Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-03-14 · Administracinė byla Nr. A-1816-575/2018

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-03-14
Bylos Nr.
A-1816-575/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00026-2017-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius, Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Pareiškėjas
O. D.
Administracinė byla Nr. A-1816-575/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00026-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 57.1.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. D. (O. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas O. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–32), kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, neužtikrinant jam minimalaus ploto, o laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki skundo teismui išsiuntimo dienos (2017 m. sausio 2 d.) laikomas ir kitomis orumą žeminančiomis sąlygomis. Manė, kad apskaičiuojant gyvenamąjį plotą neturėtų būti įskaičiuojamas baldų ir kitų buitinių reikmenų plotas. Laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2016 m. birželio 2 d. buvo laikomas kaip suimtasis. Manė, kad nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki skundo teismui išsiuntimo dienos (2017 m. sausio 2 d.) buvo pažeista teisė būti laikomam su kitais nuteistaisiais. Buvimas vienutėje jam sukėlė dideles kančias. Nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto. Sanitarinis mazgas yra labai arti maistui skirtų lentynų. Nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrinta efektyvi ventiliacija, ant sienų veisėsi pelėsis, grybelis, nuo lubų byrėjo tinkas, nuo sienų luposi dažai, baldų ir kitų daiktų paviršiai buvo drėgni. Kamerose buvo šalta, nebuvo išduodami elektriniai oro šildytuvai. Kamerose nebuvo pakankamai nei natūralios šviesos, nei dirbtinio apšvietimo. Kamerų langai maži, juose įstatytos grotos ir metaliniai tinklai. Čiužinyje pilna tarakonų, kitų parazitų, patalynė labai susidėvėjusi, o užvalkalas antklodei iš viso neišduodamas. Pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai dengti uždraustu naudoti asbesto turinčiu šiferiu. Per visą laikymo laikotarpį niekada neveikė signalinė prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Dušu buvo leidžiama pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę ir ne ilgiau kaip 15 min., į kameras šiltas vanduo nebuvo tiekiamas. Išėjus iš sporto salės dušu pasinaudoti nebuvo galima. Nebuvo išduotos būtinos asmens higienos priemonės, nepakako išduodamo tualetinio popieriaus ir ūkinio muilo. Maitinimas buvo menkavertis, monotoniškas. Nebuvo sudaryta galimybė patiems gamintis maistą, nebuvo vietos maisto produktams laikyti. Nebuvo sudarytų sąlygų nei skalbtis, nei džiovinti drabužius. Viršutinių drabužių nemokamai neskalbė. Apatinius drabužius būtų norėjęs skalbti dažniau. Buvo varžoma jo teisė bendrauti su artimaisiais, nes leido paskambinti telefonu tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 min. Nė karto nėra gavęs vokų, popieriaus laiškams rašyti, rašymo priemonių, pašto ženklų ir kt. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė nei dirbti, nei mokytis ar užsiimti kitokia prasminga veikla, dalyvauti socialinės reabilitacijos, resocializacijos, integracijos į visuomenę programose. Lukiškių TI-K esantis mikroklimatas sukėlė daug kančių, depresiją, pablogėjo fizinė sveikata, sutriko medžiagų apykaita, kraujo spaudimas, miegas, apetitas, pablogėjo visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, reputacija. Lukiškių TI-K neinformavo apie onkologines ligas, tuberkuliozę ir kt., nesiūlė pasinaudoti valstybės finansuojamomis profilaktinėmis sveikatos tikrinimo programomis. Taip pat buvo ribojama galimybė žiūrėti televizorių, draudžiama gauti ir naudotis elektroninėmis knygų skaityklėmis. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimuose (b. l. 45–59, 123–125, 130–131) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Nurodė gyvenamosiose kamerose esančius baldus. Langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), 14.1 papunkčio reikalavimais. Kamerose pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau dažnai juos gadina suimtieji bei nuteistieji. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio, įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Lukiškių TI-K pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami kontroliuoti asmenų elgesį. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Muilas, tualetinis popierius vyrams išduodamas du kartus per mėnesį, kas mėnesį išduodami dantų šepetėliai, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus. Teisės aktuose nėra nustatytas džiovyklų įrengimas kamerose. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Šiferio lakštais padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie sveikatai nepavojingi. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas veda asmenis į fizinės reabilitacijos kambarį eilės tvarka, atsižvelgdamas į suimtųjų ir nuteistųjų elgesį, socialinės reabilitacijos poreikį bei pastarųjų pageidavimus. Nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis įstatymais ir teisės aktais bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo, tinkamumo principais. Teisės aktai nenustato galimybės skambinti pataisos įstaigoje nemokamai. Asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, norėdami dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, turi pareikšti norą būrio viršininkui. Lukiškių TI-K suimtieji asmenys dalyvauja laisvalaikio užimtumo programoje, veikia biblioteka. Suimtieji vedami pasivaikščioti, į sporto, kino salę, dalyvauja ŽIV ir narkomanijos prevencijos programoje. Dirbti mokamą darbą siūloma tik nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, ir esant laisvų vietų. Siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys suimtieji. Jei suimtasis pageidauja susirašinėti su savo gynėju, bet asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų vokams, pašto ženklams, rašymo priemonėms ar popieriui įsigyti ir jų prašo, Lukiškių TI-K administracija aprūpina priemonėmis. Leidžiama turėti tik televizoriaus priedėlius antžeminei televizijai, jeigu nuteistieji juos įsigijo iki 2016 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K administracija leidžia visose kamerose žiūrėti analoginę televiziją. Į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede išdėstytą nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą elektroninių knygų skaityklės nėra įtrauktos. Lukiškių TI-K laikėsi teisės aktų dėl tinkamo suimtųjų ir nuteistųjų maitinimo. Kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo. Atsakovo teigimu, pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Lukiškių TI-K prašė priteisti jo naudai iš pareiškėjo 2,04 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų už dokumentų kopijų darymą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė O. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį atmetė.Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsnių nuostatomis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neginčijo atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas iš viso 428 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas vienam asmeniui buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Likusiomis dienomis (iš viso 58 dienas) vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai dar mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažinta, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 papunktį. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu, Taisyklių 14.5 punktu. Atsakovo atstovas teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 metro aukščio pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taigi, toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytas pareiškėjo laikymo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu.Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki skundo teismui išsiuntimo dienos jo sveikatai buvo daroma žala, nes kamerose nebuvo užtikrinta efektyvi ventiliacija, minimali oro temperatūra, nebuvo išduodami elektriniai oro šildytuvai, todėl buvo priverstas miegoti su drabužiais. Teismas vadovavosi Taisyklių 14.1 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktu ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktu. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų matyti, kad pareiškėjo nurodytų pažeidimų nebuvo nustatyta kamerose, kuriose jis buvo laikomas nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2017 m. sausio 2 d. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl oro temperatūros matavimų. Taip pat nėra duomenų, kad dėl nurodytų kalinimo sąlygų pablogėjo jo sveikata. Taigi pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, minimalios oro temperatūros kameroje neužtikrinimo ir dienos šviesos trūkumo atmesti. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose ir čiužinyje buvo pilna tarakonų, kitokių nariuotakojų parazitų. Teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punktu. Byloje esanti Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ patvirtino, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatytas graužikų ar buitinių parazitų buvimas, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimus. Pareiškėjas teigė, kad buvo pažeista teisė būti laikomam su kitais nuteistaisiais. Teismas rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 ir 3 dalimis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl, jo manymu, pažeistos teisės būti laikomam su kitais asmenimis, kad laikymas vienutėje jam sukėlė dideles kančias. Daryta išvada, kad Lukiškių TI-K laikėsi teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo argumentai atmestini.Dėl naudojimosi dušu ir higienos priemonių neišdavimo teismas atsižvelgė į Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 ir 18 punktų bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 30.6 ir 27 punktų nuostatas. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K jis turėjo galimybę naudotis dušu, o tai tik įrodo, kad Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino minėtą pareigą. Kaip matyti iš higienos normų reikalavimų, karšto vandens tiekimas į kameras nėra nustatytas, todėl Lukiškių TI-K galiojančių teisės aktų normų nepažeidė. Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad vadovavosi teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) patvirtinta Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma (toliau – ir Norma). Todėl nebuvo pagrindo abejoti, kad pareiškėjui jo suėmimo laikotarpiu nebuvo išduotos būtinosios asmens higienos priemonės. Taip pat nebuvo pagrindo abejoti, kad pareiškėjui per mėnesį nebuvo išduotas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 200 g skalbiamojo ir 100 g tualetinio muilo. Normoje nenustatyta pareiga nemokamai aprūpinti nuteistuosius dantų šepetėliu, dantų pasta, skutimosi reikmenimis ir indų plovimo priemonėmis. Pareiškėjas neneigė, kad Lukiškių TI-K vykdė reikalavimus, t. y. išduodavo tualetinio popieriaus ir ūkinio muilo, todėl jo argumentai dėl didesnio tualetinio popieriaus ir ūkinio muilo kiekio išdavimo buvo vertinami kaip papildomi asmeniniai poreikiai ir negali būti pripažįstami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas. Dėl skalbimo sąlygų, patalynės teismas nurodė, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte imperatyviai nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems ir nuteistiesiems grąžinami sausi, o viršutinių drabužių skalbimo paslaugos yra mokamos. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiuo paaiškinimu. Taigi pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti Lukiškių TI-K teikiama drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga, taip pat buvo sudarytos sąlygos papildomai išsiskalbti už pinigus, todėl jo argumentas dėl skalbimo sąlygų nesudarymo atmestas. Pareiškėjas teigė, kad patalynė labai susidėvėjusi, o užvalkalas antklodei iš viso neišduodamas. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad, išduodamas patalynę, vadovavosi Norma. Pagal Normą išduodama antklodė, čiužinys, pagalvė, užvalkalas pagalvei, paklodė, o vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui buvo išduotas švarus patalynės komplektas. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl susidėvėjusios patalynės ar jos neišdavimo, todėl nekilo abejonių, kad Lukiškių TI-K tinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus. Dėl iškvietimo mygtukų neveikimo teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovo atstovas paaiškino, kad kamerose pavojaus mygtukai įrengti, tačiau nuteistieji dažnai patys juos sugadina. Pareiškėjas neneigė, kad pavojaus mygtukai kamerose buvo įrengti. Taip pat nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl iškvietimo mygtukų neveikimo ir kad dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus ar fizinį skausmą. Taigi nebuvo pagrindo nustatyti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.Dėl asbesto turinčio šiferio teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 ir 3.2 papunkčius. Byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, kad kiemelį dengiančiose plokštėse yra asbesto, todėl pareiškėjo teiginys atmestas. Dėl maitinimo teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“. Atsakovo atstovas paaiškino, kad laikėsi minėtų teisės aktų, o kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo. Patvirtino, kad maisto dalintojai buvo sveiki. Maisto dalintojams išduodamos baltos kepurės ir striukės, jų išdavimas griežtai kontroliuojamas. Teismui nebuvo pagrindo abejoti šiuo atsakovo atstovo paaiškinimu, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl nekaloringo maisto ar nehigieniško jo pateikimo, todėl jo argumentai atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose pareiškėjui teko būti, yra lentyna maisto produktams laikyti (1 vnt.). Pareiškėjas nepateikė šį paaiškinimą paneigiančių įrodymų, todėl šis jo argumentas atmestas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nenustatyta, kad kamerose turi būti sudaryta galimybė patiems gamintis maistą, todėl pareiškėjo argumentas dėl tokios galimybės nesudarymo atmestas. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija geranoriškai leidžia visose kamerose žiūrėti analoginę televiziją, o bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai nenustato suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu TV priedėlių turėjimo bei jais naudojimosi galimybės. Teismui nebuvo pagrindo abejoti paaiškinimu, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė žiūrėti televizorių. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenustato galimybės turėti ir naudotis elektroninėmis skaityklėmis. Lukiškių TI-K užtikrino galimybę naudotis televizoriumi, kompiuteriu, o noras naudotis elektroninėmis skaityklėmis vertintas kaip papildomi asmeniniai poreikiai ir negali būti pripažinti kaip Lukiškių TI-K pareigų nevykdymas. Pažymėta, kad, norėdamas dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo, laikomas Lukiškių TI-K, turi parodyti savo iniciatyvą. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K direktorių, norėdamas dalyvauti socialinės reabilitacijos ar kitose Lukiškių TI-K užimtumo programose, todėl pareiškėjo argumentai atmestini. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad būdamas suimtasis ir nuteistasis kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais įdarbinti, todėl argumentas, kad Lukiškių TI-K neužtikrino sąlygų dirbti, atmestas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčijo, kad jam buvo sudaryta galimybė paskambinti, įrodymų, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl šios teisės ribojimo, nepateikė, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K jo atžvilgiu nurodytais aspektais veikė neteisėtai.Teisės aktuose nėra nustatyta pareiga tardymo izoliatoriams nemokamai aprūpinti nuteistuosius popieriumi, vokais, rašymo priemonėmis ar pašto ženklais. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo 4.2 papunktyje nurodyta, kad vokai, pašto ženklai, rašymo popierius, sąsiuviniai ir rašymo reikmenys priskirti prie nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti būtiniausių reikmenų. Daryta išvada, kad pareiškėjui nebuvo apribota teisė įsigyti pašto ženklų, popieriaus, vokų ir rašymo priemonių, todėl nėra pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.Teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, pažeidžiant Įsakyme Nr. V-124 nustatytus reikalavimus dėl minimalaus 3,6 kv. m ploto. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 428 dienas per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, praleido perpildytose kamerose. Be to, pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu. Taigi, jis Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, į tai, kad pareiškėjas kai kurių higienos normų neatitinkančiose ir perpildytose kamerose, pažeidžiant jo privatumą, buvo laikomas 428 dienas. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad atsiradus galimybei, buvo perkeliami į laisvesnes kameras, suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti nurodoma 10 000 Eur suma nebuvo pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, įvertinęs pažeidimų intensyvumą, pažeistų teisių visumą, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 3 900 Eur sumos priteisimas.Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas pažymėjo, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai yra nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 67 straipsnio 3 dalyje. Kaip šiuo aspektu yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintas.

III.

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 153–160). Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui. Atkreipia dėmesį, kad nei Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, nei Lietuvos higienos normoje 134:2015 nėra numatyta, kad turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais. Pažymi, kad kamerose įrengiamos užuolaidos privatumui užtikrinti. Pažymi, kad Lukiškių TI-K pareigūnai su visais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis etikos ir vidaus taisyklių reikalavimais. Atsakovo atstovas, atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad nėra nustatyta valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.Pareiškėjas O. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą nepakeistą (b. l. 169–170).Pažymi, kad užuolaidos kamerose Nr. 226 ir 244 pradėtos įrengti tik nuo 2017 m. sausio mėn. Pažymi, kad jis negali pateikti įrodymų apie kameros kvapą, temperatūrą, dėl ko jis patiria nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, stresą. Papildomai nurodo, kad pagal 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 1-350 kaliniams priklauso dantų šepetukas kartą į mėnesį ir dantų pasta kartą į du mėnesius. Bet iš tiesų visa tai nėra išduodama. Mano, kad asmens higienos priemonės turi būti išduodamos nemokamai, neatsižvelgiant į žmogaus finansinę padėtį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo O. D. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 3 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia teiginiais, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė žalos jam padarymo fakto, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertinus non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacijos instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribųCivilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui iš viso 428 dienas teko mažas plotas, pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 reikalavimus, be to, pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu.Pažymėtina, kad nors pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą papildomai reiškia argumentus dėl, jo teigimu, buvusių pažeidimų neišduodant higienos priemonių, šie argumentai iš esmės grindžiami nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusia Normos redakcija, su kuria pareiškėjas buvo supažindintas Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1-350 (b. l. 165–166). Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju byla buvo nagrinėjama dėl pareiškėjo laikymo sąlygų iki skundo išsiuntimo teismui dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 2 d. Todėl nuo 2017 m. sausio mėnesio buvusios sąlygos nagrinėjamam administraciniam ginčui nėra reikšmingos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą reiškiami teiginiai dėl papildomų pažeidimų, susijusių su higienos priemonių neišdavimu nuo 2017 m. sausio mėnesio, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015). Taip pat apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovo atstovas šiuo metu imasi papildomų techninių sprendimų asmens privatumui užtikrinti (įrengiamos užuolaidos), nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog šiai bylai aktualiu ginčo laikotarpiu pareiškėjas negalėjo privačiai pasinaudoti tualetu ir dėl to patyrė nepatogumų.Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymo sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui, privatumui naudojantis sanitariniu mazgu. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 3 900 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo jo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nebuvo pagrindo tenkinti ir minėtą atsakovo atstovo prašymą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius