti visumos kitų byloje surinktų įrodymų: liudytojų ir nukentėjusiųjų S. M., G. V., D. P. ir E. J. parodymais. Jį, kaip asmenį, buvusį muštynių vietoje, nurodydami jo vardą ir pavardę, nurodė tik nukentėjusieji E. J. bei D. P., kurie teisme negalėjo paaiškinti iš kur žino jo vardą ir pavardę, iš kur pažįsta, kadangi, pasak apelianto ir jų nesieja nei amžius, nei gyvenamoji vieta, nei draugų ratas, nei užsiėmimo sritis. Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu E. J. nenurodė, kad S. D. buvo raudonu džemperiu, to negirdėjo ir teisme, tačiau nuosprendyje įrašyta, jog pastarasis nurodė, jog jis buvo raudonu džemperiu. Likę nukentėjusieji negalėjo patvirtinti, kad S. D. buvo muštynių metu, nes G. V. jo nematė, o S. M. matė vaikiną raudonu džemperiu, kurio veido gerai nematė ir negalėtų atpažinti.

Taip pat apelianto teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ikiteisminiame tyrime nenustatyta aplinkybių, dėl ko nukentėjusieji, bent vienas iš jų arba visi keturi kartu, turėtų pagrindą jį apkalbėti. Apeliantas teigia, kad jo praeitis, jo teistumai rodo, jog jis ne kartą susidūręs su policijos pareigūnais, santykiai konfliktiški, todėl jaučia nuolatinį policijos darbuotojų spaudimą ir siekimą jį apkaltinti. Ten kur kokios muštynės, visada „stengiamasi, kad jis ten būtų“. Šiuo atveju, vieno iš nukentėjusiųjų S. M. motina E. M. net dirba Pataisos inspekcijoje, vykdo nuteistųjų asmenų priežiūrą, todėl, mano, kad policijos darbuotojai sąmoningai pasinaudojo nukentėjusiaisiais, jog jį apkaltintų.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad nepagrįsta teismo išvada, jog nukentėjusiųjų duoti parodymai yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, jų duotus parodymus patvirtina specialisto išvada dėl nukentėjusiajam G. V. padaryto nesunkaus sveikatos. Anksčiau analizuoti nukentėjusiųjų parodymai, rodo šios išvados nepagrįstumą, o jokių kitų įrodymų, patvirtinančių dviejų nukentėjusiųjų aiškinimus, byloje nėra; nusikaltimo – kūno sužalojimo – įrankis ir raudonas džemperis neieškoti net kratos, kuri jo namuose atlikta praėjus trims mėnesiams po nusikaltimo įvykio, nerasti ir neišimti, o specialisto išvada dėl nukentėjusiajam G. V. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo niekaip netvirtina jų parodymų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu.

Apeliantas taip mano, kad teismas liudytojų G. B., S. V. , I. J., M. U. duotus parodymus, jog jis muštynėse nedalyvavo, nepagrįstai atmetė, kadangi jie yra nuoseklūs, vieni kitus papildantys, o teismo nurodyta aplinkybė, jog jie yra apelianto draugai ar šeimos nariai, nėra pakankama, kad šių liudytojų parodymus atmesti. Ta aplinkybė, jog dauguma šių liudytojų nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu tik dar kartą patvirtina ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų tendencingumą, siekiant jį apkaltinti. Apeliantas teigia, kad tokią jo išvadą patvirtina ir tai, kad ne visi net muštynėse dalyvavę asmenys buvo apklausti. Pavyzdžiui, G. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, jog muštynėse dalyvavę asmenys išlipo iš mašinos, tikrai pažino A. B. ir A. Š., kuris pirmas jam trenkė. A. B. net neapklaustas, mano, kad jis galbūt buvo su raudonu džemperiu.

Apeliantas įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus bei atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog jis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Taip pat nepagrįstai jo atžvilgiu priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, teismas nepagrįstai nukentėjusiesiems iš jo priteisė Valstybinei ligonių kasai prie LR Sveikatos ministerijos 1811,45Lt bei nukentėjusiajam G. V. 2697,04Lt turtinei žalai bei 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamas veikas ir paskyrė jam tinkamas bausmes.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Dėl 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto, BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų reikalavimų laikymosi

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės bylos Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009).

Baudžiamoji atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą taikoma tada, kai pripažįstama, kad sveikatos sutrikdymas padarytas visai be dingsties arba dėl menkavertės dingsties, viešoje vietoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-142/2008, 2K-417/2008, 2K-293/2009, 2K-272/2010, 2K-286/2011). Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra konkrečiai nurodyta, kad S. D. nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje, kad konfliktas prasidėjo nesant priežasties, jokių asmeninio pobūdžio konfliktų tarp nukentėjusiojo G. V. ir S. D. prieš įvykį nebuvo. Tokie argumentai pagrindžia S. D. veikos kvalifikavimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinti būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo būti įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis, – tai veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nuteistieji atliko viešoje vietoje - prie (duomenys neskelbtini) kultūros namų, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, kurios priskyrimas viešajai vietai abejonių nekelia.

Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veiką kaip viešosios tvarkos sutrikdymą. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra padariniai, t. y. BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011, Nr. 2K-410/2011 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad 2011 m. kovo 19 d., apie 23 val. 00 min., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, viešoje vietoje - prie (duomenys neskelbtini) kultūros namų, įvyko konfliktas, kurio metu nukentėjusiųjų S. M., G. V., D. P. ir E. J. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, nukentėjusiam G. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, bei sutrikdyta visuomenės rimtis.

Nuteistasis S. D. apeliaciniame skunde iš esmės neigia savo dalyvavimą muštynėse, smūgių sudavimą G. V. ir kitiems nukentėjusiesiems, tikina, kad tą dieną jo šokiuose išvis nebuvo, kritikuoja nukentėjusiųjų S. M., G. V., D. P. ir E. J. parodymus, tvirtina, kad jie nenuoseklūs, prieštaringi, todėl mano, jog teismas negalėjo jais vadovautis, taip pat nesutinka su jį teisinančių įrodymų (liudytojų G. B., S. V., I. J., M. U. parodymų) vertinimu. Nurodo, kad nukentėjusieji nežino iš kur žino jo vardą, pavardę, iš kur pažįsta, nes jų nesieja nei amžius, nei gyvenamoji vieta, nei draugų ratas, nei užsiėmimo sritis. Taip pat nebuvo rastas nusikalstamos veikos padarymo įrankis ir raudonas džemperis, kurio net nebuvo ieškota, be to nebuvo apklausti visi muštynėse dalyvavę asmenys, t. y. A. B., kuris apelianto manymu ir galėjo būti su raudonu džemperiu. Teigia, kad ten kur vyksta muštynės „visada stengiamasi, kad jis ten būtų“, o šiuo atveju nukentėjusiojo S. M. motina dirba Pataisos inspekcijoje, todėl jo manymu, policijos darbuotojai sąmoningai pasinaudojo nukentėjusiaisiais, kad jį apkaltintų.

Apeliantas iš esmės neigia jo buvimą šokiuose ir dalyvavimą muštynėse, bei smūgių sudavimą G. V. ir kitiems nukentėjusiesiems.

Byloje nustatyta, kad S. D. 2011 m. kovo 19 d., apie 23 val. 00 min., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, viešoje vietoje - prie (duomenys neskelbtini) kultūros namų, įžūliu elgesiu, tyčia, matant aplinkiniams, ne mažiau vieno karto kumščiu trenkė į galvos sritį S. M., tada priėjus prie G. V., dėl chuliganiškų paskatų, ne mažiau dviejų kartų trenkė ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu metaliniu daiktu į veido sritį ir ne mažiau trijų kartų į galvos sritį G. V., taip padarydamas jam apatinio žandikaulio lūžį su kraujosruva, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl apatinio žandikaulio lūžio G. V. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, taip savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šias aplinkybes patvirtino pirmosios instancijos teisme patikrinti ir įrodymais pripažinti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiųjų G. V., S. M., D. P. ir E. J. duoti parodymai.

Žemesnės instancijos teismas

Apylinkės teismo posėdžio metu, nukentėjusysis G. V. parodė, jog jam einant nuo (duomenys neskelbtini) kultūros namų, link automobilių stovėjimo aikštelės pamatė, kad užsidegė automobilio šviesos, kurio markės negali pasakyti, ir iš jo išlipę žmonės pasileido bėgti link salės. A. Š. bėgo link jo, pribėgęs tiesiai prie jo, trenkė kumščiu į veido sritį vieną kartą. Po to pasisuko ir pamatė, kaip jam trenkė M. A.. A. Š. tada buvo pasitraukęs, nubėgo link kitų. Kažkas dar jam iš šono pribėgęs trenkė pailgu daiktu iš vienos pusės, paskui iš kitos. Tiksliau, kai sukosi į šoną, pamatė, kad jam kažkas su kažkuo trenkė. Atpažino tik M. A.. Tik pasisuko ir iš karto pajuto smūgį. Kuo trenkė M. A., nežino. Nuo smūgio galva pasilenkė į žemės pusę ir jam trenkė per galvą, jis netgi nespėjo galvos pakelti. Kai palenkė galvą, pajuto dar kelis smūgius per galvą, veidą. Vos tik pakeldavo galvą, smūgis vėl priversdavo galvą nuleisti. Kas sudavė kitus smūgius, nematė. Buvo susilenkęs, pastūmė prie jos buvusius ir per tarpą išbėgo. Prie jo buvo ne vienas asmuo. Bėgo keliu į (duomenys neskelbtini) kaimo pusę, nusuko į kažkokią sodybą pasislėpti. Tuo metu jautėsi sužalotas, juto, kaip bėga kraujas, galvojo, kad dantų nebėra. Jam atrodo, kad nuo A. Š. smūgio žandikaulis nebuvo sulaužytas, nes po smūgio didelio skausmo nebuvo, viskas buvo kaip ir vietoje. Nuo kurio smūgio lūžo žandikaulis, negali pasakyti. Matė pailgą daiktą – ar tai buvo strypas, ar lazda. Tą daiktą laikė gal M. A., o gal ir ne jis. Tuo momentu matė M. A. veidą ir kaip į jį kažkas skrenda. Negali pasakyti, kas turėjo tą pailgą daiktą, nenori sumeluoti. Matė, kaip M. A. užsimojęs jam ruošiasi trenkti, lenkėsi ant jo, trenkė ir buvo tas smūgis kažkokiu daiktu, bet nežino, tas smūgis buvo nuo jo ar ne nuo jo. Gal apsvaigo galva, ir dėl to gerai neprisimena. Jis tik matė, kad M. A. jam tikrai trenkė, bet ar su įrankiu, ar su ranka, negali pasakyti. Po to, kai matė M. A., dar buvo kažkiek smūgių. Kiek smūgių buvo, gerai neprisimena. Nuo A. Š. smūgio nugriuvęs nebuvo. Po A. Š. smūgio, jis kažkiek pasitraukė į šoną, kairę pusę. Žandikaulis buvo lūžęs ne vien kairėje pusėje. Kur kliuvo tie smūgiai pailgu daiktu, tiksliai pasakyti negali. Jis galvą kėlė aukštyn, jam trenkė žemyn. Nuo kurio smūgio jam buvo padarytas sužalojimas, tiksliai pasakyti negali, bet ne nuo A. Š. smūgio.

Apylinkės teismo posėdžio metu, nukentėjusysis D. P. parodė, kad kaltinamuosius žino iš matymo, tik dabar sužinojo vardus ir pavardes. Nukentėjusiuosius visus pažįsta. Kad jiems einant nuo (duomenys neskelbtini) kultūros namų pastato link automobilių stovėjimo aikštelės, jis su S. M. ėjo paskutiniai, o G. V. ir E. J. ėjo priekyje. Pamatė, kad užsidegė mašinos, esančios aikštelėje, šviesos, pamatė, kaip visi puola, pagaliai dūžta. Matė, kad S. D. buvo apsirengęs raudonu džemperiu. Jis jį pažino vien dėl to, kad jis buvo prie jų pribėgęs. Matė, kaip jis trenkė G. V. ir vėl nubėgo. Jis atėjo iš tų šviesų kartu su visais. Kiek žmonių buvo kartu su juo, nematė. Kai kas pasakoja, kad jis kažką turėjo rankose, jis pats nematė, kad jis ką nors turėtų rankose. Jis buvo prie jų – jo ir S. M. - priėjęs, klausė, iš kur jie yra. Nieko nespėjo pasakyti, kai S. M. gavo nuo jo į galvą. S. D. jam sudavė kumščiu. Jis tada bėgo, pajuto porą smūgių į nugarą. Tada nubėgo prie G. V., pamatė kad jis visas kruvinas, paprašė pašviesti ir pažiūrėti, kas jam yra. Jis jo tos kalbos net nelabai suprato, ką pasakė.

D. P. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, kurio duoti parodymai buvo pagarsinti ir ištirti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (II t. 112 b. l.). Pirmosios apklausos metu D. P. parodė, kad jiems einant link automobilių stovėjimo aikštelės, aikštelėje stovėjęs automobilis įjungė ilgąsias šviesas ir iš to automobilio iššoko 4 ar 5 vaikinai, kurie rankose turėjo beisbolo lazdas, o S. D., kurį tik vieną pažinojo, turėjo metalinį rutulį, kurio metaliniai spygliai buvo išlindę tarp pirštų. Jis sudavė vieną smūgį ta ranka, kurioje turėjo rutulį, G. V., kuris nuo smūgio nugriuvo, bet staigiai atsikėlė ir nubėgo. Tada S. D. priėjo prie jų, paklausė iš kur jie yra, ir nesulaukęs atsakymo sudavė vieną smūgį S. M. į galvą, bet S. M. pabėgo. Tuo metu pajuto smūgį į nugarą ir pargriuvo, tada dar pajuto vieną-du spyrius į nugarą. Tada nubėgo surado G. V., kuris jam pasakė, kad skauda burną ir pamatė, kad jo žandikaulis persuktas.

D. P. apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad jiems einant prie automobilio, juos apšvietė kito automobilio šviesos, tada pamatė, kad iš automobilio išlipa ir link jų atbėga greičiausiai 4 vaikinai. Vienas jų buvo S. D., kurį atpažino parodymų atpažinti asmenį pagal nuotrauką metu, rankoje turėjo metalinį rutulį, kuris buvo nedidelis ir tilpo į delną, o kiti vaikinai turėjo pagalius. Matė, kaip S. D. priėjęs prie G. V., ta ranka kurioje turėjo metalinį rutulį, trenkė jam į veidą. Kurioje rankoje laikė metalinį rutulį neprisimena. G. V. nuo smūgio nugriuvo, po to greitai atsistojo ir nubėgo. Tada S. D. priėjo prie jo ir S. M., ir paklausė iš kur jie yra. Nespėjus nieko atsakyti, S. D., ta pačia ranka kurioje turėjo metalinį rutulį, trenkė S. M. į galvą, bet jis nuo smūgio nenugriuvo, o nusvyravo link salės. Tuo metu jis nusisuko bėgti ir gavo porą smūgių į nugarą, kuo buvo suduota ir kas jam sudavė pasakyti negali. Po to jis nubėgo prie G. V., kurio veidas apie burną buvo kruvinas ir jis sakė, kad negali prašnekėti.

Taip pat pirmosios instancijos teismo posėdžio metu D. P. nurodė, kad salėje esantis žmogus (S. D.) yra tas pats, kuris trenkė G. V..

Apylinkės teismo posėdžio metu nukentėjusysis S. M. parodė, kad jam su D. P. einant link automobilių stovėjimo aikštelės, priekyje ėjo E. J., G. V., V. K., daugiau neatsimena. Kai jam automobilio šviesos paspigino į akis, girdėjo, kad lūžo basliai, visi pradėjo rėkauti, pradėjo lakstyti kas į katrą pusę, kad pabėgtų. Kas sumušė G. V., nematė. Kad kas muštų kitus, nematė, nes jam spigino į akis. Kai nustojo spiginti, pasidarė tamsu, prie savęs pamatė S. D.. Jis jo paklausė: „iš kur esi?“, jis nespėjo atsakyti ir jam trenkė. Jis tuo metu sukosi, o ne žiūrėjo tiesiai, todėl negali tiksliai pasakyti, ar ten buvo S. D.. Kažkas rankoje blizgėjo, kažkas panašaus į „kastetą“. Jam pataikė į skruostą, sužalojimų nebuvo. Įsiminė, kad jam trenkė raudonai apsirengęs (raudona striukė ar džemperis) žmogus. Žmogus su raudonu džemperiu rankoje turėjo blizgantį daiktą. Sakė, kad turėjo metalinį rutulį, mano, tai nedaug skiriasi. Matė, kad tai buvo ne peilis. Matė to „rutulio“ tik vieną briauną. Į medikus nesikreipė. Taip pat patvirtino savo paties ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Apylinkės teismo posėdžio metu nukentėjusysis E. J. parodė, kad apie S. D. girdėjęs ir šokiuose (duomenys neskelbtini) yra matęs, nes kaimai netoli vienas nuo kito, todėl sako, kad jį žino. Link mašinos ėjo jis, G. V., V. K., S. M. su D. P. gal ėjo iš paskos. Kai spigino šviesos, matė iš aikštelės ateinant tikrai daugiau negu penkis žmones. Jie kažką turėjo rankose, tiksliai neįvardins, ką, bet ten galėjo būti beisbolo lazdos ar metaliniai strypai. Kaip užpuolė G. V., nematė. Jis buvo už jo per penkis ar dešimt metrų. Pajuto smūgį ir bėgo neatsisukdamas. Pas tyrėją policijoje atpažino, kad jam sudavė M. A., nes jis buvo su baltu džemperiu. Jam sudavė į dešinį šoną, paskui, kai bėgo, pajuto smūgį į koją. Mano, jam sudavė pagaliu ar beisbolo lazda, tiksliai negali pasakyti. Jam sudavė tikrai kažkokiu daiktu, ne ranka. S. D. buvo raudonu džemperiu. M. A. ir S. D. bėgo link jo. Gal S. D. pamatė, kad M. A. bėga link jo, tai jis nubėgo link salės. Nematė, ar S. D. ką nors turėjo rankose. M. A. buvo arčiau jo, pajutęs smūgį, jis nebesidairė, nubėgo. Sužaloto G. V. nebematė. Visus kaltinamuosius tą dieną matė – ir salėje, ir prie salės vaikštant. S. D. kartas nuo karto atvažiuodavo į tuos šokius. Visi atbėgę žmonės turėjo lazdas, S. D. lazdą taip pat turėjo.

Aukščiau išdėstytus nukentėjusiųjų duotus parodymus patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti duomenys t. y. iš 2011-10-19 asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad G. V. atpažino vaikiną, tai yra A. Š., kuris pirmas trenkė jam į veidą (I t., 9-10 b. l.); iš 2011-10-14 asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad D. P. atpažino vaikiną, tai yra S. D., kuris trenkė G. V., ir vilkėjo raudonos spalvos džemperiu (I t., 61-62 b. l.); iš 2011-08-17 specialisto išvados Nr. G 1018/11(04) matyti, kad G. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl apatinio žandikaulio lūžio sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų (I t., 13-35 b. l.); iš 2011-03-20 įvykio vietos protokolo matyti, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini) kaime, netoli kultūros namų (I t., 5 b. l.).

Iš paminėtų įrodymų visumos matyti, kad S. D. 2011 m. kovo 19 d., apie 23 val. 00 min., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, viešoje vietoje - prie (duomenys neskelbtini) kultūros namų, ne mažiau vieno karto kumščiu trenkė į galvos sritį S. M., tada priėjęs prie G. V., jam ne mažiau dviejų kartų trenkė ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu metaliniu daiktu į veido sritį ir ne mažiau trijų kartų į galvos sritį, taip padarydamas jam apatinio žandikaulio lūžį su kraujosruva, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, šiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus tiek kaltinančius, tiek teisinančius duomenis, įvertindamas jų visumą. Nepažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė išvadas dėl S. D. kaltės, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Nustatant nusikaltimo padarymo aplinkybes, buvo pagrįstai remtasi nukentėjusiųjų G. V., S. M., D. P., E. J. duotais parodymais, asmens pažinimo pagal jo nuotraukų protokolais, 2011-08-17 specialisto išvada Nr. G 1018/11(04), ir kitais ikiteisminio tyrimo metus surinktais bei teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais (apklausų, įvykio vietos apžiūros protokolais).

S. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad tą dieną jis šokiuose nebuvo ir jokiose muštynėse nedalyvavo, taip pat nesudavė smūgių nukentėjusiajam G. V., taip pat ir kitiems nukentėjusiesiems. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamo įvykio vieta yra prie (duomenys neskelbtini) kultūros namų, kurių salėje vyko šokiai, todėl tai ar S. D. buvo salėje ar ne, šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir patikrinęs bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog S. D. 2011 m. kovo 19 d., apie 23 val. 00 min., buvo (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, prie (duomenys neskelbtini) kultūros namų, bei sudavė smūgius nukentėjusiesiems G. V. ir S. M.. Tai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu teisme surinkti, ir teismo posėdžio metu ištirti ir įrodymais pripažinti duomenys. Nuteistojo S. D. teiginius, kad jis nebuvo (duomenys neskelbtini) kaime šokiuose ir nedalyvavo jokiose muštynėse, paneigia nukentėjusiųjų S. M., G. V., D. P. ir E. J. parodymai. Byloje surinkti duomenys taip pat paneigia S. D. skunde nurodytą aplinkybę, jog raudonu džemperiu galėjo būti apsirengęs A. B.. Byloje nėra nustatyta kiek vaikinų galėjo išlipti iš automobilio ir kiek dalyvavo muštynėse, tačiau tai neturi esminės reikšmės nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, kadangi visos bylai svarbios aplinkybės yra ištirtos ir įrodytos. Tai, kad E. J. ir D. P. nenurodė iš kur žino S. D. vardą ir pavardę nepaneigia S. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, byloje nustatyta, kad D. P. atpažino S. D. pagal nuotrauką (I t., 61-62), bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų duotų parodymų teisingumu, kadangi nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu, nenustatyta aplinkybių, dėl ko nukentėjusieji, bent vienas iš jų arba visi keturi kartu, būtų suinteresuoti ar turėtų pagrindą apkalbėti S. D., be to nukentėjusieji pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie esmines nagrinėjamo įvykio aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas S. D., bei liudytojų G. B., S. V., I. J., M. U. parodymus, kad S. D. nedalyvavo muštynėse, pirmiau aptartų įrodymų kontekste, motyvuotai juos paneigė, nurodydamas, kad jie nenuoseklūs ir prieštaraujantys bylos medžiagai, bei pagrįstai pripažino tokių parodymų davimą kaip siekį padėti išvengti S. D. baudžiamosios atsakomybės.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo taisyklių laikymosi

BPK normos įpareigoja teismą išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, teisingai įvertinti įrodymus, pagrįsti savo išvadas byloje ištirtais, patikimais, neginčijamais įrodymais bei visa tai tinkamai aprašyti nuosprendyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos išvados, ar jie atmestini. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Be to, įstatymas reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 3 dalis). Visos byloje įrodinėtinos aplinkybės turi būti nustatytos taip, kad nekiltų jokių bent kiek pagrįstų abejonių dėl įrodinėjamų faktų buvimo.

Šioje byloje pagrindiniai įrodymai yra prieštaringi dviejų skirtingų suinteresuotų liudytojų grupių parodymai. Esant tokiai situacijai, teismas privalo itin atidžiai vertinti visų liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visą bylos medžiagą ir pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiųjų S. M., G. V., D. P. ir E. J. parodymai yra patikimi, kadangi šie nukentėjusieji duodami parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir ikiteisminio tyrimo metu atliktose apklausose, be to juos pagrindžia kita byloje esanti medžiaga (įvykio vietos apžiūros, apklausų, asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką protokolai), todėl nėra pagrindo minėtų liudytojų duotais parodymais abejoti ir nesiremti. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių nukentėjusieji ar bent vienas iš jų, būtų suinteresuoti ar turėtų pagrindą nepagrįstai apkaltinti S. D.. Taip pat nėra nustatyta aplinkybių, kad policijos ar kitų institucijų pareigūnai būtų suinteresuoti ar siektų nepagrįstai patraukti atsakomybėn S. D.. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusieji smurto jų atžvilgiu aplinkybes aiškina tendencingai, meluoja, iškraipo faktus, siekdami jį apkaltinti, kad ten kur vyksta muštynės „visada stengiamasi, kad jis ten būtų“, bei tai, kad šiuo atveju nukentėjusiojo S. M. motina dirba Pataisos inspekcijoje, policijos darbuotojai sąmoningai pasinaudojo, kad jį apkaltintų, yra deklaratyvūs, visiškai nepagrįsti ir atmestini.

Teismų sprendimai tinkamai motyvuoti, pagrįsti ne prielaidomis, o įrodomąją vertę turinčiais duomenimis, neabejotinai pagrindžiančiais nuteistojo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Kaip jau ne kartą buvo akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimai surašyti tinkamai, nepažeidžiant BPK reikalavimų, – teismo nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės nekelia jokių bent kiek pagrįstų abejonių, padarytos išvados pagrįstos teisme ištirtais ir įvertintais įrodymais, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai, t. y. kuo remiantis vieni duomenys buvo pripažinti turintys įrodomąją vertę, o kiti atmesti. Procesinių pažeidimų nagrinėjant ir vertinant įrodymus nenustatyta, nuosprendyje veikos, pripažintos įrodytomis, aprašytos tinkamai, įvardijus visas būtinas jų padarymo aplinkybes bei jas pagrindus byloje surinktais ir ištirtais įrodymais (baudžiamoji byla Nr. 2K-421/2011).

Pirmosios instancijos teismas įvertino visus bylos proceso metu gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjo visas byloje iškeltas versijas, susijusias su įrodinėtinomis aplinkybėmis, ir tyrė tiek S. D. kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl S. D. kaltės bei veikų kvalifikavimo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra pagrįstos įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys), siekė pašalinti visas abejones dėl nukentėjusiems padarytų sužalojimų, jų dalyvavimo muštynėse. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas ėmėsi priemonių nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir bylos proceso metu buvo objektyvus ir nešališkas.

Dėl paskirtos bausmės ir civilinio ieškinio

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. D. bausmes pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Kadangi pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes S. D. įvertino tai, kad jo padarytos veikos priskiriamos prie apysunkių ir nesunkių nusikaltimų, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.), taip pat atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau teistas, teistumas išnykęs, metų laikotarpyje administracine tvarka nebaustas, (duomenys neskelbtini) rajono PSPC psichiatrijos įskaitoje, priklausomybių įskaitoje nėra, vykdo individualią veiklą, išlaiko du mažamečius vaikus, charakterizuojamas gerai.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad S. D. už BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymą skirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra švelnesnė už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį (2 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, kai už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą įstatymo sankcijoje numatytos penkių rūšių bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas. Laisvės apribojimo bausmė nėra griežčiausia iš sankcijoje numatytų bausmių rūšių, o bausmės terminas yra mažesnis už laisvės apribojimo bausmės vidurkį (1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, S. D. subendrinta bausme paskirta – laisvės atėmimas vieneriems metams. Taikant BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas S. D. atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Kolegija įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad S. D. paskirtos bausmės nėra per griežtos.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dėl nukentėjusiajam G. V. padarytos neturtinės žalos klausimą išsprendė nepažeisdamas BPK 115 straipsnio ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio reikalavimų, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).

Vadovaujantis CK 6.250 straipsniu – neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal minėtą normą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas privalo argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis G. V. dėl nuteistojo S. D. neteisėtų veiksmų patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinius išgyvenimus, tiek sukrėtimus ir nepatogumus, tiek ir turtinę žalą. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsiradusios pasekmės ir žalą padariusio asmens kaltė yra svarbiausi kriterijai, ir mažiau svarbus kaltininko turtinės padėties kriterijus. Padarytą turtinę žalą ir jos dydį patvirtina byloje surinkti dokumentai (I t., 52-53 b. l.; II t. 20 b. l.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatant neturtinės žalos dydį ir jo priteisimą nukentėjusiajam, teismas pakankamai atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikšmingus kriterijus, CK 6.282 straipsnio 3 dalies reikalavimus, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, vertino aplinkybių visumą. Todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įstatymų reikalavimų bei teismų praktikos šios kategorijos bylose nepažeidė, todėl keisti nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam nustatyto atlygintino neturtinės žalos dydžio nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo S. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Raimundas JurgaitisVidmantas Mylė