Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-09 · Administracinė byla Nr. I-1165-764/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-05-09Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-11-25Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-09
Bylos Nr.
I-1165-764/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03886-2018-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1165-764/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03886-2018-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal I. T. (I. T.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas I. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) priteisti 1 800 neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1R-253 „Dėl Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo reorganizavimo“ Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nuo 2019 m. balandžio 1 d. reorganizuotas jį prijungiant prie Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), kurie po reorganizavimo tęsia veiklą perimdami visas reorganizuojamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teises ir pareigas, todėl Lietuvos valstybės atstovu vietoje Lukiškių TI-K byloje laikytini Vilniaus PN.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2017 m. gruodžio 3 d.–2018 m. birželio 6 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis: kamerose trūko ploto, kurį papildomai mažino jose esantis sanitarinis mazgas ir baldai, kamerų sienos, lubos, grindys buvo atsilupusios, ištrupėjusios, vietomis matėsi pelėsis, todėl negalėjo jų valyti ir dezinfekuoti, sanitarinis mazgas atitvertas tik 1,30 m sienele, todėl iš jo sklido nemalonus kvapas, nebuvo ventiliacijos, buvo priverstas klausytis kitų nuteistųjų garsų, atliekant gamtinius reikalus.

Dėl tokių sąlygų patyrė tam tikrus nepatogumus, buvo pažemintas jo orumas.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–12).

Nurodo, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo atvežtas 2017 m. gruodžio 4 d., išvežtas 2018 m. birželio 6 d. Kai kuriais laikotarpiais Lukiškių TI-K nebuvo laikomas, o kamerose, kuriose buvo laikomas, plotas vienam asmeniui atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pažymi, kad administracija nuteistuosius (suimtuosius) į kameras skirsto vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatomis.

Kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus. Sanitarinis mazgas (apie 0,56 m²) atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio sienele, tam tikrose kamerose sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis, o kitose kamerose įrengtos užuolaidos. Kamerų langai vėdinti pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus natūraliu būdu, tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Lukiškių TI-K sudarytos sutarties su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ pagrindu atliekami kenkėjų ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai.

Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti iš valstybės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) galimai netinkamomis sąlygomis 2017 m. gruodžio 3 d.–2018 m. birželio 6 d. ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl ploto kamerose

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 papunktyje. Jame nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Iš atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 6–12), pateiktų duomenų, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) 2017 m. gruodžio 5–13 d., 2017 m. gruodžio 15 d., 2017 m. gruodžio 17–28 d., 2017 m. gruodžio 30 d.–2018 m. sausio 23 d., 2018 m. sausio 25–30 d., 2018 m. kovo 31 d.–2018 m. balandžio 3 d., 2018 m. balandžio 5–6 d., 2018 m. balandžio 18 d.–2018 m. gegužės 30 d., iš viso iš viso 79 dienas, buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas vienam asmeniui (atėmus sanitarinio mazgo plotą (0,56 m²)) buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus (3,6 m²).

Likusiomis dienomis ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, tenkantis plotas vienam asmeniui (atėmus sanitarinio mazgo plotą) atitiko nustatytus reikalavimus, o tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas arba išvežtas į kitas įstaigas.

Vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 m², atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės padarytus teisės pažeidimus (žr. LVAT 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1565-502/2017).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir įvertinęs tai, kad pareiškėjui kamerose tenkantį plotą papildomai mažino ne tik sanitarinio mazgo plotas, bet taip pat įrengtos lovos ir kiti baldai, pripažįsta, kad pareiškėjas 79 dienas Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktį.

Dėl kamerų įrengimo ir kitų sąlygų

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015, įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 16.5 papunktyje nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi, teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos.

Iš Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) atsiliepime (1 t., b. l. 6–12) pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atitinkamomis dienomis buvo laikomas šiose kamerose: 117, 124, 150, 200, 262, 264, 290, 293, 309, 310, 322, 331, 374.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio sienele, kai kuriose kamerose sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis, o kitose kamerose įrengtos užuolaidos. Iš atsakovės atstovo atsiliepime ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. lapkričio mėnesio pranešime „Dėl I. T. skundo“ (b. l. 16–17) nurodytų duomenų matyti, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 aukščio sienele su užuolaidomis.

Iš byloje pateiktų fotonuotraukų (b. l. 18–21) matyti, kad Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) laikėsi teisės aktų reikalavimo sanitarinio mazgo patalpą nuo likusio kameros ploto atitverti ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas teigia, kad iš sanitarinio mazgo sklido garsai, kitiems nuteistiesiems atliekant gamtinius reikalus, ir dėl to teigia patyręs neturtinę žalą. Teismo nuomone, toks sanitarinio mazgo įrengimas (atitvertas 1,5 m aukščio sienele ir užuolaidomis), pareiškėjui atliekant bausmę kameroje su kitais nuteistaisiais, galėjo sukelti tam tikrų nepatogumų skunde nurodytu aspektu, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K kaip nors pažeidė teisės aktų reikalavimus. Taigi, teismas nenustatė Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) neteisėtų veiksmų dėl sanitarinio mazgo įrengimo.

Pagal Eksploatavimo taisyklių 16.4 papunktį, kameros grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui.

Tų pačių taisyklių 16.10 papunktyje nustatyta, kad kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. 17 punkte įtvirtinta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktai, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksnių tyrimų poskyrio protokolai, Lukiškių TI-K raštai (b. l. 22–82), kurie patvirtina, kad Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) kamerose nuolat atliekami patikrinimai, o Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) nustatytus pažeidimus nedelsiant pašalina.

Iš byloje pateiktų patikrinimo aktų matyti, kad patikrinimai ginčo laikotarpiu buvo atlikti kamerose: Nr. 124 (patikrinimas atliktas 2018 m. balandžio 17 d. (b. l. 51–52), 2018 m. gegužės 23 d. (b. l. 55–56), 2018 m. birželio 8 d. (b. l. 59–60), pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2018 m. kovo 21 d.), Nr. 322 (patikrinimas atliktas 2018 m. sausio 8 d. (73–74), 2018 m. vasario 26 d. (b. l. 81–82), pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2018 m. birželio 5 d.). Šiose kamerose pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nenustatyta.

Kameroje Nr. 374 patikrinimas atliktas 2018 m. birželio 7 d. (b. l. 64–66), pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2018 m. balandžio 3 d. Patikrinimo metu nustatytas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas – kameroje Nr. 374 buvo kelios grindų plytelės nuskilusiomis dalimis. Lukiškių TI-K 2018 m. birželio 27 d. rašte Nr. 9-7762 informavo, kad šiame patikrinimo akte nurodyti pažeidimai pašalinti – kameroje Nr. 374 vietoje grindų plytelių su nuskilusiomis dalimis priklijuotos kitos plytelės (b. l. 67).

Kitose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, patikrinimai nebuvo atliekami.

Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimų metu kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, pareiškėjo nurodomų pažeidimų nenustatyta, kitose kamerose patikrinimai ginčo laikotarpiu nebuvo atliekami, kameroje Nr. 374 nustatytas pažeidimas pašalintas (be to, patikrinimo metu pareiškėjas šioje kameroje nebuvo laikomas), nėra pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) pareiškėjo atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Be to, byloje nėra duomenų (tokių duomenų nenurodo ir pareiškėjas), kad ginčo laikotarpiu jis būtų kreipęsis su skundais į Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) administraciją dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų, todėl darytina išvada, kad tuo metu laikymo sąlygos pareiškėjui buvo priimtinos ir nepatogumų nekėlė.

Dėl žalos dydžio

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad kalint Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) pareiškėjui 79 dienas teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme Nr. V-124 (3,6 m² vienam asmeniui). Taigi, pareiškėjas Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį.

Įvertinęs kitas pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygas, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) neteisėtų veiksmų.

Konstatuotina, kad dėl laikymo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimų, nepatogumų, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovės civilinė atsakomybė. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.).

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo trukmę, t. y. į tai, kad perpildytose kamerose su pertraukomis pareiškėjas buvo laikomas 79 dienas, šiose kamerose ploto trūkumas buvo nežymus, o tam tikrą laiką Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) kameroje buvo laikomas vienas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad toks jo teisės į minimalų plotą (3,6 m²) pažeidimas lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti nurodoma 1 800 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams.

Teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-777-520/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1816-575/2018 ir kt.), įvertinęs vienam asmeniui priklausančio ploto pažeidimus, vadovaudamasis teisingumo kriterijumi, Lietuvoje egzistuojančiomis ekonominėmis, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygomis, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 790 Eur sumos priteisimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. T. (I. T.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 790 (septynis šimtus devyniasdešimt) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti, kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė