- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-28
- Bylos Nr.
- A-777-520/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00289-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovo atstovas, Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. balandžio 10 d. kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas, kameros neatitiko bendrųjų sveikatos saugos reikalavimų, t. y. trūko oro, kameros buvo nevėdinamos, tvyrojo drėgmė, temperatūra kamerose žiemą buvo apie 10–15 laipsnių, buvo blogas apšvietimas, nebuvo sąlygų normaliai pavalgyti, nors kameros buvo skirtos nerūkantiems, vis dėlto buvo rūkoma, tvyrojo rūkalų kvapas, trūko privatumo atlikti gamtinius reikalus, nesuteikta pakankamai galimybių pasinaudoti dušu ir prausyklomis.Dėl tokių sąlygų pareiškėjui sutriko virškinimas, prostatos funkcionavimas, atsirado nuolatinis nerimo jausmas, nes suėmimo laikotarpiu negalėjo normaliai tuštintis, visuomet buvo tikimybė, kad po bet kurio suimtojo / nuteistojo apsilankymo tualete kils konfliktas, neretai tokie konfliktai peraugdavo į fizinės jėgos panaudojimą. Dėl prasto apšvietimo pareiškėjas negalėjo skaityti, rašyti, valgyti, suprastėjo rega.Tokias laikymo sąlygas pareiškėjas vertino kaip baudimą kankinimu, nepagrįstą laisvės atėmimo bausmės griežtinimą. Vadovaudamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, jos nuostatas aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsniais, prašė teismo priteisti jam 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas paaiškino, kad į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose. Todėl Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų į Lukiškių TI-K, skaičiui. Skirstant asmenis į kameras, turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kuriose kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Be to, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė naudotis sporto kiemeliu, koplyčia, biblioteka, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.Lukiškių TI-K pabrėžė, kad iš kalinamų asmenų reikalaujama kamerose palaikyti švarą ir tvarką, išduodamas tam reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ bei su UAB „Dezinfa“. Minėtos įmonės atlikdavo kenkėjų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kadangi nuteistieji bei suimtieji dažnai tyčia niokoja valstybės turtą, suremontuotose kamerose dažnai tenka daryti pakartotinį remontą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos įrengtos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrengti papildomų baldų.Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais bei samprotavimais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką. Be to, tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui R. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 990 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. balandžio 9 d. Pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas 110 dienų buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m, t. y. neatitiko teisės aktuose nurodyto minimalaus ploto. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui minėtu laikotarpiu (išskyrus tas dienas, kuriomis nebuvo pažeistos teisės normos) kalint Lukiškių TI-K, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas, vadovaudamasis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, išaiškino, jog sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-986-756/2016), todėl į šią aplinkybę atsižvelgė, vertindamas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.Teismas nustatė, kad iš atsakovo Lukiškių TI-K pateiktos Ūkio skyriaus 2016 m. vasario 8 d. pažymos Nr. 24-1329 matyti, kad visos kameros, kuriose Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas pareiškėjas, buvo vėdinamos natūraliai, per langą. Pažymoje pažymėta, jog dėl kamerų sanitarinės būklės į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą kreiptasi nebuvo. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Byloje nėra duomenų, ar pareiškėjo paaiškinimų apie jo teiktus prašymus išmatuoti kameroje tvyrančią drėgmę, temperatūrą bei apšvietimą. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad kamerų patalpose buvo šalta, drėgna, trūko natūralaus apšvietimo, tačiau neapibūdino su šiais veiksniais susijusių aplinkybių, jų nedetalizavo. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas pateikė tik savo nuomonę, nenurodydamas jokių papildomų aplinkybių, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.Teismas pabrėžė, jog Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismas išaiškino, jog pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau skunde teismui teigė, kad buvo paskirtas į kameras, kurios skirtos nerūkantiems. Dėl argumento, jog reikalavimo nerūkyti buvo nesilaikoma, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad su skundais dėl šių aplinkybių kreipėsi į atsakovą, o atsakovas šią problemą spręsti atsisakė. Teismas apibendrindamas sprendė, jog ne visą laiko, praleisto Lukiškių TI-K, dalį, pareiškėjui buvo užtikrinta jo teisė būti kalinamam kamerose, atitinkančiose teisės aktuose nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, taip pat nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, todėl pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, atsižvelgdamas į teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati priteistina suma yra 990 Eur.
III.
Pareiškėjas R. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai išnagrinėjo skundą, neįsigilino į skundo esmę, savo sprendimą grindė vien formaliais teiginiais. Teismas neįvertino fakto, jog kalinčių asmenų galimybės yra ribotos, renkant įrodymus dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų.Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3.6 kv. m.Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai neužtikrina pakankamo privatumo nuo pareigūnų bei kitų kamerose laikomų asmenų. Kamerose nebuvo užtikrinamos teisės aktuose įtvirtintos normos atitinkančios temperatūros ir apšvietimo. Ne kartą buvo rašomi prašymai Lukiškių TI-K pareigūnams dėl prasto apšvietimo, tačiau nagrinėjant skundą atsakovas Lukiškių TI-K jų nepateikė. Be to, Lukiškių TI-K rūkantieji asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, kas sukeldavo konfliktines situacijas ir žalą sveikatai.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Lukiškių TI-K pažymi, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą, todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).Nustatyta, kad pareiškėjas R. G. kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį (3 000 Eur) už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. balandžio 9 d. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kurių plotas, tenkantis vienam asmeniui, nesiekia 3.6 kv. m, sanitariniai mazgai neužtikrino pakankamo privatumo, kamerose buvo drėgna, netinkama temperatūra ir apšvietimas, rūkantieji asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais.Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, Lukiškių TI-K atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 110 dienų buvo laikomas kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, o kitų pareiškėjo pretenzijų dėl kalinimo sąlygų (kamerų patalpose buvo drėgna, trūko natūralaus apšvietimo, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais) nepripažino įrodytomis ir pagrįstomis. Pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas – 990 Eur.Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad jo skundas turėjo būti tenkintas visiškai, nes Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kurių plotas tenkantis vienam asmeniui, nesiekia 3.6 kv. m, sanitariniai mazgai neužtikrino pakankamo privatumo, kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra ir apšvietimas, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, o tai sukeldavo konfliktines situacijas ir žalą sveikatai.Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su sanitarinio mazgo įrengimu, minimaliu patalpų plotu, atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas šiuos pažeidimus pripažino ir dėl šių pažeidimų konstatavo, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas iš esmės abstrakčiais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, nepripažįstančių pareiškėjo skunde įvardytų pažeidimų (netinkamų kalinimo sąlygų), ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir teisėtumą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl kamerose neužtikrintos tinkamos temperatūros ir apšvietimo, rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis turėtų būti pripažintos neteisingomis.Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo pagrindą, įvertino visus surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas.Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ nuostatomis teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visus įrodymus, neišskirdamas jokių įrodymų, t. y. laikydamasis ABTĮ bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl kamerose neužtikrintos tinkamos temperatūros ir apšvietimo yra nepagrįsti, nes iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. vasario 8 d. pažymos Nr. 24-1329 matyti, kad visos kameros, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, buvo vėdinamos natūraliai, per langus, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Pažymoje taip pat pažymėta, jog dėl kamerų sanitarinės būklės į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą kreiptasi nebuvo. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų ar pareiškėjo paaiškinimų apie jo teiktus prašymus išmatuoti kameroje tvyrančią drėgmę, temperatūrą bei apšvietimą. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad kamerų patalpose buvo šalta ir drėgna, trūko natūralaus apšvietimo, ne kartą jis dėl blogo apšvietimo buvo kreipęsis su prašymais į Lukiškių TI-K, tačiau neapibūdino su šiais veiksniais susijusių aplinkybių, nedetalizavo, kada ir kiek kartų kreipėsi. Nagrinėjamu atveju dėl rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis pirmosios instancijos teismas darė teisingą išvadą, nes pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau skunde teismui pareiškėjas teigė, kad buvo paskirtas į kameras, kurios skirtos nerūkantiems asmenims. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo argumentai, jog reikalavimo nerūkyti buvo nesilaikoma, nepagrįsti įrodymais, nes nėra jokių duomenų, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, o atsakovas šią problemą būtų atsisakęs spręsti. Teisėjų kolegija vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2567-492/2017).Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz. 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Šios pozicijos laikomasi ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą gyvenamojo ploto normos trūkumo pažeidimo trukmę (pirmosios instancijos teismas nustatė pažeidimus 110 dienų) ir tinkamo sanitarinio mazgo, kuris užtikrintų asmens orumą, neįrengimą, daro išvadą, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis ir Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (990 Eur) nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai.Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 1 350 Eur. Nustatant priteistiną pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas iš dalies yra pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas: priteista pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 1 350 Eur suma padidintina iki 1 350 Eur, o kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą pakeisti.
„Pareiškėjo R. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti R. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 350 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.