Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas E. R. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad neturtinės žalos atsiradimą nuo 2009 m. iki 2016 m. kildina iš gydymo bei kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Laikymo sąlygos buvo nežmoniškos, jis buvo laikomas kamerose bei palatoje, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų, palatose buvo šalta, tualetas buvo be lango ir be unitazo, taigi neatitiko higienos reikalavimų. Minkštasis inventorius LAVL suteikiamas prieš tai nedezinfekavus. Kamerose neužtikrinama tinkama ventiliacija, nepakankamas kamerų šildymas, kameroje trūko stalo ir kėdžių, neužtikrintas pakankamas apšvietimas. Kadangi kameros plotas užstatytas kitais daiktais ir betoniniais luitais, jis neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Būdamas Lukiškių TI-K ir LAVL jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį stresą, pablogėjo sveikata. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą (b. l. 57–64) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą ir priteisti 2,40 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas nuo 2009 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad visos kameros įrengtos pagal miegamųjų vietų skaičių, o papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų įrengti ne visada įmanoma dėl kameros ploto. Sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant 1,5 m aukščio sienele bei šalto vandens tiekimo sistemos įrengimas atitinka higienos normos nuostatas. Langai pritaikyti vėdinimui, o asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi bėdų dėl pelėsio ar drėgmės. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, jis neįrodė žalos atsiradimo pagrindų, todėl žala nepriteistina. Pažymėjo, jog realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios priteistinos iš pareiškėjo.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į skundą (b. l. 6–9) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.LAVL nurodė, kad pareiškėjas ligoninėje buvo gydomas nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. sausio 6 d. Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje, kuri yra 19,80 kv. m ploto ir kurioje telpa 6 asmenys. Minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Ligoninėje esantis minkštasis inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje. Visi dezinfekcijos darbai registruojami žurnale. Esant nuteistųjų / suimtųjų prašymui yra išduodamas valymo inventorius. Kiekvienoje kameroje yra pritaikyti vėdinimui langai (atidarant ir uždarant langą) ir ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. LAVL teigimu, apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimu, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindė neturtinės žalos atsiradimą. Prašomas atlyginti neturtinės žalos dydis yra nepagrįstas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu (b. l. 119–126) iš dalies patenkino pareiškėjo E. R. skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur neturtinę žalą, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už laikymą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jo gydymo laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. sausio 6 d., taip pat kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2009 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis.Teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais.Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog buvo laikomas perpildytose Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.4 punktas nustato, kad vienam asmeniui LAVL palatose tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m. Teismas aplinkybę, jog LAVL nefiksuoja statistikos, kiek palatoje yra laikoma asmenų, vertino pareiškėjo naudai ir vienam asmeniui tenkantį plotą apskaičiavo pagal maksimalų palatoje esančių miegamųjų vietų skaičių. Nustatė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje, kurios plotas yra 19,80 kv. m, kurioje yra 6 lovos. Taigi nurodytoje palatoje vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 3,3 kv. m. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad pareiškėjas buvo laikomas patalpoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis už teisės aktuose nustatytą minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog laikymo LAVL metu buvo pažeistas jo orumas, nes sanitarinis mazgas yra be įrengto lango, tualetas yra be klozeto. Teismas pažymėjo, jog teisės aktai (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 p., Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 p., Vidaus tvarkos taisyklių 35.5 p.) nenumato reikalavimo uždengti unitazą ar klozetą, taip pat nėra įtvirtinto reikalavimo sanitariniame mazge įrengti langą. Taigi LAVL įrengtas sanitarinis mazgas atitiko nurodytus reikalavimus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pažymėjo, jog palatose buvo šalta. Teismas, nesant objektyvių duomenų apie palatos temperatūros atitiktį higienos normos reikalavimams bei įvertinęs tai, kad pareiškėjas buvimo ligoninėje metu dėl to ligoninės administracijai pretenzijų nereiškė, šią aplinkybę vertino kaip subjektyvaus pobūdžio ir nesudarančią pagrindo konstatuoti, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat skundėsi dėl to, jog LAVL minkštasis inventorius suteikiamas prieš tai jo nedezinfekavus. Atsakovas nurodė, kad ligoninėje esantis minkštasis inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje, o visi dezinfekcijos darbai registruojami žurnale. Netikėti valstybės institucijos nurodytomis aplinkybėmis teismas neturėjo pagrindo. Be to, bylos medžiaga patvirtino, kad LAVL, kaip ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga, atitinka higienos reikalavimus.Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą. Teismas pažymėjo, jog, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2009 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. buvo laikomas neatitinkant ploto reikalavimų 129 dienas. Taigi Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos reikalavimų, jose neužtikrinama tinkama ventiliacija, nepakankamas kamerų šildymas, kameroje trūko stalo ir kėdžių, neužtikrintas pakankamas apšvietimas. Kadangi kameros plotas užstatytas kitais daiktais ir betoniniais luitais, pareiškėjas neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Teismas, remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, nustatė, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais buvo tikrinta kamera Nr. 114, joje nustatyta, kad santykinė oro temperatūra bei apšvietimas atitiko higienos normos reikalavimus; kitos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo tikrintos. Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu jokių skundų įstaigos administracijai nereiškė. Nurodytos aplinkybės teismui sudarė pagrindą teigti, kad šiuo atveju nėra nustatytas atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas neužtikrinant higienos normos reikalavimų laikymosi, todėl civilinė atsakomybė jam nekyla. Nors pareiškėjas teigė, kad jam neužteko kameroje esančių stalo ir kėdžių, teismas pažymėjo, kad vieno stalo įrengimas kameroje atitinka reikalavimus, nustatytus kamerų įrengimui (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 p.), todėl nebuvo pagrindo dėl to konstatuoti teisės aktų pažeidimą. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad kamera apstatyta betoniniais luitais, yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįsta įrodymais bei faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgęs į tai, konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų dėl šio elgesio teismas neturėjo teisinio pagrindo.Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo psichologiniu sukrėtimu, išgyvenimu, nepatogumais, emociniu stresu; teigė, kad sveikata stipriai pablogėjo, pradėjo kankinti nemiga. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančio laikymo LAVL bei kalinimo Lukiškių TI-K poveikio jo psichikai ir sveikatos būklei, nepateikė. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos gydytojų įrašus, jokių rimtų susirgimų, kuriems turėtų įtakos atsakovo veiksmai, teismas nenustatė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad LAVL nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. sausio 6 d., kai palatos plotas neatitiko nustatytų teisės aktų reikalavimų, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam palatoje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5,1 kv. m palatos ploto, todėl tai galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų. Tačiau, teismo nuomone, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, vertintina nurodyto pažeidimo mastas bei trukmė. Pareiškėjas į įstaigos administraciją dėl laikymo LAVL sąlygų nesikreipė, palatos plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto kamerose tik 6 dienas. Pareiškėjas į ligoninės Vidaus ligų skyrių buvo nukreiptas planine tvarka tik ištirti. Šiame skyriuje sudaryta galimybė nuo 6 valandos ryto iki 22 valandos vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą LAVL fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teismas, vertindamas pareiškėjo teisių pažeidimus kalint Lukiškių TI-K kamerose, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui 129 dienas. Atsižvelgęs į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, skunde išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas nusprendė priteisti pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos.

III.

Pareiškėjas E. R. apeliaciniu skundu (b. l. 134–139) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą ir visiškai patenkinti skundą.Pareiškėjas nurodo, kad LAVL nevedant statistikos dėl ligonių skaičiaus palatoje akivaizdžiai nepaisoma jo teisių. Priimti žmonių daugiau nei leistina yra sąmoningas Lukiškių TI-K veiksmas. Nesutinka su teismo argumentais dėl LAVL sanitarinio mazgo tinkamo įrengimo, nes jame nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, taip pat dėl patalpų temperatūros, minkštojo inventoriaus. Jis ne kartą kreipėsi žodžiu su įvairiais nusiskundimais. Jo teisės negali būti pažeidžiamos, nepaisant, kad negali to įrodyti. Sistemingai žeminamas jo orumas. Teismas sumenkino jo išgyvenimus, patirtus LAVL, nepakanka pažeidimo fakto konstatavimo. Jam nepriimtina pasivaikščioti lauke, kai yra neigiama temperatūra. Teismas nepriėmė sprendimo dėl laikymo LAVL sąlygų, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą procese. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 144–147) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Lukiškių TI-K nurodo, kad apeliantas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Apelianto nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Jis tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą. Nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 149–150) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.LAVL nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, jog pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, neatsižvelgęs į visas bylos aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ligoninėje. Toks apelianto argumentas nepagrįstas, nes teismas ištyrė visas aplinkybes, įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro teisingo neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymas pareiškėjui, kuris buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje teisės aktuose nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas LAVL 6 dienas buvo laikomas palatoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,3 kv. m ir neatitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto reikalavimų, nustatančių, kad vienam asmeniui LAVL palatose tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m. Kitų pareiškėjo teiginių dėl to, kad ligoninės palatoje buvo šalta, tualetas buvo be lango ir unitazo, minkštasis inventorius nedezinfekuojamas, teismas nepripažino pagrįstais ir tokių jo laikymo sąlygų pažeidimo nenustatė. Atsižvelgdamas į trumpą buvimo ligoninėje laiką, teismas pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau neturtinės žalos atlyginimo nepriteisė. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 129 dienas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą – 3,6 kv. m, kuris nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, ir priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitų pareiškėjo teiginių dėl jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams (neužtikrinamos tinkamos kamerų ventiliacijos, nepakankamo šildymo, apšvietimo, stalo ir kėdžių trūkumo, vietos laisvai judėti trūkumo) teismas nepripažino pagrįstais.Apeliaciniame skunde pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad teismas buvo šališkas, nes visus duomenis byloje vertino atsakovo naudai, nesutiko su teismo argumentais dėl LAVL sanitarinio mazgo tinkamo įrengimo, nes jame nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, taip pat dėl patalpų temperatūros, minkštojo inventoriaus priežiūros. Teigė, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog jis ne kartą kreipėsi žodžiu su įvairiais nusiskundimais. Teismas sumenkino jo išgyvenimus, patirtus LAVL, manė, kad jiems kompensuoti nepakanka pažeidimo fakto konstatavimo.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus ir remiantis jau byloje esančia medžiaga.Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais), pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų jo teisių pažeidimo ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl tų faktinių aplinkybių vertinimo, kurių vertinimui pritaria. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.).Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016). Laiko tarpas, kuriuo asmuo yra laikomas konkrečiomis sąlygomis, taip pat turi būti vertinamas (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01) 50 p.). Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais.Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovų veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai analizavo pareiškėjo buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas, išsamiai nagrinėjo ir įvertino iš esmės visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo paminėto kalinimo sąlygų pažeidimo, todėl teisėjų kolegija papildomai pasisako tik dėl tų apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, kurių vertinimui pirmosios instancijos teismo sprendime pareiškėjas nepritaria, bei dėl argumentų, susijusių su įrodinėjimo procesu.Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismo sprendime liko neįvertinta aplinkybė, jog, pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto reikalavimus, LAVL sanitariniame mazge nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos (skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad nebuvo lango). Atkreiptinas dėmesys, kad minėta higienos norma, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., pareiškėjo laikymo ligoninėje sąlygoms nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. sausio 6 d. netaikytina. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015), taikoma ir laisvės atėmimo vietų ligoninėms, 17 punkte numatė, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto, Vidaus tvarkos taisyklių 35.5 punkto reikalavimus, pagrįstai konstatavo, kad LAVL sanitarinio mazgo įrengimas juos atitiko, taip pat pagrįstai vertino, kad sąlygos ligoninėje atitiko kitus Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (dėl palatos temperatūros, dėl minkštojo inventoriaus dezinfekavimo) reikalavimus. Teismas rėmėsi atsakovo pateiktais paaiškinimais, kad asmenų laikymo ligoninėje sąlygos atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, duomenimis, kad minkštasis inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje, darbai registruojami žurnale, kad LAVL turi asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos atitiktį teisės aktams ir higienos reikalavimams patvirtinančius dokumentus, bei aplinkybe, jog byloje nėra duomenų apie pareiškėjo teiktus skundus dėl laikymo sąlygų ligoninėje. Spręsdamas dėl pareiškėjo patirtų nepatogumų dėl palatoje asmeniui tenkančio mažesnio ploto (3,3 kv. m), teismas pagrįstai atsižvelgė į ligonių galimybę judėti skyriaus ribose ir būti gryname ore, tai kompensuoja ploto trūkumą. Apelianto argumentai, kad dėl šalto oro negalėjo būti ilgiau lauke, nepaneigia pačios galimybės. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, trumpą buvimo ligoninėje laiką, teismas, pagrįstai konstatavęs pažeidimą, nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo.Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, jo patirti išgyvenimai nebuvo ilgai trunkantys ir intensyvūs, todėl nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais neturėjo būti priteisiamas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 129 dienas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą – 3,6 kv. m, kuris numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, kitų kalinimo sąlygų pažeidimų – dėl netinkamos kameros ventiliacijos, nepakankamo šildymo, apšvietimo, stalo ir kėdžių trūkumo, nepakankamos erdvės laisvai judėti – nenustatė. Teismas rėmėsi byloje pateiktais Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, taip pat aplinkybe, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo teiktus skundus dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Teismas, priteisdamas pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgė į pažeidimo trukmę ir mastą, aktualią teismų praktiką, apeliacinio skundai argumentai nesudaro pagrindo keisti priteistą sumą.Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigė, kad, nustatant laikymo sąlygas LAVL ir Lukiškių TI-K, buvo remiamasi tik atsakovo atstovų paaiškinimais, pareiškėjo visi argumentai buvo atmesti kaip neįrodyti. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo nagrinėjamos kategorijos bylose, pažymi, kad, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).EŽTT tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Dėl įkalinimo įstaigų režimui būdingų apribojimų negalima realistiškai tikėtis, kad įkalintieji pateiks savo kamerų nuotraukas ar pateiks tikslius jų ploto, temperatūros ar apšvietimo matavimų duomenis. Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).Taigi pareiškėjui teikiant skundą tenka pareiga įmanomai konkrečiai įvardyti aplinkybes, patvirtinančias netinkamas jo kalinimo sąlygas, šiuo atveju pareiškėjas apsiriboja tik pačiu jo laikymo Lukiškių TI-K faktu. Pažymėtina, kad ši aplinkybė savaime administracinių teismų praktikoje nėra laikoma prezumpcija, jog asmens kalinimo sąlygos visais atvejais neatitiko visų teisės aktų reikalavimų, nes tai sukurtų prielaidas piktnaudžiauti teise. Teisėjų kolegija pareiškėjo argumentų dėl netinkamo, šališko aplinkybių vertinimo byloje nepripažįsta pagrįstais. Pareiškėjui nenurodžius konkrečių duomenų apie pažeidimus tam tikrose kamerose tam tikrais laikotarpiais, nesant duomenų apie jo skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų ar kitokių tai patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tuos duomenis byloje, kurie buvo pateikti atsakovo atstovo, bei jo paaiškinimus ir įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliacinį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.