Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo N. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiojo D. Š. turto vagystės) 3 metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiųjų B. ir A. E. turto vagystės) – 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 1 metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 254 straipsnio 1 dalį – 4 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu subendrinus apėmimo būdu bausmes, paskirtas už nusikalstamas veikas, nustatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, BK 302 straipsnio 1 dalyje ir BK 254 straipsnio 1 dalyje (dėl nukentėjusiųjų B. ir A. E. turto, ginklo ir šaudmenų bei dokumentų pagrobimo), N. M. paskirta subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtąsias bausmes subendrinus prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, N. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo N. M. priteista D. Š. – 695,16 Eur, B. E. – 4 665,59 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. M. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2015 m. spalio 28 d., apie 10.45 val., išlaužęs lango rėmą ir tokiu būdu įsibrovęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui D. Š. priklausantį juodos spalvos nešiojamąjį kompiuterį „HP Pavilion“, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 300 Eur, baltą belaidę kompiuterio pelę „Apple“ su dėžute, kurios vertė 65,16 Eur, juodos spalvos išorinį kompiuterio diską „WD“ (su laidu prie kompiuterio), kurio vertė 100 Eur, vyrišką laikrodį, kurio vertė 300 Eur, juodos spalvos odinę piniginę su vizitinėmis kortelėmis, kurios vertė 30 Eur, vyriškus kvepalus 50 ml talpos buteliuke ir dėžutę su skutimosi peiliukais „Gillete“, kurie dėl mažareikšmiškumo nevertinami.

Be to, N. M. nuteistas ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2015 m. gruodžio 11 d., apie 12 val., užkišęs peilį ir išlaužęs lango rėmą, tokiu būdu įsibrovęs į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą, B. ir A. E. priklausantį turtą, t. y. fotoaparatą „Canon“, įdėtą į odinį juodos spalvos dėklą, kurio vertė 30 Eur, voką su 200 zlotų, kurie vagystės dieną atitiko 45,82 Eur vertę, planšetinį kompiuterį „Apple iPad“, kurio vertė 300 Eur, sidabrinę grandinėlę, kurios vertė 80 Eur vertės, sidabrinę grandinėlę, kurios vertė 150 Eur, sidabrinę grandinėlę, kurios vertė 100 Eur, sidabrinę grandinėlę, kurios vertė 150 Eur, sidabrinę apyrankę, kurios vertė 100 Eur, sidabrinę apyrankę, kurios vertė 120 Eur, sidabrinę apyrankę, kurios vertė 80 Eur, karolius, kurių vertė 50 Eur, auksinį žiedą, kurio vertė 300 Eur, auksinę grandinėlę, kurios vertė 50 Eur, juodos spalvos rankinį laikrodį „CalvinClein“, kurio vertė 144,81 Eur, taip pat surastu raktu atrakinęs seifą iš jo pagrobė grynuosius pinigus 2 000 Eur, juodos spalvos odinę piniginę, kurios vertė 150 Eur su viduje buvusiais grynaisiais pinigais – 695 svarų sterlingų, kurie vagystės dieną atitiko 888,26 Eur sumą, juodos spalvos piniginę, kurios vertė 15 Eur su viduje buvusiais grynaisiais pinigais – 120 Šveicarijos frankų, kurie vagystės dieną atitiko 109,01 Eur sumą, seifo raktus, kurių vertė 2 Eur, šaunamąjį ginklą – pistoletą „Walther PPK E“ Nr. 001318, kurio vertė 300 Eur, įdėtą odiniame juodos spalvos dėkle, kurio vertė 20 Eur, ne mažiau kaip 9 „Brauwning“ 7,65 mm kalibro šovinius, skirtus šaudyti iš pistoleto „Walther PPK E“, kurių bendra vertė 4,5 Eur, 16 medžioklinių šovinių, skirtų šaudyti iš 12 kalibro lygiavamzdžių medžioklinių šautuvų, kurių bendra vertė 20 Eur, vieną bevertę tokio paties šovinio tūtelę, taip pat leidimą laikyti (nešioti) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą B. E. vardu, medžiotojo bilietą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą B. E. vardu, bei socialinio draudimo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą B. E. vardu.

Nuteistasis N. M. apeliaciniame skunde prašo išnagrinėti jo skundą iš esmės ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Nuteistasis, palyginęs jo padarytas nusikalstamas veikas pavojingumo ir sunkumo aspektu, turimų teistumų skaičių su I. M. padarytomis veikomis, jų skaičiumi, jo turimų teistumų skaičiumi, mano, kad jam paskirta galutinė bausmė per griežta.

Apeliantas nurodo, kad jis nuo pat pirmos dienos prisipažino, davė išsamius parodymus, padėjo tyrimui, savanoriškai grąžino ginklą, tačiau teismas tik formaliai įvertino jo nuoširdų gailėjimąsi ir prisipažinimą. Anot nuteistojo, teismas netinkamai įvertinęs jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jam už kiekvieną atskirą nusikalstamą veiką paskyrė per griežtas bausmes. Apeliantas pažymi, nepaisant to, kad jis teistas net 10 kartų, tačiau visi jo padaryti nusikaltimai nebuvo smurtiniai. Nuteistasis teigia, kad jis tiesiog turėjo ydą, kuri ir pastūmėjo jį vogti. Apeliantas taip pat laikosi pozicijos, kad apygardos teismas netinkamai įvertino ir jo sveikatos būklę, t. y. jog jam yra pašalintas dešiniojo klubo endoprotezas, jis yra suluošintas ir tokiu būdu jau nubaustas.

Apeliantas tvirtina ir tai, kad teismas neteisingai subendrino jam paskirtas bausmes. Pasak nuteistojo, teismas galėjo atsižvelgti į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir visas jam paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, paliekant griežčiausią bausmę.

Be kita ko, apelianto įsitikinimu, konkrečiu atveju jam turėjo būti taikytas ir BK 64¹ straipsnis, nes jis stengėsi, kad byla būtų kuo greičiau išnagrinėta, nevilkino proceso, net po operacijos nelabai galėdamas vyko į teismo posėdžius.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, nuteistasis prašo suteikti jam galimybę pasitaisyti bei pasižada pasitaisyti.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis N. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas nuteistasis N. M. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje (dėl nukentėjusiojo D. Š. turto vagystės), BK 178 straipsnio 2 dalyje, 254 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje (dėl nukentėjusiųjų B. ir A. E. turto vagystės) nustatytus nusikaltimus ir šių veikų teisinės kvalifikacijos, nukentėjusiesiems priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Nuteistasis N. M. apeliaciniame skunde taip pat neginčija ir jam paskirtos bausmės rūšies. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad N. M. apygardos teismo priimtą nuosprendį ginčija iš esmės tik jam neteisingai paskirtos bausmės aspektu.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas viršyti apeliaciniame skunde nustatytas apeliacijos ribas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas nepagrįstai N. M. baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino, jog veikas padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Tokia pirmosios instancijos teismo padaryta klaida pripažintina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, todėl apskųstasis nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu.

Apeliantas teigia, kad teismas už kiekvieną jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė per griežtas bausmes, ir prašo jas sušvelninti.

Toks apelianto prašymas netenkintinas.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Bausmės skyrimo pagrindus reglamentuoja BK 54 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-456/2013).

Skiriant bausmę turi būti siekiama visų pirmiau nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Paskirta bausmė turi būti veiksminga, t. y. tokia, kuria įgyvendinami visi bausmei keliami tikslai. Teisingumo principas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitinka įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė adekvati padarytai veikai. Teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į anksčiau nurodytus visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir į nusikaltusio asmenybę apibūdinančius požymius (šeiminę padėtį, išsilavinimą, sveikatos būklę ir kt.), jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu, po jos, visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą ir pan., nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų visumą. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės dydį, kuris turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis 2K-137/2013). Kita vertus, tai nereiškia, kad skirtina bausmė turi būti artima taikomo BK straipsnio sankcijoje nustatytos tam tikros bausmės dydžio vidurkiui (kasacinė nutartis 2K-58/2010). Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi vykdyti realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą, teisingumą. Teisingumas turi būti vykdomas kiekvienoje konkrečioje byloje pagal joje konkrečiai nustatytas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas teisingumo principą ir individualizuodamas nuteistajam N. M. skirtiną bausmę, pagrįstai atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jog netrukus po nusikalstamos veikos padarymo savanoriškai padėjo surasti ir grąžino N. M. paslėptą ginklą ir šaudmenis, tokiu būdu sumažindamas riziką panaudoti ginklą ir sukelti galimus itin pavojingus padarinius visuomenei (BK 59 straipsnio 2 dalis).

Teismas taip pat tinkamai įvertino ir nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumą. Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad viena iš nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų priskirtina sunkių nusikaltimų kategorijai, o kitos 3 – apysunkių veikų BK 11 straipsnio 4–5 dalių taikymo kontekste. N. M. padaryti nusikaltimai baigti, nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. N. M. ne kartą baustas administracine tvarka (22 kartus) (2 t., b. l. 107-112), taip pat anksčiau ne kartą teistas (net 11 kartų) (2 t., b. l. 113-118). Tokios aplinkybės suteikė pagrindą teismui daryti išvadą, kad N. M. yra linkęs nusikalsti, nepaisyti visuomenėje nustatytų elgesio ir moralės normų. N. M. daromi teisės pažeidimai iš esmės yra jo gyvenimo būdas, patvirtinantis nuteistojo antivisuomenines nuostatas ir neigiamai apibūdinantis jo asmenybę.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartus duomenis, susijusius su nuteistojo asmenybe, pagrįstai N. M. pripažino recidyvistu BK 27 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, nes iš tiesų nuteistasis jau yra teistas ir ne kartą už tyčinių nusikaltimų padarymą ir vėl nusikalto (padarė 4 tyčines veikas, už kurias yra nuteistas apskųstuoju nuosprendžiu), esant neišnykusiam teistumui. Tačiau, kaip konstatuota pirmiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad skiriant bausmę, baudžiamasis įstatymas įpareigoja teismą atsižvelgti į atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tokios aplinkybės, kurios apibūdindamos kaltąjį asmenį ir jo padarytą veiką, teismui parodo tuos neigiamus momentus, kurie didina nusikalstamos veikos bei kaltojo asmens pavojingumą ir leidžia griežtinti atsakomybę. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sunkinančių aplinkybių sąrašas, kitaip nei lengvinančių, yra baigtinis. Tai reiškia, kad teismas negali pripažinti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis tokių aplinkybių, kurios nėra konkrečiai nustatytos baudžiamajame įstatyme.

BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį sunkinančiu baudžiamuoju įstatymu. Panašios pozicijos laikomasi ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-312-697/2016). Vadinasi, tuo atveju, jeigu atsakomybę sunkinanti aplinkybė nenurodyta kaltinamojoje išvadoje, teismas savo iniciatyva tokios aplinkybės atsakomybe sunkinančia negali pripažinti, išskyrus tuos atvejus, jeigu pagal faktines aplinkybes ji nustatyta, nors ir nepripažinta kaip tokia. Tačiau tokia situacija byloje nesusiklostė. Kaip matyti iš faktinių aplinkybių, kurios yra aprašytos kaltinamajame akte, N. M. nebuvo suformuluotas kaltinimas, kad jis jam inkriminuotas veikas padarė būdamas recidyvistu (3 t., b. l. 3-14). Kaltinamajame akte nurodyta, kad nenustatyta N. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Iš teisiamojo posėdžio protokolo nustatyta, kad prokuroras bylą nagrinėjant teisme sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, jog N. M. jam inkriminuotas veikas padarė kaip recidyvistas, taip pat neprašė, teismui prašymo dėl to pakeisti kaltinimą BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikė (3 t., b. l. 74-75, 76-91). Taigi, teismas, pripažinęs, kad N. M. atsakomybę sunkina tai, jog veiką padarė recidyvistas, pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias, kad byla nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (3 t., b. l. 35-36). Tokia pirmosios instancijos teismo padaryta klaida suvaržė nuteistojo N. M. teises į gynybą ir būti teisingai nubaustam. Todėl nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad veiką padarė recidyvistas, šalintina iš skundžiamo nuosprendžio, šią nuosprendžio dalį panaikinant.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nepaisant to, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino N. M. baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog veikas padarė recidyvistas, parinkdamas bausmės dydį N. M. iš esmės klaidų nepadarė. Aptarta klaida nesukliudė teismui nuteistajam nustatyti teisingą bausmės dydį.

Bylos duomenimis, N. M. nevedęs, nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas, įgijęs pagrindinį išsilavinimą, mokslų netęsiantis, nuteistajam atliktos dešinio klubo sąnario endoprotezavimo ir endoprotezo šalinimo operacijos (3 t., b. l. 59), Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė (2 t., b. l. 98), tačiau buvo gydytas Vilniaus priklausomybės ligų centre, nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybės sindromas (2 t., b. l. 96). N. M. nors ir atsiprašė nukentėjusiųjų, tačiau žalos jiems neatlygino.

Be to, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai N. M. pripažino recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Taigi, šioje baudžiamojoje byloje konstatavus nusikaltimų recidyvą, teismui atsirado pagrindas taikyti BK 56 straipsnyje nustatytas taisykles ir į tai atsižvelgti individualizuojant N. M. atsakomybę, už nusikaltimų, įtvirtintų BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 254 straipsnio 1 dalyje (dėl nukentėjusiųjų B. ir A. E. turto vagystės) skiriant jam griežtesnę bausmę nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytas vidurkis. Tuo tarpu, už BK 178 straipsnio 2 dalyje (dėl nukentėjusiojo D. Š. turto vagystės) numatyto nusikaltimo padarymą N. M. paskirta bausmė, kurios dydis atitinka sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį, o pagal BK 302 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė, kurios dydis yra gerokai mažesnes už sankcijoje nustatyto terminuoto laisvės atėmimo vidurkį (vidurkis sudaro 3 metus).

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, atsižvelgusi į tai, kad paskirta bausme turi būti realizuoti BK 41 straipsnyje nustatyti tikslai, byloje nėra nuteistojo N. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau N. M. pripažintinas recidyvistu, įvertinusi pirmiau ištirtas aplinkybes, tiek nustatytas apygardos teismo, tiek šiame nuosprendyje, tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir jų bendrą visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo sušvelninti N. M. apskųstuoju nuosprendžiu paskirtą subendrintą laisvės atėmimo 5 metams bausmę už nusikaltimų, įtvirtintų BK 178 straipsnio 2 dalyje, BK 178 straipsnio 2 dalyje, 254 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Tokio dydžio bausmė pripažinta veiksminga bausme, ji atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį, ne per griežta, proporcinga, adekvati nusikalstamų veikų pavojingumui ir kaltininko asmenybei bei neprieštarauja teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai, mažesnė terminuoto laisvės atėmimo bausmė galėtų būti pripažinta neveiksminga bausme, neatitinkančia BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytos bausmės paskirties, aiškiai neproporcinga, neadekvačia nusikalstamų veikų pavojingumui ir N. M. asmenybei bei prieštaraujančia teisingumo principui.

Anot nuteistojo, teismas parinko neteisingą bausmių subendrinimo būdą.

Šie apelianto teiginiai pripažintini deklaratyviais ir nepagrįstais, todėl atmestini.

Bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas reglamentuoja BK 63 straipsnis. Šio baudžiamojo įstatymo 1 dalyje nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai, arba iš dalies jas sudėti. Nuteistasis aptariamu atveju nesutinka su teismo parinktu bausmių bendrinimo būdu (daliniu bausmių sudėjimu) ir siekia, jog subendrinant jam paskirtas bausmes, būtų taikytas bausmių apėmimo būdas.

BK 63 straipsnio 5 dalyje įstatymų leidėjas yra aiškiai įtvirtinęs atvejus, kada teismas taiko bausmių apėmimą, t. y. kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 straipsnį ar 11 straipsnį; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta 20 metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Nagrinėjamu atveju N. M. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už 2015 m. spalio 28 d. nukentėjusiojo D. Š. turto vagystę, o pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, už 2015 m. gruodžio 11 d. nukentėjusiųjų B. ir A. E. turto vagystę. Visos nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos priskirtinos panašioms nusikalstamų veikų rūšims ir iš esmės labai nesiskiria pagal pavojingumą, palyginus kėsinimosi objektus, dalykus, padarymo būdus, sukeltas pasekmes ir pan.

Taigi atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nuteistajam paskirta galutinė subendrinta 5 metų laisvės atėmimo bausmė paskirta teisingai, nepažeidžiant bausmių bendrinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas nuteistajam paskirtas bausmes, parinko teisingą bausmių bendrinimo būdą ir pridėtinos bausmės dalį, t. y. nusikalstamas veikas, padarytas esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, už 2015 m. gruodžio 11 d. nukentėjusiųjų B. ir A. E. turto vagystę, pagrįstai subendrino apėmimo būdu, o paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrino su už nukentėjusiojo D. Š. turto vagystę.

Todėl taikyti BK 63 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nuteistajam visas už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu nėra jokio teisinio pagrindo.

Nesutiktina ir su nuteistojo N. M. argumentais, kad teismas be pagrindo jam netaikė BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatų. Apygardos teismas pagrįstai netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų. Aptariamoje baudžiamojo straipsnio dispozicijoje įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad joje įtvirtinta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas, baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka arba atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, arba baigiama baudžiamuoju įsakymu (kasacinė nutartis 2K-87-677/2015). Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju nėra nurodytų būtinų sąlygų, kurioms esant paskirta bausmė nuteistajam mažintina 1/3.

Visų pirma, ši baudžiamoji byla nebuvo ir negalėjo būti nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, nes ji teisminga apygardos teismui (BPK 225 straipsnio 1 dalis, 426 straipsnio 1 dalis). Byla išnagrinėta priimant skundžiamą nuosprendį, o ne baudžiamąjį įsakymą.

Antra vertus, byloje nebuvo atliekamas ir sutrumpintas įrodymų tyrimas BPK 273 straipsnyje nustatyta tvarka. Apygardos teismo posėdžiuose buvo apklaustas kaltinamasis N. M., nukentėjusieji, liudytojai, ištirti kiti bylos rašytiniai įrodymai. Taigi akivaizdu, kad pirmosios instancijos teisme procesas vyko pagal bendrąsias proceso taisykles. N. M. prisipažinimas kaltu padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdus gailėjimasis, kaip minėta, pagrįstai buvo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir šios aplinkybės teisingai įvertintos kartu su kitomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis.

Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad BK 64¹ straipsnis įtvirtina ne bausmės skyrimo, bet specialią procesinę taisyklę dėl nuosprendžio turinio, esant jame nustatytoms aptartoms sąlygoms (kasacinė nutartis Nr. 2K-163/2014). Tačiau, kaip konstatuota pirmiau, tokių sąlygų šioje byloje nenustatyta.

Aplinkybė, kad kitoje byloje kitam asmeniui, kuris, pasak nuteistojo, yra pavojingesnis nei jis, buvo skirta švelnesnė bausmė, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl N. M. paskirtos bausmės teisingumo. Kaip minėta, tik teismas kiekvienu konkrečiu atveju vykdo teisingumą ir turi teisę paskirti individualizuotą bausmę. Kartu tai reiškia, kad kiekvienu atveju bausmės klausimas sprendžiamas vertinant individualiai tik su tam tikru asmeniu, kuriam pareikšti kaltinimai, susijusias byloje konkrečias nustatytas aplinkybes.

Vien tai, kad nuteistajam pašalintas dešiniojo klubo endoprotezas niekaip neįrodo nuteistojo veiksmų įvertinimo baudžiamosios teisės taikymo aspektu.

Nuteistojo pažadas pasitaisyti taip pat niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pagrįstų bylos duomenimis.

Todėl teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad apelianto nuteistojo N. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o apygardos teismo nuosprendis pakeistinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį, kurioje nuteistojo N. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad veiką padarė recidyvistas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.