Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedriaus Endriukaičio ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. B. ir A. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo

N. B. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteista 2 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant N. B. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: 1) auklėti ir prižiūrėti kartu augančius savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; 2) pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą; 3) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

A. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta galutinė 3 metų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Kardomą priemonę – suėmimą nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Į bausmės laiką įskaitytas A. G. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. spalio 20 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

N. B. ir A. G. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje, apiplėšė panaudojant peilį, o būtent: 2017 m. spalio 20 d. apie 1.30 val. N. B. bute, adresu (duomenys neskelbtini), pastarosios akivaizdoje, A. G. grasinant pas N. B. atvykusiam M. K. peilio panaudojimu, iš jo pagrobė pinigus – 60 eurų, taip padarydami nukentėjusiajam M. K. 60 eurų turtinę žalą.Apeliaciniame skunde N. B. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 5 d. nuosprendį panaikinti ir jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantė pažymi, jog nukentėjusiojo M. K. teisme duoti parodymai dėl grasinimo panaudoti fizinį smurtą yra prieštaringi ir abejotini (nukentėjusysis parodė, jog išbėgo iš buto, taip pat, jog pats sutiko išeiti), todėl turi būti vertinami A. G. naudai. Vertinant faktines bylos aplinkybes dėl grasinimo, pažymėtina, kad nukentėjusysis teisme parodė, jog A. G. nieko nesakė apie konkretų sužalojimą, nesakė, kad jį užmuš ar papjaus. Be to, M. K. negalėjo konkretizuoti paties grasinimo realumo, nes peilio jis gerai neįsidėmėjo, atpažinti negalėtų, rankenos spalvos nematė. Aplinkybę, jog nukentėjusysis buvo labai išsigandęs, stresinėje būsenoje, paneigia, tai, jog jis, bėgant iš įvykio vietos, spėjo ir sugebėjo parašyti trumpąją žinutę N. B., užrišti bato raištelius, paskambinti Bendrojo pagalbos centro telefonu ir aiškiai, rišliai ir neuždusdamas kalbėti, ką patvirtina Bendrojo pagalbos centro garso įrašas.N. B. skunde nurodo, jog plėšimas yra svetimo turto užvaldymas ir jo pasisavinimas (pagrobimas), tuo tarpu nei ji, nei A. G. savo veiksmais neatėmė iš nukentėjusiojo galimybės valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiais pinigais. Iš N. B. ir A. G. parodymų yra aišku, kad nukentėjęs M. K. pats padėjo ant stalo 10 ir 50 eurų kupiūras, išeidamas jas paliko, nors turėjo galimybę pasiimti. Iš A. G. parodymų matyti, jog pinigus nuo stalo jis su N. B. pasiėmė jau išėjus M. K.. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog N. B. ir A. G. veikė bendrininkų grupėje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog abiejų kaltinamųjų bendra tyčia buvo patvirtina konkliudentiniais veiksmais, tačiau teisme nebuvo tiriami ir aptariami jokie kaltinamųjų konkliudentiniai veiksmai. Priešingai, byloje buvo aptariamos faktinės aplinkybės pagal nukentėjusiojo M. K. parodymus, jog N. B., atėjus A. G., pati sėdėjo išsigandusi ir nuleidusi galvą, o paskui pasakė, kad jis baigtų. Pasisakydamas dėl N. B. ir A. G. veikimo bendrininkų grupėje, teismas taip pat nurodė, jog įvykio dieną su policijos pareigūnais susisiekė A. G., kuris informavo, jog N. B. klientų priimti negali, kas rodo kaltinamųjų priklausomybę vienas nuo kito ir jų artimą santykį tikslu nelegaliai gauti pajamas iš N. B. prostitucijos, dėl ko ir nagrinėjamu atveju abu turėjo bendrą suinteresuotumą. Šie teismo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi vadovautasi tik prielaida, kad A. G. gaudavo pajamų iš N. B. prostitucijos, ši aplinkybė teisme nebuvo tiriama. Apeliaciniame skunde A. G. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 5 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.Apeliantas nurodo, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas, priimtas remiantis nenuosekliais nukentėjusiojo bei N. B. parodymais. Teigia, jog M. K. peiliu negrasino, su N. B. iš anksto susitarimo apiplėšti jį nebuvo sudaręs, nes neketino to daryti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, nuosekliai parodė, kad į N. B. butą atėjo tik dėl to, jog ši informavo, kad jai reikalinga pagalba, kad pas ją atvykęs vyriškis nenori išeiti. Ateidamas peilio neturėjo, turistinį peilį, rastą N. B. virtuvėje, į kišenę įsidėjo saugumo sumetimais, tačiau jo ištraukęs iš kišenės nebuvo. Jam įėjus į virtuvę, pinigai jau buvo padėti ant stalo. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jam išėjus iš buto A. G. jį vijosi, tačiau teisme liudijo, jog iš paskos jo bėgančio nematė. Nurodo, jog bėgti jis, apskritai, negalėjo dėl atliktos kojos operacijos. Be to, iš teismo posėdžio metu išklausyto garso įrašo matyti, jog M. K. nebuvo išsigandęs, jo balsas buvo ramus. Skunde A. G. taip pat atkreipia dėmesį, jog teismas, bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes subendrino sudėjimo, o ne apėmimo būdu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji N. B. ir jos gynėja advokatė Rasa Kalkauskienė pritarė N. B. apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis A. G. ir jo gynėja advokatė Singrida Samoškienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti. Nuteistųjų N. B. ir A. G. apeliaciniai skundai atmetami. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateiktų apeliacinių skundų turinio matyti, kad abu nuteistieji iš esmės neigia savo kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Nuteistasis A. G. taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jam paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir atsižvelgusi į byloje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą ir motyvuotą, bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo N. B. ir A. G. pripažino kaltais pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Nors nuteistieji N. B. ir A. G. savo kaltės dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, nepripažįsta, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad jų kaltė yra įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma, t. y. nukentėjusiojo M. K. parodymais, byloje esančiais rašytiniais duomenimis – 2017 m. spalio 20 d. protokolu-pareiškimu, 2017 m. spalio 20 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pateiktu skaitmeninio garso įrašu, 2017 m. spalio 23 d. asmens parodymo atpažinti protokolu, 2017 m. spalio 31 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvada Nr. 20-ISI-1404, N. B. naudoto mobilaus ryšio telefono numerio išklotinėmis. Tiek N. B., tiek A. G. apeliaciniuose skunduose teigiama, jog jų veiksmuose nebuvo plėšimo, kaip nusikalstamos veikos, visų būtinų sudėties požymių. Visų pirma, abu nuteistieji iš esmės neginčija įvykio metu buvę įvykio vietoje bei paėmę nukentėjusiojo M. K. pinigus – 60 eurų, tačiau neigia pinigų iš nukentėjusiojo reikalavimo faktą. N. B. skunde nurodo, jog 10 ir 50 eurų kupiūras nukentėjusysis jos bute ant stalo padėjo pats, išeidamas iš buto jas paliko, nors turėjo galimybę pasiimti. Iš pirmosios instancijos teisme nuteistosios duotų parodymų matyti, jog su ja dėl intymių paslaugų teikimo įvykio dieną telefonu susisiekė nukentėjusysis M. K., su kuriuo susitarė susitikti, nuteistoji nurodė nukentėjusiajam, jog valanda paslaugų kainuos 60 eurų. Dar iki atvykstant nukentėjusiajam, šis trumpąja žinute nurodė kokių konkrečių paslaugų norės, tačiau jos nuteistajai pasirodė nepriimtinos. Nepaisant to, N. B. M. K. davė tolesnius nurodymus dėl atvykimo į jos gyvenamąją vietą. Nukentėjusiajam atvykus, jis 10 ir 50 eurų kupiūras padėjo ant stalo. N. B. pabrėžus, jog ji neatlieka jo norimų paslaugų, M. K. pasiūlė palikti 10 eurų, tačiau nepaėmė ir 50 eurų kupiūros. Tai, jog pinigai buvo padėti ant stalo, dar prieš jam įeinant į N. B. virtuvę, A. G. nurodė tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde. Tačiau šie nuteistųjų teiginiai prieštarauja nukentėjusiojo M. K. parodymams, duotiems pirmosios instancijos teisme, jog jis siūlė N. B. 10 eurų kompensaciją už sugaištą laiką, tačiau nespėjus paduoti 10 eurų, į butą įėjo A. G., kuris liepė jam padėti 60 eurų, o, padėjus 60 eurų, A. G. reikalavo daugiau pinigų. Analogiškai, kad A. G. liepė nukentėjusiajam padėti ant stalo pinigus, o jam padėjus 60 eurų reikalavo ir daugiau pinigų, nukentėjusysis parodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Šiuos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiojo duotus parodymus patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pateiktas garso įrašas, kuriame užfiksuotas nukentėjusiojo pranešimas dėl 2017 m. spalio 20 d. plėšimo. Tuo tarpu tiek N. B., tiek A. G. parodymai duoti viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. 2017 m. spalio 21 d. įtariamojo apklausos metu A. G. parodė, jog iš M. K. jokių pinigų nereikalavo, o 2017 m. spalio 23 d. papildomos įtariamojo apklausos metu nurodė, jog, įėjus į N. B. butą, pastaroji jam pasakė, kad klientas liko skolingas, dėl ko jis pareikalavo kliento, kad šis skolą grąžintų. Įvertinęs tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiojo parodymus, duotus viso proceso metu, taip pat Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus garso įraše užfiksuotus duomenis, apygardos teismas negali sutikti, jog nei N. B., nei A. G. savo veiksmais neatėmė iš nukentėjusiojo galimybės valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiais pinigais, nes šiuos pinigus nukentėjusysis N. B. bute paliko savanoriškai. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pastebėjimui, jog atrodo nelogiška, kad vos atėjęs į butą ir pamatęs merginą, su kuria tarėsi dėl seksualinių paslaugų teikimo, ir supratęs, kad ši jam netinka, M. K. būtų išsitraukęs visus sutartus pinigus ir juos palikęs ant stalo savo noru. Juo labiau, kai tiek N. B., tiek M. K. apklausiami pirmosios instancijos teisme parodė, jog nukentėjusysis nuteistajai siūlė būtent 10, o ne 60 eurų kompensaciją už sugaištą laiką.Plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Kaip matyti iš N. B. apeliacinio skundo, apeliantė neigia grasinimo panaudoti fizinį smurtą buvimą A. G. veiksmuose, nurodydama, jog pats nukentėjusysis parodė, jog A. G. negrasino jam konkrečiu sužalojimu. Atsakydamas į šį skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog plėšimo metu grasinimas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, kuris naudojamas tam, kad kaltininkas įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą, gali būti išreiškiamas ne tik žodžiu, tačiau ir veiksmais, taip pat be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ar saugumo trūkumą nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73/2007). Byloje neabejotinai nustatyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, kad įvykio metu A. G. su savimi kelnių kišenėje turėjo peilį, kaip parodė nukentėjusysis, jį nuolat traukinėjo iš kišenės, atrodė, jog A. G. yra pasiruošęs bet kam, todėl nukentėjusysis išsigando dėl savo gyvybės. Būtent situacijos, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ar saugumo trūkumą nukentėjusiajam, kaip grasinimo panaudoti fizinį smurtą būdą, nurodė pirmosios instancijos teismas, tokiam vertinimui pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Neabejotina, jog nukentėjusysis, matydamas A. G. kelnių kišenėje peilį, buvo paveiktas psichologiškai įvykdyti jo reikalavimą padėti ant stalo pinigus, tai darė paveiktas jo įtakos, o ne savo noru. Tiek N. B., tiek A. G. apeliaciniuose skunduose bando paneigti tai, jog nukentėjusysis jautė pavojų savo gyvybei ar sveikatai, nurodydami, jog apeliantas nebuvo išsigandęs, stresinėje būsenoje, kadangi iš Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pateikto garso įrašo, kuriame fiksuotas jo pokalbis su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju iš karto po įvykio, jo balsas buvo ramus, nukentėjusysis kalbėjo aiškiai, rišliai, jis sugebėjo bėgant iš įvykio vietos parašyti trumpąją žinutę bei užsirišti bato raištelius. Tačiau teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi juos paneigia nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bei pačių nuteistųjų parodymai. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, M. K. nurodė, jog patyrė didžiulį stresą, išsigando dėl savo sveikatos ir gyvybės, bijodamas dėl savo saugumo atsisakė dalyvauti ir akistatoje su A. G.. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis taip pat tvirtino, jog labai išsigando, jautė gresiantį pavojų gyvybei, širdies permušimus, dėl ko, suveikus refleksui, pabėgo iš įvykio vietos ir iš karto paskambino Bendruoju pagalbos centro numeriu, nurodė, jog baimės jausmą jautė dar 2 savaitės po įvykio. Be to, tai, jog įvykio metu M. K. atrodė išsigandęs, perbalęs apklausiami pirmosios instancijos teisme nurodė ir patys nuteistieji. Grasinimo realumo nagrinėjamu atveju nepaneigia N. B. apeliacinio skundo teiginys, jog nukentėjusysis peilio, kuris buvo panaudotas plėšimo metu, gerai neįsidėmėjo, atpažinti negalėtų, rankenos spalvos nematė. Atsakant į šį skundo argumentą, pažymėtina, jog grasinimas yra realus kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Šį faktą gali liudyti grasinimo motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės kurioms esant grasinama ir pan. Vertinant grasinimo realumą reikšmės turi ir tai, kaip jį suprato nukentėjusysis. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas sveikatos sutrikdymu. Taigi vien tas faktas, jog nukentėjusysis negali detaliai nupasakoti daikto, kuris buvo naudojamas grasinimo metu, požymių, nereiškia, jog grasinimas buvo nerealus. Nagrinėjamu atveju svarbus pats faktas, kad nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek skambučio Bendrosios pagalbos centrui metu, t. y. dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, aiškiai nurodė, jog A. G. įvykio metu turėjo peilį, jį nukentėjusysis matė. Natūralu, jog nukentėjusysis negalėjo pasakyti kokios spalvos buvo peilio rankena, kadangi ji buvo apvyniota celofaniniu maišeliu, ką patvirtina nuteistojo A. G. parodymai bei peilio apžiūros protokolas (b. t. 1, b. l. 41-45). Būtent peilio panaudojimas plėšimo metu, vertinant šį faktą kitų aplinkybių kontekste – tai, jog nukentėjusiajam nei N. B., nei A. G. nebuvo pažįstami asmenys, įvykis vyko nuteistosios gyvenamojoje vietoje – bute, t. y. neviešoje vietoje, ir tokiu paros metu, kai mažiau tikėtina pašalinių asmenų pagalba, nuteistasis A. G. buvo agresyviai nusiteikęs, jis buvo stovimoje padėtyje, tuo tarpu nukentėjusysis sėdėjo, be to, jam atrodė, jog nuteistieji galėjo būti vartoję narkotinių medžiagų, leidžia daryti išvadą, kad grasinimas panaudoti fizinį smurtą M. K. atveju buvo realus, t. y. nukentėjusysis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas panaudoti fizinį smurtą, nepaisant to, jog jis nebuvo išreikštas žodžiu ar konkrečiu veiksmu, gali būti įvykdytas. Kaip visiškai nepagrįstas atmetamas A. G. skundo argumentas, jog jis M. K. peiliu negrasino, kadangi tai paneigia nukentėjusiojo M. K. parodymai, Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pateiktas garso įrašas bei pačių nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, A. G. neneigia įvykio metu kelnių kišenėje turėjęs peilį, šios aplinkybės jis neginčijo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau neigia jį ištraukęs iš kišenės. Analizuojant nukentėjusiojo parodymus šioje dalyje matyti, jog M. K. ir netvirtino, jog A. G. peilį iš kišenės buvo ištraukęs pilnai, jis nurodė, jog matė, kad nuteistasis peilį laikė kišenėje, kalbėdamas jį iš jos vis traukinėjo, tačiau pilnai neištraukdavo. Nepaisant to, nukentėjusysis suprato, jog peilis, siekiant sukelti jam sužalojimus, gali būti bet kada panaudotas, kadangi nuteistasis atrodė pasiruošęs bet kam. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į pačių nuteistųjų parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Nors apklausiama pirmosios instancijos teisme N. B. parodė, jog nematė, kad A. G. grasintų nukentėjusiajam, trauktų kažką iš kišenės, tačiau apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūno bei ikiteisminio tyrimo teisėjos tvirtino, jog A. G., atėjęs į jos gyvenamąją vietą, kišenėje laikė peilį, juo grasino M. K.. Pats A. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog peilį nukentėjusysis jo kišenėje galėjo pastebėti, kadangi kišenė buvo kiek atsivėrusi. Taigi, net ir pilnai neištraukdamas peilio iš kelnių kišenės, tačiau laikydamas jį taip, kad nukentėjusysis galėtų jį pastebėti, A. G. sudarė situaciją, kuri buvo bauginanti, kelianti nerimą, saugumo trūkumą nukentėjusiajam, todėl nuteistųjų veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kaip plėšimas panaudojant peilį. Abu nuteistieji nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad N. B. ir A. G. veikė bendrininkų grupėje, tačiau apygardos teismui abejonių dėl tarp nuteistųjų buvusio susitarimo apiplėšti nukentėjusįjį bei jų tyčios bendrumo nekyla. A. G. apeliaciniame skunde nurodo tik tai, jog su N. B. iš anksto susitarimo apiplėšti M. K. nebuvo sudaręs. Atsakydama į šį apelianto argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-699/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan., nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog N. B. ir A. G. dėl M. K. apiplėšimo būtų susitarę iš anksto, nors tokių prielaidų, anot nuosprendį priėmusio teismo, pagal N. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir gali būti, tai savaime nereiškia, kad N. B. ir A. G. veikoje nebuvo bendrininkavimo požymių. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas sutinka su N. B. apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas įrodyti tai, jog N. B. su M. K. veikė bendrininkų grupėje, nepagrįstai nurodė, jog nuteistieji yra priklausomi vienas nuo kito ir artimai susiję tikslu nelegaliai gauti pajamas iš N. B. prostitucijos, dėl ko ir nagrinėjamu atveju abu turėjo bendrą suinteresuotumą. Ši apylinkės teismo išvada, iš tiesų, grindžiama tik prielaidomis, kadangi minėtos aplinkybės byloje nebuvo tiriamos, nebuvo nustatyta, jog A. G. gauna turtinės naudos, pelnosi iš N. B. prostitucijos. Tačiau tai, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupėje, patvirtina kiti byloje nustatyti duomenys. Nuteistoji N. B. grįsdama apeliacinį skundą šioje dalyje nurodo, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendra nuteistųjų tyčia buvo patvirtina konkliudentiniais veiksmais, tačiau teisme nebuvo tiriami ir aptariami jokie kaltinamųjų konkliudentiniai veiksmai, priešingai, byloje buvo aptariamos faktinės aplinkybės pagal nukentėjusiojo M. K. parodymus, jog N. B. atėjus A. G. pati sėdėjo išsigandusi ir nuleidusi galvą, o paskui pasakė, kad jis baigtų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantė, pasisakydama dėl susitarimo tarp jos ir kito nuteistojo nebuvimo, selektyviai atrinko jos atžvilgiu palankių M. K. parodymų dalį, nutylėdama tai, jog M. K. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, jog N. B. pasakė A. G. baigti jau po to, kai M. K. ant stalo padėjo 60 eurų, t. y. tik tuo metu, kai A. G. iš M. K. pareikalavo daugiau pinigų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.). Nagrinėjamu atveju N. B. pritarimas A. G. veiksmams pasireiškė tylėjimu, neprieštaravimu. Vien tai, kad ji, į butą atėjus A. G. pati nereikalavo iš M. K. pinigų, peiliu jam negrasino, nepatvirtina to, kad tarp nuteistųjų nebuvo bendro susitarimo apiplėšti M. K., kadangi teismų praktikoje pripažįstama, jog net ir tada, kai kaltininkas tiesiogiai fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudoja ar negrasina jo panaudoti, pats turto iš jo negrobia, tačiau net ir neaktyviais veiksmais prisideda prie kitų asmenų veikos ir jai pritaria, jam taip pat pripažįstamas vykdytojo vaidmuo. Šiuo atveju N. B. veikimas pasireiškė tuo, kad būtent ji, kaip pati nurodė, su nukentėjusiuoju tarėsi dėl atvykimo į jos namus, net ir žinodama, jog neatliks jo prašomų seksualinių paslaugų, į įvykio vietą pakvietė A. G., ką patvirtina tiek jos pačios, tiek A. G. parodymai bei įvykio metu N. B. naudoto mobilaus ryšio telefono numerio išklotinės, iš kurių matyti, jog laikotarpyje nuo 1.36 val., iki 1.41 val., t. y. būtent tuo metu, kuomet buvo susitikusi su M. K., N. B. aktyviai bendravo ir su A. G., šiuo laikotarpiu užfiksuoti ir įeinantys skambučiai, ir trumpieji tekstiniai pranešimai. Tokiais veiksmais N. B. neabejotinai sudarė visas būtinas prielaidas, kurios leido A. G. realizuoti veiksmus, pakankamus nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalies, sudėčiai. Be to, tai, jog N. B. nuo pat A. G. atvykimo į jos gyvenamąją vietą pritarė nukentėjusiojo atžvilgiu atliekamiems veiksmams ir buvo nusikalstamos veikos bendravykdytoja, patvirtina ir ta aplinkybė, jog vėliau nuteistoji, net ir žinodama, kad nukentėjusysis apie įvykį pranešė policijos pareigūnams, kartu su A. G., paėmę nusikalstamu būdu įgytą turtą, išėjo į kazino.Abiejų nuteistųjų apeliaciniuose skunduose taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuteistųjų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo M. K. parodymais. Konkretizuodama šį skundo argumentą nuteistoji N. B. nurodo, jog nukentėjusysis parodė, jog iš buto išbėgo, taip pat, jog pats sutiko išeiti. Apygardos teismas, dar kartą įvertinęs nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu duotus parodymus, konstatuoja, jog tiek pirminės ir papildomos apklausos metu ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje M. K. analogiškai parodė, jog jis iš buto išbėgo, o ne išėjo. Tai, jog iš N. B. buto jis pabėgo, M. K. nurodė ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojui. Nuteistasis A. G. motyvų, kuriais remiantis jis tvirtina, jog nukentėjusiojo parodymai buvo nenuoseklūs, apeliaciniame skunde nekonkretizuoja, tačiau skunde mini, jog nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jam išėjus iš N. B. buto A. G. jį vijosi, nors teisme liudijo priešingai, taip pat pažymi, jog bėgti jis negalėjo dėl neseniai atliktos kojos operacijos. Įvertinus nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisiajame posėdyje duotus parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog viso proceso metu nukentėjusysis nurodė, jog A. G. jį vijosi, tačiau netvirtino, jog nuteistasis tai darydamas bėgo nukentėjusiajam iš paskos. Patį vijimosi faktą M. K. grindė tuo, jog A. G., jam išbėgus iš N. B. buto, taip pat išėjo į lauką, šaukė nukentėjusiajam, jog šis palauktų. Taigi nuteistųjų nurodomos aplinkybės, jų manymu, patvirtinančios nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą, yra visiškai nepagrįstos ir nesudaro pakankamo pagrindo netikėti ir nesivadovauti nukentėjusiojo duotais parodymais. Priešingai – apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiojo parodymai, duoti nagrinėjant bylą teisme, savo esme atitinka jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Be to, nukentėjusiojo M. K. parodymų patikimumas ikiteisminio tyrimo metu buvo patikrintas ir kitais ikiteisminio tyrimo veiksmais – asmens parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas, įvykio vietos apžiūra, Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pateikto telefoninio skambučio garso įrašo ir įvykio metu N. B. naudoto mobilaus ryšio telefono numerio išklotinių analize. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienas nukentėjusysis, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnio nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus. Byloje nenustačius, kad nukentėjusiojo parodymai prieštarauja vieni kitiems ar jis būtų sulaužęs priesaiką, vengęs, atsisakęs duoti arba davęs melagingus parodymus, jo parodymų laikyti neatitinkančiais tikrovės, o nuteistųjų, kurie atitinkamų BPK normų nėra įpareigoti sakyti tiesą, parodymus, kai jie nebuvo nuoseklūs viso proceso metu, laikyti patikimais nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su nuteistojo A. G. apeliacinio skundo argumentu, jog apylinkės teismas, bendrindamas A. G. skirtingais nuosprendžiais (skundžiamu ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiais), paskirtas bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi bausmes subendrino dalinio sudėjimo, o ne apėmimo būdu. Bausmių bendrinimo taisyklės yra numatytos BK 63 ir 64 straipsniuose. BK 63 straipsnio nuostatos taikomos tais atvejais, kai yra padarytos kelios nusikalstamos veikos arba kai nustatoma, kad nuteistasis iki nuosprendžio priėmimo pirmojoje baudžiamojoje byloje padarė kitą nusikalstamą veiką (BK 63 straipsnio 1 ir 9 dalys). BK 64 straipsnio nuostatos taikomos, kai nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas (BK 64 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti, A. G. nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistasis skundžiamu nuosprendžiu, padarė 2017 m. spalio 20 d., t. y. po to, kai buvo priimtas Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nuosprendis, kuriuo nuteistajam paskirtos 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams. Taigi bendrinant skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes, atsižvelgdamas į tai, kad A. G. naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi BK 64 straipsniu. Pagal BK 64 straipsnį bausmės gali būti bendrinamos tik visiško arba dalinio sudėjimo būdu, bausmių bendrinimo apėmimo būdu minėtas straipsnis nenumato.Įvertinus išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų N. B. ir A. G. apeliacinius skundus atmesti.